KOVO 11-OSIOS POSĖDIS VIRTO GARSO INSTALIACIJA

Kompozitorių Joną Jurkūną galima pavadinti vienu aktyviausių profesionaliosios šiuolaikinės muzikos kūrėjų. Į savo veiklą įtraukiantis platų žanrų spektrą nuo eksperimentinės elektronikos iki operos, J. Jurkūnas savo kūrybą perkėlė į muziejinę erdvę.

Kompozitoriaus garso ir teksto instaliacija „Trečiasis posėdis“ tapo sostinėje veikiančio MO muziejaus didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ dalimi. J. Jurkūnas savo netikėtą kūrinį vadina fluxus stiliaus poema ir sako nagrinėjantis tai, kaip mus veikia laikas: instaliacijos klausytojai girdi prof. Vytauto Landsbergio balsą ir mintimis sugrįžta į pačią Nepriklausomybės pradžią. Pokalbis su J. Jurkūnu – apie muzikos kelią, prasidėjusį nuo džiazo, asmeniškai įprasmintą Kovo 11-osios prisiminimą.

– Jūsų biografija sufleruoja, kad muzikinį kelią pradėjote nuo džiazo. Kodėl?

– Dėl atsitiktinumo. Paauglystėje ieškojau mokytojo, ir Lietuvos hipių judėjimo legenda Aleksandras Jegorovas-Džyza mano tėvams per kažkokį vakarėlį davė visų gitaristų guru Stasio Daugirdo telefono numerį. O tada prasidėjo džiazas! Džiazo kalba yra labai plati, jo ekosistemoje lengva rasti savo nišą, joje gali improvizuoti, kurti savo muziką. Vėliau, pasimokęs džiazo gitaros ir improvizacijos, ieškojau, kur eiti toliau. Taip gyvenime atsirado muzikos kompozicijos studijos.

– Džiazą galima suprasti kaip ištisą filosofiją. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ jis veikė kaip proto, valios, kūrybos išsilaisvinimo ženklas. O ką džiazas reiškia jums? Ar suprantate jį taip pokeriškai?

– Džiazą, galima sakyti, gavau su motinos pienu – kai taip nutinka, jis tampa natūralia žmogaus kalba. Esama teorijų, kad gimtoji kalba lemia tai, kaip likusį gyvenimą struktūruojame mintis savo galvose. Nors vėliau išmokstame kitų kalbų, jas vartojame, išlieka tiek pirminis mąstymo būdas, tiek, dažnu atveju, akcentas. Dėl to džiazas man yra gyvenimo būdas, savotiškas DNR, nesusiaurinamas tik iki saksofono ar fortepijono improvizacijų. Jis reiškia galimybę kalbėti neribojant savęs išankstinėmis nuostatomis ir normomis.

Teigiama, kad klasikinę muziką atlikėjai interpretuoja, o džiazą – improvizuoja. Studijų laikais išsivedžiau formulę, kuo improvizacija skiriasi nuo interpretacijos: pirmoji yra rėmai laisvėje, o antroji – laisvė rėmuose. Improvizuodamas esi visiškai laisvas, bet čia pat braižai tam tikrus rėmų kontūrus, parodai tai, ko dar nebuvo. Apie tai kalbėdamas suprantu, kad džiazo platumas aiškiai susiveda į vieną raktažodį – laisvę.

Studijų laikais išsivedžiau formulę, kuo improvizacija skiriasi nuo interpretacijos: pirmoji yra rėmai laisvėje, o antroji – laisvė rėmuose.

– Visgi džiazuojanti muzikinė pradžia jus nunešė į šiuolaikinę profesionaliąją muziką, elektroninius eksperimentus, tarpdiscipliniškumą. Pastarojo išdava – ir instaliacija „Trečiasis posėdis“, šį rudenį tapusi MO muziejaus didžiosios parodos „Vilniaus pokeris“ dalimi. Jame tyrinėjate vieną svarbiausių Lietuvos istorinių įvykių – 1990 m. kovo 11 dienos Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Papasakokite apie šį kūrinį.

– Man įdomu, kaip teksto reikšmė skleidžiasi muzikoje, o pastarąją irgi laikau tam tikru kultūriniu tekstu. Taip pat smalsu, kaip tie kultūros tekstai skleidžiasi laike, kokios reikšmės atsiranda jo tėkmėje, kaip su tomis reikšmėmis galima žaisti, suteikti progą joms vystytis. Paliekant klausytojui erdvės interpretacijai, leidi ją užpildyti savo sukurtomis reikšmėmis. Žinoma, kuo tiksliau sumodeliuoji tų reikšmių variantus, tuo geriau tai pavyksta. Šitaip nutiko ir su „Trečiuoju posėdžiu“.

Šiame darbe kalbu apie laiką ir tai, kokie atsiminimai ir žodžiai nubyra, o kokie – pasilieka jam einant. „Trečiasis posėdis“ – eksperimentas, kas galėtų pasilikti atmintyje iš stenogramos teksto per 32 metus. Kovo 11-oji man, tuo metu dvylikamečiui, paliko milžinišką įspūdį, kurį prisimenu iki dabar. Lemtingąjį posėdį galima vertinti ne tik kaip politinį įvykį, bet ir kaip tam tikrą mitologinę situaciją – juk tai yra šalies atgimimas, vienas tokių įvykių, apie kuriuos žmonės senovėje kurdavo epus ir padavimus. Dabar tie epai ir padavimai gimsta kitaip, be to, jiems reikalinga didelė laiko distancija, tačiau man vis knietėjo prie to sugrįžti.

Kai pradėjau dirbti su posėdžio stenogramos tekstu, nusprendžiau leisti veikti intuicijai ir ja vadovaudamasis atmečiau didelę dalį asmenvardžių, administracinių terminų, kitų detalių. Taip liko dvylika puslapių, panašių į poemos posmus. Jie kurį laiką gulėjo stalčiuje, bet į juos iš naujo atkreipiau dėmesį pradėjęs galvoti apie MO muziejaus „Vilniaus pokeriui“ pasiūlysimą kūrinį. Su parodos komanda buvome apsvarstę raktažodžius, per kuriuos naujame kūrinyje ketinau ieškoti sąsajų su „Vilniaus pokeriu“: ateitis, džiazas, Vilnius, 90-ieji. Ši poema puikiai tam tiko ir sulaukė palaikymo be ilgų diskusijų. Toliau vystydamas savo idėją stengiausi jos nesugadinti.

Žinojau, kad tas fluxinės poemos tekstas turi būti įskaitytas, tačiau jį, be abejonės, turėjo lydėti ir garsas. Pasirinkau atsitiktinį posėdžio garso įrašo epizodą ir jį transkribavau paversdamas natomis. Norėjau likti ištikimas proceso logikai – pasilikti posėdžio rėmuose, nieko negadinti papildomais pamuzikavimais. Gautus muzikinius garsus palėtinau, kad jie atitiktų skaitymo dvasią ir įgautų labiau eufoninį skambesį, galiausiai visai tai perėjo į styginių instrumentų partiją.

Ilgai galvojau, kas galėtų įskaityti tekstą, kol galiausiai supratau, kad atsakymas slypi esminėje figūroje, sėdėjusioje Atkuriamojo Seimo priešakyje – prof. V. Landsbergio. Kadangi profesorius taip pat yra muzikalios, džiazuojančios sielos žmogus, kuriam artimos fluxus idėjos, pasiūliau jam šį fluxinį kūrinį įskaityti. Profesorius sutiko su viena įdomia ir teisinga sąlyga – kad skaitys tik savo paties pasakytus žodžius.

Paskutiniu žingsniu tapo Seimo Kovo 11-osios salės aido ar, kitaip tariant, akustinio atsako įrašymas drauge su garso režisieriumi Laurynu Kamarausku. Įrašę salės akustines savybes, visą kūrinio garsinę medžiagą galėjome savotiškai patalpinti į tą salę su jos ypatinga akustika. O kadangi šį kūrinį vadinu fluxine poema, jam reikėjo suteikti ir poetinį, spausdintą pavidalą. Kartu su dizaineriu Jurgiu Griškevičiumi sukūrėme knygelę, išleistą 130 egzempliorių tiražu – lygiai tiek, kiek posėdyje dalyvavo Atkuriamojo Seimo narių.

– Chronologiškai jūsų kūrinys sąveikauja su laiku iškart po „Vilniaus pokerio“, parodoje veikia tarsi viena iš nuorodų į laiko tėkmę, miesto ateitį, jo išlaisvėjimą iš priespaudos. Koks jūsų santykis su R. Gavelio romanu? Kiek jis svarbus apmąstant savo paties kūrinį?

– R. Gavelį skaitau keliais sluoksniais. Pirmasis sluoksnis – paties autoriaus diskusija su laikmečiu, kuriame jis rašė „Vilniaus pokerį“. Kitas sluoksnis – mano kaip skaitytojo santykis su jo fiksuojamu laiku ir situacijomis. Šis sluoksnis – labai asmeniškas, glaudžiai susijęs su tremties traumomis, nes iš šešių ištremtų mano šeimos narių sugrįžo tik trys. Mes turime nepamiršti to, ką patyrėme, nenustoti klausti, kodėl tai įvyko, nes, kaip rodo dabartinė pasaulio situacija, panašūs įvykiai gali bet kada pasikartoti, jei pamiršime, kas ir kodėl esame.

Trečiasis romano sluoksnis man – pats bendražmogiškiausias: tai yra žmogaus santykis su dabartimi. Nors R. Gavelio raiška labai sodri ir niūroka, čia pat ji – pakankamai poetiška ir nepavaldi laikui, nesudėtinga atrasti romano asociacijų su dabartimi. Jis nuolat išlieka aktualus ir kiekvienas atranda savo būdą jį skaityti, mat R. Gavelio naudojami simboliai ir raktai yra aiškūs, ryškūs ir gana universalūs. O kur dar meilė muzikai! Šitaip sugebėti aprašyti koncertą, kad atrodytų, jog jo ne tik klausei, bet ir pats grojai... Toks būdas kalbėti apie muziką turėtų būti dėstomas meno kritikos seminaruose.