KINAS – JĖZAUS BROLIS

Hongas Xiuquanas veikiausiai išvydo šį pasaulį paskutinėmis 1813-ųjų arba pirmosiomis 1814-ųjų dienomis Hua krašte (dabartinė Guangdongo provincija). Valstiečių šeima, kurioje jis gimė, priklausė vadinamajai hakka ("svečių šeimos") etninei grupei.

Dauguma vakariečių iki šių dienų Kinijos Liaudies Respublikos gyventojus vadina kinais ("Adidas" treningus vilkintys posovietiniai gatvių intelektualai juos dar vadina kiniečiais), tačiau Kinija yra daugiatautė ir daugiakalbė civilizacija, kurios didžiausią gyventojų dalį sudaro vadinamieji haniai.

Haniai taip pat yra skirstomi į daugybę smulkesnių, skirtingais dialektais kalbančių grupių. Ilgainiui pietinėje Kinijoje "hakka" terminu pradėta vadinti hanius, kurių protėviai kadaise bėgdami nuo klajoklių siautėjimo ar gamtinių stichijų emigravo iš šiaurinės Kinijos į pietus.

Dažniausiai jie bandydavo įsikurti gyvenvietėse, kuriose jau gyveno kiti haniai, tad naujiesiems atvykėliams neretai tekdavo susidurti su senbuvių priešiškumu ir balansuoti ties padorios visuomenės socialinių normų paribiu.

Pasakojama, kad jaunasis Hongas pasižymėjo gana guviu protu, tad jo šeima netrukus pradėjo tikėti, kad jam pavyks sulaužyti įaugusias nuostatas ir tapti valstybės tarnautoju. 1827 m., būdamas vos keturiolikos, jis pirmą kartą bandė įveikti išmėginimus, kuriuos nuo neatmenamų laikų Kinijoje turėdavo pereiti visi apie biurokrato karjerą svajojantys jaunuoliai.

Jam nepavyko. 1833 m. jis bandė dar kartą ir jo pastangas vėl vainikavo nesėkmė. Neatlaikęs išbandymų trečią kartą (tai įvyko 1836 arba 1837 m.), Hongas grįžo namo. Čia jį prie lovos prikaustė liga.

Iki pat šių dienų tikima, kad negalios užvaldytą Hongą aplankė regėjimai, kurių galėtų pavydėti bet kuris lizergo rūgšties dietilamidą vartojantis gėlių vaikas. Ligos sukeltos vizijos jį nuskraidindavo į paslaptingą vietą, kurioje jis susipažino su savo tikrąja, dangiškąja šeima.

Giminės patriarchas, senyvas vyriškis vešlia auksine barzda skundėsi, kad pasaulio žmonės garbina demonus ir įteikė Hongui specialų kalaviją bei antspaudą, leidusius naikinti blogio jėgas.

1843 m. Hongas ketvirtą ir paskutinį kartą bandė įveikti Kinijos valstybės tarnautojams taikomus išbandymus.

Spėjama, kad tais pačiais metais jis pagaliau ryžosi perskaityti į krikščionybę atsivertusio tėvynainio Liang Fa (1789–1855) sukurtą traktatą "Geri žodžiai įspėjantys amžių", kurį buvo gavęs prieš daugelį metų.

Šiame veikale veikiausiai nebuvo nieko ypatingo, tačiau jį perskaitęs Hongas pradėjo suvokti savo regėtų vizijų prasmę.

Jam kalbėjęs senyvas vyriškis auksine barzda buvo Dievas Tėvas, kitas, jaunesnis Hongo regėtas vyras, jo sūnus – Jėzus Kristus, o jų apsireiškimas buvo kone ženklas Hongui, kad jis esąs aukštesniųjų jėgų pašauktas jaunesnysis Dievo Sūnaus brolis, kuriam pavesta dangiškoji misija išvalyti Kinijos žemes nuo Konfucijumi (551–479 m. pr. Kr.) vadinamo mąstytojo idėjų ir svetimtaučių mandžiūrų Qing dinastijos.

Vos tai suvokęs, Hongas pradėjo kitiems kaimo žmonėms garsiai skelbti apie savąjį nušvitimą ir naikinti kitų religijų stabus bei deginti jų traktatus.

Vieni pirmųjų, kuriuos jam pavyko "atversti", buvo jo giminaičiai Fengas (1815–1852) ir Hongas Renganas (1822–1864).

Vėliau kelerius metus jie ir Hongas praleido klajodami po apylinkes ir skelbdami savą Gerosios Naujienos interpretaciją.

Hongas bandė gilintis į krikščionybės idėjas, kurti religinius traktatus, bendrauti su amerikiečių baptistų misionieriumi Issacharu Jacoxus Robertsu (1802–1871), o jo giminaičiui Fengui pavyko sudominti nemažai žmonių naujuoju tikėjimu ir įsteigti Dievo garbintojų bendruomenę.

Naujosios sektos nariai buvo tikri šiuolaikinių vakcinacijos priešininkų, abortų legalizavimo šalininkų, feminisčių, progresyviųjų jaunuolių, kairiųjų intelektualų ir gandrų žaginimo profesionalų vyriausybės protėviai, kurių draugijos veikiausiai nesibodėtų nė pats Avramas Noamas Chomsky‘is (1928).

Vienas ryškiausių ir ekscentriškiausių Hongo išpažinėjų buvo Yangas Xiuqingas (1821–1856) – kūrikas, kuriam, apsėstam Šventosios Dvasios, pavykdavo pasiekti transą ir tiesiogiai prabilti Dievo Tėvo balsu.

Vėlesniais metais jis atsiskleidė dar ir gabaus karo vado bei talentingo stratego amplua.

Hongo pasekėjams tapus rimta karine jėga ir įkūrus savo valstybę, Yango įtaka vis labiau augo. Jo politinės ambicijos stiprėjo, o Dievo Tėvo balsas, kuriuo prabildavo kūrikas, vis dažniau perduodavo Yangui politiškai naudingesnes žinutes.

Sektos viduje prasidėjus kovoms dėl valdžios, Yangas ir jo šalininkai buvo nužudyti. 1850 m. naujasis Hongo tikėjimas jau turėjo kelias dešimtis tūkstančių šalininkų. Kinijos valdžia sunerimo ir išsiuntė pajėgas išsklaidyti sektantų, tačiau šie valdžios atstovus sumušė, o jų vadus nužudė.

Prasidėjo didis, savitarpio bendrumo jausmo persmelktas žygis, įkūnijantis tautos daugumos valią ir tikrąją demokratiją bei savuoju taurumu pranokstantis net šių metų žiemą vykusią Laisvės vilkstinę ir praėjusių metų sausio 6-osios JAV Kongreso rūmų šturmą.

Siekdami parodyti savo panieką Qing dinastijos valdžiai, Hongo sekėjai pasielgė it XX a. septintojo dešimtmečio gėlių vaikai ir užsiaugino ilgus plaukus. Šiais laikais į ilgaplaukius vyrus vis dar žiūrima gana įtariai ir priešiškai, tačiau tiek XIX a. Kinijoje, tiek XX a. septintojo dešimtmečio Jungtinėse Amerikos Valstijose plaukų auginimas buvo politinės valios gestas. Tuo metu Qing dinastijos valdžia vyrams leido nešioti tik vieną šukuoseną (beveik visa galva turėjo būti nuskutama, paliekama tik dalis plaukų, kurie auginami toliau).

1851 m. sausio 11 d. Hongas paskelbė apie Dangiškosios taikos karalystės įkūrimą, o save titulavo Dieviškuoju valdovu.

Jo pasekėjai vis labiau stiprėjo ir įgavo vis daugiau pasitikėjimo savomis jėgomis. Slenkant mėnesiams, jiems po kojomis krito ne vienas Kinijos kraštas.