Dilgėlių puokštė

DILGĖLIŲ PUOKŠTĖ

Laikai, kai visos Lietuvai reikšmingos dienos būdavo švenčiamos pagal vieną ir tą patį minėjimo kurpalių, – jau užmarštyje. Išmokome ne tik valdiškai paminėti, bet ir nuoširdžiai įprasminti savo valstybingumą. Taigi šventės nūnai – gražios, Lietuvos vardas jose – išaukštintas. Tik šventinė meilė Tėvynei – lengva, o štai paliudyti ją kasdieniais darbais – gerokai sunkiau. Švenčių progomis Tėvynei suskiname puošniausių žiedų puokštes, kasdienybėje ir dilgėlėmis nuplakame...

Visiems žinomas paradinis požiūris į kalbą: lietuvių kalba – itin sena ir unikali, todėl ją reikia ginti ir saugoti! Šią maldelę, žinoma, atkalba ir tie, kurie kirviu apkapoja tas seniausias kalbos šaknis. Iki šiol didžiavęsi unikalia moteriškų pavardžių daryba jau pavargome nuo savitumo. Visam pasauliui pavardės – vienas ryškiausių tautinio tapatumo ženklų, mums gi panižo būti tokiems, kaip visi. O teisę rašyti raides w, q ir x puolėme ginti net Konstituciniame Teisme, tarsi čia būtų vieta pasverti savo tautiškumą.

Labai karštai mylime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. „Tai žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius“, – išpyškiname ir vėl paradinį požiūrį, dosniai apdalydami svečius iš užsienio atvirukais ar suvenyrais su jo tapybos darbais. Didingai paskelbėme, kad 2025-uosius vadinsime M. K. Čiurlionio metais, minėdami 150-ąsias jo gimimo metines. Tačiau čia pat... dilgėlių puokštę kyštelime. Tiksliau – špygą. Ją finansavimo prasme šiemet gavo garsiausio lietuvių kompozitoriaus namuose-muziejuje Druskininkuose 57 metus (!) rengtas festivalis „Fortepijoninės muzikos vasara“. 58-aisiais unikali muzikavimo tradicija – klausytis fortepijoninės muzikos didžiojo kompozitoriaus gimtuosiuose namuose, obelų sode pro pravertą langą, – Kultūros tarybos ekspertams pasirodė neverta palaikymo. Prieš dvejus metus jie jau sublizgėjo nė euro neskyrę vienam seniausių tautinės kultūros festivalių „Skamba skamba kankliai“. Sunku mylėti darbais, oi sunku.

Rašyti komentarą

Komentarai (1)