Gegužės mėnuo malonus ne tik žiedais ir paukščių balsais: daug šiuo metu vyksta gražių kultūros renginių. Juolab kad iš koncertų salių juos galima perkelti į atviras erdves, gamtos prieglobstin. Štai tradicinė Gegutės šventė, kurią rengia Noreikiškių Ugnės Karvelis gimnazija, vyksta Tado Ivanausko Obelynėje, profesoriaus rankomis sodintame retų medžių parke. Puikiai ten skamba liaudies dainos ir tradicinis muzikavimas, atliekamas jaunimo folklorinių ansamblių.

Koncertų sales atstoja Vilniaus ir Kauno senamiesčių kiemai gegužiniuose festivaliuose „Atataria lumzdžiai“ ir „Skamba skamba kankliai“. Liaudies dainoms reikia erdvės, juk jos skambėdavo prie visų lauko darbų. O ir šio meto kaimo vakaronės vadintos gegužinėmis.

Praėjusį savaitgalį buvo paminėta tarptautinė Muziejų diena, daugelis Lietuvos muziejų įsijungė į šaunią muziejinės nakties akciją. Dabar bene visi muziejai turi parengę įdomių ir išmoningų edukacinių programų. Kaip kitaip privilioti jaunimą į „mūzų buveinę“ – taip muziejus vadindavo juos sukūrę antikos graikai. Kraštotyros muziejų edukacinės programos daugiausia apie senovės darbus ir jų papročius, kurie šiandien gali pasirodyti keistoki ir naivūs. O gal tuo ir žavūs?

Tad kokie tautinės kultūros papročiai būdingi gegužei? Gegužę reikėdavo pasėti linus. Žemės ūkio darbai Lietuvos kaime turėdavo du pagrindinius ciklus: rugio ir lino – duonelei kasdienei ir rūbeliui. Abiejų pradžia ir pabaiga, svarbiausieji etapai būdavo pažymimi iškiliomis šventėmis. Kitados jų būta mitologizuotų: štai linų auginimą globojęs dievas Vaižgantas, o rudeninius darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis.

Senoliai sakydavo, kad linų sėjai itin tinkanti toji savaitės diena, kurią rudenį pradėjo snigti arba kurią pats sėjėjas yra gimęs. Dar ji turinti būti „moteriška“ – „sereda“ ar „subata“, taip seniau sakydavo. O užvis geriausia sėti tą gegužės mėnesio dieną, kuri turi šventąją globėją. Moteriškų vardinių gegužę netrūksta:  Domicėlė, Elena, Sofija, Julija, Petronėlė. Tinkamą dieną išrinkus, linai užaugs geri ir našūs. Dar svarbu, kaip atrodo padangė: jei debesys ruožais išsidriekę, lyg kokiomis sruogomis, tai linų pluoštas, kaime dažniau vadintas valaknu, bus ilgas ir minkštas. O norint galvingų linų, iš kurių sėmenų gerai spaustųsi aliejus, reikia sėti, kai dangus pilnas smulkių debesiukų. Tik palaukus, kol šiaurės vėjas nurims.

Žemaičiai taip sakydavo: „Tylu, nors linus sėk!“ Darbo neturi matyti saulė su mėnuliu kartu, taigi sėjama arba anksti ryte, arba vėlai vakare. Ir geriau, kai mėnulis yra augantis. Sėmenis į dirvą berdavo ne iš sėtuvės, bet iš moteriškos prijuostės, būtinai baltos. Ir apskritai, šiam darbui reikia tinkamai pasirėdyti: baltais trynyčiais, į kepurę plunksną įsismeigus, į drabužio atlapą adatą su ilgu siūlu įsistriegus. Sėti turi tas, kas šiemet pirmas gandrą pamatė; ir būtų gerai, kad nemažo ūgio. Prieš darbą privalo kruopščiai nusiplauti rankas, tik tada iš linų bus baltos drobelės. Kad amaras pasėlių neužpultų, sėmenis pakrapydavo švęstu Velykų vandeniu. Ir gink Die, neseikėdavo jų druskuotu gorčiumi, kad piktžolių pasėliuose nebūtų. Į sėmenis įdėdavo keletą virtų kiaušinių. Po tris jų turėdavo suvalgyti lauke sėjėjas ir biržikas (tas, kuris žymi užsėtą plotą), tik lukštus jiedu turėtų išbarstyti į skirtingas puses. Biržyti negalima šiaudais, kaip rugius, tik medžio šakelėmis. Geriausia tinka alksnio – spragės neužpuls, rūdys nepakenks. Talkinti sėjėjui turinti ta iš šeimos, kurios plaukai ilgiausi, – linai irgi augs į ilgą pluoštą. Pakinktai po darbo turi būti paliekami lauke – greičiau linai sudygs. 

Kol sėjami linai, negalima žlugto velėti. Netgi prie upelio ar ežero įtaisyto tiltelio lentą nuimdavo ir paslėpdavo, juokomis sakydami – „pavogė“. Akėjant pasėlius, ant akėčių užmesdavo perkūno daužto medžio gabalą, tikint, kad nuo to usnys dirvoje neaugs. Tai aidas senojoje baltų religijoje buvusios prieštaros tarp dievų Perkūno ir Velino, atspindinčios skirtingus visuomenės sandų interesus. O grįžusį namo sėjėją juokais nuplakdavo nemintų linų kuokštu. Gal tai prosenoviško žemės dvasios, gal dievaitės Žemynos atsiprašymo ritualo palikimas? Ir dar būta papročio seną kultuvę sudeginti, o pelenus išbarstyti linų lauke. O per Jonines pasėlius pabarstydavo kurmiarausių žeme, kad nebūtų žolėti. Linas prašosi pasėjamas netoli namų, – „kad gaidžio giedojimą girdėtų“. Žinia, arčiau sodybos žemė geresnė.

Daugelis išvardytų atodairų yra etnologų vadinamos agrarinės magijos similiniai, t.y. panašumo veiksmai. Juose – atspindžiai baltiškosios pasaulėžiūros, labai siejusios žmogų su tėviškės gamta. Iš tų senosios religijos ritualų po Lietuvos krikšto beliko desakralizuoti liaudiški papročiai ir tikėjimai. Jie sureikšmindavo ir įprasmindavo darbo procesą, kartu su dainomis padėdavo žmonėms įveikti jo sunkumus ir monotoniją. Aukštaičių liaudies dainoje taip sakoma: „Ažu kalnalių, ažu aukštųjų Žyda linelis mėlynžiedis...“

Papasakojus apie linų sėją, belieka atsidusti: jau seniai Lietuvos laukai nebemėlynuoja linų žiedais. Mūsų gyvenas metas tieką permainų atnešė... Linus ūkininkams auginti tapo nuostolinga. O istoriniais laikais tai būdavęs pagrindinis pajamų šaltinis, iš kurio šeima ir vaikus į mokslus išleisdavo. Tačiau pluoštas, audinys dar ir kaip reikalingas: vasaros drabužiui, staltiesei, tautiniam kostiumui, lietuviškam suvenyrui. Lino pluošto gerųjų savybių audinyje jokia sintetika negali pakeisti. O sėmenų aliejaus stiprinančios bei gydomosios galios labai pravarčios ir augančiam ir subrendusiam organizmui. Nėra lygių linui naudingumu Lietuvos augalų įvairovėje...