#METOO, JURIJUS

Viešojoje erdvėje dabar daug kalbama apie seksualinį priekabiavimą. Gašlių poelgių paviešinimas atskleidžia nematomas žymių žmonių puses. Ši tema pasiekė tokį ažiotažą, kad žurnalas "Time" Metų žmogaus titulą suteikė moterims, prakalbusioms apie lytinę prievartą ir sutelkusioms likimo brolius ir seseris po internetine "#MeToo" (angl. Mane taip pat) vėliava.

Mūsų šalis taip pat ne išimtis. Mus pasiekė laiškas, kuriame žmogus, vardu Jurijus (pavardė redakcijai žinoma), pasakoja apie sovietmečio metu patirtą bei regėtą seksualinę prievartą. Pateikiame Jurijaus pasakojimą.

"Sveiki, mano vardas Jurijus. Kadangi dabar labai madinga prisipažinti apie seksualinį priekabiavimą, nutariau pasisakyti ir aš. Tiesa, nežinia, ar tai, ką patyriau, galima laikyti tvirkinimu ar seksualiniu priekabiavimu, tačiau, žvelgdamas į praeitį, šiomis dienomis galiu drąsiai konstatuoti, jog tai priverčia susimąstyti.

Tada buvo 1953 metų žiema, gruodis. Ir mes visi L.Berijos vardo gimnazijos spaliukai bei pionieriai (53 individai) važiavome traukiniu į Maskvą paminėti pavasarį mirusio J.Džiugašvilio gimtadienio. Tuo pačiu mes vykome ir aplankyti V.Uljanovo mumijos. Kartu su mumis važiavo mokyklos partinio ugdymo vadovė Salomėja Angis, kuri turėjo kašaloto kaktą, o jos veidas priminė klozetą.

Taip pat su mumis važiavo Marijos žemės komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Niekšus, po nosimi auginęs ūsus. Pastarasis visą laiką gurkšnojo pilkšvą drumzliną skystį iš trijų litrų stiklainio, o Salomėja mums pasakojo apie šios kelionės svarbą: "O draugai pionieriai ir spaliukai, kolūkio pievų miežiai ir žibutės, kad jūs žinotumėte, koks buvo svarbus žmogus Josifas. Jis atėmė iš liaudies priešų prisigrobtus turtus ir atidavė juos teisėtiems savininkams, t.y. Tarybų Sąjungos liaudžiai. Jis nubaudė šiuos vagis, prieš tai jiems davęs progą pasitaisyti, t.y. pasakęs, jog leidžia jiems atsiprašyti liaudies ir prisipažinti klydus, bet pastarieji nesutiko, tada Josifui neliko nieko kito, kaip tik išvyti juos lauk į supuvusius Vakarus. Ir taip susikūrė Tarybų Sąjunga, ir visi tapo lygūs."

Tada kažkas iš vaikų paklausė: "O tų išvytųjų į Vakarus, koks jų likimas?" Salomėja atsakė: "Jie, draugai pionieriai, padangių plaktukai, pjautuvėliai ir žvaigždutės, jie, tie išvytieji į Vakarus, nepasikeitė, nes, kaip sakė draugas Maksimas, kas gimė šliaužioti, skraidyti negali. Jie tapo fašistais ir naciais bei vedini pikto nedoro žmogaus A.Hitlerio grįžo į Rusiją."

Tada vienas spaliukų paklausė: "O kas nutiko vėliau, drauge vadove?" Salomėja atrėžė: "Tada, draugai pionieriai, tada Josifas dar kartą pademonstravo savo gerą valią bei sutelkęs žmones įveikė fašizmo pabaisą. Ir todėl, draugai pionieriai, būtent todėl karta iš kartos mes giedosime šią giesmę..."

Ir staiga visi spaliukai bei pionieriai kartu su mokytoja užbaubė: "Ir sklinda apie jį plačiai legendos po pasaulį, galingi Josifo pečiai laužia mums vartus į saulę." Negiedojo šios giesmės tik A.Niekšus, kuris vis gėrė savo pilkšvą skystį ir, visiems nutilus, pagaliau prakalbo savos kūrybos eilėmis, akivaizdžiai neturinčiomis nieko bendro su komunizmu: "Ivano Krasno jaunutė žmona daug dirba dailia ranka, o senas rusų aktorius ją lepina kava."

Sutrikusi Salomėja, nežinodama, kaip reaguoti, suklapsėjo akimis ir tęsė savo tiradą: "Bet iš kur, draugai pionieriai, iš kur galėjo rastis tokia palaima, kaip draugas J.Džiugašvilis? Ar jį sukūrė Dievas?" Vadovė Salomėja pati arkliškai nusijuokė iš šio klausimo ir atsakė: "Ne, mano pjautuvėliai ir žvaigždutės. Draugas Josifas gimė iš kito žmogaus, jį pagimdė draugas Uljanovas, kuris pats pastojo nuo savęs ir pagimdė savo paties naujesnę ir tobulesnę versiją – Josifą. Būtent todėl draugo Uljanovo kūnas saugomas specialiomis druskomis kaip atminimas ateities kartoms."

Pagaliau vėl prabilo pirmasis sekretorius Antanas, šalia jo kojų stovėjo tuščias trijų litrų stiklainis: "Ar matėte, vaikai, kolūkyje bulių? Ar atkreipėte į tam tikrą buliaus kūno dalį, kuri kabo jam tarp užpakalinių kojų? Ar atkreipėte dėmesį, vaikai, jog pavasarį ši kūno dalis stulbinančiai pasikeičia? Ta kūno dalis vadinama komunizmu, o joje tūno pulsuojanti proletariato dvasia, kuri trokšta išsiveržti. Išsiveržimas įvyksta kiekvieną pavasarį, kai bulius užlipa ant karvės ir atlieka išbuožinimo procedūrą."

Tai ištaręs, jis keistai pažvelgė į Salomėją, kuri išraudo lyg partijos vėliava ir tarė: "Pasėdėkite, vaikai, ir pamąstykite apie didžius draugo Josifo darbus, nuveiktus tarybinės liaudies vardan." Tai tarusi ji nuėjo į vagono tualetą ir kurį laiką negrįžo. Tada draugas Antanas atsikėlė ir nuėjo jos ieškoti. Jis taip pat negrįžo. Abu jie buvo dingę geram pusvalandžiui ir mes jau ėmėme nerimauti, nes jau ir Maskva čia pat, bet netrukus Salomėja ir Antanas abu išlindo iš vagono tualeto, kur nežinia ką veikė.

Ekskursija po Maskvą buvo itin dvasinga ir pakėlė mūsų tikėjimą socialistine revoliucija, tačiau viską sugadino draugas Antanas, kuris ekskursijos metu sugebėjo išgerti dar du trijų litrų stiklainius neaiškaus pilkšvo skysčio. Galbūt būtent dėl to draugas Antanas, atėjęs į Raudonąją aikštę, nerišliai sušuko: "Galingi Vovačkos pečiai laužia mums vartus į saulę..." ir pradėjo mumijos išbuožinimo procedūrą.

Salomėja tik spėjo sušukti: "Drauge Antanai, ką jūs darote? Negalima painioti meno su politika!" ir atskubėjusių milicininkų lazda vožė Antanui per galvą. Draugas Antanas išgulėjo komos būsenos 20 metų ir tik 1974-ųjų sausio pabaigoje iškeliavo į šviesų socialistinį rytojų. Nežinia, ar tai galima pavadinti seksualiniu priekabiavimu prie mumijos ir pionierių tvirkinimu, tačiau norom nenorom tenka ištarti: "#MeToo, Jurijus."