ŽINIASKLAIDOS "ELITAS"

Susireikšminimas – siaubingas dalykas. Štai, žiūri televiziją, ir galvoji – kas duoda interviu: žurnalistė ar jos pašnekovas? Tarsi kalbėti turėtų pašnekovas, tačiau už jį kažkodėl kalba žurnalistė. Arba žiūri interviu ir galvoji, koks pokalbio tikslas – informuoti visuomenę apie ką nors, ar sudirbti pašnekovą?

Žmonėms, kurie skaito laikraščius, žiūri televiziją, norėtųsi pasakyti, kad ne visi mes, žurnalistai, esame vienodi. Mūsų bendruomenėje yra įvairių asmenybių: vieni save laiko įtakingiausiais, kiti – protingiausiais, dar kiti – populiariausiais ir t.t. Bet yra ir tokių, kurie nesiekia šlovės, o ir nesiekia formuoti jūsų požiūrio, nes gerbia jį tokį, koks jis yra. Juk kiekvieno nuomonė, kad ir kokia ji būtų, yra reikšminga. Ir niekas neturi teisės už nuomonę kritikuoti. Ar ne tokia demokratijos esmė?

Šios, deja, saujelės žurnalistų tikslas – informuoti, o ne kompromituoti ar ką nors suformuoti. O juk objektyvios informacijos pateikimas ir yra pagrindinis žiniasklaidos tikslas, ar ne?

Liūdna stebėti, kad kai kurie žurnalistai leidžia sau tyčiotis iš pašnekovų. Stebina, kad kai kurie laidų vedėjai, beje, išlaikomi iš valstybės biudžeto, leidžia sau jaustis viršesniems už Seimo – vienos iš aukščiausių valstybės institucijų – vadovą. Verčia sunerimti, kad kaltinamiems kyšininkavimu politikams eteris suteikiamas suteptam mundurui išsiplauti, o štai naujai atėjusių į Seimą žmonių, beje, nestokojančių profesionalumo, munduras taškomas purvais.

Jeigu žiniasklaida nori būti ketvirtąja valdžia, o ne pamazgų duobe, vertėtų jai susirūpinti savo įvaizdžiu: deja, vis mažiau žmonių skaito spaudą ir vis mažiau žiūri lietuviškus kanalus. Kodėl? Nes purvo pylimas jau tapo gero tono ženklo. Nes lietuviška žiniasklaida, tiksliau, tos žiniasklaidos "elitas" – tie atseit įtakingieji, populiarieji, protingieji – įsivaizduoja geriau suvokiantys, kaip reikia valdyti šalį. Tai gal eikite į rinkimus, kolegos, ir parodykite, ką sugebate.