ŽMOGAUS POREIKIŲ AKLAVIETĖ
Prieš tris dešimtmečius Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas Vakarų šalis laimės ieškoti keliavo ne vienas mūsų jaunos valstybės žmogus. Dėsninga, kad likę čia neretai dar iš sovietinės inercijos keiksnodavo savo gimines, draugus ir pažįstamus, kurie štai panoro gyventi geriau, nelaukdami Lietuvos progreso.
Tuomet ne viename mūsų šalies kaime, miestelyje ir mieste buvo paplitęs nutukusio, iš namų savaites ar mėnesius neišeinančio į gatvę amerikiečio vaizdinys – su šiuo tipu dažniausiai buvo siejamas amerikietiškojo gyvenimo tariamas dirbtinumas, sintetinis ne vien maisto, bet ir žmonių bendravimo pobūdis. Šiandien tokie masiniai įsivaizdavimai tuos, kurie prisimena dešimtąjį dešimtmetį, stebina ir piktina kur kas mažiau – daugelio šeimoje ar giminėje atsirastų bent po vieną niekur neemigravusį žmogų, kuris gyvena pagal tą anuomet pieštą amerikietiškąjį paveikslą.
Psichologas Abrahamas Maslow dar praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje sukūrė žmogaus poreikių piramidės teoriją, pagal kurią kiekvienam mūsų būtina tenkinti penkių tipų poreikius: fizinius, saugumo, meilės, savigarbos, savirealizacijos. Teorijos suformulavimo laiku ji atrodė savaime suprantama, nekėlė daug klausimų ir neaiškumų. Mūsų dienomis tampa vis prasmingiau klausti, kaip savąsias psichologines būtinybes pasiekia Lietuvos ir likusio Vakarų pasaulio žmogus, kas pasikeitė per kelis dešimtmečius? Atsakymo į šį klausimą derėtų ieškoti nepamirštant apie vienos esminių permainų – virtualiosios tikrovės, socialinių tinklų, dirbtinio intelekto išradimą ir neregėto masto plėtrą įvairiose gyvenimo srityse.
Daugelio labiau išvystytos ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuvos, žmonių būstams tiekiama šilumos, elektros ir dujų energija, karštas ir šaltas vanduo. Dabar turbūt sunkiai galėtume įsivaizduoti savo buitį be šių išteklių ir patogumų. Vis dėlto nederėtų pamiršti, kad už visa tai ir anksčiau, ir dabar privalome kas mėnesį sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Kad ją prieš tai gautume, daugelis turime dirbti. Tie, kurie dar pamena pandemijos meto žinias kiek išsamiau, tikrai nebus praleidę pro ausis pranešimų apie tai, kad pasaulyje svarstoma galimybė daugeliui žmonių mokėti vadinamąją bazinę išmoką, kuri masiškai beveik visus atleistų nuo darbo santykių. Taigi, tam, kad sumokėtume už elektrą ir dujas, ateityje gali visai netekti dirbti. Maisto poreikį šiandien jau galima tenkinti neišeinant iš namų, užsisakius norimą patiekalą internetu ar telefonu.
Kalbant apie saugumo poreikių tenkinimo raidą, reikėtų prisiminti esminį A. Maslow teiginį: nepatenkinus žemesniųjų poreikių, siekti aukštesnių poreikių išpildymo tikėtis neverta ir beveik neįmanoma. Turint omenyje daugelio mūsų saugumo būtinybę, paaiškėja, ką iš tiesų giliau žmonėms padaro karai ir neramumai įvairiose pasaulio vietovėse ir šalyse, pranešimai apie tai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Kai nesijaučiame saugūs dėl savo ir artimųjų gyvybės ir ramybės, visus poreikius, išskyrus fizinius, tampa neįmanoma patenkinti. Vadinasi, karinių konfliktų ir stichinių nelaimių grėsmės mus iš esmės priverčia likti beveik gyvūno buvimo lygmenyje – apie žmogišką meilę, savigarbą ir savirealizaciją net svajoti tampa sunku. Žinoma, šią tendenciją ypač stiprina net ne apčiuopiama tikrovė, kuri santykinai daugeliui dar teiktų saugumo jausmą, o karo ir kataklizmų išgyvenimas virtualybėje, kai savo ekranuose kasdien matome vaizdus iš frontų ir sugriautų miestų.
Vis dėlto prasminga klausti, kas ištinka meilės, savigarbos ir savirealizacijos poreikius ilgus šimtmečius juos įpratusiam tenkinti žmogui. Meilės būtinybė turbūt nuo pat žmogaus atsiradimo yra siejama su kitoniškumo išgyvenimu – kitas asmuo visada skiriasi nuo manęs. Tie skirtumai per amžius ir traukė žmones vieną prie kito. Dabartinėje socialinių tinklų realybėje kitoniškumo beveik neįmanoma aptikti – beveik kiekvienas stengiasi būti ir neretai yra labai panašus į daugelį kitų žmonių. Dirbti vis labiau atprantančiam žmogui ieškoti mylimo asmens ne virtualybėje, o apčiuopiamoje socialinėje tikrovėje darosi vis sunkiau, nes po truputį atrofuojasi ir bendravimo įgūdžiai, ir motyvacija dalyvauti gyvenime už namų sienų. Užuot rinkęsis meilę, toks asmuo renkasi beveik beribę savimeilę, kurios totalumas kone numarina gyvą žmogų.
Gerbti save ir sulaukti aplinkinių pagarbos vakariečiui būdavo įprasta gyvenant visuomenėje. Dabar, kai sociumas tampa bendruomenių, arba burbulų, visuma, savigarba yra matuojama žmogaus vaizdiniais apie save, o ne poreikiu matyti kitą žmogų savyje ir save kitame žmoguje. Bendruomenė dažniausiai yra ne kas kita, o kuo panašesnių asmenų grupė, kurioje atskiras individas yra beveik bejėgis, viską lemia bandos jausmas, deja, nesukeliantis unikalaus tarpusavio atpažinimo ir pripažinimo, kuris yra abipusės pagarbos pagrindas. Svarstant apie pagarbos žmogui poreikį, derėtų klausti, ką apie kitų žmonių vertinimus galvoja socialinio tinklo vartotojas, kai rašo kito garbę ir orumą žeidžiančius komentarus. Šiuolaikinė savipagalbos psichologija šiame kontekste visu pajėgumu atitaria, kad dauguma žmonių yra toksiški ir svarbiausias yra ne gebėjimas susikalbėti dėl abipusės pagarbos, o kaip tik paleisti kitus žmones ir santykius.
Savirealizaciją suvokiant kaip savęs atskleidimą, savųjų talentų kūrybingą naudojimą, televizija beveik kasdien praneša, kad šiandien pasaulyje beveik viskas yra jau sukurta, – šiuolaikiniam žmogui užsiimti kreatyvine veikla nėra nei intereso, nei poreikio. Tuomet belieka daugintis ir visas viltis dėl geresnio ateities pasaulio (toks ilgus amžius buvo kūrybinės žmonijos veiklos bendriausias tikslas) puoselėti, visa tai siejant su vaikais ir ateities kartomis. Kad neapimtų per didelis optimizmas, reikėtų prisiminti, kad LNK televizijos kasdienis žinių anonsas prieš keliolika metų prasidėdavo fraze „pasaulis, kuriame dar gimsta vaikai“. Tai visu psichologiniu žiaurumu demaskuoja, kad ne Lietuvą ir ne Europą esame nugyvenę, o sustoję ties pirmąja poreikių pakopa – fiziologija. Visi kiti čia aprašyti poreikių tenkinimo aplinkkeliai tėra nevykusios simuliacijos, kurių plitimą palaiko ir populiarina virtualybė ir socialiniai tinklai. Dirbtinis intelektas yra mūsų kūrybingumo, taigi savirealizacijos, protezas. Tai, kas prieš tris dešimtmečius daugeliui dar atrodė kaip neišsipildžiusi amerikietiška svajonė, dienų dienas leidžiant prie televizoriaus, dabar yra beveik masinį pobūdį įgavusi tendencija, kuri jau ne tokia tolima ir svetima. A. Maslow aprašytų poreikių nepatenkinęs žmogus – ties fizinėmis reikmėmis ir dalyvavimu virtualybėje užsifiksavęs asmuo, taip elgtis pripratęs labiau ne savo valia ar dėl jos trūkumo, o dėl paties pasaulio ir visuomenės raidos krypties, kuri šiandien regisi tikrai distopiška.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
1 komentarai -
2 komentarai -
1 komentarai
Autoriui