"Mes, jaunimas, naujoji karta, gyvename įdomiu laikotarpiu – tūkstantmečių sandūroje. Juk ne paslaptis, kad žmonija XX amžiuje iš tiesų pasiekė savo galimybių apogėjų. Technikos laimėjimai, mokslo atradimai, atvėrė mano kartai duris į pasaulį, kur įmanoma ir galima viskas. Apmaudu, kad visa tai ką galėtume išnaudoti geriems tikslams veikė kaip godumas, noras išsiskirti, pirmauti, vadovauti.

Pinigai, kuriuos turi mano karta – laisvės įrankis – garsiai šaukiame mes, ir visai nesuprantame, kad tie patys pinigai kurių mes vaikomės yra vergija.

Skundžiamės aukštomis prabangos prekių kainomis, ir nesuprantame, kad viskas yra pigu, ką galima sutvarkyti ir nusipirkti už pinigus. Materialinės vertybės mums atneša valdžią, mes visi tai žinome, tik dažnai net patys sau nedrįstame to pripažinti. Dabar juk taip populiaru būti hipsteriu.

Nors iš tikrųjų, turtas, o ne intelektas ar dvasinis grožis yra pagrindinis žmogaus vertinimo kriterijus. Mano karta tiki, kad už pinigus gali nupirkti viską.

Mes trokštam būti madingi, šiuolaikiški ir blizgėti visuomenėje, bent jau savo draugų tarpe. Individualumas, taip jis pamažu, mažais žingsneliais skinasi kelią į tendencijų Olimpą, tačiau, yra nusodinamas masių. Daug paprasčiau įsilieti į minią ir tapti tokiu, kaip visi, lengviau sutikti nei paprieštarauti, išduoti nei apginti tai, kas tau brangu.

Dvasios stiprybės, mano laikų žmogui atrofavosi su kai kuriomis smegenų ląstelėmis. Ir išvis, iš kur jos semtis?

Laikraščiai masiškai pateikia skandalingas nieko nesakančias istorijas, žurnalai daugiausia „moko“ dietų, sekso ir mados, knygos užsiguli lentynose (o ir nėra laiko kada jas skaityti, kai gyvenimo tempas toks didelis), artimi žmonės dažnai nesuranda laiko išklausyti ir patarti.

Mums beprotiškai sunku gyventi, mes tik skundžiamės, skundžiamės ir dar kartą skundžiamės, tada nuraminame save, kad pasaulyje apstu žmonių kuriems dar sunkiau, ir toliau egzistuojame be tos dvasios stiprybės.

Daug galvojame. Bet tik apie save. Taip tai neprasminga, galbūt egoistiška, bet taip paprasčiau. O kam gilintis, kai tarsi fekalijos galime plaukti pasroviui? Bet ir to nesuprantame, kokiais šikniais užaugome.

Daugelis maniškių mėgsta žaisti kitų gyvenimais ir meile. Kuo toliau, tuo labiau nebetikime jausmais, jų tyrumu ir ištikimybe, o jausmų demonstravimą laikome silpnybe. Myli? Vadinasi, kažko reikia. Mes leidžiame, kad meilė, kaip didžiulė likimo dovana, taptų pigia preke. Pažinčių portalai ir pasimatymų programėlės pilnos vartotojų ir tikrai ne visi ieško tik trumpalaikių nuotykių. Mums visiems reikia to paties, tik nenorime, to pripažinti. Mes klaidžiojame tamsoje ieškodami saulės šviesos, kuri sušildytų mūsų sušalusias širdis ir apgaubtų savo švelnumu. Ieškome to, ko neturime, bet ko trokštame. Deja, kiekvienas susidūrimas su išmatomis dvelkiančia tikrove, nepagražinta "Instagram" filtrais ir neišvengiamas nusivylimas gramzdina mūsų jaunas sielas vis giliau į cinizmo liūną.

Kartais ir viltis miršta. Mes nesuprantame, kad jei jaunas žmogus neturi vilties, jis ne jaunuolis, o pensininkas.

Pripažįstu – esu linkusi į savižudybę. Bet juk nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad jis pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, kai tuo tarpu subrendęs pasiryžęs tam tikslui paskirti visą gyvenimą.

Arba dar geriau – aš linkusi į meną. Juk būtent taip dabar madoje sakyti.

Aš bohema – naujų emocinių pojūčių pasaulį šiandien atveria narkotikai, alkoholis, didelis greitis už vairo, seksualinė laisvė, cigaretės. Jei nėra kažko tikro, pasitenkinama pigiu pusfabrikačiu. Svaigalai ir pasilinksminimai padeda pamiršti problemas, pabėgti nuo kasdienybės. Kas žino, gal geriau užsimerkti ir gyventi svajonių, iliuzijų pasaulyje. Mes pagarsiname muziką ir renkamės būtent šį kelią. Patį lengviausią vedantį į niekur.

Gyvename taip, kaip norime. Seksas, narkotikai, kartais studijos, bet dažniausiai vakarėliai, televizija ir internetas. Visos vaivorykštės spalvos!

"Koks tuščias jūsų gyvenimas" – sako man slyvą primenanti močiutė autobuse.

"Bet mums juk taip smagu", – atsakau. – "Be to, juk tai mūsų gyvenimas" – priduriu.

Mes idiotai, pamirštame, kad ateis diena, kai jaunystė atneš mums bankų kortelių skaitytuvą su sąskaita ilgio sulig kalėdinių dovanų sąrašu, kurį rašydavome vaikystėje. Ir tą sąskaitą teks sumokėti.

Jaunimo fronte nieko naujo, šaltas į ledo luitą pavirtęs protas, nebe jausmai mus valdo. Geriausius draugus iš didžios raidės, pakeičiame net ir maža krūva kupiūrų. Srutomis apdergtą sielą ir širdį, tarsi mažais piranijų dantukais graužiančią sąžinę apvalo įvairaus tipo svaigalai. Jie padeda gyventi be meilės ir šilumos.

Visi mes žmonės, kad ir bejausmiai.

Įsivaizduojam, kad esame ypatingi, išskirtiniai, trokštam garbės ir šlovės ir tikim, kad patys valdom gyvenimą, kuriame nesiruošiam vargti ar taikytis su kitų žmonių norais.

Mes vartotojai, kurie skubėjo užaugti, o užaugę pametėm save.

Bet užtai esame optimistai, tiesa?

2019 metais linkiu nepavirsti ta šūdinąja karta. Išsaugoti savo vertę ir vertybes, mylėti ir nebijoti tuo dalintis. Linkiu būti savo tėveliais, tik naujesniais laikais, su daugiau galimybių, perspektyvų ir ryžto", – nuoširdžiai bei atvirai pareiškė G. Matelytė.

Tai kas svarbiausia, akimis nematoma.

Gabrielė, daugeliui dar žinoma pravarde Gutt, kartoja garsiojo rašytojo Antoine de Saint-Exupéry posakį ir vis dar tiki, kad tikrasis grožis yra nematomas.

"Nosies operacijai ryžausi ne dėl grožio kulto, o dėl seniai diskomfortą keliančios problemos – kreivos nosies pertvaros, – pabrėžė ji ir šyptelėjo. – Sunkiai kvėpuodavau ir knarkdavau lyg visa futbolo komanda."

Operacija Kaune truko apie keturias valandas. Po dešimties minučių, atvežta į palatą, Gabrielė jau buvo sąmoninga.

"Praėjo du mėnesiai, bet nosis vis dar gyja. Aš, naivuolė, tikėjausi greito rezultato, bet jį matysiu ir jausiu tik po metų, – teigė modelis. – Beje, blogai, kad gydytojas neįspėjo apie pojūčius po operacijos."

Tuos pojūčius Gabrielė juokaudama vaizdžiai vadina trečios dienos bliuzu – pooperacine depresija.

"Fizinį skausmą dar galėjau iškęsti, bet klausimą: "Gabriele, kam viso to tau reikėjo?" kartojau sau tūkstančius kartų. Ir tai neleido ramiai miegoti bent porą savaičių", – išgyvenimais dalijosi jauna moteris.

Tiesa, baisiausiu ir sunkiausiu laikotarpiu ji įvardija pirmą naktį. Tos gruodžio 9-osios ji nepamirš visą gyvenimą, kai, vilkėdama pižama ir paltu, su kateteriu rankoje norėjo pilna burna ryte ryti oro, kad nusiramintų.

"Galvojau, kas man pasidarė, kokį varžtelį galvoje pamečiau, jei nusprendžiau operuotis nosį?" – nebijojo iš savęs pasijuokti "Mis Lietuva" dalyvė. Ji ironizavo, kad gali girtis stipriu organizmu, nes nuo skausmo negelbėjo ir didžiulės vaistų dozės.

Gabriele, kam viso to tau reikėjo?

"Skausmas skirtas gražiai sielai, – ramino save. – Bet pirmą kartą gyvenime paniškai gailėjausi savo sprendimo."

Pirmą savaitę po operacijos – lovos režimas. Vėliau? Gabrielė turėjo puikų pasiteisinimą, kad prastai atrodo, nes išgyveno operaciją.

Pirmą kartą po operacijos žvilgtelėjus į veidrodį ištiko šokas!

"Juolab kad veidas į veidrodį netilpo, o aš naiviai tikėjausi, kad po savaitės bus geriau", – įspūdžių nesaldino chirurgų pacientė. Ir dabar, praėjus dviem mėnesiams po nosies operacijos, G.Matelytė negali sau atsakyti, ar nesigaili, pradėjusi šį ilgą procesą.

"Kita vertus, jei viskas būtų taip, kaip noriu, gyventi būtų neįdomu, – neabejojo Gabrielė, kuri po ramiai namuose Rumšiškėse sutiktų Naujųjų metų, pasižadėjo nevartoti alkoholio, nerūkyti ir sakyti tiesą. – O šis nuotykis suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, buvo geras spyris į užpakalį daryti tai, ką esu sau pažadėjusi."

"Noriu iš Rumšiškių miestelio padaryti Naisius, kur niekas negeria, nerūko ir nemeluoja, – šmaikštavo Rumšiškėse gyvenantis 22 metų modelis.

Anot Gabrielės, daugelį žmonių vynas verčia manyti turint protą, nors toli gražu taip nėra. O taip kyla konfliktai. 

2017 metais ji nori būti labiau savikritiška ir protingesnė.

"Ir paviršutinišką bendravimą iškeisti į aktualesnę, intelektualesnę veiklą, – prisipažino Gutt. – Rūkymas? Metas išaugti iš amžinos paauglystės. Nors ir kaip man patinka cigaretė prie saulės akinių, tačiau nei grožio, nei sveikatos ši deganti lazdelė man nesuteikia."

Nemeluoti. Tai jos pažadas ne kitiems, bet sau.

"Melas – primityviausia vaizduotės forma. Turiu keistą įprotį nuoširdžiai šnekėti su aplinkiniais, o štai save naiviai įtikinėju nebūtais dalykais, – prisipažino Gabrielė. – "Nemeluosiu" reiškia tai, kad jei pasakiau "nevalgysiu kiaulienos", tai ir reiškia – nevalgysiu! Ir tas kumpis, kurį taip mėgstu, prieš tai irgi buvo paršelis".

"Ach, ir dar pažadėjau dar šiais metais savaitgaliui nuskristi į Havajus, – juokėsi Gabrielė. – Tačiau baisu garsiai sakyti, nes dar nukris lėktuvas."

Bleiro ragana japoniškai

Savižudžių, arba Medžių jūra vadinamą Aokigaharos mišką 22 metų modelis nusprendė aplankyti paskutinę laisvą dieną po kelių mėnesių darbo Japonijoje.

"Kolegos buvo šokiruoti, nes buvo įsitikinę, kad laisvalaikį panorėsiu praleisti disneilende arba kokiame nors kitame pramogų parke", – šyptelėjo Gabrielė.

Mistinėje vietoje, kurioje, neabejoja japonai, vaidenasi, galima pamatyti dvasių ir labai lengva pasiklysti, Rumšiškėse gyvenanti lietuvė panoro apsilankyti naktį.

"Bleiro ragana japoniškai, – juokaudama scenarijų kūrė lietuvė, tačiau po to rimtai tęsė. – Man įdomu ezoterika, kaip jaučiasi žmonės toje vietoje, kas vyksta jų sieloje, koks jų vidus. Naktį su manimi į tą vietą, kuri daugumai japonų kelia baimę ir paniką, vykti visi kategoriškai atsisakė."

Vargais negalais artėjant vakarui lietuvė prikalbino ten ją palydėti kambario draugę – modelį iš Ukrainos ir japoną.

Apie 35 kv. km ploto tankus miškas auga prie japonams  švento Fudžijamos kalno. Ten nusižudo vis daugiau žmonių – dabar kasmet oficialiai randama apie 100 savižudžių.

"Manoma, kad jų padaugėjo po garsaus japonų romano apie ten nusižudžiusią įsimylėjėlių porą, – pasakojo Gabrielė. – Japonų senoliai pasakoja, kad ten jau seniai vaidendavosi dvasios ir mirusiųjų vėlės."

Socialinis projektas karste

Prieš vykdama į Aokigaharos mišką Gabrielė Gutt domėjosi, kodėl žudosi daug japonų.

"Vieni – dėl didelių išmokų, norėdami gautus pinigus už draudimą palikti artimiesiems, kiti – apnikti depresijos ar neištvėrę gyvenimo sunkumų. Japonai naudoja daug vaistų nuo depresijos. Dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, trumpam grįžti namo, po to vėl skuosti į darbą bei suktis sraigtu uždarame rate nėra lengva", – svarstė Gabrielė.

Ji pati irgi prisimena kartą  pajutusi grėsmingą išsekimą.

"Esu labai jautrus žmogus, energinis donoras ir kai kurie žmonės tuo naudojasi. Išgyvenau etapą, kai išsekau morališkai, buvo akimirka, kai nesinorėjo gyventi, – nuoširdžiai kalbėjo Gabrielė. – Beje, man įstrigo vieno garsaus, sėkmės lydimo žmogaus žodžiai. Į klausimą, ką svarbiausio gyvenime jis pasiekė, šis atsakė: "Dugną, nes nusileidęs žemai suvoki, kad reikia kilti į kalną, o nepabuvęs apačioje į viršų nepakilsi."

Neatsitiktinai, norėdama atkreipti dėmesį į ir Lietuvoje labai aktualią problemą, Gabrielė dalyvavo plačiai nuskambėjusiame socialiniame projekte "Man rūpi". Ji pozavo karste, apsupta degančių žvakių ir vaidino mirusią.

"Girdėjau balsus – "kamera vienas", "kamera du", "Gabriele, nekvėpuok", – projekto epizodus prisiminė mergina. – Niekada nenorėčiau to pakartoti, nes karste buvo baisu. Netikėjau, kad ta medinė dėžė turės tokią įtaką. Mane tarsi spaudė, apėmė nedidelė panika, tankiai plakė širdis, nors karstas buvo neuždengtas ir buvau ne viena."

Gabrielė įsitikinusi, kad savižudybė – ir bailus, egoistiškas poelgis: "Tie žmonės neišsprendžia problemų, bet pasielgia egoistiškai, perkeldami skausmą kitiems ir pabėga, nespręsdami problemų."

Tikrinami variklių dangčiai

Kokie įspūdžiai ją aplankė Aokigaharoje – savižudžių miške?

Labai miškinga vieta. Daug lentelių su užrašais, kad gyvenimas ir gyvybė yra labai brangi ir tai reikia vertinti, saugoti.

"Jūsų gyvybė – neįkainojama tėvų dovana. Pagalvokite apie juos ir savo šeimą. Jūs neturite išgyventi vieni. Paskambinkite mums... 22-0110.." – skelbė užrašai prie įėjimų į mišką.

"Įeinančius į mišką stebi vaizdo kameros. Matyt, dingus žmogui, peržiūrima, ar jis čia lankėsi, – pasakojo Gabrielė Gutt. – Kai mes lankėmės, ten nuolat buvo tikrinami prie miško sustojusių automobilių variklių dangčiai. Jei dangtis šaltas, ieškomas potencialus miške klajojantis, dingęs ar nusižudęs žmogus."

Dienos metu miške vaikščioja savanoriai, vilkintys rožinėmis detalėmis papuoštomis baltos spalvos uniformomis.

Bet artimiausiose parduotuvėse neparduodami medikamentai, kuriais galima nusinuodyti, virvės. O pardavėjai stebi ir skambina policijai, jei čia apsilanko potencialūs savižudžiai, kurie įprastai vengia žvilgsnių, yra vieniši, suka ratus, prieš pasiryždami eiti miško takeliu gilyn.

Triskart sutikta japonė

"Miškas tankus, kai kur nesimato net saulės šviesos, sakoma, kad ten labai lengva pasiklysti, o giliau randama medikamentų, virvių, dūlėjančių kaulų, – pasakojo modelis. – Daug teritorijų, apklijuotų lipnia juosta, – vadinasi, savanoriai tikrino ir jau pravalė šią vietą ar rado savižudžio palaikus."

Takelis į mišką – vos apie 50 m ilgio, toliau – tankmė, kur nesunku pasiklysti: nenuklysti vingiuotu keliu nuo maršruto perspėja ir turistiniai informaciniai tinklalapiai, bukletai, knygos.

"Oi, aš palikau namie siūlus, kuriais ketinau pasižymėti kelią", – panikavo ir nuolat atkalbinėjo grįžti atgal japonas.

Jie vengia kalbėti ir net galvoti apie vaiduoklius, dvasias, mano, kad ir kai kuriuose naktiniuose klubuose žemos ir blogos energijos, ir ten gali lankytis dvasios.

Širdyje lietuvė net norėjo dienai ar parai pasiklysti šiame miške. Tačiau nuotykius mėgstanti Gabrielė neslėpė, kad dvasių Aokigaharoje ji nesutiko. Tiesa, vienas epizodas, besilankant savižudžių miške, jai vis dėlto įstrigo.

"Eidami sutikome vienišą apie 25–30 metų japonę. Prasilenkėme, nes sėdome į automobilį ir nuvažiavome į kitą miško pusę. O ten, žiūrime, – vėl ji, –  stebėjosi Gabrielė. – Maža to, kai stabtelėjome prie parduotuvės, trečią kartą sutikome keliu einančią tą pačią moterį. Keista, bet ji, matyt, itin greitai vaikščiojo."

Ar tai ta pati japonė, ar ją matė ir ukrainietė, ir jas automobiliu vežęs japonas? Taip.

Tiesa, 27 metų japonas net nenorėjo apie tai kalbėti. "Jis tik linktelėjo galvą, nusuko kalbą, išprakaitavo,  – teigė Gabrielė, – ir iš susijaudinimo ėmė trūkčioti jo akis."

Erotiškos fotosesijos, trijų pirštų kombinacija, pozavimas karste, dalyvavimas konkurso "Mis Lietuva" atrankoje raudonai dažytais plaukais, konkurse sulaužyta nosis ir pusmetrio randas ant kojos. Daugiau priešų nei draugų turinti 21 metų Gabrielė Matelytė neprimena stereotipiškos blondinės.

– Gabrielė-Gutt Gutauskaitė dabar kitas žmogus?

– Tikrai taip! Asmens dokumente mano pavardė jau Matelytė. Naujas lapas, naujas įrašas "Google". Tiesa, nuo to niekas nesikeičia. Pirmiausia reikia keistis savyje. Esu tikras Dvynys, vardas taip pat Dvynio ženklo. Tikra šizofrenikė (juokiasi).

– Pavardės keitimas – noras atsiriboti nuo skandalingosios įvaizdžio?

– Priežasčių daug. Man labai gėda, kad dalyvavau konkurse "Mis Lietuva" – prikalbino prodiuseriai. Svarbi priežastis pakeisti pavardę buvo tai, kad mane užaugino mama. Nenoriu garsinti tėvo pavardės.

– Kalba pyktis?

– Ne, gal tik taip atrodo. Nesu piktas žmogus ir nuoskaudos nejaučiu. Nejaučiu jam išvis jokių emocijų. Tėvai išsiskyrė, kai man dar net nebuvo vienų. Atsimenu, kad į tėvą, kai seniau dar palaikydavau ryšius, kreipdavausi vardu. Dabar nežinau, kur jis, ką veikia. Bet skausmo neliko. Kam negatyvumą laikyti savyje? Tam yra ir labai nuostabių emocijų.

– Kokia naujoji Gabrielė Matelytė?

– Nemėgstu kalbėti apie save – man tai skamba kaip susireikšminimas. Apie tave turi kalbėti kiti žmonės. Nors, tiesa, nelabai klausau, ką apie mane kalba kiti.

– Tuomet tėkškite ant stalo blogąsias savybes.

– Užsispyrusi, šiek tiek arogantiška su kai kuriais žmonėmis, dažnai žeriu tai, ką galvoju. Deja, šiais laikais ši savybė nevertinama. Tiesa, šiurkščią tiesą išmokau pasakyti maloniau. Bet ir tai žmonės pripažįsta sunkiai. Esu gan principinga, pernelyg greitai užsidegu, kartais neadekvačiai reaguoju, supykstu ir po 10 minučių it energetinis vampyras, tarsi nieko nebūtų įvykę, bendrauju spinduliuodama. Nemoku prašyti pagalbos, nors jau išmokau atsiprašyti. Nemoku priimti kritikos. Patikslinsiu – iš nekompetentingų žmonių.

– Oho, atvirai! Kodėl gailitės, kad dalyvavote konkurse "Mis Lietuva"? Juk mūsų  klaidos, išgyvenimai kaip ir raukšlės – tikra mūsų patirtis.

– Dabar mane dažnai sieja tik su konkursu "Mis Lietuva". Bet ar dalyvavimas jame – pasiekimas? Kažko pasiekiau kaip modelis, kuris Lietuvoje buvo nereikalingas, kurio ūgis pernelyg mažas – tik 168 cm. Beje, kaip Natalie Portman, Kate Moss, Angelina Jolie (nusijuokė). Neturiu pagrindinės modelių agentūros, nesiuntinėjau nuotraukų, atstovauju sau ir mane pastebėjo per socialinį tinklą "Facebook".

O "Mis Lietuva" buvo laiko gaišinimas...

– Bet sugebėjote patekti į skandalą – į atranką "Mis Lietuva" atėjote nusidažiusi plaukus rožine spalva, o konkurse kiaurai perėjote stiklinę vitriną ir susilaužėte nosį, nors pėdsakų jau nematyti.

– Bet ant kojos liko pusmetrio randas. Nosies lūžio nematyti, bet naktį, man miegant, girdėti padariniai.

Anksčiau apie mane rašydavo kaip apie modelį, dabar – kaip skandalingai išgarsėjusią "Mis Lietuva" dalyvę. Bet turbūt dėl to mane ir pakvietė? Dažniausiai šio konkurso dalyvės – pilkos pelytės, kalbančios apie grožį ir kaip joms visoms rūpi taika pasaulyje – tai stereotipiška ir labai nenuoširdu. Konkurso organizatoriams reikėjo prieskonio...

– ... aitriojo...

– ... pipiro toje visoje saldžioje makaronų sriuboje.

– Provokuojanti Gabrielė vis dar neranda savęs?

– Daugmaž esu savimi. Nuotraukos, kur iškėliau vidurinį pirštą, rožiniai plaukai, pozavimas karste, norint atkreipti dėmesį į savižudybes, išėjimas kiaurai per stiklinę vitriną sodyboje... Viskas įvyksta natūraliai, netyčia. Prisipažinsiu, paskaitau komentarus. Kokie kvaili žmonės, manantys, kad susižeisti – viešųjų ryšių triukas. Ir kad dėl to padaryčiau viską. Absurdas! Kartais pažiūriu, atsiprašau, kvailai komentavusių klimaksinių moterų anketas "Facebook" ir suprantu, kad gyvenu labai gerai.

– Tačiau kodėl skandalai jus randa? Atsitiktinumų nebūna.

– Gal Lietuva pernelyg maža, konservatyvi šalis ir iš visko sugeba daryti skandalą?

Ypač tie pigūs internetiniai portalai, kuriuose mažai žurnalistikos, o dažnai nurašoma  iš "Facebook" – nukopijuota pirmoko lygio interpretacija, pamazgas maišant pieštuku.

– Bet jus mėgaujatės dėmesiu? Ar paglosto savimeilę, kad ir jūsų dalijimasis socialiniame tinkle "Facebook" savo erotinėmis nuotraukomis?

– Antoine de Saint-Exupéry rašė, kad skaniausia duona ta, kuria dalijamės su kitais. Nieko blogo nematau tose nuotraukose. Mano archyvuose nėra nė vienos vulgarios. Nemačiau kilimo, taburetės ar vulgaraus išsiskėtimo, – ironiškai primena kai kurių Lietuvos "žvaigždžių" fotosesijas. Erotiškos mados stiliaus nuotraukos – subtilios, gražios, tad kodėl turėčiau save riboti, neišnaudoti to, ko neturėsiu po penkerių ar dešimties metų?

– O gal kažkas turi likti paslaptyje? Sau, mylimajam?

– Mylimojo neturiu. Man labai gražu ir negaila dalytis. Juolab kad daug darbo įdeda fotografas, stilistai, vizažistai.

– Dėl ko nors jūs kompleksuojate?

– Oi, turiu labai daug kompleksų. Dėl šypsenos – kai man buvo keturiolika, nuėjau į modelių agentūrą. Sakė, kad turiu blogą sukandimą. Kompleksuoju dėl ūgio, net ir po daugelio metų modelių pasaulyje vis dar jaučiuosi stora, mano plaukai nutriušę, nelygi nosis, negražus profilis, trumpos kojos. Bet mano kompleksų niekas nemato. Tiesa, tuos kompleksus dažnai mes įsikalbame patys sau. Pas mus vyrauja stereotipinis požiūris į grožį. Kodėl dauguma žmonių nesupranta, kad grožis – karalius, kuris labai laikinai vadovauja savo šaliai, gali būti bet kada nuverstas. Tai išblėsta. Ir kiekvienas grožį matome savitai. Man gražu viena, kitam – kažkas kita.

– Tiems skandalams, išsišokimams, atleiskite, kad taip asmeniškai klausiu, turėjo įtakos, kad augote be tėvo? Tai savotiškas protestas?

– Ne. Džiaugiuosi, kad mane augino mama, močiutė. Niekada neturėjau tėvo ir jo man netrūko. O gal netrūko, kad jo neturėjau? Tėvų skyrybų neišgyvenau – sunku buvo mamai ir ji davė daugiau, nei galėjo duoti. Todėl su mama esame ir būsime labai artimos.

– Pozavimas karste ir erotiškos fotosesijos – kontrastingi dalykai. Gal jūs tik ieškote savęs?

– Kontrastingi. Bet aš tokia ir esu. Dvynys. Meniška. Kaip tas trečias brolis Jonas.

Prie kavos kalbėjau su vienu žinomu režisieriumi. Po 15 minučių jis pareiškė, kad Lietuvoje man turi būti sunku, nes čia – daug uždarų, suvaržytų žmonių ir daugelis manęs nesupranta.

– Kokia jūsų gyvenimo filosofija? Paaiškinkite.

– Neturiu. Kredo taip pat neturiu. Plaukiau pasroviui, nors daug mačiau, keliavau, išgyvenau ir neretai jaučiuosi it 50-metė.

Nuo mažens save visada mačiau kine. Kinas, fotografija, knygos turi išliekamąją vertę. Deja, Lietuvoje kinas kol kas pigus, norima bet kokia kaina išmelžti pinigų. Bet visą gyvenimą pasroviui plaukti negali.

Modelio karjeroje darydavau pertraukas – norėjau pabūti su mama, močiute, artimais širdžiai žmonėmis.

Karjera – laikina, kaip ir išvaizda. Todėl laikas pagyventi dėl savęs – išvyksiu pozuoti į Beirutą, Romą, Dubajų. Tiesa, žmogus planuoja, Dievas juokiasi.

– Beirutas, Dubajus? Tai toli gražu ne mados sostinės.

– Taip. Mados sostinėmis galime vadinti Londoną, Niujorką. Milanas savo pozicijas jau užleido (Gabrielė pusmetį dirbo Tokijuje, tris mėnesius Šanchajuje, taip pat Ispanijoje, Vokietijoje, Paryžiuje, Stambulą juokais vadina antraisiais namais – red. past.) Beirute – puikiai daromos fotosesijos, o Dubajuje – labai gerai apmokamas modelio darbas. Laikas duoklę atiduoti mamai.

– Prasitarėte, kad kartais jaučiatės kaip 50 metų. Ką vadinate šia patirties našta? Badą, ant rankų mirusį vaiką, maudynes kokaino jūroje, išprievartavimą, regėtas žudynės Siera Leonėje ar Somalyje, gyvenimą sektoje ar pornografijos versle?

– Nenoriu reklamuotis iš savo išgyvenimų ar kančių. Jurga Ivanauskaitė sakė, kad nuodėmė kalbėti apie savo kančią ir nuodėmė kitam to pasakojimo klausytis. Išsipasakoti galiu šeimai, geram draugui, bet ne vartotojams, kuriems reikia peno apkalboms.

– Cituojate A.de Saint-Exupéry, J.Ivanauskaitę. Skaitote ne paviršutiniškas knygas?

– Jas mėgstu. Labai. Nors užaugau su Stephenu Kingu, o mano pirmoji skaityta knyga, kai tebuvau penkerių metų, buvo ne pasaka, o jo siaubo romanas "Gyvulėlių kapinės".

– Kokią knygą pasiūlytumėte perskaityti savo priešui?

– Ką nors apie Tibetą. Pamenu, vaikystėje, kai mama negalėdavo užmigti, atsiversdavo knygą apie Tibetą. Perskaitydavo puslapį, du ir saldžiai miegodavo. O jei rimtai – Ericho Marijos Remarko "Dangus neturi išrinktųjų". Viską pasako knygos pavadinimas.

– Kas jums gyvenime yra Mažojo princo rožė?

– Fotografija. Labai patinka būti dėmesio centre. Bet ne žiniasklaidos ar socialinių tinklų. Nusifilmavome režisieriaus filmo reklaminiame klipe. Trys pagrindiniai aktoriai. Nepatyriau gyvenime malonesnio jausmo, kai po sunkaus 12 valandų darbo mane sveikino debiutavus kine. Labai gera. Ir ne todėl, kad parašys ar paskelbs viešai. Tai antrarūšiai dalykai. Man nebaisu, kai manęs nemėgsta. Bet gera, kai žmonės gerbia ir vertina už atliktą darbą.

– Kas jums pirmarūšiai dalykai?

– Mėgavimasis tuo, ką darai. Kai darbas yra malonumas, kai darai tai, ką mėgsti. Neįsivaizduoju savęs, sėdinčios ant sofos ar dirbančios su skaičiukais.

– Jums tuoj papriekaištaus už tai, kad patinka modelio darbas, kur daug blizgučių, tuštučių, narkotikų, dėl pinigų ir naujų "iPhone" su 60-mečiais miegančios aštuoniolikmetės...

– Stereotipas. Ir man labai gėda pasakyti, kai klausia, ką aš veikiu. Šis stereotipas gajus visur. Neslėpsiu, yra tiesos. Pažįstu merginų, kurios modeliu tapo ne dėl to, kad joms patinka fotografuotis, bet su tikslu rasti turtingą rėmėją. To niekaip nesuprantu, nes mama mane kitaip užaugino. Todėl labai sunku, kai su tokiomis merginomis reikia gyventi viename bute du tris mėnesius.

Bet stereotipus reikia keisti. Ir pradėti nuo savęs.

– Kokie nestereotipiniai darbai jums įstrigo?

– Lietuvoje – su menininke Natalie Shau, kurios darbai vertinami visame pasaulyje. Labai patiko darbas su žurnalu "Marie Claire" Malaizijoje. Dirbome apie keturis mėnesius, turėjau tik dvi laisvas dienas ir išvažiavau į paplūdimį: saulė nešvietė, išsitepiau kokosų aliejumi, tinginiavau. Gražu, gera. Tačiau kitą dieną prabundu – visa raudona, oda lupasi nuo veido, kūno, o manęs laukia fotosesija. Neįsivaizduoju, kiek man tepė pudros, tačiau paslėpti besilupančią odą buvo sunku. Mane pakeis – maniau. Tačiau žmonės nuoširdžiai stengėsi, nepyko, negirdėjau nė vieno blogo komentaro, skundo. Ir po to visi buvome patenkinti kokybišku darbu.

Įdomus darbas buvo Milane, senose kapinėse, įdomios architektūros apsuptyje. Pristatėme vyriškus garsios dizainerės batus – ant jų italė piešia krikščioniškus motyvus.

Nemanykite, kad esu gležnas modelis su blizgučiais ir priaugintais plaukais. Nors mano batų dydis 35, tačiau šeimoje esu vienintelis vyras, o gyvendama Rumšiškėse dirbau ir sunkius darbus.

– Kai įkėlėte nuotrauką, kur pozuojate karste, norėjote ne tik atkreipti dėmesį į savižudybes Lietuvoje, bet ironizavote, kad tai skirta ir priešams. Ko turite daugiau: draugų ar priešų?

– Dabar beveik viską galima nusipirkti prekybos centre. Bet draugų nenusipirksi. Ir dabar žmonės tikrų draugų beveik neturi. Aš taip pat turiu daugiau priešų nei draugų.

Esu moteriškai, vaikiškai naivi. Patikiu viskuo, ką sako, todėl neretai nudegu. Taip, taip, nors mano įvaizdis atrodo kitoks. Nesu iš tų, kuri kiekvieną dieną visiems palinki geros dienos ir viešoje erdvėje lenda į užpakalį. Nesiūlau užsidėti rožinių akinių. Pažvelkime pro langą – kiek daug skausmo, kančios ir nelaimingų žmonių! Ir gal užteks gyventi tik dėl savęs?

Turbūt todėl su manimi sunku, nors esu labai draugiška.

– Drama, pesimizmas ir liūdesys mumyse jau ir taip liejasi per kraštus. Gal matykime ir šviesą?

– Aš taip pat už šviesią pusę. Tačiau, kad ji šviestų, prie to turime prisidėti visi.

– Ar kartais nepagalvojate, kad jumyse slepiasi maža mergaitė, kuriai labai trūksta meilės?

– Ne. Meilės neieškau. Esu senamadiška. Gyvenime mylime kartą ir kartu noriu nugyventi iki gyvenimo pabaigos. Tačiau dabar mylėti neplanuoju, neatėjo laikas. Atėjo laikas gyventi ir sau, ne tik dėl kitų. Na, taip, negerai kalbėti apie planus, bet bus taip, kaip bus.

Kol kas savęs nematau šeimoje, nes tam reikia aukotis. O save jau aukojau ne kartą. Taip, čia nuskambėjo ir nuoskauda.

– Kur dabar veda Gabrielės kelias ir planai?

– Kol kas vis dar į Beirutą.

Ekscentriškas ir savitumu išsiskiriantis stilingas modelis bei "Mis Lietuva" konkurso dalyvė Gabrielė Matelytė balandžio 1-ąją šokiravo ir draugus – paskelbė nuotrauką, kur ji, it mirusi, guli karste.

Gėlės, karstas, kruopščiai padarytas makiažas, nuotrauka virš "mirusiosios" galvos: šokiruojanti fotosesija yra, kaip manė daugelis, ne specialiai balandžio 1-ąjai parengtas pokštas.

Ir nors ne vienas Gabrielės draugas bei socialinio tinklo sekėjas buvo šokiruotas ir komentavo, kad šį kartą ji persistengė, drąsioji kaunietė paneigė, kad tai – specialiai balandžio 1-ąjai parengtas pokštas.

"Fotosesija daryta ne balandžio 1-osios proga. Beveik prieš metus buvau pakviesta dalyvauti ir prisidėti prie socialinio projekto „MAN RŪPI“, skirto prevencijai prieš savižudybes Lietuvoje, siekiant sumažinti abejingumą ir per didelį nenorą viešai kalbėti šia tema, – mums pasakojo Gabrielė. – Sako, gyventi be naudos – prieš laiką mirti. Viliuosi, kad akims nemaloni fotografija šį kartą atkreips daugiau dėmesio į opias problemas nei į visus pajuokavimus su pilvukais, nėštumo testais ir netikromis sužadėtuvėmis. Ir šiaip, taip – originaliau, o makabrišku fragmentu palepinau tuos, kurie manęs nemėgsta."

Buvusi grožio konkursų dalyvė ir modelis Gabrielė Matelytė savo socialiniame tinkle pasidalino draugus šokiravusia nuotrauka. Joje 22 metų merginos veidą "puošia" mėlynės.

Kalniečių mikrorajone sekmadienį apie 21 val. Gabrielė laukė autobuso, kai prie jos priėjusios dvi nepažįstamos merginos paklausė, ar ji turi cigaretę.

"Nelabai sureagavau, kad jos klausė būtent manęs, – teigė netoli Kauno gyvenanti Gabrielė. – Kas nutiko toliau, visiems žinoma."

Užsienio agentūrose modeliu dirbanti mergina net ir po šio skaudaus įvykio nėra neigiamos nuomonės apie Kauną: "Tai galėjo nutikti bet kur. Svarbu, kad viskas gerai, esu sveika, o galėjo baigtis daug liūdniau."

Mergina nejaučia nuoskaudos, tik fizinį skausmą. Ir tikisi, kad šią savaitę jau galės keltis iš lovos.

"Jos mane nuvertė ant žemės ir dar spardė", – prisipažino modelis.

Tiesa, neturėjusi galimybės žiūrėti Europos krepšinio čempionato, savo socialinėje paskyroje paklausta, kas jai nutiko, Gabrielė šmaikštavo: "Nuvariau į Kauną sekmadienį ir pradėjau rėkt "Už Ispaniją, vyrai! Pasirodo, Kaune niekas humoro jausmo neturi."