BE BŪTOJO LAIKO

Dažnai cituojama prancūzų filosofo Gabrielio Honore Marcelio mintis, kad pasakyti žmogui „myliu“ tolygu pasakyti „tu niekada nemirsi“, Vėlinių kontekste turi ypatingą prasmę. Tomis artumo su išėjusiaisiais dienomis mes paliudijame savo artimiesiems, kad jie tebėra gyvi mūsų atmintyje, kad meilė neturi būtojo laiko.

Tiesa, iš tos meilės, panūdę išlaikyti ypatingą ryšį su Anapilin išėjusiu artimuoju, kartais ir galvą pametame. Įvairių pasaulio šalių krematoriumų atstovai vis dažniau išgirsta keistų prašymų išsaugoti mirusiųjų pelenus. Vieni nori dalį jų išsaugoti suvenyre, kurį galėtų laikyti namuose, kiti – nešiotis ant kaklo medalione arba apyrankėje, prie karoliukų kolekcijos priderinus dar vieną, su inkrustuotais pelenais. Įmanoma pasidirbinti ir auksinį ar sidabrinį žiedą su mirusio artimojo piršto atspaudu. Jei maža prabangos – ir iš platinos, papuošus deimantais.

Tačiau ne tokiais deimantais puošiamas mirusiųjų atminimas. Labiausiai pagerbti Amžinybėn iškeliavusius galime įrodydami, kad jie tebėra mūsų gyvenimo dalis, įsigilindami į jų gyvenimą ir tęsdami tai, kas jame buvo geriausia.

Štai etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės gimimo dieną, spalio 19-ąją, atidengtas jau 20 suoliukas pernai gegužę mirusios muzikės atminimui. Užteko paprastos idėjos – ir begalinė Z. Kelmickaitės vidinė šiluma, jos ypatingas gebėjimas prakabinti žmones tebegyvena! Akcijos „Prisėsk su Kelmickaite“ sumanytojai užčiuopė svarbiausią šios neeilinės asmenybės dovaną – meilę žmonėms – ir suteikė jai galimybę gyventi.

Dar viena su atminimo išsaugojimu susijusi naujovė – ant paminklo iškaltas QR kodas. Tai modernus būdas koncentruotai pateikti daug informacijos apie mirusįjį: gyvenimo aprašymą, nuotraukas nuo vaikystės iki mirties, darbų galerijas, vaizdo ir garso įrašus, giminės medį ir t. t. Tačiau kad ir kokios plačios būtų suskaitmenintos atminties galimybės, ji niekada neprilygs tai, kurią saugo ir puoselėja širdis.