AR VISKAS YRA KINAS?

Pasinėrus į kino festivalį, aplink viskas ima rodytis kaip kinas. Kažkada Kaune rengiamas Kauno kino festivalis turėjo puikų festivalinį / reklaminį šūkį: „Kaune kaip kine“. Gaila, kad savo veidą turėjęs festivalis išnyko ir dabar Kauno sinefilus gelbėja tik vilniečiai. Juk kino festivalis – proga pamatyti nekomercinį, eksperimentinį, t. y. kiek kitokį, kiną, kuriame sufokusuojamas žvilgsnis ne į jaunas gražuoles aktores ar išskirtinį gyvenimą, o į žmones, kurie yra tarp mūsų, net į mus pačius ir į mūsų kasdienius gyvenimus.

Apskritai pastaruoju metu mene yra tendencija iškelti ne kokius nors didingus dalykus, bet atsigręžti į kasdienybę, paprastą, autentišką aplinką, kurioje kiekvieno žmogaus gyvenimas yra originalus ir išskirtinis. Taip ir dažname festivalių filme matome žmones, kurie visai kaip mes. Taigi, ar viskas gali būti kinas?

Taip, jei kūrėjas – talentingas, tuomet kiekvieno žmogaus gyvenimas galėtų būti puikus kino filmas, nes kiekviename yra visko, kas jaudina, džiugina, liūdina, skaudina ir, atvirkščiai, nuramina, sutaiko, įkvepia. Ir ne, jei režisieriui pritrūksta to stebuklingojo dėmens, kurio neįvaldys joks dirbtinis intelektas, gebantis scenarijų sumesti iš jau esamų ir pataikaujant masiniam skoniui.

Nereikia nė kažkuo išskirtinio gyvenimo – talentingas menininkas gali sukurti puikų filmą apie, tarkim, kelionę į džiuginantį, o gal varginantį darbą arba kad ir į prekybos centrą. Beje, kaip tik kino festivalio metu „Akropolio“ prekybos centre, šalia kino salių, pradėta eksponuoti Luke’o Jerramo instaliacija, kuri vaizduoja Žemės planetą ir, beje, kelia ypač keistų jausmų dėl ekspozicijos erdvės – didžiulio prekybos centro. Prisišopinę, išsidrėbę ant kavinės minkštasuolio, galime pamąstyti apie visatą, dangų ir Žemę, besisukančią mums priešais nosis, kol laukiame užsisakytos keptos vištos krūtinėlės ar skrudintų bulvyčių. Taip besėdėdami ir belaukdami galime imti tikėti, kad, kai paliksime Žemę, po mirties mūsų laukia... kiti prekybos centrai ir restoranai. Mintys nevarginančios, gana optimistiškos, tad galima ramiai suleisti dantis į kepsnį. Geras kino režisierius galėtų susukti neblogą komediją. Beje, kažkuo panašios ironiškos mintys buvo vystomos ir neseniai pasibaigusiame „Kino pavasaryje“ parodytame filme „Metai buvo sunkūs“ (rež. Éricas Toledano, Olivieris Nakache) apie išpardavimų, juodųjų penktadienių vajų ir klimato kaitos, žaliojo kurso madą ir manipuliacijas. Filmas prancūziškai lengvas ir šmaikštus, kur kas prasmingesnis nei besisukanti Žemė prekybcentrio visatoje.

Kadras iš filmo „Aš čia kapitonas“. Rež. Matteo Garrone.

Taigi kuo pradžiugino šiųmetis „Kino pavasaris“?

Be žiūrovų simpatijas pelniusios tapytos kino juostos „Kaimiečiai“ (rež. Hughas Welchmanas, DK Welchman), kitas garantuotai visiems patikęs filmas „Aš čia kapitonas“ (rež. Matteo Garrone). Tai puikus pavyzdys, kad filmas gali būti gilus ir drauge žiūroviškas – su įdomiu scenarijumi, jauduliu, vaizdingas, trumpai tariant, kino salėje priverčiantis visiškai pasinerti į rodomą istoriją ir ją išgyventi, o drauge apmąstyti įvairias puses. Filme atskleidžiama dviejų jaunų senegaliečių bėglių šiurpi kelionė iš tėvynės į Europą ir drauge vilties, svajonės šviesa. Kita vertus, iškyla ir kitokių klausimų, pavyzdžiui, ar išties visada reikia pasikliauti susikurto Eldorado šviesa? Galbūt neretai vertėtų apsidairyti ir priimti duotąsias gyvenimo dovanas.

Kino festivalis savo filmais tuo ir žavus, nes paprastai juose nėra primityvaus padalijimo į balta ir juoda, geruosius ir bloguosius. Štai filme „Kalėjimo prižiūrėtoja“ danų režisierius Gustavas Mölleris meistriškai atskleidžia, kad riba tarp to, kas balta ir juoda, labai plona, dažnai net nematoma: su, regis, didžiausiu niekšu galime kaipmat apsikeisti vietomis, ypač jei kraujyje verda pyktis, kerštas, neapykanta. Puikus, ilgai atmintyje išliekantis filmas, dėl pagrindinės istorijos ambivalentiškumo priverčiantis plačiai apmąstyti scenarijaus subtilybes ir savo paties keršo indeksą.

Talentingas menininkas gali sukurti puikų filmą apie, tarkim, kelionę į džiuginantį, o gal varginantį darbą arba kad ir į prekybos centrą.

Bulgarų režisieriaus Stephano Komandarevo „Blagos pamokos“ taip pat paliečia šią temą. 70-metę moterį, inteligentišką bulgarų kalbos profesorę, telefoniniai sukčiai bjauriai apgauna ir Blaga praranda visas sąžiningai taupytas santaupas: už tuos pinigus ji jau buvo sutarusi sumokėti už paminklą mirusiam vyrui. Maža to, žurnalistai, vaikydamiesi dėmesį patraukiančių straipsnių, parašo apie jos nelaimę, į antraštę įtraukdami neetišką spėjimą: „Gal tai beprasidedanti demencija?“. Praradusi pinigus, įskaudinta ir viešai pažeminta moteris tampa blogio įrankiu, nes tas pats blogis ją parklupdė, sugniuždė, paliko. Nežinia, kaip palūžę pasielgtume mes, nes blogis paprastai sėja blogį (kerštą, pyktį, neapykantą) toliau ir reikia didžiulės stiprybės jį sustabdyti.

Kino festivalio atidarymo filmas „Interesų zona“ (rež. Jonathanas Glazeris) taip pat pademonstravo, kad talentingas kūrėjas visada gali sugroti naujai, paliesdamas net itin plačiai nagrinėtą temą apie holokaustą. Filmas iliustratyvus. Nematome baisių, sukrečiančių tragedijos scenų, tačiau visą žiūrėjimo laiką jaučiamės sukrėsti, nes darantis kraupiausius dalykus žmogus tarsi gali ramiai gyventi savo gyvenimą. „Blagos pamokos“ vaizdžiai parodė, kiek mes vieni su kitais susiję net buitiniu (pinigų) lygiu, ką jau kalbėti apie klaikius, antžmogiškus nusikaltimus. Deja, viską gali užglostyti abejingumas, nejautrumas (ne sau, o kitam) – tai, regis, baisiausi ginklai.

Dėmesio vertas ir „Įpėdinis“ (rež. Xavieras Legrandas), kuriame režisierius ne tik nustebina staigiu ir netikėtu istorijos posūkiu, gerai suręstu detektyvu, bet ir netikėtomis mintimis apie šalia esančius žmones. Taigi niekada nežinai, kaip pasielgs kitas, net ir pats negali būti tikras, kaip elgtumeisi tam tikroje situacijoje, tam tikromis aplinkybėmis. Kinas leidžia kažkiek pasitikrinti arba bent jau suabejoti, neprisiskirti sau teisingojo, neklystančiojo vaidmens, kuris tinka turbūt tik ironiškai komedijai.