Sportininkė pluša stovykloje, esančioje akademiniame mieste Potchefstroom, 1,3 kilometrų aukštyje. Su Eva kalbėjomės apie gyvenimą stovykloje, jos svarbą rezultatams ir artėjančių sezonų planus.
– Treniruojatės dabar kitame žemės pusrutulyje, už beveik 10 tūkstančių kilometrų. Kuo ši vieta tokia ypatinga?
– Treniruotis šioje šalyje yra iš tiesų yra nuostabu. Šiltas klimatas, tinkamas treniruotėms lauke. Visgi čia vasara dabar. Pats miestelis yra 1,3 kilometro virš jūros lygio, tad jaučiasi ir kitoks oro slėgis. Kūnas išmoksta efektyviau pasisavinti deguonį. Sportuoju čia kartu su labai pajėgiais šveicarų olimpiečiais bei treneriu Laurentu Meuwly.
Patyręs treneris padeda save motyvuoti, įveikti kūno adaptaciją prie kitokio klimato. Visgi karštis ir retesnis oras daro savo. Bet nepasiduosiu. Treneris tinkamai paragina visas jėgas atiduoti sportui ir perlipti per save. Priprasti reikia ir prie kitokių treniruočių sąlygų. Štai treniruojamės bėgdami daugiausia ant žolinės dangos, o ne guminės, kurių čia yra ganėtinai mažai. Man tai nauja patirtis. Įdomu stebėti ir mokytis pagal kitokią treniruočių metodiką. Ji skiriasi nuo man įprastos, bet kūnas tai jaučia ir po treniruočių tikrai galiu pasakyti, kad dieną nuveikiau daug.
– Ar šioje stovykloje esate vienintelė Lietuvė?
– Kartu su manimi sportuoja ir Rio olimpiadoje 800 m rungtyje dalyvavusi, Eglė Balčiūnaitė. Esu labai jai dėkinga, nes dėl jos entuziazmo ir esu čia. Atkeliauti į šį pasaulio kraštą taip pat padėjo ir „Kauno maratono klubas“ bei Kauno sporto mokykla „Viltis“. Padėjo ir kiti rėmėjai.
– Kaip atrodo Jūsų treniruočių diena stovykloje?
– Nors dar stovykloje praleidau tik savaitę, bet gyvenimas čia vyksta pagal tam tikrą rėžimą. Atsikeliu anksti ryte, papusryčiauju, trumpai pasiilsiu ir susikaupiu dienai. Tada keliauju į rytinę treniruotę, po jos pietūs ir poilsis, kurio tikrai norisi. Tada į antrąją treniruotę. Po jos vakarienė, laisvas laikas pabendraujant su kitais stovyklos nariais ir miegoti. Ir taip kiekvieną dieną.
Tiesa sakant, po treniruočių nelabai jėgų lieka. Vakare tiesiog pasėdame, pasikalbame. Žinoma panaršome telefone ar pabendraujame su artimaisiais internetu. Laiko juostos nesiskiria, tad gyvename vienu ritmu kaip ir lietuviai.
Išvykų iš stovyklos, ekskursijų ar kitų pramogų norisi tik kai nebūna bent vienos treniruotės. Laukiame ir kol treneris palepins laisva diena. Tikimės, kad toks bus sekmadienis. Tada galėsime susiplanuoti išvyką į miestelį, apylinkes. Iš arčiau susipažinti su Afrikos gyvenimu. Kol kas įdomiausia veikla yra vakarais stebėti čia siaučiančių audrų žaibus ir ryškųjį „super mėnulį“.
– Vasaros sezonas pasibaigė, iki kito dar toloka, tad kokie šios stovyklos tikslai?
– Šiuo metu pagrindinis tikslas yra pagerinti savo formą, kuri leistų pasiekti aukštesnių rezultatų 400 metrų sprinto rungtyje žiemos sezono metu. Tai ir sukasi visą laiką mano galvoje. Laukia nemažai rimtų varžybų, noriu sudalyvauti ir 2017 metų uždarų patalpų Europos čempionate Belgrade. Tam reikia įvykdyti normatyvą – 400m įveikti per 54 sekundes. Vasaros sezone atvirame stadione greičiausiai šį atstumą įveikiau per 54,07 sekundes. Dar yra kur padirbėti.
Vasaros sezone tikiuosi sudalyvauti ir Tailande vyksiančioje Universiadoje.
– O kaip vertinate sąlygas treniruotis Lietuvoje? Ar pavyktų tokių rezultatų pasiekti treniruojantis Kaune?
– Sąlygos treniruotis Kaune, tikrai nėra prastos. Nors ir neturime šilto klimato, žiemą turime glaustis maniežuose, į kuriuos ne visada ir telpame, tačiau nėra viskas labai blogai. Visgi šiuose maniežuose išaugo nemažai olimpiečių. Bet stovykla vis tiek yra labai svarbu sportininkui. Ir ne tiek svarbu kur ji yra, svarbiausia, kad esi atskirtas nuo pasaulio ir kasdienybės rūpesčių. Tik stovykloje galima susikurti tokias sąlygas su griežta dienotvarke ir nesirūpinti pašaliniais dalykais.
Treniruojantis ne stovykloje dažnai tenka ieškoti kompromisų tarp įvairių veiklų, kartais paaukoti treniruotes, o čia nereikia rūpintis nei namų ruoša, studijomis ar darbu. Esi atsiribojęs nuo pasaulio ir gali visą dėmesį maksimaliai skirti sportui. Mintyse taip pat nesisuka kasdieniai rūpesčiai, o tik susitelkimas į treniruotes ir savo tikslus. Tai padeda greičiau pasiekti norimų rezultatų. Vien dvi treniruotės per dieną ir laikas pasiilsėjimui sportininkui jau yra tam tikra prabanga.
– Šią vasarą apgynėte savo, kaip Lietuvos 400 ir 200 m distancijų čempionės titulą, nors prieš sezoną minėjote, kad labai norite sudalyvauti ir Europos čempionate. Deja, normatyvas nepasidavė. Kaip vertinate 2016 metų vasaros sezoną?
– Tikėjausi iš jo daugiau, bet skųstis irgi negaliu. Sunkiai treniravausi ir norėjau įvykdyti Europos čempionato normatyvą, tačiau nors ir nedaug, bet šiek tiek pritrūko. Tiesa, vasarą pagerinau savo 100 ir 200 metrų asmeninius rekordus, priartėjau ir prie 400 metrų geriausio rezultato. Tai tikrai džiugina ir rodo, kad einu gera linkme. Rezultatams gerėti padėjo ir jau minėto šveicaro trenerio L. Meuwly treniruočių metodika, kurią pradėjau taikyti sezono metu. Galiausiai jį užbaigiau su šypsena ir optimistiškai nusiteikusi. Tikiu, kad šie normatyvai man dar paklus.
– Visą šiltąjį sezoną kartu su olimpiečiu Remigijumi Kančiu vedėte ir nemokamas „Kauno maratono klubo“ organizuotas bėgimo treniruotes „Bėk lengvai“, kaip Jums ši patirtis?
– Buvo labai smagu. Džiaugiausi, galėdama pasidalinti savo sukaupta patirtimi su žmonėmis, kurie ankščiau nebuvo įsitraukė į bėgimą. Po kiekvienos treniruotės manę labai nudžiugindavo, kai iš žmonių akių galėjau įskaityti, kad jie jau laukia kitos treniruotės ir būtinai ateis. Ateidavo ir per didžiausius karščius ir per vasariškas liūtis. Kauniečiai nori bėgioti ir sportuoti. Pasibaigus treniruotėms ne vienas prašė, kad juos ir toliau kokiu nors būtų treniruočiau. Tikiuosi šis jų naujas pomėgis neišblės per žiemą ir dar susitiksime treniruočių aikštelėje kitą sezoną.
