Kad į Sibirą ištremtų lietuvių atminimas iš istorijos nebūtų ištrintas, daugiau nei penkiolika metų rūpinosi ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai.  „Misija Sibiras“ vadovas Arnoldas Fokas buvo net keturiolikoje ekspedicijų. 

„Turėjome tokią viltį, kad tai nebus liečiama,  toliau gyvuos. Ir galbūt sekančios ekspedicijos, galbūt vyksiančios po 30-50 metų, ras mūsų pastatytą kryžių ir tą kryžių tvarkys. Tokia mintis buvo pasąmonėje kad ta atmintis toje žemėje išliktų“ , – kalbėjo A. Fokas apie Sibire sutvarkytas tremtinių kapavietes bei ten sustatytus kryžius.  

Tačiau toks lietuvių patriotizmas užkliuvo dar prieš keletą metų. Nuo 2018-ųjų nuspręsta nebeleisti misijos dalyviams kelti kojos į Rusiją. 

„Bendruomenė gana jausmingai ir neigiamai sureagavo į tą faktą. Pirmiausia, kai „Misija Sibiras“ dalyviams buvo neišduotos vizos paprasčiausiam kapų tvarkymui, kryžių statymui, jaunimo susipažinimui su mūsų tremties istorija“, – sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Sovietai per dešimtmetį į Sibirą iš Lietuvos prievarta išvežė daugiau nei 130 tūkst. žmonių. Daugiausia – moterų ir vaikų. O dabar rusai nusitaikė ir į ten palaidotus. 

„Žinoma, kad vietos valdžia apsisprendė sutvarkyti tas atmintinas vietas savaip. Ir , matyt, betvarkant lietuviški ar lenkiški paminklai jiems netiko: jie juos pašalino kaip nesuderintus“, – sakė užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis. 

Nugriovė monumentą Irkutske, paminklą ir kryžių, skirtą Lietuvos ir Lenkijos tremtiniams pagerbti. Balandžio pabaigoje panašus paminklas nugriautas ir Permėje. 

Feisbuko nuotr. 

„Jiems ribų jau nebėra, jie visas tas ribas jau seniai peržengė“, – įsitikinęs  Ž. Pavilionis. 

„Mes giliai susirūpinę ir ne kartą kalbėję mūsų susirinkimuose. Kadangi tremtiniai be galo daug dar turi ten paliktų artimųjų. Ir mano paties yra artimieji 0 seneliai“, – sakė G. Rutkauskas. 

„Teko girdėti, kad mūsų pastatyti paminklai – kryžiai– buvo sunaikinti. Mes juos statydavome kapinėse. Labai tikimės, kad iki ten šitų nedarbingų žmonių rankos nepasieks“, – sakė A. Fokas. 

Kalbama, kad rusai neva lietuviams atsilygina tuo pačiu už Lietuvoje griaunamas sovietines skulptūras. 

„Kryžiai ar, sakysim, šventųjų statulos, tikrai nenukreiptos prieš rusų valstybę. Ir ta Rusijos „akcija“ yra neteisėta, nekorektiška ir negraži“,– kalbėjo G. Rutkauskas. 

Užsienio reikalų ministerija laikinąjį Rusijos ambasados patikėtinį išsikvietė pasiaiškinti. O už režimo aukų atminimo išniekinimą įteikė notą. 

„Nėra daug atsitiktinių dalykų . Prieš  Vilniaus NATO viršūnių susitikimą turime tikėtis daug panašių provokacijų“, – įspėjo Ž. Pavilionis. 

"Vasaros be Sibiro jau neįsivaizduoju. Einu dvigubų atostogų. Pusę praleidžiu Sibire, pusę – su šeima ", – atskleidė misijai vadovavęs A.Fokas. Jis Sibire tremtinių kapavietes tvarkė jau aštuntą kartą, tuo metu S.Jazavitai tai buvo pirmoji išvyka. 25-erių kauniečiui istorija – ir hobis, ir darbas. Kauno miesto muziejuje dirbantis jaunas vyras turi istorijos bakalauro ir magistro diplomus, o šiuo metu siekia istorijos daktaro laipsnio.

Simonas Jazavita

Minčių dalyvauti misijoje kilo jau pernai, tačiau tada buvau suplanavęs įvairių veiklų ir nepavyko išvykti. Šiemet galutinai susidėliojau visas mintis – norėjosi save išbandyti istorijoje ne tik teoriškai, bet ir dalyvauti praktiškai, pabandyti surasti bendraminčių, kuriems taip pat aktualu įamžinti svarbius istorijos momentus. Norėjosi sau atsakyti į daug klausimų. Darbuodamiesi kapinėse vietiniams žmonėms mes formavome gerą įvaizdį tiek apie mus pačius, tiek apie Lietuvą apskritai. Grįžę į Lietuvą ir lankydami mokyklas mes formuojame įvaizdį, kad savo istorija domėtis gali ir smagus, šiuolaikiškas jaunimas, kuriam yra svarbu sava tapatybė. Nenorime, kad žmonės galvotų, jog dėl tremtinių tik vienas kitas senjoras nueina nubraukti ašarą, norime parodyti, kad rimtus dalykus galima padaryti su meile ir vietomis kartais netgi su humoru.

Tai labai įdomi patirtis, kaip istorikui. Aišku, apie Rusiją kiekvienas Lietuvis žino daug iš žiniasklaidos, tėvų, senelių pasakojimų. Neišvengiamai esi susidaręs nuomonę, tad buvo įdomu, kiek ta nuomonė bus pateisinta, o kiek tai tėra mitai. Vis dėlto lieku prie to žinomo štampo, kad "Rusijos protu nesuprasi". Tai kontrastų šalis, joje gali rasti visko, tuo ji yra labai įdomi. Taip pat ir bendraujant su vietiniais: iš pradžių buvo jaučiamas nepasitikėjimas, atstumo laikymasis, bet kai pavyko perlaužti ledus, dauguma žmonių į mūsų pusę atsigręžė, galiausiai talkino, padėjo. Nors pirmą dieną Igarkoje atėję į viešbutį pamatėme vietinių veidus žiūrinčius su dideliu nepasitikėjimu, kadangi tai izoliuotas miestelis, tarsi sala žemyne, atskirta nuo išorinio pasaulio. Ten atvyksta rusai pamedžioti, pažvejoti, tačiau užsienio svečių nelabai užklysta. Rusai apie Lietuvą savo televizijose girdi ne pačius gražiausius žodžius, todėl pamatę mus su trispalvėmis juostelėmis, herbais, natūraliai sunerimo: "Ką jie ten tose kapinėse darys?" Vėliau nuėjo gandas, žmonės pamatė, ką mes darome, pabendravo. Buvo tokių, kurie užsukę į kapines nubraukė ašarą, sakydami: "Jūs atvažiavote 5 000 km sutvarkyti net ne savo giminaičių kapų, o mes savo tėvų kapų niekada nenuvažiuojame aplankyti." Mūsų darbas tikrai sulaukė dėmesio, net pats Igarkos meras buvo atvažiavęs vėlai vakare. Jam Arnoldas aprodė kapines, tada jis dar prisėdo prie laužo. Jis sėdėjo iki 1 val. nakties, kalbėjo apie Igarkos gyvenimą, žmones.

Arnoldas Fokas

Mano pirmoji ekspedicija buvo 2007 m. Pasirodė labai įdomu, domėjausi istorija. Dar būdamas paauglys perskaičiau daugybę tremtinių prisiminimų ir jie man padarė didelį įspūdį, pačiam norėjosi nuvažiuoti į tas vietas ir išgyventi dalį to, ką jie išgyveno. 2007 m. man pavyko tai pasiekti ir taip įsijaučiau, kad paskui dalyvavau daugybėje pristatymų, surengiau vieną kitą fotografijų parodą, parodžiau iniciatyvą ir organizatoriai atkreipė dėmesį, pakvietė padirbėti daugiau su šiuo projektu. Pamenu 1989-uosius, kai visa Lietuva sutiko grįžusius tremtinių palaikus. Atsimenu, tai buvo pats Sąjūdžio sujudimas. Būtent 1989 m. liepos 28 d. Kėdainių oro uoste nusileido lėktuvas su 120 tremtinių palaikais iš Igarkos. Pagarba tiems žmonėms, nes jie savo giminaičius iškasinėjo iš įšalo.

Buvo galvojančiųjų, kad į ekspediciją turėtų važiuoti vien istorikai, tačiau tai yra nelogiška, nes ekspedicijos tikslai ir prasmė – kur kas platesni, tai yra daugiau žinios skleidimas, ne tik sutvarkymas ir užfiksavimas. Mums labai svarbu užmegzti ryšį tarp tremtinių ir jaunų žmonių. Tremtiniai dažniausiai turi ką papasakoti, tačiau kartų skirtumas, skirtingai vartojami terminai, skirtingai dėliojami akcentai viską apsunkina. Jaunimo dažnai nepritraukia vyresnių žmonių pasakojimai, nebent tai būtų jų seneliai ar artimieji, tačiau kai ekspedicijos dalyviai grįžta su savo emocijomis, pabendravę su tremtiniais, iš savo patirties galiu pasakyti, kad visi mokiniai mokyklose nuščiuvę klauso, nes jiems iš tikrųjų yra įdomu.

Grįžę į Lietuvą pradėjome lankyti tremtinius, nes dar nemažai žmonių yra likusių gyvų. Nuo rugsėjo prasidės pristatymai mokyklose, bibliotekose, bendruomenių centruose. Bus ką veikti.

„Misija Sibiras“ ekspedicija pasinaudojo Rusijos propaganda – ekspedicijos dalyviai vieno iš Rusijos televizijos kanalų pristatyti kaip turistai, besidomintys antrojo pasaulinio karo aukomis, pranešė „Panorama“.

Sibire transliuojantis Rusijos televizijos kanalas parodė reportažą, kuriame tremtinių kapus į Krasnojarsko kraštą atvykusią tvarkyti „Misiją Sibiras“ pavertė turistų grupe ir pranešė, kad ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas viliasi, jog ateityje jau bendros rusų – lietuvių grupės lankys Lietuvą ir kitas Europos valstybes, kurias, pasak reportažo, nuo rudojo maro – fašizmo – išlaisvino sovietų kariai ir kad nusilenktų sovietų karių kapams.

A.Fokas sako, kad tokią viltį išreiškė pati Rusijos žurnalistė.

„Mes kalbėjom, kad lietuviai gerbia tiek žuvusius Lietuvoje, tiek lietuvius tremtinius, o Rusija taip pat atvažiuoja, tvarko Lietuvoje savo karių kapines. Vis tiek žurnalistas savo darbą darydamas parengs taip, kaip jam išeina, ar kaip sugeba ir kokios reikia Rusijos visuomenei“, – mano „Misijos Sibiras 2014“ ekspedicijos vadovas A.Fokas.

Apžvalgininkas Aleksandras Matonis tvirtina, kad tai neabejotinai yra propagandinio karo dalis ir manipuliacija figuruoja kaip pagrindinis propagandos įrankis.

Pasak apžvalgininko, norint geriau paskleisti žinią apie „Misijos Sibiras“ tikrąjį tikslą, puikiai rusiškai turėtų kalbėti ne tik kelionių vadovai, nes jie važiuoja kaip mūsų valstybės ambasadoriai labai liūdnoje misijoje.

„Rengiantis misijai jaunuoliai tikrai galėtų išklausyti ir paskaitų apie tai, kas dabar vyksta tarp dviejų valstybių“, – mano A. Matonis.

Projekto „Misijos Sibiras“ vadovai įvykio nesureikšmina ir nieko keisti neketina – jų teigimu, svarbiausia, kad dalyviai tiki, ką daro, nori išsaugoti mūsų tremtinių atminimą.

Pastaruoju metu Rusijos ar Rusijos finansuojamos televizijos vis dažniau bando savaip perrašyti Lietuvai svarbius ir skaudžius istorijos faktus ar dabarties įvykius. Specialistai ragino su tuo kovoti pirmiausia viešumu.