GĖLYTĖS IŠ PLASTIKO

Dar viena aplinkybių auka nesulaukė Kalėdų. Ir gyvenimo kaip Kalėdos. Tik du dešimtmečius tegyvenusi mergina prieš savaitę nežinia ką veikė kambaryje su miglų personažais. Kalbos sklinda, esą toje vietoje alkoholis liejosi laisvai.

Kad ir kaip ten buvo, gražuolė po to išskrido. Iš keturiolikto aukšto. Svajojo pakilti į orą, tarsi iš mados išėjusiuose Lotynų Amerikos rašytojų romanuose? O gal kokios nors mistinės aplinkybės nors pastūmėjo iš to menko balkonėlio?

Rezultatas – dar viena padrika siela morge ir šimtas metų vienatvės artimiesiems.

Jaunuomenės įsivaizdavimuose kaifas ir įvaizdis jau seniai tapo svarbesni už patį gyvenimą, kuris bręstančiam žmogui atrodo lyg nesibaigiantis kompiuterinis žaidimas. Lyg gyvas virtualus žaislas, padabintas spalvotais būties piešinukais. Regis, nei kūno, nei fiziologijos, nei fizikos dėsnių nėra, vien tik didelis monitorius, kuriame žydi nevystančios gėlytės iš plastiko. "Dabar mirti nebemadinga", – kažkada pastebėjo L.Donskis. Tragiškas tas šventas naivumas.

Ausinėmis ir išmaniaisiais smegenų kvaršintojais atsiribojusiems jaunuoliams pasaulis yra kaip sapnas, kuriame galima skraidyti, tapti jūrų kiaulyte arba apelsinu. Ne mintys, o pranešimai. Ne emocijos, o "paláikinimai". Ne pinigai, o bitkoinai. Iliuzijų erdvės jiems atrodo svarbesnės už pačią gyvastį, o atsitiktinės pažintys, bohema ir naujos emocijos, stropiai aptariamos feisbuko žiniaraštyje, tampa aktualiausiu būties bruožu. Gyvybių, regis, kaip kompiuteriniame žaidime galima turėti begalę, reikia tik būti aktyviam, matomam ir visad dominuoti referentinėje grupėje. Net tada, kai kambaryje būni su miglų personažais. Tik anksčiau ar vėliau išaiškėja, kad emocijos nėra "láikai", už bitkoinus nenusipirksi traškučių ir gyvybė – ne kompiuterio trolis, o fizinė duotybė, kuria dukart nepajuokausi.