GEDĖTI VIENIJANTIS

Vyro darbus perimančią A. Navalno našlę jau spėta palyginti su S. Gandhi, kuri po sutuoktinio žūties tapo jo partijos pirmininke; su Filipinų lydere C. Aquino, po vyro prezidento nužudymo inicijavusia demokratines reformas šalyje.

Viena pirmųjų užsienio politikių, su kuria susitiko J. Navalnaja, buvo S. Cichanouskaja, į politiką pasukusi po vyro suėmimo. Nors ir kalbėjo ta pačia gimtąja kalba, abi moterys yra ir bus skirtingų politinio svorio kategorijų. Prezidento rinkimus laimėjusi S. Cichanouskaja turi ne tik moralinę, bet ir juridinę teisę kalbėti baltarusių vardu. J. Navalnaja kol kas yra tik moteris, savo noru atsisakiusi privilegijos būti tik gedinčia XXI a. dekabristo našle. Norint taptų viena iš šviesiosios Rusijos lyderių, J. Navalnajai nepakaks tik jos pavardės ir vyro komandos – teks eiti visiškai nauju, savu keliu. Dėl mirtino pavojaus J. Navalnaja negali grįžti į Rusiją, o likusi užsienyje – kartoti tėvynainius drąsinančių žodžių, kuriuos jos vyras siuntė iš kalėjimo. Šansų papildyti istorinių moterų sąrašą ji turi tik tuomet, kai dirbs taip, kaip paprastai dirbama egzilyje: savo asmeninių ambicijų, savo tautos lūkesčių neiškeliant aukščiau pagalbos ranką ištiesusių valstybių interesų, o šiuo atveju dar ir galutinai atsikračius rusiškojo šovinizmo. Kad ir koks skausmingas slenkstis peržengtas, J. Navalnajos bendražygiams būtina vienytis, o ne konkuruoti su svarbios disidentinės patirties turinčiais M. Chodorkovskiu, G. Kasparovu. Jiems metas atsikratyti iliuzijos, kad V. Putino režimą galima įveikti politiniais flešmobais. Vartai į nuostabiąją ateities Rusiją, kaip savo utopinę idėją vadino A. Navalnas, prasideda Ukrainos fronte. Užuot svaigus apie Rusijos prezidento rinkimus, laisvąjį pasaulį reikalavus skelbti naujus sankcijų Kremliui paketus, egzilio rusams dera sutelkti jėgas, išteklius ir daryti viską, kad ukrainiečių karių rankose niekada netrūktų parako.