- Knyga sudaryta iš penkių dalių, kurios supažindina su Tiberiados bendruomenės dvasingumu. Kas šiam dvasingumui būdinga? Ką išskirtum?

- Pirmą kartą apsilankiau Baltriškėse ir susitikau su broliais prieš 20 metų. Vienas iš brolių negalėjo būti su mumis, buvo bičių sugeltas, kitas dar nekalbėjo lietuviškai. Tąkart galvojau – ir ką šie keli užsieniečiai veiks atokiame Lietuvos kaime. Dabar matau, kad pasitikėjimas Dievo Apvaizda yra jų optimizmo šaltinis. Viskas išeina į gera mylintiems Dievą.

Įstrigo ir pirmoji jaunimo stovykla Baltriškėse, kurioje dalyvavau. Su daugeliu tuomet nepažįstamų merginų ir vaikinų laukėme pusryčių pečiais kūrenamoje buvusioje kaimo mokykloje. Vėsu, dar nėra brolių, tačiau visi linksmi, giedojome giesmes kol sušilome. Manau, kad brolių atvirumas, pasitikėjimas mumis, priėmimas, draugystė padeda atrasti ir priimti tiek save, tiek kitus, ir yra džiaugsmo šaltinis.

- Svarbus ir šios knygos pavadinimas – „Pašaukimo žemė. Žiedeliai“. Joje rasime Tiberiados brolių ir seserų liudijimus, bendruomenės draugų ir jai artimų dvasininkų pasakojimus. Jie pavadinami žiedeliais kaip ir šventojo Pranciškaus laikais. Kuo šie pasakojimai ypatingi?

- Ši knyga kaip saldainių dėžutė: trumpi, netikėti, džiaugsmingi (kartais pro ašaras), įkvepiantys pasakojimai, dar suvynioti į linksmų nuotraukų popierėlius. Atskleidžia tiberiadietišką kasdienybę, kiekvieno brolio ar sesės santykį su ja. Man ši knyga yra galimybė apsiauti vienuolio sandalais ir suprasti, kad tiek ji ar jis, tiek aš esame tokie patys žmonės.

- Koks žiedelis labiausiai įsiminė?

- Pralinksmino gyvenimiška istorija apie dvi Tiberiados seseris, kurioms kelyje prakiuro automobilio padanga. Labai gražūs knygoje jaunuolių pasidalinimai apie apsilankymą Tiberiados bendruomenėje. Džiaugiuosi, kad brolių ir seserų misijos Lietuvoje duoda vaisių.

- Knygoje vienuolė Benedicte Rollin Tiberiadą pavadina „evangeline kontrkultūra“. Skaitant knygą neapleido jausmas, kad ši bendruomenė kitokia... Kaip manai, kas ją daro išskirtine?

- Daugelis esame girdėję pasakymą – „nebūk juokingas“. Baltriškėse galiu nebijoti „būti juokingas“. Kai susipažįsti, bendrauji, dirbi, valgai, meldiesi su Tiberiados broliais ir seserimis, realiais žmonėmis, griūna įvairūs stereotipai apie Bažnyčią. Pvz., kad Bažnyčiai nerūpi jaunimas, kad vienuolėmis, vienuoliais, kunigais tampa tik silpni žmonės, kad būnant kataliku svarbiausia nedaryti nuodėmių, kad melstis nuobodu.

- Kuo ši knyga gali būti patraukli jaunam žmogui?

- Knygoje nėra pamokymų, instrukcijų ar teorijų. Jauni vienuoliai pasakoja trumpas istorijas, kaip tranzuodami, leisdami laiką su draugais, dirbdami ir pan. pastebėjo, kad Dievas yra šalia. Įkvepia jų pačių ar jų sutiktų žmonių pastangos gyventi tuo, kuo tiki, net jei dėl to tenka atsisakyti įvairių patogumų, rizikuoti nusivilti.

- Ką tau reiškia būti Tiberiados bendruomenės dalimi?

- Tiberiados bendruomenė man reiškia bendrystės, draugystės džiaugsmą. Čia radau daug gerų draugų. Taip pat tai reiškia mažas tarnystes šalia esančiam žmogui, kurių daug ir šioje knygoje aprašyta, ir kurios tą bendrystę kuria. Pvz., užkalbinti, paduoti sumuštinį, palaikyti giesmyną. Dar reiškia laisvės patirtį, kai bandai klausytis, ką Dievas čia ir dabar, šitoje bendruomenėje, tau sako, ir Jam atsiliepti.

Labai džiaugiuosi, kad žmona ir vaikai atranda Baltriškes, Tiberiados brolius ir seseris, kad galim kartu į stovyklas atvažiuoti.

- Kam rekomenduotum perskaityti „Pašaukimo žemę. Žiedelius“?

- Pirmiausia – tiems, kas pažįsta ir myli Tiberiados brolius ir seseris, dėl kokių nors priežasčių negali nuvažiuoti į Baltriškes, ir jau nebegali iškentėti. Tada – tiems, kurie mano, kad vienuoliai yra ateiviai iš kosmoso, kurie šioje žemėje užsiima neaišku kuo. Taip pat tiems, kuriems patiko Šventojo Pranciškaus žiedeliai.

Į įvykio vietą atskubėję policijos pareigūnai įtariamojo jau neberado.

Išgirdęs, kad kviečiama policija, jis pasislėpė. Laimei, taip ir nespėjęs įgyvendinti savo nusikalstamų kėslų.

Nors tam sąlygos buvo idealios – visi šiuose namuose rasti asmenys buvo girti.

Tarp jų – ir dvylikametę turėjusi prižiūrėti jos vyresnioji –septyniolikmetė sesuo. Pirminiais duomenimis, nepaisant to, kad yra nepilnametė, ji jau pati turi vaikų.

Lina gyveno su savo vyru kaime. Sutuoktinis – ir Linos vaikų tėvas. Vieną dieną jų namuose atsirado kompiuteris. Atsidaro ir internetas. O internete – pažintys. Linai tos naujos pažintys labai patiko. Ji susirado draugų ir iš Egipto, ir iš Pakistano. Ji labai žavėjosi vyrais musulmonais. Žavėjosi tol, kol įsimylėjo. Ir meilė sulaukė atsako. Ahmedas žadėjo ją vesti ir atvažiuoti į Lietuvą, tačiau vedė savo tautietę. Lina liko įskaudinta širdimi.

Tačiau jos meilė kitataučiams, tamsaus gymio vyrams neišblėso. Lina susipažino su Žydrūnu. Jis lietuvis, tačiau labai panašus į tuos musulmonus, kuriais Lina taip žavisi. Dėl Žydrūno Lina paliko savo vyrą. Tiesa, išeidama gyventi atskirai, pasiėmė keletą vertingų daiktų: plazminį televizorių, skalbimo mašiną. Naujas mylimasis sakė, kad tie daiktai nereikalingi, todėl pardavė juos po 20 eurų. O tie daiktai buvo pirkti už skolintus pinigus. Pinigus, kuris skolinosi Linos vyras.

Tai – dar ne visos bėdos. Linos meilužis netrukus susirado naują draugę ir Liną paliko. „Aš turėjau daugiau nei 200 moterų“, – LNK laidoje gyrėsi jis. Lina man tik viena iš daugelio“. Linos akyse kaupėsi ašaros girdint tokius buvusio draugo žodžius. Maža to, jis pasirodęs studijoje papasakojo daug pikantiškų detalių iš Linos gyvenimo. Vyras sakė, kad Lina prie kompiuterio su „tais uzbekais“ ne tik šiaip bendraudavo, bet ir savo nuogą krūtinę demonstruodavo. O jie taip pat „atsipalaiduodavo“...

Lina vis dar neabejinga savo buvusiam draugui Žydrūnui, bet šis jau išėjo pas kitą. Pas tvarkingą moterį. Lina viena. Sudaužyta širdimi. Bet čia į studiją netikėtai įžengia buvęs Linos sutuoktinis ir prašo jos sugrįžti į namus. Kaip ji pasielgs? Atsakymas – antradienį 17.25 val. laidoje „Yra, kaip yra“ per LNK.

Antradienį Klaipėdos rajone, Žiaukų kaime susipešė dvi sodo kaimynės. Viena stvėrė pagalį ir kelis kartus kirto juo kitai.

Nukentėjusiajai lūžo abiejų rankų kaulai: vienos rankos delnakaulis, kitos – plaštakos falanga. Moteris kreipėsi į medikus. Paaiškėjusi diagnozei ir suteikus pagalbą sodininkė grįžo namo gydytis ambulatoriškai.

Vėlų pirmadienio vakarą Klaipėdos rajone, Peskojų kaime susipliekė du vienos moters vyrai, vienas jų – buvęs sugyventinis, kitas – dabartinis. Vienas vyras stvėrė grėblį ir juo sulaužė kitam pirštą bei gerokai išvanojo krūtinę.

Plungėje antradienį anksti ryte buvo sužalotas 71 metų vyras. Bendrabutyje gyvenantis žmogus vėliau policininkams pasakojo gulėjęs lovoje, kai į jo kambarį įsiveržė du nepažįstami vaikinai, mušė jį kumščiais ir reikalavo pinigų.

Bendrabučio gyventojas eurų neturėjo, todėl buvo išmargintas mėlynėmis ir pateko į uostamiesčio ligoninę.

Kai pareigūnai pradėjo aiškintis įvykio aplinkybes, nukentėjusysis kelis kartus skirtingai pasakojo apie tai, kas atsitiko.

Kol kas akivaizdu tik tai, kad vyras buvo sumuštas. Jis pats negalėjo pasakyti, ar miegojo neužsirakinęs, ar skriaudikai išlaužė kambario duris, ar jis pažįsta šiuos vaikinus, ar matė pirmą kartą. Galiausiai žmogus užsisklendė.

Protu sunkiai suvokiama žmogžudystė Kėdainių rajone aptemdė Naujųjų šventę ir leido labai aiškiai suprasti, jog nacionaliniame 2016-aisiais privalomų atlikti užduočių sąraše turi būti vienintelis punktas: daryti viską, kad daugiau nė viena Lietuvos šeima neišgyventų tokios tragedijos.

Viešoji erdvė sprogsta nuo komentarų ir pasiūlymų, ką reikėjo padaryti ir ko galbūt reikėtų imtis, kad Saviečių kaimo drama daugiau niekada nepasikartotų. Aistrų amplitudė – nuo mirties bausmės grąžinimo ir norvegiškosios sistemos besąlygiško diegimo iki siūlymo steigti Lietuvoje dar vieną vaiko teisių apsaugos instituciją. Kad pirmieji radikalūs siūlymai tėra tuščias populizmas, matyt, suvokia ir juos rėkiantieji. Mintis apie naują instituciją paviešinta po Prezidentės susitikimo su sveikatos, socialinių reikalų ir teisėtvarkos struktūrų vadovais bei vaiko teisių specialistais, todėl, tikėtina, kada nors iš žodžių virs kūnu.

Tik ar tikrai dar viena institucija apsaugos degradavusių tėvų vaikus nuo jų gimdytojų, giminaičių ar kaimynų žudikiškos meilės?

Nebent, žinoma, joje būtų įdarbinti supermenai, kurie dirbtų geriau nei visų jau esančių valdžios struktūrų – Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei savivaldybių administracijų skyrių, tarnybų darbuotojai. Arba sykiu su naująja instritucija ir visos senosios baigtų tik egzistuoti ir pradėtų dirbti. Kaip reikalauja premjeras – neskaičiuodamos darbo valandų. Ir, kaip reikalautų mokesčių mokėtojai, biudžeto pinigus panaudodamos ypač prasmingai.

Tačiau nelaukiant, kol politikai apsispręs dėl dar vienos institucijos steigimo, jos biudžeto, kol įvyks vadovų ir specialistų konkursai, verta paieškoti atsarginių variantų. Jų – vaikų angelų sargų, galinčių dirbti kiaurą parą ir net nemokamai. Net ir toje pačioje prasigėrusioje provincijoje. Tai – asmenys, gyvenantys arčiausiai tokios agresijos aukų: seniūnai, seniūnaičiai, parapijos dvasininkai ir aktyvistai, kaimynai, galiausiai – šeimų, kuriose smurtaujama, kiti suaugę nariai. Bendruomenės gyvavimo prasmė – ne tik bendros šventės, bulviakasio talka ar bažnyčios puošimas, todėl dalį atsakomybės dėl kiekvieno greta gyvenančio vaiko turėtų prisiimti ir ji.

Etnografinių bambukų organizuota vermišelių kabinimo šventė "Neparduok užsieniečiui žemelės gimtosios" pasiekė savo tikslą – dirvonų kaina sminga į dugną.

Pagaliau paaiškėjo ir tai, kad niekas iš plačiosios ES tų mūsų lysvių net nesirengė pirkti, o žemės Lietuvoje teturi tik keturi užsieniečiai ir tie patys santuokos grandinėmis surakinti su lietuvybe.

Kam reikėjo tos šliaužiančios dirvožemių revoliucijos, po kurios atsiradęs laikinasis užsieniečių ir pačių tautiečių teises žalojantis įstatymas paralyžiavo rinką ir nugrūdo šalį dar giliau į Europos paslėpsnius?

Galbūt tam, kad kremlinų inicijuotame įtakos tinkle savąjį ego galėtų skleisti nacionalistinių veikalų prisiskaitę pusgalviai, laisvalaikiu tebekuriantys antivalstybinius postulatus ir tai traktuojantys kaip šių laikų nacionalinio išsivadavimo mintį.

Tie save veisliniais lietuviais laikantys agronomijos komunarai gal ir patys nesuprato, ką daro, kol apsidairę pamatė, kad juos vėl apmulkino GRU.

Bet juodas darbas jau padarytas – gimtieji pūdymai taip ir liko be jokios perspektyvos pagaliau sulaukti ne purvinais "triusikais" apsitempusio šeimininko, nuolat nežinia ko lakstančio "pas karvių", o civilizuoto investitoriaus, kurio giminaičiai jau prieš šimtmečius mokėjo praustis muilu.

Taigi nusikalstamai pražiopsotas dar vienas šansas pradėti kaimą tempti iš pašalpų lindynės, iš tvartinio alkoholizmo, iš apsileidimo ir bukumo duobės. Lietuviškas kaimas, padedant ES, galbūt jau artėjantį dešimtmetį būtų nustojęs smirdėti.

Tačiau dabar, turint žemės pardavimo užkardus, vertus ordino už "patriotinę" silpnaprotystę, tokia galimybė prarasta.

Situacija seniai pažįstama. Kaip sakoma, vis svajojame laimėti "Euroviziją", o bliauname, kaip briedžiai, – kalti visi, bet tik ne mes patys.

Gegužės mėnuo malonus ne tik žiedais ir paukščių balsais: daug šiuo metu vyksta gražių kultūros renginių. Juolab kad iš koncertų salių juos galima perkelti į atviras erdves, gamtos prieglobstin. Štai tradicinė Gegutės šventė, kurią rengia Noreikiškių Ugnės Karvelis gimnazija, vyksta Tado Ivanausko Obelynėje, profesoriaus rankomis sodintame retų medžių parke. Puikiai ten skamba liaudies dainos ir tradicinis muzikavimas, atliekamas jaunimo folklorinių ansamblių.

Koncertų sales atstoja Vilniaus ir Kauno senamiesčių kiemai gegužiniuose festivaliuose „Atataria lumzdžiai“ ir „Skamba skamba kankliai“. Liaudies dainoms reikia erdvės, juk jos skambėdavo prie visų lauko darbų. O ir šio meto kaimo vakaronės vadintos gegužinėmis.

Praėjusį savaitgalį buvo paminėta tarptautinė Muziejų diena, daugelis Lietuvos muziejų įsijungė į šaunią muziejinės nakties akciją. Dabar bene visi muziejai turi parengę įdomių ir išmoningų edukacinių programų. Kaip kitaip privilioti jaunimą į „mūzų buveinę“ – taip muziejus vadindavo juos sukūrę antikos graikai. Kraštotyros muziejų edukacinės programos daugiausia apie senovės darbus ir jų papročius, kurie šiandien gali pasirodyti keistoki ir naivūs. O gal tuo ir žavūs?

Tad kokie tautinės kultūros papročiai būdingi gegužei? Gegužę reikėdavo pasėti linus. Žemės ūkio darbai Lietuvos kaime turėdavo du pagrindinius ciklus: rugio ir lino – duonelei kasdienei ir rūbeliui. Abiejų pradžia ir pabaiga, svarbiausieji etapai būdavo pažymimi iškiliomis šventėmis. Kitados jų būta mitologizuotų: štai linų auginimą globojęs dievas Vaižgantas, o rudeninius darbus su lino pluoštu jaujoje – dievas Gabjaujis.

Senoliai sakydavo, kad linų sėjai itin tinkanti toji savaitės diena, kurią rudenį pradėjo snigti arba kurią pats sėjėjas yra gimęs. Dar ji turinti būti „moteriška“ – „sereda“ ar „subata“, taip seniau sakydavo. O užvis geriausia sėti tą gegužės mėnesio dieną, kuri turi šventąją globėją. Moteriškų vardinių gegužę netrūksta:  Domicėlė, Elena, Sofija, Julija, Petronėlė. Tinkamą dieną išrinkus, linai užaugs geri ir našūs. Dar svarbu, kaip atrodo padangė: jei debesys ruožais išsidriekę, lyg kokiomis sruogomis, tai linų pluoštas, kaime dažniau vadintas valaknu, bus ilgas ir minkštas. O norint galvingų linų, iš kurių sėmenų gerai spaustųsi aliejus, reikia sėti, kai dangus pilnas smulkių debesiukų. Tik palaukus, kol šiaurės vėjas nurims.

Žemaičiai taip sakydavo: „Tylu, nors linus sėk!“ Darbo neturi matyti saulė su mėnuliu kartu, taigi sėjama arba anksti ryte, arba vėlai vakare. Ir geriau, kai mėnulis yra augantis. Sėmenis į dirvą berdavo ne iš sėtuvės, bet iš moteriškos prijuostės, būtinai baltos. Ir apskritai, šiam darbui reikia tinkamai pasirėdyti: baltais trynyčiais, į kepurę plunksną įsismeigus, į drabužio atlapą adatą su ilgu siūlu įsistriegus. Sėti turi tas, kas šiemet pirmas gandrą pamatė; ir būtų gerai, kad nemažo ūgio. Prieš darbą privalo kruopščiai nusiplauti rankas, tik tada iš linų bus baltos drobelės. Kad amaras pasėlių neužpultų, sėmenis pakrapydavo švęstu Velykų vandeniu. Ir gink Die, neseikėdavo jų druskuotu gorčiumi, kad piktžolių pasėliuose nebūtų. Į sėmenis įdėdavo keletą virtų kiaušinių. Po tris jų turėdavo suvalgyti lauke sėjėjas ir biržikas (tas, kuris žymi užsėtą plotą), tik lukštus jiedu turėtų išbarstyti į skirtingas puses. Biržyti negalima šiaudais, kaip rugius, tik medžio šakelėmis. Geriausia tinka alksnio – spragės neužpuls, rūdys nepakenks. Talkinti sėjėjui turinti ta iš šeimos, kurios plaukai ilgiausi, – linai irgi augs į ilgą pluoštą. Pakinktai po darbo turi būti paliekami lauke – greičiau linai sudygs. 

Kol sėjami linai, negalima žlugto velėti. Netgi prie upelio ar ežero įtaisyto tiltelio lentą nuimdavo ir paslėpdavo, juokomis sakydami – „pavogė“. Akėjant pasėlius, ant akėčių užmesdavo perkūno daužto medžio gabalą, tikint, kad nuo to usnys dirvoje neaugs. Tai aidas senojoje baltų religijoje buvusios prieštaros tarp dievų Perkūno ir Velino, atspindinčios skirtingus visuomenės sandų interesus. O grįžusį namo sėjėją juokais nuplakdavo nemintų linų kuokštu. Gal tai prosenoviško žemės dvasios, gal dievaitės Žemynos atsiprašymo ritualo palikimas? Ir dar būta papročio seną kultuvę sudeginti, o pelenus išbarstyti linų lauke. O per Jonines pasėlius pabarstydavo kurmiarausių žeme, kad nebūtų žolėti. Linas prašosi pasėjamas netoli namų, – „kad gaidžio giedojimą girdėtų“. Žinia, arčiau sodybos žemė geresnė.

Daugelis išvardytų atodairų yra etnologų vadinamos agrarinės magijos similiniai, t.y. panašumo veiksmai. Juose – atspindžiai baltiškosios pasaulėžiūros, labai siejusios žmogų su tėviškės gamta. Iš tų senosios religijos ritualų po Lietuvos krikšto beliko desakralizuoti liaudiški papročiai ir tikėjimai. Jie sureikšmindavo ir įprasmindavo darbo procesą, kartu su dainomis padėdavo žmonėms įveikti jo sunkumus ir monotoniją. Aukštaičių liaudies dainoje taip sakoma: „Ažu kalnalių, ažu aukštųjų Žyda linelis mėlynžiedis...“

Papasakojus apie linų sėją, belieka atsidusti: jau seniai Lietuvos laukai nebemėlynuoja linų žiedais. Mūsų gyvenas metas tieką permainų atnešė... Linus ūkininkams auginti tapo nuostolinga. O istoriniais laikais tai būdavęs pagrindinis pajamų šaltinis, iš kurio šeima ir vaikus į mokslus išleisdavo. Tačiau pluoštas, audinys dar ir kaip reikalingas: vasaros drabužiui, staltiesei, tautiniam kostiumui, lietuviškam suvenyrui. Lino pluošto gerųjų savybių audinyje jokia sintetika negali pakeisti. O sėmenų aliejaus stiprinančios bei gydomosios galios labai pravarčios ir augančiam ir subrendusiam organizmui. Nėra lygių linui naudingumu Lietuvos augalų įvairovėje...