PAVOJINGOS EGZOTIKOS MĖGĖJAI

Vakarų Europos aukštosios mokyklos, lietuvaičiai sąžiningai gilinosi į tenykščio studentavimo kultūrą. Neatsiejama jos dalis buvo ne tik įvairūs nesušukuotos muzikos festivaliai (ar šopingturai – pagal tėvų kišenę), bet ir kairiųjų ideologijų stipriai paveiktose bendruomenėse klestėjusi politinio maišto estetika.

Marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu, kanapių lapai, šemagos tapo neatsiejama tikrosios šių simbolių prasmės nežinančių sovietmečio vaikų įvaizdžio dalimi. Kad garsusis Kubos comandante buvo „iš nepamatuojamos meilės“ žudęs sadistas, o tam tikro marginimo arabiškų skarų dėvėjimas reiškė Artimųjų Rytų marksistų ir Kremliaus agento Jassero Arafato palaikymą, kritinio mąstymo dar neišsiugdę naujieji europiečiai nelabai tesistengė aiškintis. Viskas atrodė egzotiška ir labai cool. Praėjo dešimtmečiai, tačiau egzotikos trauka vis nustelbia poreikį gilintis į kontekstus. Vieni Che Guevaros gerbėjai nusprendžia, kad geriausias būdas naudotis laisvojo pasaulio teisėmis – ignoruoti įstatymus, kiti – kad ryšiai su įvairiomis antiutopijomis yra geriausias būdas kelti Lietuvos ūkio lygį. Nors karti Rusijoje ar Baltarusijoje dirbusio verslo patirtis, regis, turėjo tapti gera pamoka, tačiau atsakingus postus užimantys vyrai ir moterys vėl siūlo lipti ant to paties grėblio. Vakar ekonomikos ir inovacijų ministrė prabilo apie Lietuvos įmonių laukiančias saulėtas perspektyvas Palestinoje – ar omenyje turėjo ir Gazos ruožą, de facto valdomą HAMAS, kurią ES pripažino teroristine? Šiandien vidaus reikalų ministerija, pataikaudama bala žino kur pigių darbuotojų ieškančiam verslui, rengiasi steigti išorės paslaugų centrą Nigerijoje – „Boko Haram“ teroristų tėvonijoje. Nenustebkime, jei rytoj sužinosime apie kam nors užsakytą partnerysčių su Jemenu ar Centrine Afrikos Respublika galimybių studiją. O po metų graudinsimės vaduodami vietinių teroristų pagrobtus verslus ar tautiečius.