Iš žiniasklaidos ir verslininkų girdėti, kad brangsta stiklo tara. Jos taip pat mums ir trūksta.

Panevėžio stiklo fabrikas nespėja gaminti, trūksta 3 mln. stiklainių. Smėlio kaina pakilo 30 proc.

Prekybos bendrovės ir centrai turėtų siūlyti stiklo taros surinkimo ir supirkimo modelius, taip pat reikėtų pamąstyti apie įrenginius stiklo taros smulkinimui ir pakavimui.

Turėtų būti taip, kaip padaryta su plastikiniais buteliais. Tačiau, suprantama, tai būtų labai sudėtinga ir brangu.

Vienas prekybos centras perkėlė į salę plastikinių butelių traiškymo presą, kur yra atvira salė, ir viskas girdėti stovint prie kasos.

Gal Lietuvos prekybos centrai galėtų koordinuotis ir supirkinėti tarą tiesiog gyvai, pasitelkus žmones?

Taip pat yra nemažai labai didelių požeminių konteinerių, todėl butelius priduodantieji galėtų mesti tiesiai į juos, kol prisipildytų.

Išlydžius visą tarą, kurią dabar sukaupę laiko gyventojai, stiklo pakaktų visai Lietuvai. Galėtume padėti net ir Ukrainai.

Jei baiminamasi dėl už tarą gaunamų čekių falsifikavimo, prekybininkai turėtų pasitelkti inovacijas ir sukurti nepadirbamą čekį atsiskaitymui prekybos centro kasoje.

Gyventojai išvengtų keblaus sandėliavimo, nes už vieną stiklo butelį gautų 10 centų, tiek, kiek dabar gauna už plastikinės taros vienetą. Galbūt ir prekybos centrai galėtų imti mokestį už jų sandėliuose laikomą stiklinę tarą.

Jei buteliai būtų superkami, tikrai tuščių butelių nebesimėtytų nei rūsiuose, nei pamiškėse, viskas būtų išvalyta.

Dar norėčiau priminti, kad kiekvieno daugiabučio namo rūsiuose guli ištisi klodai nenaudojamų stiklainių. Jie sukaupti nuo neatmenamų laikų, kai gyventojai dar konservuodavo daržoves ar vaisius žiemai. Dabar turbūt mažai kas tuo užsiima.

Mano kaimynas turi apie šimtą stiklainių, sakė, lauks geresnių laikų, kol kas nors ims stiklainius supirkinėti.

Išlydžius visą tarą, kurią dabar sukaupę laiko gyventojai, stiklo pakaktų visai Lietuvai. Galėtume padėti net ir Ukrainai.