Intro

Viešbučio kambarys. Margi tapetai, tamsios užuolaidos, odiniai baldai, sujaukta patalynė. Kažkas čia miegojo. Dėmės ant audinio išduoda, kad senokai. Ore lėtai skraidžioja balti pūkai, bet panašu ir į plunksnas. Tokios pakyla, kai praardai pagalvę. Jos pripildo erdvę ir pradeda švytėti. Ant lovos išnyra miegančių žmonių siluetai, tiksliau, jų galvos. Panašu į dvigubą ekspoziciją. Kino istorija mus išmokė, kad ant kadro užklotas kitas kadras dažnai reiškia sapną. Bet kur sapno ribos? Ar kambarys priklauso sapnui? Ar mirgantys pūkai – šio pasaulio dalis? Kas šie užsimerkę žmonės? Ir kam priklauso balsai, kurių šaltinio nematome?

Tai „Smaragdas“ („Emerald“, 2007). Trumpametražis Tailando menininko (apibūdinimas „kino režisierius“ atrodo siauras) Apichatpongo Weerasethakulo filmas. Kūrybos grynuolis. Jame sukauptos pagrindinės kūrėjui rūpimos temos: istorija, prisiminimai, atmintis, miegas ir sapnai, dvasios, tikrovės ir paralelaus pasaulio inversijos. Gal tik cikadų svirpimo trūksta. Vienuolika minučių. Tiek užtrunka pasinerti į unikalų tailandiečio pasaulį.

Du mėnesius, iki balandžio 1 d., tai bus galima patirti ir Vilniuje. „Meno avilio“ ir Šiuolaikinio meno centro surengtoje retrospektyvoje „Švytintys šešėliai“. ŠMC veiks kūrėjo vaizdo instaliacijų paroda, o „Skalvijoje“ ir ŠMC kino salėje bus rodomi ilgametražiai ir trumpametražiai filmai. Pastarųjų – net 32.

Pavidalai

A.Weerasethakulo produktyvumas stebina. Jo kūryba – kino filmai, vaizdo instaliacijos, TV produkcija. Dalis menininko kūrinių primena vaizdo dienoraščius, dar kiti – trumpas reklamas arba vaizdo eksperimentus. Tailando menininko kūryba pristatoma tiek prestižiniuose kino festivaliuose, tiek rodoma pasaulinio garso galerijose, vertinama kino ir šiuolaikinio meno profesionalų.

Dalis menininko kūrinių primena vaizdo dienoraščius, dar kiti – trumpas reklamas arba vaizdo eksperimentus.

Tokia gausa iš pradžių kiek trikdo. Juolab kad ne visi kūriniai atrodo vienodo meninio lygio. Dalį, sakykim, trumpametražių darbų galima lengvai sukritikuoti (tai ne kinas), pavadinti pernelyg mėgėjiškais, prisikabinti prie televizinės manieros ir skaitmeninės vaizdo kameros estetikos, pavyzdžiui, naudojamo priartinimo (zoomo), už kurį koks nors rimtas kino režisūros profesorius studentui nukapotų pirštus.

Tačiau A.Weerasethakului – vienodai. Studijų Čikagos menų institute metu jis susižavėjo amerikiečių avangardiniu kinu (Bruce’o Baillie, Andy Warholo, Mayos Deren, Stano Brakhage’o) ir šis tapo svarbiu kuriant jau savus, laisvos formos ir labai asmeniškus kūrinius. „Man tiesiog patinka eksperimentuoti ir daryti skirtingus dalykus“, – prisipažįsta menininkas: „Viskas gimsta iš vienos bendros idėjos, o keičiasi tik forma.“

Tailandiečio trumpametražius filmus ir vaizdo instaliacijas reikėtų žiūrėti kaip bendro didelio korpuso dalis. Fragmentus, ištraukas, stiliaus pratimus ir bandymus. Žaidimus vaizdo technikomis.

Dvasios

„Yra toks medis, pasislėpęs toli kalnuose. Norėdamas jį pasiekti, turi brautis per džiungles arba skristi. Jei pauostysi šio medžio žiedą, prisiminsi savo ankstesnius gyvenimus“, – tame pačiame „Smaragde“ už kadro pasakoja moteris (iš filmo į filmą keliaujanti neprofesionali aktorė Jenjira Pongpas).

Pasak režisieriaus, šiandien net 90 proc. tajų tiki reinkarnacija. Ši kartu su paraleliniais pasauliais, gyvuosius lankančiais mirusiaisiais, vaiduokliais ir dvasiomis tapo neatskiriama ir paties A.Weerasethakulo visatos dalimi. Tačiau, skirtingai nei kitų autorių filmuose, tailandiečio vaiduokliai nebaisūs: negąsdina, nepasirodo baisiais pavidalais. Priešingai, prie vakarienės stalo jie sėdasi lyg seni draugai ir su gyvaisiais kalbasi lyg būtų šio, o ne anapusinio pasaulio gyventojai.

Kas nors šūktelėtų: „Negali būti!“ Arba viską greitai supaprastintų: „Rodomi paranormalūs reiškiniai.“ Tačiau daliai Tailando visuomenės šalia egzistuojantis dvasių pasaulis – savaime suprantamas. Žmonės tiki, kad bet kokie materialūs kūnai – žmonės, gyvūnai, augalai ir daiktai – turi sielą. Šis animistinis tikėjimas A.Weerasethakulo kūryboje skleidžiasi įvairiomis formomis. Rimtai, o kartais ir ironiškai. Kaip trumpametražiame filme „Azijos vaiduoklis“ („Ghost of Asia“, 2005), kur vaikai įsakinėja pakrantėje sutiktam vaiduokliui (etatinis aktorius Sakda Kaewbuadee) atlikti įvairiausius darbus – lipti į medį, valytis dantis, išnešti šiukšles, dažyti namą, miegoti.

A.Weerasethakulas domisi animizmu ir senosiomis legendomis, kurios bent šiaurės rytų Tailande, iš kur jis kilęs, ypač gajos. Pasak jo, tai didelė netoliese esančių Laoso ir Kambodžos kultūrų įtaka. Kanų kino festivalyje atsiimdamas „Auksinę palmės šakelę“ už filmą „Dėdė Bunmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ („Uncle Bunmi Who Can Recall His Past Live“, 2010) ant scenos menininkas pirmiausiai padėkojo ne kam kitam, o Tailando dvasioms ir vaiduokliams.

Miegas

Tailando visuomenė ypač prietaringa. Tikėjimas karma ir senosiomis legendomis, pasak autoriaus, gyventojus daro nuolankius. Jie gyvena tarsi panirę į miegą, letargą, kuris filmuose virsta ir metafora. Dažnai politine, kadangi naujas paklusnumo formas, A.Weerasethakulo teigimu, šiandien kuria ir karinė chunta, kuri šalies valdymą perėmė po 2014 m. įvykusio karinio perversmo.

Taigi miegas – ne tik šalies valdyme nedalyvaujančios, neveiksnios visuomenės atspindys, bet kartu pasipriešinimo forma: kol jūs valdote, aš sapnuosiu savus sapnus.

Autorius išvengia atviros kritikos ir politikavimo, bet jo kūryboje kariuomenės dalyvavimo ir įtakos paprastų žmonių gyvenimuose neįmanoma nepajausti. Galios struktūros trumpuose filmuose ir vaizdo instaliacijose pasirodo gyvų kareivių, jų skulptūrų ar archyvinių nuotraukų pavidalais. Pavyzdžiui, kaip haliucinacinės vaizdo instaliacijos „Fejerverkai (Archyvai)“ („Fireworks (Archives)“, 2014) pradžioje ir pabaigoje. Arba – per pasakojimus, kalbą. Pavyzdžiui, kaip televizijai kurtuose valandos trukmės „Vaiduoklių namuose“ („Haunted Houses“, 2001), kur kaimo žmonės vis mini generolą, už kurio greit ištekės viena iš merginų.

Vardai

Scena, besisukančio diskobolo atspindžiai ant sienos, gitara brazdinantis muzikantas ir prie mikrofono sėdintis vaikinas, aktorius Sakda Kaewbuadee. „Mano vardas buvo Rousseau“, – sako šis. „Tačiau šiandien esu Sakda. Turiu draugą Laurentą, kuris yra kaučiukmedžio specialistas“, – pasakoja toliau. „Šiandien nebūsiu Sakda, nes mano kūnas niekam nebepriklauso, net man“, – tęsia. Vaizdas pasikeičia. Dabar tai – terasa prie upės. Ant stalo įjungtas grotuvas. Kalba Sakda. Naktis.

Tai – vaizdo instaliacija „Sakda (Rousseau)“ (2012). Šešios minutės apie praėjusius gyvenimus, vaiduoklius, gal net vampyrus, kurie veikia sąsajų (ta pati terasa, ta pati upė) su šia instaliacija turinčiame filme „Mekongo viešbutis“ („Mekong Hotel“, 2012) arba trumpametražiame kūrinyje „Vampyras“ („Vampire“, 2008), prasidedančiame žodžiais: „Mano vardas Jaai. Ankstesnis vardas Loongsu.“

Be praėjusių gyvenimų vaizdo instaliacijoje svarbus ir vardo motyvas. Būtent Tailande žmonės tiki, kad sėkmę galima prisišaukti pasikeitus vardą.

Štai aktorė Jenjira Pongpas tapo Nach. Tai reiškia „vanduo“. Netrukus ji susipažino su amerikiečiu Franku, o po mėnesio laimingai ištekėjo. Šiandien pora gyvena netoli Mekongo upės, kur moteris ir užaugo. Laisvu metu Nach siuvinėja kojines kūdikiams, o vyras rūpinasi sodu ir žiūri televizorių.

Apsilankymas pas šiuos jaunavedžius tapo trumpu dienoraštiniu filmu „Kaktusų upė“ („Cactus River“, 2012). Kartu tai simboliška atminties kelionė. Sugrįžimas prie Mekongo, kuris greitai gali išdžiūti dėl Kinijoje ir Laose pastatytų užtvankų. Prie upės, kur A.Weerasethakulas filmavo ne vieną savo filmą – „Švytinčius žmones“ („Luminous People“, 2007), „Mekongo viešbutį“(„Mekong Hotel“).

- - - Apichatpongo Weerasethakulo slapyvardis – Joe. Ne, ne sėkmei pritraukti. Taip praktiškiau.

Daugiau apie retrospektyvą „Švytintys šešėliai“:

www.menoavilys.org

www.cac.lt