„Santakos“ interviu su R.Čičeliu – apie poezijos knygos „Siena“ rašymo pretekstus ir kontekstus, eilėraščių prasmę dabartiniame pasaulyje, dvasingumo ir praktiškumo antinomijas.

– Pradėkime pokalbį nuo žymiosios muzikologo, filosofo Theodoro Adorno frazės: „Pasaulyje po Aušvico rašyti poeziją yra barbariška“. Ką manote apie tokią nuostatą, kai Ukrainoje vyksta karas, o jūs rašote ir publikuojate poezijos knygą „Siena“?

– Mąstytojas Leonidas Donskis savo priešmirtinėje knygoje „Didžioji Europa“ ir ne viename eseistikos tekste yra teigęs, kad mūsų žemynas iš pačių didžiausių sunkumų, karų, maro, bado ir kitų negandų visada vadavosi naratyvinėmis galiomis. Būtent pasakojimai ir tekstai mūsų protėvius ir net mus priverčia prisiminti, kad tebesame orios žmogiškos būtybės, nesvarbu, kokios buvo ar yra gyvenimo ir istorijos sąlygos. Jokie psichologai ir šarlatanai mūsų neišgelbės, jei prarasime galią žodžiais reikšti sunkias savo ir kitų žmonių patirtis. Kai nustosime pasakoti ir tik žiūrėsime į vaizdus, žmogiškumas bus priėjęs liepto galą. Mano knyga „Siena“ yra vienas tų kraštutinių bandymų kalbėti apie tokius išgyvenimus, kuriuos sunku reikšti verbaline kalba, – sakralumo ir kasdienybės, pagarbos sau ir kitiems ir visiško solipsizmo, vienatvės prieštaras.

– Kuris pasaulio raiškos būdas – mokslinis, publicistinis ar poetinis – jums yra svarbiausias? Koks vaidmuo jūsų ir knygos skaitytojų gyvenime tenka poezijai?

– Akademinis rašymas yra gelminis tuo atžvilgiu, kad, moksliškai tyrinėdamas vieną ar kitą literatūros, kultūros ir humanistikos reiškinį, gali pasakyti ne tiek, tačiau labai iš esmės. Straipsniai, skirti spaudai, yra labiau susiję su plačia auditorija ir visų mūsų tebeįmanomo tarpusavio sugyvenimo problemomis ir jų sprendimų paieškomis. Poezija yra paradoksali tuo, kad ji vienu metu yra ir asmeniškiausia, ir visuotiniausia literatūrinės kūrybos rūšis. Nė vienam iš trijų raiškos būdų ypatingos pirmenybės neteikiu, nes kiekvienas žanras leidžia pasakyti apie tikrovę tai, ko kito pobūdžio tekstu pasakyti neįmanoma.

Jokie psichologai ir šarlatanai mūsų neišgelbės, jei prarasime galią žodžiais reikšti sunkias savo ir kitų žmonių patirtis.

Eilėraščių, kurie išspausdinti knygoje „Siena“, rašymas buvo paskatintas savotiškos nesvarumo būsenos. Poezijos rinkinys parašytas prieš septynerius metus, kai gyvendamas turėjau labai menkas praktines, buitines atramas, kurios mums visiems yra būtinos. Tai – nuolatinis darbas, pastovus draugų ir artimųjų palaikymas, įsivietinimas. Visų šių dalykų tuo metu, kai rašiau „Sieną“, beveik neturėjau. Dabar juokaudamas galiu pasakyti, kad, jei laukiate antrosios mano poezijos knygos, turite iš manęs beveik viską atimti.

– Sienos vaizdinys yra labai daugialypis: galime kalbėti apie Raudų sieną, Didžiąją kinų sieną, roko grupės „Pink Floyd“ muzikinį kūrinį „Siena“, Berlyno sieną ir tęsti iki vidinių žmogaus sienų. Vis dėlto siena mus dažniausiai atskiria, apsaugo ir kartu supriešina. Ar egzistuoja sienos kūryboje, kokios jos, ką jos skiria?

– Siena, kaip ir daugelis svarbių objektų, reiškinių, yra prieštaringa sąvoka. Viena vertus, man ji primena, kad visai taip pat, kaip ir kiti žmonės, turiu savo mąstymo, suvokimo, veiklos ir gyvenimo ribas. Ši mintis labai vykusiai apsaugo nuo susisvarbinimo, savo patirties vertimo pasakojimu, kuris skirtas visiems ir kartu niekam. Kita vertus, kaip ir visi mes, esu ribotas, tačiau labai viliuosi ir stengiuosi, kad nebūčiau vidinių ir išorinių sienų spaudžiamas iki visiško uždarumo, siaurumo ir virsmo vadinamuoju vienmačiu žmogumi, kuriam svarbi tik konkrečioji praktinė tikrovė. Sienų vaidmenį daugelis mūsų galėjome bent kiek aiškiau pajusti ir suprasti pandemijos metu. Kūryboje siena arba, kitaip sakant, riba yra pirmiau sauganti, o ne uždaranti, nes išvaduoja nuo asmeninių ribinių situacijų, kurios yra pavojingos bet kurio žmogaus egzistencijai.

Viršelio dailininkė - Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

– Eilėraščių rinkinys „Siena“ pristatomas kaip sakraliosios poezijos knyga. Kiek sakralumo ieškote savo gyvenime? Ar tokios paieškos teikia bent kiek tikresnį žinojimą?

– Nesu davatkiškas žmogus, tačiau tam tikrą religinį, etinį instinktą manau turįs, todėl pastaruosius kelis dešimtmečius periodiškai vis priartėju prie religinių patirčių ir jų apmąstymo. Man svarbi ir katalikų konfesija, kuriai sakramentais priklausau, ir konkreti bažnyčios bendruomenė, su kuria dažnai esu siejamas to paties mišių ritualo, kuriame tos bendruomenės nariai dalyvauja. Pagaliau – dėl savojo tikėjimo neturiu jokių abejonių: net jei menkesniu dalyvavimu bažnyčios gyvenime kartais ir nusikalstu, vis dėlto manosios gyvenimo patirtys man suteikia tikrumo, kad žmogus yra būtybė, turinti sielą, kuri priklauso ne vien nuo jo paties.

– Kita vertus, knygos „Siena“ eilėraščiuose gausu ir kūniškų motyvų. Ar žmogaus kūniškumas prieštarauja dvasingumui?

– Galimas dalykas, kad esu truputį godus gyvenimo, todėl eilėraščiuose nemaža skausmo dėl buvimo šioje žemėje laikinumo ir mirties nuojautų. Vis dėlto „Sieną“ skaitytojams siūlyčiau suprasti remdamasis vėlyvosiomis filosofo Arvydo Šliogerio gana piktomis mintimis apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje viskas tapo privalomai seksualu, net alus privalo būti „seksu-alus“ (taip tvirtinama vienoje šio gėrimo reklamoje). Knygą „Siena“ derėtų suprasti kaip priešinimąsi tokiai masinei tendencijai. Kūnu žmogaus gyvenimas nei prasideda, nei baigiasi, todėl be sielos jis tiesiog netenka bet kokios prasmės.

– Jūsų eilėraščių knyga yra persmelkta asketiško buvimo. Ar dabar, skęstant tekstų ir begalinės informacijos sraute, žodžiai „asketizmas ir minimalizmas“ negalėtų tapti keliu į geresnį savęs ir pasaulio pažinimą? Gal poezija slypi detalėse?

– „Sienos“ sumanymas ir yra atsiriboti nuo triukšmo ir sumaišties – rasti mažus ir asmeniškus dalykus. Šiuo atžvilgiu ji nėra išskirtinė. Nesu vienintelis poetas, lyriką atrandantis ne hiperbolėje, o litotėje, sąmoningame dalykų sumažinime. Nepaleidžia sena ir ne kartą patvirtinta nuojauta, virtusi įsitikinimu, kad didelius reiškinius, daiktus, informacijos kiekį pažinti man, kaip ir daugeliui, tiesiog neužteks gyvenimo laiko, todėl dalinis žinojimas labai daug pasako apie visumą. Šiapus mano sienų nėra taip skirtinga ir unikalu, kaip galėtų atrodyti iš anapus tų sienų. Turbūt tik kvailoki žmonės yra įsitikinę, kad jų mintys, kančios, negandos, džiaugsmai ir troškimai yra vieninteliai ir nepakartojami. Taip gali atrodyti tik esant vienatvėje, o apsidairius aplink paaiškėja, kad daugelis mūsų gyvename gana panašiais rūpesčiais ir netgi laimę supran tame gana standartiškai.

Siena, kaip ir daugelis svarbių objektų, reiškinių, yra prieštaringa sąvoka. Viena vertus, man ji primena, kad visai taip pat, kaip ir kiti žmonės, turiu savo mąstymo, suvokimo, veiklos ir gyvenimo ribas.

– Yra daugybė dvasingumo kursų, vedlių, jogos ir kitokių praktikų mokytojų. Ar, kartais remdamiesi jais, neapgauname savęs? Juk tas vadinamasis dvasinis tobulėjimas dažnai būna paskatintas noro įtikti masei, kitų žmonių miniai, madai ir vyraujančiam gyvenimo stiliui?

– Savąja knyga skaitytojų nekviečiu į jokius mokymus ar praktikas. „Sienos“ prasmė yra pasidalijimas suvokimu, o ne bandymas formuoti autoritetą ir juolab kam nors vadovauti.

– Sakyčiau, kad daugelis dabartinių Rusijos gyventojų niekaip nesipriešina juos užvaldžiusiam režimui ir dėl to, kad yra užsiėmę rusiškojo dvasingumo praktikomis kasdienybėje. Kai visas žmogaus gyvenimas pajungiamas dvasingumo paieškoms, randasi daug erdvės niekšybei, smurtui ir kitoms neabejotinoms blogybėms, todėl „Siena“ savo skaitytojus ragina nepamiršti, kad turime praktinį protą ir sąžinę, kurie niekada nėra vien tik nuo šio pasaulio atsietos dvasingumo paieškos.

Taip LRT RADIJUI sako psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienė. Kunigo Antano Saulaičio manymu, netinkamas elgesys – dažnas reiškinys: „Žmonės vyksta į Indiją ar kitur ieškoti dvasingumo. Tačiau jis ne kur kitur, o žmogaus dvasioje, toje bendruomenėje, kurioje žmogus gyvena ir veikia.“

Suprasdavo kaip kultūringumą

Dvasingumą sunku apibūdinti, nes kiekviena religinė filosofija ar šiaip filosofija turi savo apibrėžtį, sako L. Vėželienė. Jos manymu, dvasingumas yra kaip kelias: „Krikščionys pasakytų, kad tai ėjimas Dievo karalystės link. Aš, kaip psichologė, sakyčiau, kad maksimalaus žmogiškumo link. Dvasingas žmogus man yra paprastas, atviros širdies ir skaidraus proto.“

Anot A. Saulaičio, dvasingumas – gyvenimo būdas. „Tai ne filosofija ar žodžiai, bet tai, kaip žmogus gyvena. Ta giliai žmogiška pusė – ir pagarbiai, švelniai su visais elgtis, ir save ugdyti, skaityti, mokytis, lankyti konferencijas, svarstyti, susimąstyti. Ne lakstyti be galvos, o turėti gilų troškimą ar svajonę, tarsi projektą, kurio siekiama“, – tikina kunigas.

Kaip pasakoja A. Saulaitis, jam pradėjus lankytis Lietuvoje 1987 m., žodį „dvasingumas“ vartodavo visi: „Daugybė žmonių tai suprasdavo kaip kultūringumą, kai lankomas teatras, einama į koncertus, parodų atidarymus. Tačiau kalbame ne apie tokį kultūrinį išprusimą ar pomėgius, bet žmogaus nusistatymą ir gyvenimo kryptį.“

Ieško kažko nežemiško

L. Vėželienės teigimu, kartais susidaro įspūdis, kad žmonės dvasingumą supranta kaip kažko paranormalaus, nežemiško ieškojimą. „Jiems tai tarsi bioenergetinių, ekscentrinių galių lavinimas. Atsisakymas ir niekinimas to, kas materialu. Taip pat išsiskyrimas iš minios bet kokia kaina“, – aiškina specialistė.

A. Saulaitis sako, kad toks elgesys – dažnas reiškinys: „Žmonės vyksta į Indiją ar kitur ieškoti to tikro dvasingumo. Tačiau jis ne kur kitur, o žmogaus dvasioje, toje bendruomenėje, rate, kuriame žmogus gyvena ir veikia.“

Pasak L. Vėželienės, paranormalių gebėjimų ugdymo ar lavinimo ieškoma, kai tarsi bėgama nuo realybės. „Bandoma pabėgti, nes sunku  tvarkytis su savo santykiais šeimoje ar socialine situacija. Ir tai vadinama dvasingumu. Tačiau dvasingumas kaip tik ir veda į realius santykius ir tarpusavio meilę, ne į kitą pusę, į kurią bėgama“, – tvirtina psichologė.

Išskiria sveiką protą

Dvasingi žmonės, anot A. Saulaičio, visada labai gyvenimiški: „Jie neišsiskiria kokiu nors būdu, ar lipimu kitam ant galvos, ar kitų nurašymu dėl per mažo dvasingumo. Kaip jau pasakyta, dvasingi žmonės – nuolankūs, kuklūs ir santūrūs. Tai nereiškia, kad vaikšto surūgę – jie labai gyvenimiškai žiūri į save ir kitus.“

Kaip tvirtina A. Saulaitis, baisu skirstyti žmones į dvasingus ir nedvasingus, nes visi keičiasi. „Aš turiu veiklos su jaunimu, su vaikais Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Kartais matai, kad koks šeštokas ar vyresnis turi tarsi sėklą – kažką neeilinio. Yra galimybė, kad tas žmogus turės įžvalgą, suteikiančią tvirtumo ir džiaugsmo tiek jam, tiek kitiems“, – aiškina pašnekovas.

Paklausta, kaip apibūdintų dvasingą žmogų, L. Vėželienė tikina, kad iškyla Tėvo Stanislovo paveikslas: „Tai visiškai paprastas žmogus, prieinamas aplinkiniams, atvira širdimi atsiliepiantis į kvietimus, prašymus, dosniai besidalijantis tuo, ką turi, labai skaidraus proto žmogus. Tad kuo daugiau asmuo turi visokių gėrybių – paprastumo, išminties, atvirumo, nuoširdumo, sąžiningumo – tuo jis dvasingesnis.“

L. Vėželienė teigia, kad skaidraus proto žmogus – tas, kuris regi pasaulį maksimaliai sąmoningai. „Jis mato viską taip, kaip yra, ne per savo nuoskaudų ar pasąmoningų scenarijų prizmę. Kuo žmogus pasaulį mato mažiau iškreiptą, tuo jo protas, mano manymu, yra skaidresnis, išmintis didesnė“, – sako specialistė.

Dvasingas žmogus, pasak A. Saulaičio, yra sugebantis su visais bendrauti oriai: „Jis žino ribas, kas tinka, kas netinka, kad ir kokia būtų aplinka – ar namuose, ar visuomenėje, ar kokioje bendruomenėje ar draugijoje. Tai sugebėjimas pagarbiai, švelniai prisitaikyti prie žmonių, o ne „varyti“ savo nustatyta tvarka. Yra daug dvasingų žmonių, tai ne vien dvasininkai.“

Pseudodvasingumą lygina su klystkeliais

L. Vėželienė, paklausta, kas yra pseudodvasingumas, sako, kad tai galima prilyginti klystkeliams. „Tai kai žmogus, užsiimantis kokia nors dvasine praktika, labai susireikšmina – visi kiti jam atrodo mažiau verti pagarbos. Jis atsisako šeimos, net vykdyti savo paprasčiausias pareigas ir pamažu kraustosi iš proto nuo tų dvasinių praktikų“, – teigia specialistė.

Anot pašnekovės, tokio žmogaus kontaktas su realybe mažėja: „Taip pat mažėja ir gebėjimas kritiškai save vertinti, naudingai pateikti visuomenei. Bene didžiausias klystkelis tuomet, kai žmogus nueina į kokį savaitgalio seminarą, kur buvo pažadėtas, pavyzdžiui, auros išvalymas, ir pirmadienį eina į darbą labai savimi patenkintas. Toks klystkelis šiomis dienomis labai populiarus ir rimtas.“

L. Vėželienės tvirtinimu, labiausiai įsiminę atvejai – kai vyras ar žmona pradeda kalbėti apie tai, kaip kitas sutuoktinis trukdo siekti dvasingumo. „Tokie žmonės ateina dėl skyrybų klausimo. Domisi, kaip gražiai išsiskirti, mat jis ar ji – dvasingas žmogus, o sutuoktinis kiša koją, tempia žemyn, neleidžia augti kaip dvasingai asmenybei. Tai – žiauriausias klystkelis“, – sako pašnekovė.

Specialistė, paklausta apie būdus dvasingumui ugdyti, prisimena skaitytą straipsnį: „Čekų kunigas ten rašė, kad dvasinė kelionė yra kopimas į kalną. Kiekvienas žmogus gali kopti į tą kalną, jis yra tam pajėgus ir turi teisę tai daryti. Kiekvienas į tą kalną kopia savo būdu. Tad jei išvardinčiau būdus dvasingumui pasiekti, kaži ar jie būtų pritaikomi konkrečiai, jie gali būti labai abstraktūs.“

A. Saulaitis teigia, kad vieną iš būdų dvasingumui pasiekti reikia ugdyti nuo mažens. „Reikia padėti kitiems ir sau, užsiimti kokia nors tarnyste. Tai labai paprasta, kad ir maisto, surenkamo per įvairias akcijas, skirstymas ir išdalijimas stokojančioms šeimoms. Tai – paprasčiausia tarnystė ir, kai tą darai, sieloje kažkas atsitinka, įsižiebia kibirkštys ir liepsnelė“, – įsitikinęs kunigas.

Neretai esame tokios šizofreniškos būsenos, kad net nebematome akivaizdžių prieštaravimų, pavyzdžiui, kad ir vogti iš parduotuvės, o grįžus namo pamokslauti, jog reikia dorai gyventi, LRT KLASIKAI sako rašytojas Herkus Kunčius. „Galime pūsti miglą apie dvasingumą, apie kitus labai reikšmingus dalykus, bet iš tikrųjų viskas gyvenime būna daug paprasčiau ir kėslai mūsų daug primityvesni“, – pastebi knygos „Dviveidis romanas“ autorius.

– Skeptikai sako, kad į knygą „Dviveidis romanas“ sudėjote du atskirus romanus ir štai – naujas didžiulis veikalas...

– Esu dviejų miestų žmogus: gimiau Vilniuje, augau Kaune, o dabar vėl gyvenu Vilniuje. Abu miestai man labai svarbūs, todėl, kai parašiau knygą „Lietuvis Vilniuje“, natūraliai kilo mintis, kad turiu parašyti romaną ir apie Kauną.

– Kodėl knygos veikėjas Napoleonas Šeputis iš Kalvarijos taip veržiasi į savo jaunystės Vilnių, iš kurio taip keistai buvo pasitraukęs? Kodėl pasirinktas būtent toks romano laikas – 2009-ieji, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostine, vyko Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimas ir Dainų šventė?

– Yra tokia psichikos liga, kai Jeruzalę aplankęs žmogus įtiki esąs pranašas ar šventasis. Psichiatrai negali paaiškinti, kodėl taip atsitinka, nežino, kaip tai išgydyti, sindromas žmogui praeina po maždaug 2–3 savaičių. Mes Vilnių kartais irgi pavadiname Šiaurės Jeruzale, todėl viena iš romano idėjų buvo ir čia panaudoti Jeruzalės sindromą.

Tuo laikotarpiu, kurį aprašiau, Lietuvoje buvo labai daug beprotybės, atsirado burtininkų, kurie užburinėjo prezidentūrą, pranašų. Mano herojus Šeputis atvyksta į šventąjį miestą Vilnių ir suserga Šiaurės Jeruzalės sindromu. Tada ir pradeda savo kelionę per miestą, aplink burdamas pačius įvairiausius veikėjus.

– Susidaro įspūdis, kad visi tie veikėjai, kurie gyvena Vilniuje atvykus Šepučiui, yra apimti nuolatinės Jeruzalės sindromo būsenos.

– Kiekvienas didesnis miestas turi savo personažų, kurie suteikia miestui žavesio. Savo romane norėjau aprašyti ne tik kunigaikštį Vildaugą, bet ir daugelį kitų sovietmečio laikotarpio personažų. Bet tai nėra visiškai realūs personažai, dalis jų yra iš mano vaizduotės.

– Rožytės ir Šepučio dialogai labai gyvi ir įtikinantys. Ar esate su Rožyte bendravęs?

– Nesu su ja daug kalbėjęs, bet grožinė literatūra tuo ir žavi, kad patys galime sukurti tuos personažus ir įdėti į jų lūpas savo žodžius, kurie, mūsų manymu, jiems labiausiai tiktų. Yra toks pasakymas, kad kiekvienas rašytojas yra savęs nerealizavęs diktatorius. Rašančio žmogaus valioje yra sukurti tokį pasaulį, kad ieškoti atitikmenų tarp išgalvotų ir realių personažų nereikėtų. Ieškoti nereikėtų, bet pastebėti tam tikras vietas tikrai galime. Tam, kad aprašyčiau kokias nors vietas, didelės vaizduotės nereikėjo, turėjau tiesiog prisiminti.

– Knygose „Lietuvis Vilniuje“ ir „Dervišas iš Kauno“ yra labai daug tikslių faktų, pavadinimų, net kainų iš sovietmečio laikų...

– Norėjosi surašyti tuos skaičius, jie tarsi siurrealistiniai, tarkim, troleibuso talonėlis 4 kapeikos, „Prima“ – 14 kapeikų, – „Astra“ – 16 kapeikų.

„Dviveidis romanas“ – tai ne poetinė literatūra, nors ir yra joje poezijos. Tai  labiau antropologinė knyga, rašant man buvo svarbu pastebėti, kaip keitėsi, kaip transformavosi sovietinis žmogus į laisvą žmogų, ko tas žmogus iki šiol bijo, ko nesupranta. Man pačiam 25 metus man teko gyventi sovietmetyje, o dabar jau 26 metus gyvenu laisvoje šalyje. Manau, tai unikali patirtis.

Knygoje sovietmetį apibūdinu kaip siurrealistinį laikotarpį, nes ten vykę dalykai tikrai atrodė protu nesuvokiami ir absurdiški. Kai kurie sako, kad mano knygose labai daug absurdo, bet tas absurdas yra iš gyvenimo.

– Persekiojimo ir netikrumo būsena labiau jaučiama antrojoje „Dervišas iš Kauno“ knygoje. Knygos pabaigoje vienas iš veikėjų Mečislovas tampa saugumo informatoriumi.

– Man buvo svarbu sukurti personažą, kuris gali keliauti – apsilankyti ne tik Kaune, bet ir Rygoje, Taline, tuometiniame Leningrade, Maskvoje, Uzbekijoje, Karapalkakijoje. Dabar mes galime laisvai judėti į Šengeno zoną, kita kryptimi. O tuo metu mes galėjome judėti tik Rytų kryptimi, kas skamba, žinoma, gana drastiškai, nes kai kurie taip pajudėjo Rytų kryptimi, kad nebegrįžo. Buvo taip sugalvota ir taip atsirado būtent tas antrasis personažas Mečislovas.

– O ritualų pavadinimas „zikrai“ yra tikras?

– Taip, tai tikras pavadinimas... Sovietmečiu nemažai žmonių išsigelbėjimo ieškojo mistinėse praktikose. Tos mistinės praktikos, mano galva, taip, kaip čia ir yra aprašyta, yra gana komiškos. Man vis kyla klausimas, kodėl dvasingumo ieškome ne realybėje, ne dabartyje, ne tarp gyvenančių žmonių. Mums vis vien reikia kažkokių fakyrų, kažkokių burtininkių. Knygoje „Lietuvis Vilniuje“ bandžiau sau į tai atsakyti.

– Jūsų knygose visada yra ir kultūrinis kontekstas. Kodėl Jums tai svarbu?

– Nuo savęs nepabėgsi... Jei būčiau geriau pažinęs kitą aplinką, rašyčiau apie kitos aplinkos žmones. Duok Dieve, kad tai, ką aprašiau, būtų informatyvu, kad skaitytojas galėtų pamatyti kitą pasaulį.

– Jūsų aprašyti herojai sukasi marginaliniame rate. Skaitydama vis bandžiau atspėti, kas yra tas piktas plikis. Ar Jūs visus valdžios žmones taip matote?

– Ne, negaliu sakyti, kad visus taip matau. Juo labiau kad aš sau ir tikslo nekeliu į juos ilgai žiūrėti, nes ne visada man tai būna įdomu. Esame išgyvenę revoliuciją, o po bet kokios revoliucijos atsiranda labai daug keistuolių. Jie iškyla įvairiausios situacijose, buvę marginalai tampa svarbūs ir įtakingi. Ir priešingai.

– Knygoje Vilnių pavadinote negražių paminklų miestų, o Kauną – antruoju miestu. Ar šis Vilniaus ir Kauno vertinimas taip ir nepasikeitė?

– Knygoje „Dervišas iš Kauno“ man buvo svarbu atkurti tas Kauno vietas, kuriose 8–9 dešimtmetyje vyko įdomus gyvenimas. Stebėjau tą gyvenimą.

– Knygoje „Derviše iš Kauno“ yra šioks toks lyginimas su kitais pasaulio miestais.

– Bet jis yra ironiškas. Man nesvarbu, kokioje geografinėje teritorijoje yra miestas, žmogus ar kaimas. Man svarbu, kas jame vyksta. Kitą kartą kad ir sąlygiškai mažoje erdvėje gali vykti dramatiškos istorijos, kurios gali abstulbinti visą pasaulį. Žodžiu, tie lyginimai Kaunas – Vilnius turi tokią ironišką potekstę.

– O Jūs tikrai manote, kad Vilniuje yra daug paminklų, liudijančių kokius nors praeities ženklus, kurie galimai gali turėti aliuzijų į sarkazmą?

– Knygoje rašoma apie Vilniaus lituanizavimą, kuris aktyvus iki dabar. Ten, kur dabar stovi Vinco Kudirkos paminklas, prieš tai buvo Ivano Černiachovskio kapas, buvo ketinta statyti paminklą Elzei Ožeškienei. Žodžiu, keičiantis laikui, keičiasi ir vietos, jos vis kitaip įprasminamos, o tai turi šizofrenijos apraiškų. Kai kurie paminklai yra labai keistos formos. Ši keista paminklų forma atsiranda iš skubėjimo palikti savo ženklus mieste. Todėl galime į juos pažiūrėti ir ironiškai.

Jei nebūsime ironiški, nemokėsime iš savęs pasijuokti, būsime liūdni. Netgi nelabai suvoksime, ką darome, kur einame. Nesuvoksime, kokia buvo mūsų praeitis ir kokia laukia ateitis.

– Prie miesto paminklų akys ilgainiui pripranta. Kodėl Jūs vis tiek toks atidus jiems?

– Paminklai įkūnija tam tikrą galią. Kartais prisiminimo galią. Pro akis negali praslysti Vilniaus Geto, baltarusių, ukrainiečių, gyvenusių šiame mieste, ženklai. Tie ženklai rodo, koks daugiakultūriškas yra mūsų miestas.

Mano personažui Šepučiui miesto daugiakultūriškumas kelia alergiją. Jis piktinasi, nes įsivaizduoja, kad visas pasaulis yra kilęs iš lietuvių, nors iš tikrųjų pats nesuvokia, kas yra tas lietuvis, iš ko jis nulipdytas.

– Norėčiau šiek tiek pažvelgti į Angelės iš Amerikos personažą...

– Angelė labai nori integruotis, bet ji negali, nes jos mentalitetas ir vertybių skalė visai kita, nei Lietuvoje įprasta. Iš to atsiranda tam tikras komizmas.

– Šioje knygoje Jadvyga – katalikė. Ji aprodo Kauną dviem musulmonams, bando juos nuvežti į Pažaislio ir Kamaldulių vienuolyną. Ar tai kultūrų nesusipratimai?

– Kuo žmogus paprastesnis, tuo jam viskas atrodo paprasčiau. Todėl ir Jadvygai viskas suderinama. Neretai esame tokios šizofreniškos būsenos, kad net nebematome akivaizdžių prieštaravimų, jie mums netrukdo.

Lygiai ta pati situacija – vogti iš parduotuvės, o grįžus namo pamokslauti, kad reikia dorai gyventi. Susiderina net ir tokie dalykai.

– Jadvyga pirmiausia matė ne kitų kultūrų atstovus, o vyrus. Kūniškasis pradas tiek knygoje „Lietuvis Vilniuje“, tiek „Derviše iš Kauno“ egzistuoja ir užima gana stiprią pozicija, ar ne?

– Taip, čia bandyta šiek tiek sutirštinti spalvas. Galime pūsti miglą apie dvasingumą, apie kitus labai reikšmingus dalykus, bet iš tikrųjų viskas gyvenime būna daug paprasčiau ir kėslai mūsų daug primityvesni.

– Romanas pavadintas „Dviveidis romanas“, o rašytojas kiek veidų turi?

– Rašytojas, rašydamas kiekvieną knygą, turi vis kitą veidą. Ankstesnį veidą reikia kuo greičiau pamiršti, nes imsiesi labai kartotis.

Nugalėtojos karūna, pergalės šampanas, podiumas. "Mis laikinoji sostinė 2006" nugalėtoja Vaiva Motiekaitytė tai prisimena su šypsena, bet dabar grožio konkursuose nedalyvautų: trisdešimtmetė pilateso instruktorė, mitybos konsultantė žengia dvasiniu  keliu.

Domina, kas giliau

"Ilgiau kaip tris paras palapinėje nesu gyvenusi, – šyptelėjo Vaiva, prakalbusi apie mėnesio trukmės uždarą šivananda jogos stovyklą  Širvintų rajone. – Valgėme tik du kartus per dieną – dešimtą ryto ir šeštą vakare. Jogos ir kvėpavimo pratimai, meditacijos, mantros ir kiti mokymai turėjo geros įtakos, jaučiau, kaip valosi organizmas."

Ketverius metus jogos instruktore dirbanti 2006 m. žaviausia Kauno mergina į savo programas ketina įtraukti ir jogos pamokas,  kvėpavimo pratimus.

Pastebėjus, kad gražuolių įvaizdis – aukštakulniai bateliai, asmenukės, prekėsi ženklai, prabangūs automobiliai ir tuštybė, Vaiva vis dar šypsojosi.

"Manęs niekada nedomino  paviršutiniški dalykai. Žinoma, vyko transformacija. Dalyvavau daugelyje renginių, konkursų, bet jutau, kad tai – ne man. Mano aistra buvo šokiai, kurie per asmeninius išgyvenimus atvedė į pilatesą, kvėpavimą, sveiką mitybą, jogą, ajurvedą", – sakė moteris.

Apie asmeninius išgyvenimus Vaiva nenorėjo kalbėti, tačiau neslėpė, kad visą laiką siekė atrasti save, žengti dvasiniu keliu.

Tinka ir vyrams

Kuo sužavėjo joga, taiči, kvėpavimo ir kitomis senomis praktikomis savo treniruočių metodą sukūrusio vokiečio Josepho Huberto Pilateso sportas?

"Pilatesas – dinaminė meditacija, aktyvūs kūno tempimo pratimai. Daug dirbama su vidiniais raumenimis, kvėpavimu – tai labai tinka ir turintiesiems nugaros, stuburo problemų, patiriantiesiems stresą. Pilatese nėra šuoliukų, tad tinka žmonėms su antsvoriu, – ne, Vaiva nemenkina jogos, juolab pati tapo ir šivanandos jogos instruktore. – Pilatesas įvairesnis, nes jame naudojama daug įvairių priemonių. Be to, jogos asanos (pratimai) – sunkesnės, įprastai ten mažiau dinamikos, daugiau meditacijos. Joga būtų puikus derinys su pilatesu arba antrasis žingsnis po jo."

V.Motiekaitytė įsitikinusi, kad pilatesas puikiai tinka vyrams, juolab jį norėdamas pasveikti ir sukūrė vyras.

"Mitas, kad jį renkasi tik moterys. Tiesa, pilatesas – intelektualesnis, o vyrams labiau imponuoja svarmenys, gainioti kamuolį, kovos menai, kur gali daugiau išprakaituoti, – sutiko Vaiva. – Bet pilatesas pritaikytas šiuolaikiniam amžiui, kai žmonės mažiau juda, dažnai dirba sėdimą darbą, patiria daug streso – o tai turi įtakos ir nugarai."

Kodėl žmonės kartais tikina, kad jiems sustiprėja nugaros skausmai po pilateso, jogos treniruočių?

"Jie neklauso instruktorių nurodymų. Čia nereikia rungtis – tai ne varžybos. Nesvarbu, kad kaimynas lankstesnis už tave ar jam geriau sekasi atlikti vieną ar kitą pratimą, – V.Motiekaitytė pabrėžė, kad labai svarbu taisyklinga laikysena. – Negalima mankštintis jaučiant skausmą, apsimesti, kad jau esi patyręs ir užsiimti pilatesu pažengusiųjų grupėje, nors ir esi kažkada sportavęs. Būtinai reikia įžanginio kurso."

Žuvys gali pakenkti?

Sportuojant namie Vaiva pabrėžia nepamiršti apšilimo pratimų. Puiku prieš tai trumpai pamedituoti.

Po to rekomenduojama pradėti nuo pačių paprasčiausių pratimų: akis sukti ratu, žvelgti aukštyn ir žemyn, atlikti smakro pratimus ir tik apšilus sąnariams pradėti tempimo pratimus.

Jei trūksta dvasingumo, puikiai tiks joga, kėpavimo mantros.

"Kvėpavimo pratimai padeda atsikratyti toksinų, geriau teka gyvybinė energija, išsivalo energiniai kanalai, – aiškino "Mis Laikinoji sostinė 2006". – Tiesa, sportuojant  taip pat labai svarbu suderinta mitybą."

Jau keturi mėnesiai, kai Vaiva nevalgo mėsos ir linksta prie ajurvedos virtuvės. Vegetare ji tapo pamažu. Kodėl?

"Dabar labai sunku gauti ekologiškos mėsos, antroji priežastis – gyvūnų žudymas, – įsitikinusi pieno atsisakiusi, tik retkarčiais varškės, sūrio valganti, bet mėsavalgių nesmerkianti V.Motiekaitytė. – Atsisakau ir žuvų, nors patinka, o mums visą laiką buvo kalta į galvą, kad jas valgyti labai sveika. Deja, žuvyse susikaupia daug metalo, gyvsidabrio, todėl žuvų gerbėjai turėtų jų valgyti tik retkarčiais."

Kai apie tai Vaivą perspėjo vienas jogas, ji kone supyko. Ilgainiui analizuodama savijautą pastebėjo, kad išties geriau jaučiasi atsisakiusi žuvų.

"Tiesa, dabar traukia saldumynai, nors pagal ajurvedą moterims saldumynų galima valgyti pirmoje dienos pusėje. Renkuosi sveikus produktus – medų, riešutus, vaisius", – neslėpė ir mitybos programas sudaranti V.Motiekaitytė.

Nevalgyti visko iškart

Kokios didžiausios mitybos klaidos? Blogai, kai iškart valgome skirtingus maisto produktus: sriubą, karštą patiekalą, salotas, desertą ir dar po to geriame kavos.

"Geriau skirtingus patiekalus valgyti atskirai. Vaisius geriau valgyti pirmoje dienos pusėje – dėl fruktozės, – patarė Vaiva. – Per pietus galima suvalgyti salotų arba tik karštą patiekalą, o po kelių valandų – sriubos. Kai žarnynas užterštas, labai gerai valgyti produktų, turinčių skaidulų – pavyzdžiui, kviečių, avižų luobelių košių."

Grožio konkursų, kur gali demonstruoti savo talentus, Vaiva nesmerkia, tačiau juose jau nedalyvautų.

Žaviausios kaunietės konkurso nugalėtojos juostą namuose vis dar saugančią V.Motiekaitytę domina gilesni dalykai. O aukštakulniai, kvepalai, trumpi sijonai?

"Jų turiu ir kartais jų reikia, – nusijuokė trisdešimtmetė. – Dabar mokausi nieko neteisti, būti neutrali ir eiti savo keliu."

Žiūrimiausios televizijos TV3 eteryje jau pirmadienį, liepos 14-ąją, karščiausia premjera – realybės šou „Meilė ar pinigai?“ Čia nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. žiūrovai stebės patraukliausių herojų nuotykius, kovą dėl meilės ir pinigų karščiu alsuojančioje Gran Kanarijoje. Šiame šou ieškos laimės ir žurnalistu, prodiuseriu prisistatantis Laimonas Fergizas.

Pastaruosius metus vyras gyveno Amerikoje, Niujorke. „Niujorkas yra vienišių ir darboholikų miestas, kuriame sunku susirasti antrąją pusę. O Lietuva garsi patraukliomis ir draugiškomis merginomis, todėl aš, ieškodamas savo meilės, grįžau į Lietuvą. Tada sutikau skirsti į Gran Kanariją ir dalyvauti TV3 projekte „Meilė ar pinigai?“ – pasakoja L. Fergizas.

Jį sužavėjo Ispanijos sala: „Netoli „Lopesan“ viešbučio, kuriame apsistojome, yra nepaprasto grožio gamtos draustinis – kopos, man primenančios Kuršių neriją. Bebraidymas po vaizdingąsias kopas sutikau tris žavingas undines. Pasirodo, jos – studentės iš lietuviško pajūrio.“

Tiesa, Laimoną kur kas labiau sužavėjo ne gamta ir netikėtai sutiktos kraštietės, o įspūdinga projekto „Meilė ar pinigai?“ dalyvė. „Mergina, dėl kurios man teko varžytis su kitais dalyviais, buvo nepaprasto grožio topmodelis, charizmatiška asmenybė. Jos vardas Jolanta Leo. Ji visus dalyvius užbūrė vidiniu grožiu ir gebėjimu bendrauti“, – taip apie „Meilė ar pinigai?“ žvaigždę gražuolę Jolantą Leonavičiūtę sako Laimonas.

L. Fergizas Jolantą vadina karaliene, deive – tiesiog beria komplimentus jos grožiui ir charakteriui: „Jos didingas grožis pribloškė mane. Savo potencialiai mylimajai atvežiau dovanų auksinį pakabuką – karališką šlepetaitę, inkrustuotą deimantais, kurią pirkau pačioje Niujorko širdyje, garsiojoje 5-ojoje aveniu. Mačiau Jolantos akis, kaip mano dovana ją pradžiugino. Jos reakcija sustiprino mano tikėjimą laimėti išskirtinės moters širdį ir ranką.“

Laimonas viso žaidimo metu akylai stebėjo konkurentus, tikėdamasis, kad jos svajonių moterį sužavės ne jauni ištreniruoti kūnai, o L. Fergizo būdas: „Vyliausi, kad ją sužavės mano dvasinis grožis, atsidavimas mylimai moteriai, mano noras rūpintis ja.“

Ar L. Fergizui pavyks sužavėti gražuolę manekenę, TV3 žiūrovai galės domėtis jau netrukus – nuo antradienio iki ketvirtadienio 21.00 val. karščiausiame realybės šou „Meilė ar pinigai?“

Apeigos dėvint tik baltus rūbus, krikščioniškų simbolių niekinimas, ritualai psichikai užvaldyti ir net grasinimai nepaklususiesiems. Tokius reiškinius patyręs klaipėdietis atvirai prabilo apie uostamiestyje veikiančias sektas, kurių tikslas – pinigai.

Žadėjo rojų

35-erių Donatas savo kailiu išbandė net kelis vadinamuosius dvasingumo judėjimus ir, išvydęs, kaip jie veikia, drąsiai teigia, kad dvasiniais vedliais save vadinantys veikėjai tik naudojasi gyvenimo krizėse atsidūrusių žmonių patiklumu.

"Už viso to stovi verslas ir pinigai. Visos sektos, gyvenimo meno mokytojai, okultizmo šalininkai tik siekia pasipelnyti", – apie savo patirtį kalbėjo klaipėdietis.

Pasak Donato, vadinamieji "New Age" judėjimai, kurie skelbia padėsiantys žmogui atrasti universalią tiesą, išsilaisvinimą, kiekvienam naujam klientui žada įvairius būdus, kaip pasiekti rojų ar palaimą.

"O kas pagailės pinigų, kai žadamas rojus? Aš, kaip daugelis kitų, tokių judėjimų pradėjau ieškoti, kai ištiko gyvenimo krizė. Atrodė, kad toks dvasinis judėjimas yra paprastesnis, lengviau pasiekiamas, o jų žadamas rezultatas esą turėtų būti greitesnis. Juk niekas nenori laukti, o ypač tuomet, kai išgyveni dvasinę krizę", – tvirtino klaipėdietis.

Nepigi hipnozė

Donatas iš draugų sužinojo apie uostamiestyje vykstančius meno terapijos užsiėmimus.

"Patekau į vienos parapsichologės kursus. Ji neva gydo tiek dvasinį, tiek fizinį kūną. Pirmas įspūdis manęs neišgąsdino, tačiau vėliau susivokiau, kad užsiėmimų metu galėjo būti taikoma hipnozė", – įžvelgė Donatas.

Meno terapijos vienas užsiėmimas kainavo 70 litų, tačiau kas kelis mėnesius buvo rengiami dar ir seminarai, kurie kainuoja nuo 200 iki 450 litų.

"Kursų dalyvis turėjo savo bėdą nupiešti. Vėliau buvome įtikinėjami, kad reikia gydyti ne tik dvasią, bet ir kūną. Tai vykdavo perduodant energiją rankomis", – pasakojo klaipėdietis.

Parapsichologė aiškindavo, kad ji remiasi Indijoje šventu laikomo Saybabos mokymu.

Per dieną – 6,7 tūkst. litų

"Vienas seminarų buvo pinigų tema. Iš pradžių tikėjau tuo, kas kalbama, tačiau kartą susimąsčiau. Mokymų vadovė seminarą pradėjo nuo kabineto valymo. Kalbant indiška terminologija, buvo pareikšta, kad teks atlikti nemokamą darbą. Taip esą apsivalys kabineto energetika", – prisiminė klaipėdietis.

Išvalę dulkes parapsichologės valdose, kursų dalyviai klusniai susėdo užsiėmimams.

"Per pertraukėles buvo galima pailsėti, išgerti arbatos. Tačiau maistą ir visas vaišes tekdavo susinešti mums patiems. Kursų vadovė užsiėmimų metu pareiškė, kad arbatos neduos, nes mes nenusipelnėme. Esą esame neverti net arbatos", – kalbėjo vyras.

Tačiau už vieną dieną tokių kursų vadovė į kišenę susidėdavo nuo 3 tūkst. iki 6,7 tūkst. litų.

Parapsichologė susirinkusiesiems pasiūlė vandens, patvirtinusi, kad jis yra šventintas. Ant stalo padėjo cukraus gabalėlių. Kursų dalyviai turėjo eiti rateliu aplink stalą ir valgyti cukrų.

Nepaklususiesiems – grasinimai

"Man tai buvo panašu į sektos ritualus. Buvo tokių, kurie pasipriešino ir nenorėjo paklusti. Vienam žmogui pasakius, kad jis nori išeiti ir nedalyvauti visame tame, pasigirdo grasinimai", – pasakojo Donatas.

Parapsichologė esą valdingu tonu rėžė nepaklusniajam į akis, kad jei žmogus išeis, jam bus tik blogiau.

"Buvo pasakojama, kad į seminarą dėl šeimos problemų neatėjusi moteris pasijuto labai blogai. Jai laužė kaulus, skaudėjo galva. Tuojau pradėjo sklisti gandai, kad ta ponia ragana, o ne parapsichologė", – nuomonę reiškė Donatas.

Kita žaidimo taisyklėms nepaklususi moteris išgirdo vadinamosios mokytojos klausimą, ar nebijo, kad suges jos mašina. Vos išėjus iš užsiėmimų, iš tiesų moters automobilio variklis subyrėjo.

Baltas rūbais – į cerkvę

Kitas šios meno terapijos seminaras vyko labai keistomis aplinkybėmis. Pažadėjusi, kad seminaro dalyviai pajus nušvitimą, išsilaisvinimą, parapsichologė liepė visiems apsirengti niekada anksčiau nedėvėtais baltais rūbais.

Pietinės miesto dalies gyventojai prisimena, kaip prieš pusmetį būrys baltus drabužius vilkinčių žmonių per pačias Velykų mišias veržėsi į rusų stačiatikių cerkvę.

Keistai atrodanti grupelė praeivių dėmesį patraukė Smiltelės gatvėje. Į Mykolo Apvaizdos cerkvę rinkęsi stačiatikiai gūžčiojo pečiais, kai prie cerkvės slenksčio išsirikiavo baltais rūbais apsivilkę kitatikiai.

Tuomet ritualas turėjo baigtis išsilaisvinimu, parapsichologės tvirtinimu, įžengus į vadinamąjį Nojaus laivą.

Nušvitimas – už 10 tūkst. litų

Po nesėkmingų ramybės paieškų meno terapijoje, klaipėdietis susidūrė su kitu gyvenimo išminties skleidėjo mokymu.

"Tam, kad įgautum palaimą ir ramybę, buvo nurodoma pereiti tris dvasingumo pakopas, kurios kainuoja apie pusantro tūkstančio litų. Sąmoningumo mokykloje buvome mokomi susidurti su savo skausmais, išsiaiškinti vidines problemas. Antrojoje pakopoje reikėjo atskleisti savo gebėjimus. Tačiau buvo teigiama, kad galutinis tikslas – nušvitimas yra neįmanomas Lietuvoje. Nušvisti galima tik Indijoje, o kelionė kainuoja 10 tūkst. litų", – savo patirtimi dalijosi Donatas.

Yra pavyzdžių, kad tokios dvasinio kelio paieškos ne vienam klaipėdiečiui kainavo sugriautus gyvenimus, prarastas santaupas.

Vienas uostamiesčio teisininkas tokio pobūdžio dvasiniams ieškojimams paaukojo visas savo santaupas.

Buvo ir tokių, kurie įlindo į paskolas, prasiskolino bankams, kad pasiektų sąmonės nušvitimą. Nes dvasinė pilnatvė pirmoje kelionėje gali ir neaplankyti.

"Vieni ketverius metus važinėja į Indiją, kitus nušvitimas aplankė tik po 15 metų. Reikia tik spėlioti, kiek pinigų žmogus išleido", – svarstė Donatas.

Klaipėdietis tikino, kad pasidalydamas savo patirtimi, norėjo perspėti smalsų jaunimą dėl galimų pavojų.

"Nauji religiniai judėjimai žmogui siūlo vadinamuosius žaisliukus, kažkuo sudomina, įtraukia. Tačiau iš tiesų vyksta sąmonės apnuodijimas. Po tokios savo patirties, suprastėjo sveikata – kenčiu nuo migreninių skausmų, kamuoja kitos ligos. Visi šie dalyvavimai religiniuose judėjimuose nelieka be pasekmių", – tvirtino vyras.

Ieško skirtingų dalykų

Kunigas Gediminas Numgaudis, paklaustas, ar nekelia pavojaus neaiškūs religiniai mokytojai, tikino, kad viskas priklauso nuo to, ar dvasinio kelio ieškantis žmogus turi stuburą.

"Tai priklauso ir nuo to, ko žmogus ieško. Gal jis ieško tiesos? O gal ieško užuojautos, šilumos, meilės? Tokiu atveju žmogus tikrai gali pakliūti į bėdas. Net sektų nereikia, galima nukentėti ir nuo kito žmogaus", – kalbėjo dvasininkas.

G.Numgaudis įsitikinęs, kad prieš puldamas į naujoviškus tikėjimus, žmogus turėtų susipažinti su savo krašto, kuriame jis gimė, religija.

"Nenoriu juodinti nė vienos kitos religijos, kiekviena bendruomenė yra gyvas organizmas. O jame gali pasitaikyti visko – sukčių ir apgavikų. Tačiau dažniausiai žmonės vaikšto su pretenzija būti mylimi, bet patys sau tokios užduoties neiškelia – pats aš pirmiausia turiu mylėti kitą, o ne piktintis, kad niekas nemyli", – sakė kunigas.

Sektų Lietuvoje nėra

Teisingumo ministro patarėjas viešiesiems ryšiams Sergejus Tichomirovas tikino, kad šiuo metu Lietuvoje įregistruotos 1275 religinės bendruomenės, bendrijos ar kitos religinės organizacijos, iš jų – 1089 tradicinės religinės organizacijos ir 186 tradicinėmis nelaikomos religinės organizacijos.

"Terminas "sekta" turi neigiamas konotacijas ir todėl nėra plačiai vartojamas religines bendruomenes tyrinėjančių mokslininkų. Kur kas dažniau yra kalbama apie "naujuosius religinius judėjimus". Sektos sąvoka taip pat nėra teisinė sąvoka, ji nevartojama Lietuvos teisės aktuose", – teigė S.Tichomirovas.

Patarėjas prisiminė, kad 2004 m. ministerija buvo atsisakiusi registruoti dabar vadinamą meditacijos centrą "Ojas". Šis sprendimas buvo apskųstas teismui ir 2005 m. teismo sprendimu ši religinė bendruomenė buvo įregistruota.

Komentaras
Milda Ališauskienė
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja

Religiniai judėjimai ir jų idėjos jungia įvairius žmones. Kai keliame klausimą apie tokių judėjimų pavojus, reikėtų konkretinti, kas galėtų būti pavojinga? Manau, kad turėtume galvoti apie konkretų žmogų, kurį gali paveikti dalyvavimas judėjimo veikloje. Pavojų iškyla tuomet, kada žmogus neturi prieinamos informacijos apie judėjimo mokymo bei praktikų pobūdį, kai yra neatskleidžiami kai kurie judėjimo veiklos aspektai, kai jis nebegali laisvai pasirinkti narystės ar pasitraukimo iš jo, kai apribojamos jo laisvės ir teisės. Žmonės dalyvauja religinių judėjimų veikloje dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti ir asmeninės priežastys, gyvenimo kelio ar santykių su artimaisiais krizės, gali būti nusivylimas kitomis religinėmis bendruomenėmis, gali būti susidomėjimas naujomis idėjomis ar religinių bendruomenių veiklos formomis. Religijos reiškinys iš principo neatsiejamas nuo baimės jausmo. Apie tai kalbėjo dar religijų tyrėjai klasikai. Visose religijose egzistuoja baimės aspektas, turbūt daugelis pamename ir pasakymą "Dievo pirštas". Įtampos ir baimės palaikymas leidžia palaikyti bendruomenės bendrumo jausmus. Be to, abejones keliantis ar prieštaraujantis bendruomenės vadovui asmuo turi sulaukti tam tikro atsako iš bendruomenės lyderio, tam kad šis išlaikytų autoritetą bendruomenės akyse.