PERMAINŲ METAS

Šį sykį nekalbėkime apie visokius kataklizmus, tarkim, apie Seimą ir net apie asfaltą ligi premjero namų. Tegu sau ilsisi ramybėje, amen. Ramiai ir, galbūt, kiek poetiškai pažvelkime į reiškinį, kuris mus ištiko. O ištiko žiema.

Esame palankioje geografinėje padėtyje, kurioje nei amžina žiema, nei amžina vasara, galime matyti keturis metų laikus, be kurių net Donelaitis nebūtų turėjęs apie ką rašyti. Tik tiek, kad bus jau ne pirma žiema, kai didesni šansai ne paslysti, o batus prisemti. Veikiausiai vėl susidursime su reiškiniu, įvardytu to paties Donelaičio, – "ir putodams sniegs visur į nieką pavirto". Kiek abejoju, kad dėl to kaltas perdėtai sureikšmintas visuotinis atšilimas ar tirpstantys ledynai, kiek dėl to berėkautų isterikė Greta Thunberg. O kas kaltas? Puškinas kaltas, kaip visada.

Tiesa, žvarboka, bus ir tų šalčių, o kol kas iš žvaigždžių buriantys sinoptikai žada "kai kuriuose rajonuose iki plius septynių". Mums tai gal visai ir neblogai, o vargšai kelininkai neturi ką barstyti. Turbūt nekoks jausmas, kai budi kiauras paras, žiūri pro langą, o ką barstyti kaip nėra, taip nėra. Greitai kelininkus apims egzistencinis siaubas, jie pavargs, nueis kortom lošti, o čia sniegai su ledais tik šnaj. Ir vėl užklups nepasiruošusius, nes tokia jau mūsų tradicija.

Greitai kelininkus apims egzistencinis siaubas, jie pavargs, nueis kortom lošti, o čia sniegai su ledais tik šnaj. Ir vėl užklups nepasiruošusius, nes tokia jau mūsų tradicija.

Tiesą sakant, kam mums tie šalčiai, turint galvoje ir šildymo kainas. Tik tiek, kad ir para savaip išdykauja. Štai vakare parbridai su pirkiniais, ryte ramiai išeini, ir čia tu stovėjai, čia šast jau guli – per naktį pašalo, kelininkai, rankas kojas pametę, išdūmė barstyt. Ne, tokie dalykai žeidžia ir estetinį jausmą. Juk taip gera sėdėti šiltai, pro langą žvelgti į sniegą, lyg saugiai žvelgtum į kokią Fudzijamos viršūnę. O po to vėl siūbtelės "iki plius septynių" ir vaikai nespės išsitraukti rogučių ir nulipdyti sniego senio. Kad ir kiek lipdysi, greit iš jo liks tik morka. Pas mus vis dar pasitaiko nešildomo viešojo transporto, arba jame šildymą pusiaukelėje Puškinas sugadina, per speigus tai itin įsimena. Kadaise naktį važiavau vienu tokiu, Kauną pasiekiau totalaus sniego senio konsistencijos, tad draugai išsyk kišo į vonią, kol iš manęs vėl liko tik morka.

Taigi, būkime saugūs ir viskam pasiruošę, nes gyvename permainų metu, kaip sakė vienas protingas senelis.