Daugiau nei dešimtmetį stiklo menininko, restauratoriaus, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto lektoriaus Artūro Rimkevičiaus organizuojama tarptautinė Baltijos šalių dailės disciplinų dėstytojų kūrybinio projekto „Kvadratas“ paroda, rengiama bendradarbiaujant su galerija „Aukso pjūvis“, suteikia žiūrovams galimybę pamatyti naujausius, specialiai šiai parodai sukurtus darbus ir atrasti, kas kurti skatina mokytojus.

Iššūkis ir galimybė

Kasmet parodos organizatorius dalyviams pasiūlo vis naują temą, nurodančią kryptį, kur ieškoti inspiracijų. A. Rimkevičius dailės disciplinų dėstytojus drąsina ne tik kurti darbus, kurie reflektuotų parodos temą, bet ir laikytis nurodyto – kvadrato ar apskritimo – formato.

Menininkai raginami kūriniuose atspindėti ukrainiečių tautos kovą už istorijos, valstybingumo, teisinių vertybių, humanizmo, gamtos išsaugojimą.

„Tai iššūkis kiekvienam menininkui. Jei kūrėjas darbuose vysto skirtingas temas ir joms vizualizuoti nesirenka kvadrato ar apvalaus formato, dalyvavimas parodoje tampa galimybe išbandyti kažką naujo“, – akcentuoja A. Rimkevičius ir priduria, kad parodoje kviečiami dalyvauti ne tik Baltijos šalių dailės disciplinų dėstytojai, bet ir ukrainiečiai. Svarbiausia, kad kiekvienas parodoje savo kūrinį pristatantis kūrėjas būtų profesionalus menininkas ir dėstytojas ar dailės mokytojas.

Šiemet projekto „Kvadratas“ paroda organizuojama jau keturioliktą kartą. Sugrįždamas į pačią pradžią A. Rimkevičius pasakoja, kad pirmosios trys parodos buvo surengtos Panevėžyje, o ketvirtoji, užsimezgus iki šiol trunkančiai draugystei su „Aukso pjūvio“ galerija ir jos vadove Lolita Vyžintiene, buvo atidaryta Kaune.

Ineta Greiža. Grįžimas namo. / Organizatorių nuotr.

Būti išvien

Keturioliktoji paroda „Kvadratas. Laisvės laivas“ kviečia dailės disciplinų dėstytojus kurti darbus laisvės ir Ukrainos tema. Menininkai raginami kūriniuose atspindėti ukrainiečių tautos kovą už istorijos, valstybingumo, teisinių vertybių, humanizmo, gamtos išsaugojimą.

A. Rimkevičius sako, kad ši tema nebuvo pasirinkta tik iš šalies stebint tai, kas šiuo metu vyksta visai šalia mūsų, bet iš tikrųjų jaučiant, kuo gyvena mūsų broliai ir sesės, kadangi parodos organizatorius palaiko ryšius su Kaune gyvenančia ukrainiečių šeima.

„Mūsų pagalba jiems yra labai svarbi. Turime būti kartu su ukrainiečiais šią sunkią akimirką. Tačiau pagalba gali būti ne tik finansinė. Kartais bendravimas, pabuvimas drauge yra tai, ko reikia labiausiai“, – teigia A. Rimkevičius. Jis su mažosiomis ukrainiečių šeimos narėmis ir anūkėle greta ant vieno Kauno pastatų kuria sieninės tapybos darbą, kurio idėją ir fotodokumentaciją pristatys parodoje.

„Mano širdis, mintys yra kartu su Ukraina ir jos žmonėmis. Labai branginu tai, kad jie mus, lietuvius, laiko savais. Šeima, su kuria bendrauju, pasakojo, kad viešėdami Druskininkuose girdėjo nemažai baltarusiškai ir rusiškai kalbančių žmonių ir jiems buvo nejauku, o kai išgirdo kalbant lietuviškai, nurimo, nes tai, kaip patys pavadino, savi, mūsiškiai“, – dalijosi menininkas.

Rasa Žmuidienė. QR kodas. / Organizatorių nuotr.

Jungiantys ryšiai

A. Rimkevičius tikisi, kad darbuose, kurie bus eksponuojami parodoje „Kvadratas. Laisvės laivas“, atsiskleis Ukrainą ir Lietuvą jungiantys istoriniai ryšiai, reikšmingi dabarties momentai, o galbūt ir ateities vizijos.

„Šis beprasmiškas, žiaurus, siaubingas karas suvienijo ne tik ukrainiečius, bet ir Europos šalis, Ameriką. Esu tikras, kad ukrainiečiai su visų mūsų pagalba eis iki galo. Pasibaigus karui, jie pakils iš duobės, kurioje dabar yra, viską atstatys ir užtikrintai žengs į priekį, – savo palaikymą broliams ir sesėms išreiškia A. Rimkevičius. – Iki šiol esame laimėje tik mūšius, o ne karus. Būtų gerai, kad šiame amžiuje laimėtume karą.“

Zigmas Brazauskas. Laisvės kaina. / Organizatorių nuotr.

Kas? Paroda „Kvadratas. Laisvės laivas“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Rugsėjo 15 d. 17 val.

Šiaudinio dirbinio kompozicijoje vertikalės dominavimas sukelia muzikinių tonų ir žaismingumo įspūdį. Žydinčiuose soduose įpinta kartų jungties idėjų, gerosios energijos, klestėjimo ir vilties.

Pasak tautodailininkės V. Raubaitės-Mikelionienės, tradicijas atsinešame iš savo protėvių, tačiau svarbu, kad tradicija gyvuotų ir šiandien. Šiais laikais mes taip pat kuriame tradicijas, kurias perims ir pratęs ateities kartos. Kiekvienas sukurtas sodas – unikalus. Jį sudaro tradicinės piramidės motyvas, kuris yra pastovus, puošmenos ir simboliai – skirtingi.

Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotr.

Ateitininkė, katalikiškojo švietimo ir ugdymo srities specialistė pasakoja, kad, rišdama sodą, meldžiasi už žmones, kurių namuose jis bus kabinamas. Tarsi suteikdama palaiminimą. Jos sodų simboliai turi savitą meninę mintį ir krikščionišką prasmę: paukštis – Šventosios Dvasios, Šv. Brigitos kryžius – virsmo simbolis, žvaigždutės soduose siejamos su Švč. Mergelės Marijos dvylikos žvaigždžių vainiku, simbolizuojančiu Žolinę. Šiaudinis sodas tautodailininkei asocijuojasi su Rojaus sodu – harmonija, gamta, pirmųjų žmonių šeima.

Dažnai sodus autorė puošia džiovintomis gėlėmis, linais, kviečių ar rugių varpomis, džiovintomis juodųjų šermukšnių uogomis. Derindama natūralius šiaudo atspalvius – alyvinį, žalsvą, rusvą – bando išgauti raštus. Eksperimentuoja šiaudus dažydama natūraliais ir sintetiniais dažais.

Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotr.

Autorė prisipažįsta, kad ne visi eksperimentai pavyksta, tačiau šioje parodoje jau yra keletas sodų, kurie sukurti pritaikius minėtus spalvinius sprendimus. Prisimindama, kaip prieš daugelį metų pradėjo rišti šiaudinius sodus, V. Raubaitės-Mikelionienė pasakojo, kad studijų metais draugai rengėsi vestuvėms ir jai, mėgusiai rankdarbius, kilo mintis nupinti draugų porai šiaudinį sodą. Pasitikėjimo netrūko, nes mama papasakojo apie pačios gamintus šiaudines eglutės puošmenas, o tėtis – apie pintas skrybėles.

Šiaudinis sodas tautodailininkei asocijuojasi su Rojaus sodu – harmonija, gamta, pirmųjų žmonių šeima.

Tautodailininkų sąjungos narė, tradicinių amatų meistrė V. Raubaitė-Mikelionienė nuo 2020 m. šiaudinius sodus eksponuoja parodose. Personalinės parodos vyko: „Siūlai ir šiaudai“ – Perkūno name-muziejuje, Kaune (2021), „Tradicijos dabartyje – iš mamos dukrai“ – Lietuvos Respublikos Seime, Vilniuje, „Tradicija tęsiasi“ – Zarasų krašto muziejuje ir „Sodai ir sodeliai“ – Berčiūnų ateitininkų stovykloje (2022). Menininkė dalyvavo grupinėse parodose: „Sodų sakmės“, „Aukso vainikas“, „Sakralumo jungtys“, projekte „Oi kas sodai do sodeliai“( 2021, 2022). Daug kūrėjos sodų iškeliavo į užsienį: Belgiją, Italiją, Vokietiją, Lenkiją, Latviją, JAV. Sodų meistrė veda mokymus ir dirbtuves mokiniams ir suaugusiesiems su viltimi, kad besimokančių širdys suvirpės ir atsiras daugiau šiaudinių sodų pynėjų.

Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotr.

Šiaudiniai sodai eksponuojami BLC verslo centro D korpuso (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) 1-ojo aukšto vitrinos erdvėje drauge su Kazimiero Sigito Straigio medžio skulptūromis.

Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

Maloniai kviečiame.

Kas? Paroda „Šiaudinių sodų žydėjimas“.

Kur? BLC verslo centro D korpuso 1-ojo aukšto vitrinos erdvėje.

Kada? Iki rugpjūčio 31 d.

„Būkite pasveikinti, įžengę į malonės ir stebuklų sodus“ – norisi ištarti kiekvienam, žvelgiančiam į L. Dzigaitės kūrinius. Juose trapiais žolynų lapeliais, žiedais ar stiebeliais kuriami vaizdai tyliai pasakoja biblines istorijas, dalijasi gamtos įspūdžiais, gieda patyrimų giesmes. Visada dovanodami kažką didingo ir svarbaus, per paveikslo langą atverdami šviesos ir ramybės reginį, beveik perteikdami Amžinybės palaimos pojūtį.

L. Dzigaitės paveiksluose stebina neįtikėtinas augalų pavidalų sutapimas su vaizduojama tema ir nuotaika, pageidaujamu figūrų siluetu – tarsi autorė būtų dienų dienas ieškojusi tinkamai suformuoto žiedlapio ar lapelio. Tačiau ji pasakoja taip: „Niekada neturiu jokių planų. Tai tik mano rankų judesiai, kurie sudėlioja augalus. Paveikslai ateina patys, keliauja laisvai, kaip sapnas…“

Ryto giesmė. / Organizatorių nuotr.

Kaip ir senieji ikonų meistrai, kreipę žvilgsnius ne į savo profesinę meistrystę, o į temą ir jos šventumą, menininkė naudoja augalus ne savoms mintims išreikšti, bet įsiklauso į natūralią žolynų kalbą, įvaizdina ją nebe materijos, o dvasios pirštais – ir ne žmogaus inicijuotos dvasios dvelkimas išlieka kūriniuose. Juntamas pagarbus santykis su žolynais – kūrėja niekada nedrasko žydinčių ir žaliuojančių augalų, o jų dalis renka tik pasibaigus aktyviam gyvavimo ciklui, dažniausiai rudenį. Nuolanki, atvira autorės laikysena, itin subtilios dermės ir proporcijos kuria išskirtinio dialogo ir harmonijos erdves.

L. Dzigaitės darbuose tyra, tylu ir tobula. Ir taip gražu, kad sunku prisiversti apie juos prabilti žodžiais. Keliaujant nuo vieno kūrinio prie kito, stebina vis labiau – kol beveik užima kvapą nuo stebuklo, dieviškumo patirties. Ekstatiška sakralumo ištiktis kviečia teigti, kad menininkė girdi dieviškąsias gamtos giesmes ir sugeba jas perteikti. Permato gelminius realybės sluoksnius ir atveria juos mūsų žvilgsniams.

Kaip ir senieji ikonų meistrai, kreipę žvilgsnius ne į savo profesinę meistrystę, o į temą ir jos šventumą, menininkė naudoja augalus ne savoms mintims išreikšti, bet įsiklauso į natūralią žolynų kalbą.

Sielai pasivaikščiojus po šiuos skaidrius darbus, norisi iš tiesų gyventi, mylėti ir daug tylėti. Tylos begalybės pagauta siela panyra į palaimintą šypseną ir kontempliaciją, įgauna Mysterium fascinosum patirtį – begalinio susižavėjimo kupiną šventybės patyrimo slėpinį. Tai darbai – mokytojai, nusilenkiantys gamtoje jau pasakytai Dievo ar būties tiesai, žiniai ar jausmui. Mums iš jų mokantis, svarbu nepamiršti dar vieno autorės patarimo: „Nepakilti aukščiau žolės. Tuomet ji perduos savo paslaptis.“

Žolynų grafiką parodoje „Gamtos giesmės“ pristačiusi L. Dzigaitė gimė ir augo Ukmergėje. Nuo 1972 m. mokėsi Antano Martinaičio dailės mokykloje Kaune. Ją baigusi, keletą metų dirbo Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. 1982 m. grįžo į gimtąją Ukmergę, kur daugiau nei 30 metų plėtoja unikalų kūrybos pasaulį.

Nors yra išbandžiusi įvairias dailės technikas ir sritis – grafiką, akvarelę, batiką, drožybą, organiškiausia jai tapo savotiška žolynų grafika, naudojant džiovintus augalus, žolynus (ši technika – oshibana – labai populiari Japonijoje).

L. Dzigaitės kūryba sulaukė pripažinimo ne tik mūsų krašte, bet ir užsienyje: ji surengė daugiau nei 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prancūzijoje, Izraelyje, Škotijoje), kūrinius eksponavo bendrose parodose Vengrijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt., dvylika metų dalyvavo tarptautiniuose netradicinės lino dailės simpoziumuose.

Kas? L. Dzigaitės paroda „Gamtos giesmės“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki 2023 m. sausio 31 d.

K.Paulauskaitė-Ramonaitienė 2010 m. baigė keramikos studijas Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete. Nuo 2016 m. Dailininkų sąjungos narė. Aktyviai dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse keramikos parodose. Daugiabalsiame keramikų būryje jos kūryba jau nuo pirmųjų viešų prisistatymų buvo pastebėta ir palankiai įvertinta. Kuriamų istorijų aktualumas, daugiasluoksnės objektų prasmės, originali meninės kalbos raiška, netradiciniai technologijų sprendimai liudija jaunos menininkės kūrybinį potencialą.

Pastarųjų metų menininkės kūryboje ryškėja dėmesys gamtai ir žmogaus vienovei įprasminti ir savitam mus supančiam pasauliui atskleisti. Naujausiuose keramikos kūriniuose raiškia menine kalba perteikiama mistifikuota gamta, su kuria dailininkė komunikuoja įvairiais rakursais.

Parodoje „Mintys iš miško“ eksponuojamuose kūriniuose pagrindinis dėmesys skiriamas kūrinio ir žiūrovo bendrystės suartinimui, gilesniam supančio pasaulio pažinimui. Dailininkė juose atskleidžia ne tik beribį gamtos daugiabalsiškumą, bet ir ją sudominusius vaizdinius savaip mistifikuoja. Juos perteikia per stilizuotus, savaip interpretuotus gyvūnus, kurie, kaip teigia dailininkė, siekia šiuolaikiniam žmogui priminti gamtos skleidžiamą ramybę ir kasdienybės slopinamus svarbiausius egzistencijos bruožus.

Kūriniuose pabrėžiama komunikavimo svarba, formuojanti gilesnį meno, meninio proceso pažinimą.

Neatsitiktinai kūriniuose pabrėžiama komunikavimo svarba, formuojanti gilesnį meno, meninio proceso pažinimą. Tam pasirenkami ne tik atitinkami vaizdiniai, bet ir formos, jų paviršius padengiant keramikės įvardijamais spygliukais. Šie aptakių formų spygliukai kviečia žiūrovą paliesti, paglostyti kūrinį ir taip pajusti gamtos gyvastį, išgyventi kasdienybėje nepatirtas emocijas.

Kūrinio ir žiūrovo bendravimui keramikė pasitelkia ne tik formų variacijas, bet ir kasdieniame gyvenime naudojamus prietaisus – telefoną, elektros lemputę. Šie tarsi kasdieniai buities daiktai čia atlieka ne tik komunikacijos vaidmenį, jie, panaudojant technologinius sprendimus, sujungia matomą ir nematomą pasaulius, nukeldami į primirštas ar nepažintas teritorijas, skatina žiūrovą domėtis aplink vykstančiais procesais.

Kūriniuose „Amžinas ratas“, „Šviečianti kompozicija“, „Sulaikytas proveržis“ ir kitose kompozicijose naudojant saikingas išraiškos priemones išsakomas pozityvus pasaulio dinamiškumas, nekasdienis jame vykstančių procesų atvėrimas.

Kas? K.Paulauskaitės-Ramonaitienės paroda „Mintys iš miško“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki rugsėjo 4 d.

Jautriuose, estetiniu rafinuotumu pasižyminčiuose kūriniuose stebina ne tik meistriškai įvaldyta itin kaprizinga medžiaga, bet ir iškalbingas technologinių jos ribų plėtojimas.

Nors dailininkės kūrybinis diapazonas labai platus, šiai parodai atrinkti kūriniai, kuriuose gamtos motyvų interpretacijos perteikiamos itin paveikiu meniniu vaizdu, akcentuojant subtilią medžiagos efemeriškumo ir trapumo dermę.

Dailininkė savo kūriniams temas ir iš jų kylančius vaizdinius pastebi gamtoje, kuri yra vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių. Ją sudominusį motyvą ar detalę – augalą, žiedą ar šakelę individualizuoja, suteikia kūriniui išgyventą emocinę būseną pasitelkdama savitą medžiagos raišką. Siekdama plastikos įvairovės dažnai naudoja skulptūrinius elementus, ažūrinę lipdybą, saikingus dekoro motyvus, suteikiančius formoms ekspresyvumo ir jos kūrybai būdingo subtilaus trapumo.

Techniniai ir technologiniai sprendimai kasdieniame darbo procese kūrėjai sukelia teigiamų emocijų, dvasinį pakilumą.

Itin sudėtingi techniniai ir technologiniai sprendimai kasdieniame darbo procese kūrėjai sukelia teigiamų emocijų, dvasinį pakilumą. Todėl kūriniuose R.Juršienė vengia globalių temų, o susitelkia į jai artimą gamtos pasaulio įvairovę, atskleisdama ją per technologinių sprendimų ieškojimus ir jų ribų plėtimą.

Neatsitiktinai dailininkės sukurti meninio porceliano kūriniai kaskart stebina ne tik technologiniais sprendimais, bet ir išskirtine plastikos kalba. Objektai užburia neįprastais erdvinės struktūros sprendimais, medžiagos skaidrumu, trapumu, dekoro saikingumu. Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Pakylėti“, „Ežere“ ir kitose kompozicijose akcentuojamas porceliano trapumas tarsi atkartoja oro, vandens virpesius, aplinkos skaidrumą ir stebina išskirtiniu masės peršviečiamumu.

Trapumas: R.Juršienės porceliano kūriniai subtiliai atskleidžia ryškiausius šios medžiagos ypatumus – peršviečiamumą, plastiškumą, lengvumą. / Ramutės Juršienės asmeninio archyvo nuotr.

Paroda „Baltoj tėkmėj“ – tai vienas iš menininkės kūrybos ieškojimų tarpsnių, kur ji savo pasiekimais dalijasi su lankytojais atskleisdama porceliano, kaip medžiagos taurumą, elegantiškumą ir savaip išgyventą pasaulio matymą.

Kas? R.Juršienės paroda „Baltoj tėkmėj“.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 10 d.

Lietuvių kilmės menininkė S.Laubengaier nuo 1997 m. gyvena Vokietijoje, Štutgarte. 2004–2010 m. ji studijavo skulptūrą Filderstato meno mokykloje, prieš tai ketverius metus (1978–1982) privačiai mokėsi pas dailininką Ipolitą Valeravičių. Nuo 2000-ųjų greta profesinės veiklos savo gyvenimą glaudžiai susiejo su menine kūryba, o 2010 m. įkūrė „Kunstzone“ galeriją Štutgarte, kuriai vadovavo iki 2014-ųjų.

Pirmąją personalinę parodą S.Laubengaier surengė 2003 m. ir iki 2022-ųjų turėjo keliolika asmeninių ekspozicijų Vokietijoje. Lietuvoje autorė savo kūrinius eksponavo 2005 m. Miko J.Šileikio ir Teofilio Petraičio premijų dailės konkurso parodoje „Lietuvos kelias“, o 2008 m. – galerijoje „Homo Ludens“ (Jonava). Taigi šioji paroda Gelgaudiškio dvare yra trečias susitikimas su Lietuvoje mažai žinoma menininke.

Viena iš autorinių S.Laubengaier parodų buvo pavadinta „Autobiografinės fikcijos“ (2020, galerija „InertArt“, Štutgartas). Šis pavadinimas, ko gero, tiksliausiai įvardija jos kūrybos temų, motyvų ir raiškos priežastingumą.

Kiekvienas kūrinys turi savo kodą – tai jungiantis koloritas, kuriam būdingas dominuojantis spalvų santykis.

Asmeniškai išgyvendama supantį pasaulį, savo kūriniuose dailininkė atsisako realių vaizdų, palikdama tik jų užuominas, kurios žiūrovui yra savotiškos nuorodos į autorės jausmų ir vidinių išgyvenimų pasaulį. Tame pasaulyje vyksta daug įdomių dalykų – nuojautų, netikėtų įžvalgų, vizijų, alogiškų situacijų. Taip kūriniuose randasi kita erdvė, įtraukianti žiūrovus į betarpišką dialogą.

Savo kūriniuose autorė yra labai atvira, neslepianti, kad kūrybos procese besąlygiškai pasikliauja Aukščiausiuoju. „Tai visas mano gyvenimas. Jis – mano laisvė“ (Virginija Kučinskaitė. „Sigita Laubengaier – apie kūrybą be paslapčių“,  https://vokietijoszinios.de/sigita-laubengaier-apie-kuryba-be-paslapciu/). Ta laisvė atsiskleidžia ir autorės kūriniuose.

Dvimačių paveikslų kompozicijose dominuoja nekonkretizuoti ir labai įvairūs geometriniai dariniai – savotiški fraktalai, kurių atskiri fragmentai klostosi į struktūrines visumas. Tarp tų darinių sklando abstrahuotų figūrų siluetai. Ir visa tai egzistuoja neapibrėžtoje, nelyginti kosminėje, beorėje sferoje. Šį įspūdį sustiprina dinamiškos kompozicijos, kai visi elementai tarsi veržiasi iš dvimatės paveikslo erdvės.

Atsiskyrimas nuo perversto. / Organizatorių nuotr.

Ir vis dėlto, nors kūriniai, pasak autorės, gimsta intuityviai, kiekvienas jų turi savo vidinę logiką: vienuose dominuoja vertikalūs elementai, įkūnijantys veržlų skrydį, kituose – spalvinės ir linijinės horizontalės, kuriančios nesibaigiančios erdvės ir laiko struktūras, arba – centruotas vaizdas, įtraukiantis į visatos begalybę.

Kiekvienas kūrinys turi savo kodą – tai jungiantis koloritas, kuriam būdingas dominuojantis spalvų santykis. Žalsvi, rusvi ar pilki tonai susipina su grafiniais elementais – beveik baltais ir juodais plotais, kartais apibrėžtais siluetais. Paveikslams tai suteikia ne tik įvairių emocinių potyrių, bet ir žaismingo vaizdo dekoratyvumo.

S.Laubengaier prisipažįsta, kad medžiagos ir technikos kūryboje jos nevaržo – tai tik priemonės jos patiriamiems pojūčiams įkūnyti. Dailininkė kuria ne tik dvimačius paveikslus, bet ir erdvinius objektus, artimus skulptūrinei raiškai. Jiems pasitelkia įvairių medžiagų, iš kurių mėgstamiausia yra medis.

Kas? S.Laubengaier paroda „Būti“.

Kur? Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 10 d.

Galerijoje „Aukso pjūvis“ ir VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre eksponuojama tarptautinio Baltijos šalių dailės disciplinų dėstytojų kūrybinio projekto „Kvadratas – 13: Kimono” paroda, kuruojama Kauno kolegijos Menų akademijos dėstytojo, stiklo menininko Artūro Rimkevičiaus, skiriama Lietuvos ir Japonijos draugystės šimtmečiui ir iškiliai asmenybei – Chiunei Sugiharai.

Šalių dialogas

„C.Sugiharos humanistiniai veiksmai išgelbėjo tūkstančius žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo, kai daug žmonių prisimė jo žygdarbį, C.Sugihara buvo labai kuklus, sakė nepadaręs nieko ypatingo. Aš jį gerbiu ne tik kaip diplomatą, bet ir kaip žmogų. Jis yra labai svarbus tiltas tarp Lietuvos ir Japonijos. Daug japonų lankosi Lietuvoje būtent dėl C.Sugiharos istorijos ir pasijunta artimesni šiai šaliai. Manau, ir lietuviai per jo istoriją susidomi Japonija. Dėl to esu labai sujaudintas ir pagerbtas, kad ši paroda dedikuota C.Sugiharai“, – sako Japonijos ambasadorius Lietuvoje Ozaki Tetsu.

Pasak parodos koordinatorės, menotyrininkės Violetos Krištopaitytės-Jocienės, ekspozicijoje pokalbis tarp dviejų šalių vyksta plačiame kultūrinių asociacijų lauke: paliečiama C.Sugiharos asmenybė, istorinės, kultūrinės Japonijos temos ir nusikeliama net į literatūrą ir muziką.

Mare Saarė. Kimono. / Galerijos nuotr.

Tapybos, grafikos, fotografijos, tekstilės, keramikos, stiklo, medžio darbuose atsiveria kūrėjų interpretacijos, kuriomis Baltijos šalių menininkai priartėja prie Tekančios Saulės šalies.

Žvilgsnis į kimono

Kaip teigia V. Krištopaitytė-Jocienė, vienas iš pagrindinių Japonijos kultūros simbolių, viena iš dažniausių asociacijų su šia šalimi yra kimono – tradicinis japonų drabužis, kuriam šioje ekspozicijoje menininkai skiria daug dėmesio.

„Kimono yra laikomas vienu iš tradicinės kultūros elementų, kuriuo Japonija didžiuojasi pasaulyje. Dėvėdamas kimono jaučiu, kad jis yra unikalus, nes išryškina japonų vidinę stiprybę, lankstumą, grakštumą. Mano manymu, viena iš patraukliausių šio drabužio savybių yra tai, kad atidžiai ir rūpestingai saugomą ir prižiūrimą kimono galima perduoti iš kartos į kartą“, – pažymi O.Tetsu.

Diplomatas sakė parodoje susižavėjęs kimono grožį atskleidžiančiais menininkų darbais, suteikusiais galimybę pažvelgti į šį tradicinį drabužį įvairiais aspektais.

Parodos audinys

Apie kiekvieną parodoje eksponuojamą darbą būtų galima rašyti atskirai, bet labai norisi atkreipti dėmesį į ekspozicijos visumą – menininkų sukurtą parodos audinį, sudurstytą iš jų žvilgsnių ir pajautų, perteiktų skirtingomis vizualaus meno formomis ir technikomis.

Kaip pažymėjo Japonijos ambasadorius, skirtumai atveria perspektyvas žiūrovui naujai, nestokojant netikėtumo ir nuostabos jausmų, pamatyti ir patirti tokią tolimą, o sykiu ir labai artimą Japoniją.

Kimono yra siuvamas iš įvairių spalvų ir raštų medžiagų, turinčių tam tikrų simbolinių prasmių. „Kai kuriuos kimono galima dėvėti labai ribotą laiką, atsižvelgiant į sezoniškumą. Tai būdinga Japonijai, kur žmonės mėgaujasi besikeičiančiais metų laikais ir turtinga gamta“, – akcentuoja O.Tetsu.

Inita Emane. Epizodas 2. / Galerijos nuotr.

Parodos audinys išmargintas raštais iš praeities ir dabarties, kuriuose tradicijų siūlai prisitaiko prie nenuilstamai veikiančių dabarties laiko audimo staklių. Atskiri šio audinio gabalėliai perteikia motyvus, kupinus filosofinės prasmės, sustabdydami žiūrovą ir susijungdami į tylos audeklą, apgaubiantį sakralumu, kuriame įrašyta metaforų kupina kasdienybės poezija. Parodos audinys sukrenta taip, kad jo formose justi didžio žmogaus iš praeities siluetas – toks svarbus dabarčiai ir reikšmingas ateičiai. Nors audinyje galima įžiūrėti tamsesnių dėmių, jo paviršiuje sparnus išskleidžiantis gervės motyvas įkvepia tikėti šviesa.

Japonijos ambasadorius pažymi, kad kimono yra dėvimas svarbiomis gyvenimo progomis. Pavyzdžiui, įvairių švenčių, tokių kaip: vestuvės, vaikų diena – Shichi go san, pilnametystės diena – Seijin shiki, lankantis šventyklose, dalyvaujant arbatos gėrimo ceremonijoje ar gėlių aranžavimo dirbtuvėse, šokant japoniškus šokius, užsiimant tradiciniais kovų menais: kendo ar šaudymu iš lanko – kiūdo.

Parodos dalyviai, kūriniuose konceptualiai žvelgdami į šio tradicinio japonų drabužio estetiką, reikšmę, istoriją, sukūrė audeklą, stebuklingai perkeliantį Tekančios Saulės šalį arčiau Lietuvos.

Parodos dalyviai

Menininkai: Inese Brants, Egidija Brinkytė, Danguolė Brogienė, Sigutė Bronickienė, Janina Celiešienė, Inita Ēmane, Lolita Grabauskienė, Sigita Grabliauskaitė, Ineta Greiža, Vineta Groza, Daiva Gudelytė, Vytautas Kibildis, Kristė Kibildytė-Klimienė, Vaida Kunigėlytė, Loreta Kvietkauskienė, Inga Laužonytė, Aija Liskupa, Jonė Paulauskienė, Eglė Petraitytė Talalienė, Artūras Rimkevičius, Lina Ringelienė, Mare Saare, Birutė Sarapienė, Sigita Saulėnienė, Jolanta Sereikaitė, Ivanda Spulle-Meiere, Raimondas Šimkevičius, Gražina Aleksandra Škikūnaitė, Birutė Šležienė, Ugnė Žilytė.

Parodos kuratorius – Artūras Rimkevičius; parodos koordinatorės: Rugilė Bagdonienė ir Violeta Krištopaitytė-Jocienė.

Kas? Paroda „Kvadratas – 13: Kimono“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki liepos 15 d.

Dar 2020 m. organizuota Chiunei Sugiharai (1900–1986) dedikuota paroda, jungianti japonų ir žydų kultūrinius arealus, dėl pandemijos apribojimų visuomenei pristatoma tik šiemet.

Kimono – nacionalinis Japonijos drabužis – neabejotinai yra vienas iš pagrindinių Japonijos nacionalinės kultūros simbolių, viena iš dažniausių asociacijų su šia šalimi.

Beveik 30 dėstytojų menininkų iš trijų Baltijos valstybių, pasitelkę tapybos, grafikos, fotografijos, taip pat tekstilės, keramikos, stiklo ar medžio apdorojimo technikas, matavosi kimono ir kitus Japonijos kultūros artefaktus, reflektavo Ch.Sugiharos veiklą.

Varijuodami nuo beveik tiesioginių kimono kartočių iki skulptūrinės dėžės, kurioje menamai supakuotą kimono žiūrovui siūloma įsivaizduoti (A.Liskupa). Regimai nenutoldami nuo archetipinio šio drabužio modelio, bet siedami jį su baltiškųjų tunikų ar marškinių tradicija (D.Brogienė, L.Ringelienė).

Panaudodami žinomus marginimo raštus ar technikas (B.Sarapienė) arba kurdami naujus (J.R.Kunigėlytė, E.Petraitytė-Talalienė). Dažnai suasmenindami kimono vaizdinius, jais įprasmindami savo drabužio koncepcijos paieškas (E.Brinkytė, J.Celiešienė).

Organizatorių nuotr.

Pateiktų kūrinių skalėje nestokojama ir platesnių, japoniškam etnosui būdingų kultūrinių motyvų ar asociacijų: prisiminta samurajų kultūra (I.Greiža, L.Kvietkauskienė), origamio menas (S.Saulėnienė), japoniškos dievybės (B.Šležienė ir D.Kostianova), literatūra (U.Žilytės), istorija (Hirosimos ir Nagasakio tragedijos priminimas V.Grozos darbe).

Keletas menininkų savo darbuose įdarbino memorialinę funkciją: empatijos, įvertinimo akimis jie žvelgė į Ch.Sugiharos asmenį ir veiklą, kartu paliesdami ir žydų tautos ar atskirų asmenybių istoriją Lietuvoje (L.Grabauskienė, S.Grabliauskaitė, V.Kibildis, K.Kibildytė-Klimienė, A.Rimkevičius). Neretai kylama iki universalijų lygmens, svarstant apie pasaulio dėsnių, žmogaus gyvenimo, savasties išsaugojimo ar atgavimo klausimus (I.Brants, E.Inita, J.Paulauskienė, I.Spulle-Meiere).

Parodos atidarymo metu vyks kimono rengimo prezentacija, kurią ves Japonijos ambasados administracijos darbuotoja Haruka Seto. Muzikinį pasirodymą surengs Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos mokiniai.

Kas? TARPTAUTINĖ BALTIJOS ŠALIŲ DAILĖS DISCIPLINŲ DĖSTYTOJŲ KŪRYBOS PARODA „KVADRATAS – 13: KIMONO”

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras).

Kada? Atidarymas birželio 1 d. 17 val. veiks iki liepos 15 d.

"Aukso pjūvio" galerijoje eksponuojamoje B.Das personalinėje parodoje "Viskas yra vienas, vienas yra viskas", – 2017 m. rezidencijos Amsterdame metu sukurti darbai. Tapytoja didelę laiko dalį praleidžia keliaudama ir dalyvaudama bienalėse, meno festivaliuose, meninėse rezidencijose ir rengdama personalines parodas. Jos kūrybiniai maršrutai driekiasi nuo Indijos iki Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Šveicarijos, Nyderlandų, Kinijos, Filipinų, galiausiai pasiekė ir Lietuvą.

"Kurdama paveikslus aš atiduodu dalį savo energijos ir noriu, kad ta energija pasklistų. Jei galiu dalytis menu, kuris į jį žiūrinčiajam suteikia stiprybės, kodėl turėčiau to nedaryti?" – sako B.Das. Su menininke kalbame apie atsitiktinai įvykusią pažintį su Lietuva, indų ir lietuvių panašumus, kūrybą, kuria norisi dalytis, ir svarbiausią jos tikslą.

– Augote gausioje šeimoje, kurioje menininkų nebuvo, kodėl pasirinkote kūrėjos kelią?

– Indijoje yra susiformavusios skirtingos bendruomenės, kurių kiekvieną sudaro vienoje miesto gatvėje gyvenantys žmonės. Gatvė, kurioje buvo mano namai, buvo daugiakultūrė, o didžioji dalis čia gyvenančių žmonių dirbo verslo sektoriuje. Toli nuo meno, bet ne nuo kūrybiškumo. Prisimenu, kai buvau šešerių, savo klasiokams kurdavau gimtadienio atvirukus. Eidavau į parduotuves, nusipirkdavau patikusius atvirukus ir juos kopijuodavau. Maniau, kad taip jie tampa vertingesni, parodo išskirtinį mano dėmesį. Klasiokams mano darbai patiko, todėl nesiliovau to daryti. Tai tapo mano aistra. Vėliau pradėjau kopijuoti kalendorius, kuriuos dovanodavau besituokiantiems draugams. Tikriausiai tai ir paskatino pasirinkti menų studijas. Taip pat buvau gana aktyvi sportininkė – užsiėmiau dziudo. Ankstyvais rytais, dar prieš aušrą, tapydavau, o vėliau eidavau į dziudo treniruotes, tačiau patyriau traumą. Du mėnesius teko laikytis lovos režimo. Bet piešti nenustojau.

– Ar moterims kūrėjoms Indijoje nėra sunkiau nei vyrams? Ar jų darbai vertinami lygiavertiškai?

– Moterims yra sudėtingiau nei vyramas, tačiau ne sunkiau. Viskas priklauso nuo noro kurti. O sudėtingiau yra dėl to, kad moteris privalo pasirūpinti savo šeima: vyru, jo tėvais, broliais ir seserimis, vaikais. Moteris turi žinoti, kaip paskirstyti savo laiką visose veiklose, turi aiškiai išskirti savo prioritetus. Laikai pasikeitė. Indija turi labai žymių dailininkių, kurios kuria puikius darbus ir jie yra parduodami brangiau nei vyrų.

– Dažnai keliaujate po užsienio šalis. Ką jums reiškia reprezentuoti Indiją skirtingose pasaulio šalyse? Kuo, jūsų nuomone, svarbus užsienio menininkų bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi?

– Menas yra vienintelė medija, kuria aš galiu komunikuoti. Galiu būti bet kur, tai visiškai nesvarbu, nes žmonės yra panašūs. Manau, kad Indija yra ta pasaulio dalis, kuri spinduliuoja energiją, gyvybingumą ir, jei turiu galimybę keliauti į kitą šalį ir dalytis savo kūrybine energija, džiaugiuosi ir mėgaujuosi tai darydama. Kelionėse aš mokausi iš kitų, stebiu, kaip menininkai kuria, ir tai mane įkvepia: atrasti naujas kūrybos technikas ar formas. Ir kai aš kuriu, visos mano įgytos patirtys susijungia darbuose. Manau, kad esu palaiminta. Kurdama paveikslus aš atiduodu dalį savo energijos ir noriu, kad ta energija pasklistų. Jei galiu dalytis menu, kuris į jį žiūrinčiajam suteikia stiprybės, kodėl turėčiau to nedaryti?

– Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Esate dalyvavusi simpoziumuose Nidoje, Palangoje, rengusi personalines parodas Klaipėdoje, taip pat su grupe savo mokinių lankėtės Vilniuje. Ką jums reiškia sugrįžti į Lietuvą?

– Mano pirmoji kelionė į Lietuvą, Nidą, buvo 2006-aisiais. Pažintis su jūsų šalimi – malonus ir gražus netikėtumas. Priklausau švietėjiškai pelno nesiekiančiai organizacijai "Art of Living". Ji 2006 m. šventė 25-erių metų jubiliejų, kuriame dalyvavo svečiai iš daugiau nei šimto organizacijai priklausančių šalių. Po šventės išvykau į Delį, kur dalyvavau grupinėje parodoje, kuri buvo surengta viename iš miesto viešbučių. Tame viešbutyje atsitiktinai susidūriau su grupe nusiminusių užsieniečių, o keletas žmonių iš tos grupės turėjo medžiaginius krepšelius su organizacijos "Art of Living" logotipu. Priėjau prie jų, jie prisitatė, kad yra iš Lietuvos, pasakė, kad jų skrydis atšauktas ir jie neturi kur laikinai apsistoti. Nepalikau jų ir kartu praleidome dvi dienas, kol jie pagaliau gavo naujus bilietus. Toje grupėje buvo du menininkai, vienas iš jų – Saulius Kruopis, kuris, pamatęs mano darbus, ir pakvietė dalyvauti plenere Nidoje. Vėliau Lietuvoje lankiausi dar kartą drauge su savo vyru ir dviem sūnumis. Šį kartą taip pat atvykau ne viena – atsivežiau savo mokinius, norėdama, kad jie susipažintų su šalimi.

– Ar su Lietuva jaučiate užmezgusi stiprų ryšį?

– Esu aplankiusi daugybę pasaulio šalių, todėl galiu palyginti jose gyvenančius žmones. Jaučiu, kad lietuviai yra labai panašūs į indus. Kaip ir mums, lietuviams be galo svarbus ryšys su šeima, rūpinimasis vaikais. Mus vienija tai, kad mūsų kalbos kilusios iš sanskrito kalbos. Kai atvykau į Nidą, sutikau keletą menininkų, kurie nekalbėjo angliškai, tačiau tai netapo barjeru. Indų ir lietuvių gestai, mimikos yra labai panašūs, todėl galėjome vieni kitus suprasti. Aš jaučiausi kaip namuose. Vėliau menininkai iš Lietuvos, tarp kurių ir Antanas Obcarskas, keletą kartų lankėsi Indijoje. Mes tapome tarsi viena šeima.

– Jūsų kūriniai ekspresyvūs, juose daug spalvų ir skirtingų faktūrų. Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norite nusiųsti žiūrovams?

– Laimė. Ji tarsi tarpininkas, jungiantis mus visus. Nesu susitelkusi į tai, kad energija, kurią atiduodu, sugrįžtu atgal. Man svarbesnis yra dalijimasis. Jei žmogus yra liūdnas, ligotas ar kenčiantis ir mano darbas suteikia jam džiaugsmo, tai yra svarbiausia.

– Ar kūrybos procesas vyksta spontaniškai, nieko neplanuojant, pasikliaujant akimirkos būsena, kylančiais impulsais?

– Kiekvienas darbas turi savo temą, tačiau apie ją negalvoju, ji išsivysto kūrybos procese. Įprastai ant drobės nepiešiu, iš karto tapau. Ir, kol kūrinio nepabaigiu, nuo jo neatsitraukiu, o tai gali užtrukti ir valandą, dvi ar net penkias. Pabaigtas darbas sužadina manyje nuostabos jausmą ir, jei ištariu "oho!", padedu kūrinį į šalį.

Didžioji dalis parodos darbų yra sukurti klausantis Vienos filharmonijos orkestro, kurio įrašą turėjau.

– "Aukso pjūvio" galerijoje atidarėte personalinę parodą "Viskas yra vienas, vienas yra viskas", papasakokite apie ją.

– Labai džiaugiuosi dėl šios parodos. Drobes, kurias žiūrovai mato parodoje, kūriau reziduodama Amsterdame 2017-aisiais. Rezidenciją organizavo mano draugas, su kuriuo susipažinau Kolkatoje, kai jis įsigijo net 28 mano nedidelio formato paveikslus. Buvau taip įkvėpta, kad kažkam patinka, kažkas vertina mano darbus, kad tai, ką sukurdavau naujo, fotografuodavau ir siųsdavau nuotraukas jam. Po keleto mėnesių gavau nuo jo laišką, kuriame jis rašė, kad parodė mano kūrinius vienai Amstredamo galerijos savininkei, kuri norėtų surengti mano parodą. Tuomet į Amsterdamą išsiunčiau visus savo darbus, kuriuos turėjau dirbtuvėse, o pati atskridau gegužės mėnesį dalyvauti meninėje rezidencijoje. Jos programa buvo gana įtempta, todėl dažniausiai tapydavau naktimis. Visus ten sukurtus darbus palikau ir namo grįžau tuščiomis rankomis. O kai sužinojau apie galimybę surengti parodą "Aukso pjūvio" galerijoje, paprašiau savo draugo atsiųsti tuos kūrinius čia.

Didžioji dalis parodos darbų yra sukurti klausantis Vienos filharmonijos orkestro, kurio įrašą turėjau. Girdimi garsai, jų harmonija, įkvėpė mane daryti tam tikrus judesius drobėje, taip išreiškiant savo emocijas. Menas yra kuriamas iš emocijų ir su žiūrovu jis kalba per emocijas.

– Ar dažnai savo kelionių metu sukurtus darbus paliekate tose šalyse, kuriose svečiuojatės? Ar negaila?

– Mano kūrybos procesas yra greitas – vieną kūrinį palikusi ar pardavusi, pernakt galiu sukurti kitą. Man tai patinka, nemanau, kad liausiuosi tai daryti.

– Šio neilgo vizito Kaune metu ne tik dalyvavote parodos atidarymo renginyje, bet suspėjote aplankyti Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblį.

– "Aukspo pjūvio" vadovė Lolita Vyžintienė suorganizavo nuostabią ekskursiją po Pažaislio vienuolyną, kurią vedė vyresnio amžiaus vienuolė, vardu Edita. Ji smulkiai pasakojo turtingą vienuolyno istoriją. Nustebau čia pamačiusi italų dailininko Michelangelo Palloni freskas. Tai buvo didelė staigmena.

Mėgiama ir pripažinta

Babita Das gimė 1964 m. 1992 m. ji įgijo dailės magistro laipsnį Indijos Vishwa Bharati Universitete. 1992–1993 m. dirbo Indijos tarptautinių mokslininkų būryje prestižiniuose Indijos universitetuose. Autorės gyvenimo aprašymą papildo dalyvavimas parodose, įvairiuose menininkų simpoziumuose, rezidencijose, meno festivaliuose ir bienalėse, kurių metu laimėjo keletą prestižinių apdovanojimų.

2008 m. menininkė dalyvavo Olimpinėje dailės parodoje Pekine, kuriame buvo apdovanota aukso medaliu už tapybos darbus. 2011 metais, Babita Das dalyvavo Lietuvos Dailininkų Sąjungos organizuojamame tarptautiniame plenere ,,Peizažas tapyboje", vykusiame Palangoje. 2013 m. Babitai atiteko pirmoji vieta Tarptautinėje meno bienalėje Izmiro mieste, Turkijoje. Menininkė nuolat sulaukia tarptautinio pripažinimo ir žinovų įvertinimo.

Babita Das pasižymi universalumu, originaliomis kūrybinėmis idėjomis. Be tapybos, Babita savo kūrybinį potencialą atskleidžia kurdama skulptūros darbus. Italijoje, Livinjo mieste, Babita Das sukūrė įspūdingą ledo skulptūrą.

Parodoje pristatomi abstraktūs tapybos darbai tiesiogiai perteikia autorės energiją ir nuotaiką. Eksponuojami ekspresyvūs autoriniai darbai pasižymi judėjimo harmonija, lankstumu ir natūralumu. Kompozicijose vyrauja sodrių spalvų komponentai, siekiantys sukurti dialogą su žiūrovu ir perteikti dvasinę ramybę, pilnatvę ir supratimą apie gyvenimo teikiamą džiaugsmą.

Kas? Babitos Das paroda "All is One, One is All" (liet. Viskas yra vienas, vienas yra viskas).

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

kada? Veiks iki liepos 10 d.

Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“, atidaryta dailės disciplinų dėstytojų iš trijų Baltijos šalių darbų paroda. Aštuntus metus rengiamos parodos tema – mandalos.

Parodos „Kvadratas 8“ kuratorius juokauja, kad kol parodose nebuvo temos, jų dalyviai, dailės disciplinų dėstytojai, buvo kaip studentai – be krypties ir tvarkos. Todėl kuratorius jau antrus metus parenka parodos temas.

Jos traktavimas yra laIsvas, o darbuose, kaip pastebi parodos rengėjas, labiau išreikštas kūrimo procesas. Tam tikrų mandalos kūrimo principų laikomasi, tačiau menininkai nesiekia sukurti klasikinės tibetietiškosios mandalos. Darbus pristato per pusšimtis dailės disciplinų dėstytojų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

„Tas pedagoginis darbas ir dėstymas kartais, kaip čia pasakyti, ne stabdis, tačiau norisi tokį akstiną sukelti, kad toks žingeidumas atsirastų ir pas dėstytojus. Aš manau, jei dėstytojas yra kūrybingas ir dalyvauja parodose,  jo autoritetas kyla ir prieš visus studentus, prieš mokinius“, – sakė parodos kuratorius Artūras Rimkevičius.

Paroda „Kvadratas 8“ tradiciškai kviečia skirtingų dailės sričių menininkus – tapytojus, grafikus, stiklius, keramikus, tekstilininkus. Čia yra skaitmeninės spaudos kūrinių ir  instaliacijų.

„Parodoje dalyvauju kaip tik dėl jos temos. Tema mandalos man labai artima ir papildys mano kūrybą naujais darbais. Šiuolaikinis kūrėjas turi turėti galimybę improvizuoti, parodos tema labai gili ir joje yra vietos improvizacijai“, – sakė menininkė iš Latvijos Barbala Gulbe.

„Galima žiūrėti truputį laisviau... Sakykim, aš savo (darbui, – red. past.) suteikiau aktualumo per socialinius dalykus.  Bet į jį galima žiūrėti tiesiog kaip į gražią formą arba tiesiog įdomų kūrinį, instaliaciją su kailiu, su keramika ir su pajūrio pagaliukais“, – sakė menininkas Raimondas Šimkevičius.

Paroda galerijoje "Aukso pjūvis" veiks iki gegužės 11-osios.