29 m. K.Čiutra – Lietuvos ir Baltijos šalių šotokan karatė čempionas, pasaulio čempionato prizininkas, tarptautinių turnyrų nugalėtojas. Nors Lietuvoje lydi sportinė sėkmė, tituluotas atletas, ieškodamas geresnių gyvenimo perspektyvų, pakėlė sparnus į užsienį – ne vienus metus praleido Norvegijoje. Šioje šalyje vyras dirbo ir palaikė sportinę formą.

Vis dėlto po kelerių metų tėvynės trauka nugalėjo ir K.Čiutra grįžo į savo studijų miestą. Netrukus duris atvėrė jo karatė klubas "Dojo Kaunas", skaičiuojantis jau trečią sezoną.

"Čia sportuoja jau maždaug šimtas vaikų nuo 5 iki 12 m. Šį sezoną startuojame dar energingiau, nes pasirašėme sutartis su daugiau mokyklų bei darželių. Pagrindinė mūsų koncepcija, kad karatė treniruotės taptų popamokine veikla. Kad vaikai ateitų sportuoti tiesiai į mokyklos ar darželio sporto salę. Po metų, kai jie įpranta prie treniruočių ir sporto, kviečiame jau persikelti į klubą, kur vyksta meistriškesnis ugdymas, talentų atranka. Nuo šių metų naujokų grupė bus renkama ir klube "Linija". Visus mažuosius ir jų tėvelius labai kviečiu išbandyti šią puikią sporto šaką ar net gyvenimo būdą", – pasakojo pašnekovas.

– Karoli, daugumą savo skambiausių pergalių nuskynėte Lietuvoje, tačiau keletą laimėjimų pasiekėte ir Norvegijoje. Kaip atsidūrėte šioje šalyje?

– Buvau šiek tiek paklydęs dėl emigracijos (šypsosi – aut. past.). Kaune baigiau Vilniaus universiteto humanitarinį fakultetą. Mokiausi verslo administravimo. Pagal specialybę dirbau nedaug. Netrukus išvykau į Norvegiją. Osle praleidau ketverius metus. Dirbau įvairius darbus. Iš pradžių statybų sektoriuje, vėliau žinomo drabužių tinklo parduotuvėje, tapau skyriaus vadovu. Tačiau neapleidau ir karatė. Tapau šotokan karatė Oslo regiono čempionu. Kartu treniruodavau keletą kovos menų entuziastų bei treniruodavausi pats. Klube, kurį lankiau, dirba aukščiausio lygio treneris, užimantis atsakingas pareigas Pasaulio karatė federacijoje. Tad nemažai žinių pasisėmiau ir iš jo. Nors finansiškai ir karjeros prasme gyvenimas dėliojosi tikrai gerai, bet trauka Lietuvai, savo aplinkai, draugams nusvėrė. Prieš porą metų nutariau grįžti į tėvynę.

– Tada apsisprendėte karatė populiarinti Lietuvoje?

– Buvo ir noro, ir santaupų, tad pagalvojau, kad reikia imtis savo svajonės. Pasirinkau sritį, kuri man artimiausia, kurią gerai išmanau. Įsteigiau karatė klubą. Iškart nutariau kurtis Kaune, minčių apie kitą miestą net nebuvo. Vis dėlto būtent Kaunas – Lietuvos sporto lopšys. Čia ir arenos, ir Sporto universitetas. Kitas dalykas – elementari logistika. Per dieną surengiu kelias treniruotes, pernai dirbau su penkiomis grupėmis. Vieną valandą turiu būti vienoje mokykloje, kitą – jau kitame miesto gale. Vilniuje vien kelionės ir spūstys užima pusę dienos, o čia be problemų suspėju visur.

– Jei per dieną surengiate penkias treniruotes, kada spėjate sportuoti pats?

– Sau skiriu pirmą dienos dalį. Rytas skiriamas karatė ir kitai mano pareigai – šunims pavedžioti (šypsosi).

– Ar būdamas 29-erių dar nededate taško savo sportinėje karjeroje?

– Tikrai ne. Šiemet apgyniau Lietuvos čempiono titulą būtent toje karatė rungtyje, kuri įtraukta į Tokijo olimpinių žaidynių programą. Praėjus keliems mėnesiams tapau ir tos pačios svorio kategorijos (iki 84 kg) Baltijos šalių čempionu. Išmėginau jėgas ir absoliučioje svorio kategorijoje, kur teko susidurti su sunkesniais vyrukais, užėmiau trečiąją vietą. Lapkričio mėnesį su Lietuvos rinktine rengiamės startuoti pasaulio čempionate Madride.

Olimpinis statusas suteiks didelį impulsą visam karatė sportui. Labai norėtųsi, kad šis pakilimas būtų ilgalaikis.

– Karatė pirmą kartą istorijoje tampa olimpine sporto šaka. Kaip vertinate Lietuvos galimybes turėti savo atstovų jau artimiausiose žaidynėse?

– Viską lems rezultatai atrankos varžybose. Konkurencija – milžiniška. Juk dėl olimpinių kelialapių konkuruos ne vieno, o visų karatė stilių kovotojai. Mums, šotokan atstovams, prisitaikyti bus kiek lengviau, nes mūsų taisyklės artimiausios olimpinei atmainai. Kiti sportininkai turės labiau koreguoti savo pasirengimą ir kovos stilių. Bet svarbiausia, kad olimpinis statusas suteiks didelį impulsą visam karatė sportui. Labai norėtųsi, kad šis pakilimas būtų ilgalaikis.

– Ar esate turėjęs traumų, kitokių išbandymų?

–  Šiemet Lietuvos čempionate patyriau traumą, dėl kurios teko praleisti Serbijoje neseniai vykusias Europos pirmenybes. Nors smūgiai į veidą draudžiami, jau per pirmą kovą man lūžo skruostikaulis. Didelių pasekmių iš pradžių nejaučiau, tad atlaikiau dar šešias kovas. Tik tapęs čempionu išsiaiškinau, kad sužeidimas rimtesnis.

– Jei reikėtų apibūdinti, ką jums ar bet kuriam kitam kovotojui suteikia karatė, ką išskirtumėte?

– Pirmiausia, disciplina. Įpranti prie drausmės, tvarkos, pagarbos aplinkai. Žinoma – ir tvirtas kūnas, koordinacija. Kitas dalykas, karatė – ne vien sportas, bet ir gyvenimo būdas. Visi profesionalūs sportininkai netaps, bet gali sportuoti sveikatingumo, psichologinio pasitikėjimo tikslais. Juolab kad ir mėgėjams karatė sukurta puiki motyvacinė sistema – meistriškumo diržai. Jų laikymo egzaminai, pasirengimas jiems tikrai motyvuoja ir suaugusiuosius, ir vaikus. Tokie tikslai gelbėja nuo tinginystės, sulaiko nuo įvairių pagundų. Beje, man pačiam yra tekę atsivesti iš klasės tokį tinginuką, apsimetantį, kad po pamokų jis dar labai mokosi ar skaito, todėl negali eiti į treniruotę. Vėliau, kiek paūgėję, vaikai patys įsitraukia į kovos menus patys, veržiasi į treniruotes.

– Ar vaikai, pramokę karatė treniruotėse, neperkelia savo sugebėjimų į gatvę?

– Aš ir su manimi dirbantys treneriai visada jiems akcentuojame, kad kovos menų įgūdžius reikia rodyti treniruotėse arba varžybose. Arba tėveliams namuose gali parodyti, ko išmoko. Jei lankai muzikos mokyklą, nevaikštai po miestą ir negroji visiems iš eilės, kad kiti įvertintų, koks esi šaunus muzikantas. Gatvėje savo gebėjimus galima pasitelkti tik savigynai, jei kažkas užpuolė ir nėra galimybės atsitraukti. Smagu, kad mūsų mokiniai tą supranta.