Brigados generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo vienas pagrindinių Lietuvos laisvės kovotojų prieš sovietinę okupaciją ir gali būti teisėtai vadinamas svarbiu tos kovos simboliu šiandien. Todėl ši istorinė asmenybė buvo ir yra priešiškos valstybės informacinio karo taikinyje.

Metodai nesikeičia

Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovas, kurio žūties 65-ąsias metines minėsime lapkričio 29-ąją, yra pripažintas faktiniu Lietuvos vadovu, kovojusiu prieš okupaciją.

Karybos apžvalgininkas, saugumo ir gynybos ekspertas Aurimas Navys akcentuoja A.Ramanausko-Vanago pašaukimą – jis buvo mokytojas, o tai labai nederėjo su propagandine sovietų schema, teigusia, esą į miškus ėjo beraščiai, bežemiai kaimo bernai, turtais aptekę buržuaziniai nacionalistai ar kriminaliniai nusikaltėliai.

„Vanagas buvo labai gerbiamas mokytojas – jį žinojo ir pažinojo ne vienas jo buvęs mokinys. Vanagas savo asmenybe buvo gyvas įrodymas, kad sovietai skleidžia dezinformaciją“, – sako A. Navys.

Pasak Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikės Auksės Ūsienės, tiek sovietai, tiek dabartinė Rusija A. Ramanauską-Vanagą ne tik šmeižė, bet ir labai jo bijojo: ne veltui slėpė kovotojo nužudymo faktą, žūties ir palaidojimo vietą, stengėsi jo asmenybę visiškai ištrinti iš visuomenės atminties.

Šmeižiant Vanagą, vieną iš vadų, mėginta kompromituoti visą Lietuvos laisvės kovą, paneigiančią esą savanoriško Lietuvos įstojimo į SSRS ir Lietuvos išlaisvinimo nuo nacių mitą.

„Jis niekaip nepakliuvo į NKVD ir MGB, o vėliau – KGB pinkles, nepalūžo ir nepasidavė, atvirkščiai – kėlė paprastų Lietuvos žmonių norą priešintis agresoriui. Būtent todėl iš visiško bejėgiškumo, netgi nužudžius kovotoją, buvo bandoma jį vaizduoti kaip nacį, kaip žydšaudį, kas jį pažinojusiems lietuviams skambėjo tik dar labiau absurdiškai“, – sako A. Navys.

A. Ramanauską-Vanagą jis vadina vienu iš partizaninio pasipriešinimo simbolių, kurio sovietai nesugebėjo užspausti net ir po Stalino mirties. KGB ir saugumo organuose dirbantys veikėjai puikiai suprato, kad, kol yra simbolis, kol jis gyvas žmonių atmintyje, tol yra viltis, tikėjimas, kad ateis diena, kai bus galima su ginklu rankoje ar be jo vėl išeiti į miškus, gatves, sukilti prieš okupantus ir nusimesti pančius.

Daugiau istorijos visiems

Lietuvos valstybinės institucijos pagal savo kompetenciją šviečia visuomenę apie partizanų laisvės kovą. Pvz., istorinę atmintį puoselėjanti Lietuvos kariuomenė, tęsdama tarpukario tradiciją, karinius dalinius yra pavadinusi Lietuvos laisvės kovotojų vardais, tarp jų – ir A. Ramanausko-Vanago.

Paties partizanų vado žinomumą ir susidomėjimą laisvės kovomis reikšmingai padidino sprendimas 2018-uosius paskelbti A.Ramanausko-Vanago metais. Didelę įtaką istorinės tiesai reabilituoti ir priminti turėjo jo palaikų atradimas ir valstybinės laidotuvės.

„Nebūtina informaciniame kare atsakyti informaciniu šūviu į kiekvieną paskelbtą eilinį melą. Daug geriau gyventi gyvenimą kuriant savo valstybės CV, mokant istorijos ir mokantis iš jos“, – sako A. Ūsienė.

Nors Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kariuomenė plačiai nušviečia partizaninę kovą, A. Navys pasigenda  rimtų edukacinių renginių, kurie įtrauktų kiekvieną Lietuvos pilietį. Jo nuomone, stinga vaidybinių filmų, kurie galėtų suprantamai perteikti mūsų tautos laisvės kovą ne tik mums, bet ir Vakarams.

„Skaudu ir dėl nuolatinės „žydšaudžių“ etiketės klijavimo, į tai, mano nuomone, mes, kaip valstybė, turėtume labai rimtai reaguoti ir aiškiai imtis strateginės komunikacijos uždavinių. Džiaugiuosi, kad atsiranda pilietinių iniciatyvų, kurios išvynioja šį Kremliaus iki dabar finansuojamą dezinformacijos kamuolį ir duoda atkirtį bjauriai jo propagandai“, – pastebi A. Navys.

Stinga vaidybinių filmų, kurie galėtų suprantamai perteikti mūsų tautos laisvės kovą ne tik mums, bet ir Vakarams.

Paralelės su Ukraina

Strateginių iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas įsitikinęs, kad vienos iš pagrindinių Rusijos informacinio karo prieš Ukrainą deklaratyvių frazių yra „denacifikacija”, „banderovcai” ir „fašistai”, taip bandant priklijuoti negatyvias etiketes nepriklausomybę ginantiems piliečiams ir visai valstybei.

„Tos pačios paralelės, kaip metodika, buvo ir yra naudojamos prieš Lietuvą ir kitas kaimynines šalis, kur vyko rezistencija, Laisvės kovos su okupantais. Visas mūsų ginkluotas partizaninis pasipriešinimas sovietmečiu ir vėliau buvo juodinamas kaip „banditizmas” su kliše „fašistų kolaborantai”, – atkreipia dėmesį A. Paltarokas.

Tie patys naratyvai, anot jo, nuolat naudojami naujaisiais laikais, pasitelkiant pseudoistorikus, abejotinos reputacijos visuomenininkus ir kitokius Kremliaus įtakoje esančius asmenis.

Nors nuolat skleidžiamas melas po kurio laiko gali tapti tiesa, Maskvai nepavyko diskredituoti Lietuvos kaip demokratiškos visuomenės įvaizdžio nei pačioje Lietuvoje, nei Vakaruose. „Nuolatinis švietėjiškas darbas atsveria ir neleidžia klaidinti, skaldyti visuomenės“, – sako A. Paltarokas. Jo vadovaujamas centras kartu su bendraminčiais vykdo projektą „Vanago Lietuva”: rengia pagarbos akcijas, paskaitas, žygius, tyrimus, publikacijas ir kt.

„Tie, kam terminas „informacinis karas“ dar neseniai kėlė šypsenas, dabar patys gali suvokti, kokie procesai buvo vykdomi prieš mūsų ryškiausias ginkluoto pasipriešinimo asmenybes. Net dabar, skaitant pripažinto Lietuvos valstybės vadovo A. Ramanausko-Vanago prisiminimus, galima atrasti paralelių, aktualių dabartinei situacijai tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Turime tęsti darbus ir išlikti budrūs“, – sako A. Paltarokas.