Svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename

Darius Kairaitis, dailininkas

Yra toks posakis, kad vyras per gyvenimą turi pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Na, sūnų užauginau. Jau turiu ir anūką Jogailą. Medį irgi pasodinau ne vieną. Namą pastačiau ir padovanojau vienam iš TV laidos dalyvių dar tais laikais, kai dirbau prodiuseriu. Prodiusavau laidą „Pirk „Senukų“ prekybos centre – sutik Naujuosius svajonių name“.

Savo rankomis sutvarkiau sodybą ir butą Trakuose, kuriame dabar su žmona gyvename. Beje, kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti. Taip ir pradėjau dailininko karjerą.

Ryšys: atrodo, kad jau ir mažasis Jogaila domisi senelio dailininko D. Kairaičio darbais. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenu senamiesčio daugiabutyje, ketvirtame aukšte, su labai gražiu vaizdu į Trakų baziliką (Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika, – aut. past.), netoli Lukos ežero. Vasarą persimetu per ranką rankšluostį ir einu maudytis. Buvo visokių pasvarstymų – ir apie nuosavo namo statybas, tačiau šiandien su žmona džiaugiamės tuo, ką turime. Nebent kartais apie kokią sodybą viduryje miškų pasvajojame, kur būtų grybų, uogų, kur kokį kepsniuką prie namų galėtume pasičirškinti.

Kai bute baigiau remontą, panorau svetainėje pakabinti kokį gražų paveikslą. Kadangi tas, kuris man patiko, buvo brangus, nusprendžiau pats nutapyti.

Kas man yra namai? Tikrai ne vien gražiai dažytos sienos, baldai ir pan. Namai visų pirma yra jausmas – kai tau juose gera, jauku, šilta, kai norisi į juos sugrįžti. Svarbu ir tai, kas juos supa, – vaizdas pro langus, pasiekiamumas, infrastruktūra. O svarbiausia – žmonės, su kuriais gyvename. Nepriklausomybės pradžioje vedžiau, sukūriau šeimą, kurį laiką gyvenome pas tėvus. Kai Lietuva įstojo į ES, išvykau į Angliją. Galvojau, įsikursiu, o paskui ir šeimą pasiimsiu. Neužteko kantrybės: supratau, kad Lietuva – geriausia, mieliausia, brangiausia ir kad kojos iš jos daugiau nekelsiu.

Išpuoselėjo: namuose paties rankomis sušildytas kiekvienas kampas, užtat dabar juose jauku ir gera, norisi čia ir tapyti. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

Mėgstamiausias namų kampelis? Negalėčiau nieko išskirti: juk pats savo rankomis visus tuos kampelius iščiupinėjau, išglosčiau, kai remontą dariau. Virtuvėje – pokalbiai, skanus maistas, svetainėje – poilsis, miegamajame – ramus miegas. Patys su žmona griovėme sienas, projektavome, kūrėme savo svajonių namus nuo nulio.

Svarbiausias daiktas bute? Net nežinau: nesu prisirišęs prie daiktų. Gal mano paveikslai? Tapau juos namuose.

Vieta, į kurią norisi ir gera sugrįžti

Agnė Dzeranova, TV3 laidos „Į sveikatą!“ vedėja

Kiek namų su Alanu esame turėję? Bendri bus antri. Nors ne, meluoju: drauge dar porą metų gyvenome Danijoje.

Namai man yra vieta, kur gera grįžti. Todėl ir su vyru stengiamės kurti gražius santykius, rodyti pavyzdį vaikams, kad visiems norėtųsi į juos sugrįžti.

Dabartiniai mūsų namai yra Vilniaus priemiestyje. Man asmeniškai galėtų būti ir kitoje šalyje (kur žiemomis šilčiau) – svarbiausia, kad šalia būtų šeima! Alanui? Ne, jis nori gyventi tik Lietuvoje.

Svarbu: sveiką gyvenseną propaguojantys A. ir A. Dzeranovai savo vaikams nori suteikti tai, kas geriausia, – kad augtų sveiki ir laimingi. / A. ir A. Dzeranovų šeimos archyvo nuotr. 

Mėgstamiausia vieta namuose? Turbūt prie židinio. Nuolat su Alanu kovojame dėl vietos prie jo (juokiasi). Mane ugnis traukia ne tik dėl šilumos: žiūrėjimas į ją ramina.

Savo namų neįsivaizduoju be kiemo. Ir be svarsčių kieme – na, tų didelių metalinių rutulių su rankenomis jėgai ugdyti (šypsosi). Mes – sportiška šeima. Kita svarbi vieta – virtuvė. Mėgstu joje sukiotis. Šią savybę paveldėjau iš mamos. Nors vyras irgi gamina, tačiau man tenka ruošti valgį vaikams. Beje, kalbant apie namus, norėčiau kalbėti ir apie naminį maistą. Mūsų šeimai tai labai svarbu. Ir apie naminius gyvūnus – auginame bišoniuką Šaltį. Simboliškas vardas, nes panašiai tuo metu, kai Šaltis atėjo į mūsų namus, Alanas praėjo grūdintis šalčiu – lįsti į ledo vonią arba į eketę. Aš irgi tai darau, tik rečiau. Mūsų mažoji Atėnė (jai šešeri) šalčio taip pat nebijo, labai mėgsta žiemą basomis bėgioti po sniegą. Paskui visi lendame į pirtį – deriname šaltį su karščiu.

Vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė.

Pirmąją ledo vonią pasidarėme iš paprasčiausio šaldiklio. Paskui, padedant specialistams, ją patobulinome ir dabar jomis prekiaujame. Mūsų vonia neturi analogų: pati gamina ledą! Vasaromis tokia vonia – atgaiva, o žiemomis – puiki grūdinimosi priemonė.

Mūsų svajonių namai? Turbūt šitie. Jie užmiestyje, vaikai auga ne ant asfalto: turime kiemą, už jo – tvenkinys, o svarbiausia, kad šalia – didelė draugiška kaimynų bendruomenė. Vaikai čia turi daug draugų, netoliese gyvena mano sesuo, neseniai atsikraustė ir mano mama. Ko daugiau reikia?! Nebent kokio nedidelio pušynėlio...

Jaukiausia – ant sofos su augintiniais

Grėtė Krutovienė, kinologė, šunų dresuotoja

Esu užaugusi Užupyje, mano tėveliai ten tebegyvena. Studijų metais nuomojausi skirtingus būstus. Uch, kokių yra tekę turėti… Jų buvo gal keturi penki, vos ne visuose kursuose po vieną.

Pamenu, kai tik išsikrausčiau iš tėvų, pirmas mano butas buvo prie Lukiškių aikštės, be proto didelis. Pusės jo ploto net nepanaudojome, už šildymą gal 1 000 litų (tais laikais dideli pinigai buvo) mokėjome. Užtai antras mūsų būstas buvo kitas kraštutinumas – 18 kv. m butukas. Tikrai gerokai per mažas (kvatojasi). Paskui gyvenome Karoliniškėse su dviem šunimis ir kate gal 45 kv. m butelyje, o štai dabar jau turime nuosavą būstą Vilniaus centre, kur erdvės pakanka tiek augintiniams, tiek ir žmonėms.

Savi: „Jie kaip radiatoriai – mane šildo“, – sako be augintinių namų neįsivaizduojanti G. Krutovienė. / G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

Kas man yra namai? Vieta, kur galiu atsiriboti nuo visko, pailsėti, įsikrauti. Darnos židinys. Namuose jauku, geriau dėliojasi mintys, susiderini, jei esi išsiderinęs. Mėgstamiausia vieta? Atsakysiu kaip tikra šunininkė: ant sofos su savo šunimis! Nes jie kaip radiatoriai – mane šildo. Būna, atsigulu ant sofos, gyvūnai aplimpa iš visų pusių.

Ypač mėgstu žiūrėti į lubas, kur paliktos tokios senovinės medinės sijos. Taip jauku ir gera į tą medį žiūrėti.

Be kokio daikto neįsivaizduoju savo namų? Pirma mintis – kompiuteris, telefonas. Be jų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ar turite omenyje kažką kito? Gyvenimo ironija: kai gyvenome 18 kv. m bute, buvau pati didžiausia daiktų kaupikė. Dabar jau tokia nesu, bet vieną išsirinkti – oi, kaip sunku… Gal imčiau tą pačią lovą – su visais savo augintiniais!

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje.

Ar galėtų mano namai būti ten, kur ir mano dantų šepetėlis? Keliauti, žinoma, man labai patinka, bet gyventi vis tiek norėčiau Lietuvoje. Beje, jau kelintus metus važiuojame ir vasaras leidžiame Drevernoje. Mano vyras yra aitvaravimo instruktorius, taigi ir man tenka šiek tiek paragauti šio sporto.

Svajonių namai? Oi, mus abu tikrai labai traukia pajūris, ypač Drevernos pusė. Galėtų jie būti kažkur netoli marių, su 1–2 ha nuosavos žemės sodui, daržams – užsiimčiau gamtine žemdirbyste. Dar koks tvenkinukas ar upelis netoliese nepamaišytų. Ir namukas koks molinukas – vyro rankų darbo!

Čia ateities norai, nes kol kas labai džiaugiuosi ir savo dabartiniais namais prie Vilniaus centro. Vyras juos pats savo rankomis sutvarkė, į jų dizainą integravo labai daug medžio, todėl čia ypač jauku.

Kad ir kur nukeliautum – visada esi namuose

Ieva Paliukaitytė, drauge su Martynu Garjoniu keliaujanti po pasaulį

Šiuo metu esame Dakhloje, Maroke. Jau antrą kartą čia žiemojame dėl gerų oro ir aitvaravimo sąlygų. Šitaip klajūniškai gyventi planuojame tol, kol leis galimybės arba tiesiog atsibos.

Kodėl pasirinkome namus ant ratų? Na, susikūrėme tokias sąlygas, kai galime dirbti iš bet kur, – abu mėgstame keliauti, o namai ant ratų leidžia tai daryti kartu su savo augintiniu Reiliu. Pasiimame kalną aitvaravimo įrangos ir gyvename ten, kur šviečia saulė ir pučia vėjas.

Migruoja: Ieva su Martynu susikūrė tokias sąlygas, kad gali dirbti iš bet kur, todėl savo mobiliųjų namų vietą keičia pagal orą ir norą. / I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką. Svarbiausia, kad šitaip gyvendamas sutinki begales įvairiausių žmonių – keistų, įdomių. Ne tik pamatai, bet ir pagyveni skirtingose šalyse, kultūrose.

Kai tik pavyko abiem susidėlioti gyvenimus taip, kad galėtume dirbti iš bet kur, iš karto nusipirkome krovininį autobusiuką „Fiat Ducato“ ir savo rankomis įsirengėme jame namus. Viskas buvo trigubai sunkiau ir užtruko kur kas ilgiau, nei įsivaizdavome, – net metus! Užtai proceso metu išmokome labai daug naudingų dalykų.

Kokie namo ant ratų pranašumai? Jų daug. Kad ir kur nukeliauji – visada esi namuose. Be to, gali keisti namų vietą pagal orą, nuotaiką – žodžiu, bet ką.

Savo namuose ant ratų turime viską: virtuvę su dujine virykle, šaldytuvu ir kriaukle; lovą ir daug spintelių daiktams susidėti; darbo ir poilsio zoną priekyje su stalu, atskirą dušo ir tualeto patalpą. Ir, žinoma, didžiausią garažo erdvę aitvaravimo įrangai susikrauti. Elektra – iš saulės, tad galime savaitę ir daugiau būti ramūs – kol baigiasi vandens atsargos (šypsosi).

Daug kas klausia, ar nesunku gyventi dviese mažoje erdvėje ir dar su šunimi. Iš tikrųjų didžiąją dalį dienos praleidžiame lauke. Kemperyje tik miegame, dirbame ir gaminamės valgyti, o visas kitas gyvenimas vyksta gamtoje. Todėl erdvės tikrai netrūksta. Vienintelis dalykas, kuris užknisa, yra tai, kad… gyvendamas mažoje erdvėje turi tvarkytis nuolatos. Žmonėms kažkodėl atrodo priešingai (juokiasi).

I. Paliukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Kas mums yra namai? Lengvas klausimas – ten, kur gera ir jauku būti su artimaisiais, nepriklausomai nuo to, ar tai nuosavas namas, ar trumpam nuomotas butas, ar mikroautobusiukas viduryje Sacharos. Mums namai ten, kur vienu ar kitu gyvenimo momentu jaučiamės kaip namuose. Mėgstamiausia mano vieta – virtuvė, Martyno – lova. Svarbiausias daiktas abiem – mokos kavinukas.

Ar tai mūsų svajonių namai? Taip, nes šiuo metu toks yra mūsų gyvenimo būdas. Ateityje? Kas žino: juk gali dar įvairiausių kitokių svajonių nutikti!

Neįsivaizduoju savo namų be džiunglių gyventojų

Gerardas Paškevičius, biologas, Džiunglių žmogus

Šiuo metu mūsų su žmona Migle namai yra ten, kur ir darbai, – Kaune. Visi mano egzotiniai augintiniai likę pas tėvus Ukmergėje. Važiuoju pas juos kas trečią dieną, kad visais pasirūpinčiau.

Planuoju ilgainiui Ukmergėje likusią šeimos dalį įkurdinti arčiau mūsų, laikinojoje sostinėje. Augintinių Kaune lauks atnaujintos patalpos ir terariumai su visa reikalinga įranga.

Ar tarp savo roplių turiu drakonų? Žinoma: juk Drakono metai! Vieną mažą drakoniuką – leopardinį gekoną – net atsivežiau į Kauną. Afroditei aštuoniolika metų ir ji yra antras pagal senumą roplys iš daugybės mano augintinių. Tokiomis įspūdingomis akimis, didele galva, stambia uodega. Kodėl tik ją vieną? Nes ši driežų rūšis yra reiklesnė, jiems reikia kasdienės priežiūros. Su gyvatėmis daug paprasčiau.

Jauku: „Dar namas nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių“, – džiaugiasi išsipildžiusia žmonos svajone G. Paškevičius. / G. Paškevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kiek namų iš viso esu turėjęs? Ukmergėje – dvejus (gyvenau ir pas tėvus, ir pas senelius), su žmona, kai buvome studentai, nuomojomės irgi du, o štai dabar pagaliau turime savus.

Namai mums tikrai ne sienos ir ne pastatai. Namai ten, kur šeima! Ir kai žmonai sakau, kad važiuojame namo, tai tikrai abu žinome, apie kuriuos namus kalbame.

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur.

Vos nepamiršau – kadangi socialiniuose tinkluose esu geriau žinomas kaip Džiunglių žmogus, neįsivaizduoju namų be džiunglių gyventojų. Kol kas Kaune jų nedaug: terariume gyvena jau mūsų minėtoji gekoniukė Afroditė, narvelyje – Čilės voveriukas Epis, o po namus bėgioja kavalieriaus karaliaus Karolio spanielio ir nykštukinio pudelio mišrūnė Dirsė. Ji nesišeria, neturi kvapo, yra be galo meili ir sociali – sutaria su visų rūšių džiunglių gyventojais.

Mėgstamiausia vieta namuose? Mano – prie kavos aparato, žmonos – vienareikšmiškai svetainėje, kur kabo sūpynės. Namas dar nebuvo pastatytas, o Miglė jau žinojo, kad jame norės sūpynių. Tai buvo pirmasis baldas mūsų namuose. Atsakant į kitą jūsų klausimą – būtent sūpynės yra tas daiktas, be kurio nei aš, nei Miglė nebeįsivaizduojame savo namų (juokiasi).

Ar galėčiau namus kurti užsienyje? Turbūt ne. Esu per daug atsakingas už savo gyvūnus, tad tikrai negalėčiau į viską spjauti ir išvažiuoti gyventi svetur. Jau sakiau, kad kas tris dienas grįžtu pas savo roplių šeimą, kurią sudaro maždaug 20 individų. Vadinasi, šiuo metu turiu kaip ir du namus? Ne, meluoju – gal keturis? Ukmergėje manęs laukia uošviai, žmonos močiutė, mano seneliai ir mano tėvai.

– Sekmadienių rytais prie TV ekranų kviesite keturkojų mylėtojus, norinčius geriau susikalbėti su savo augintiniais. Gyvūnų užkalbėtoja – skamba šiek tiek magiškai. Gal iš tiesų esate truputį burtininkė?

– Kartais žmonėms, nežinantiems, kaip bendrauti su savo šunimis, atrodo, jog aš juos kažkaip užkalbu ar užburiu. „Mūsų šuo taip nesielgia… Jis netoks protingas… Ką jūs jam padarėte?“ – tokių klausimų dažnai girdžiu po savo apsilankymo. Iš tiesų jokių stebuklų čia nėra. Reikia tik mokėti teisingai su savo augintiniais bendrauti. Nes šunys yra geriausi pasaulyje kūno kalbos skaitymo ekspertai. Būkite aiškūs savo gyvūnams ir neturėsite su jais problemų.

– Ar užkalbinėsite tik šunis, o gal ir kitus gyvūnus?

– Iš tiesų tie principai, kuriais mokome šunis, tinka ir kitiems gyvūnams. Tad jei sulauksime skambučio iš šeimininkų, kurie nesusitvarko su savo katyte – skubėsime į pagalbą. Vis dėlto dažniausiai laidoje matysite šunis, nes kuo toliau, tuo labiau jie ima dominuoti mūsų visuomenėje. Tik pažiūrėkite – jau galime šunelius vestis į biurus, kavines, degalines, netgi atsirado šuniukų joga, kur žmonės sportuoja, o tuo pačiu gauna endorfinų – džiaugsmo hormonų – iš mažų aplinkui juos lakstančių šuniukų. Problema yra ta, kad ne visi šeimininkai susitvarko su savo vaidmeniu. Dauguma patiria iššūkių socializuodami šunis, nes tam, kad šuo galėtų gyventi minėtame sociume – vaikščioti į kavines ir panašiai – jis turi ramiai reaguoti į aplinką, turėti tam tikrų įgūdžių bagažą. Jei jų nėra – į pagalbą reiktų kviesti specialistus, kurie, kaip mėgstu juokauti, šeimininkus dresuotų, o šunis pamokytų.

M. Narbutaitės nuotr.

– Kaip kilo mintis rengti tokią edukacinę laidą? Ar panašias paslaugas – edukuoti nepaklusnius šunis – teikėte žmonėms ir anksčiau?

– Taip, tai mano pagrindinė veikla. Apie tokios laidos formatą Lietuvoje svajojau gana seniai – gal kokius 8–10 metų. Kaip tai atrodo? Specialistas važiuoja į namus pas realias šeimas, kurios susiduria su realiomis problemomis. Dresuotojas padeda toms šeimoms spręsti jų problemas, o tuo pačiu ir edukuoja visuomenę. Patikėkite, šunys nėra kvaili, nebent žinių trūksta jų šeimininkams.

Šunys yra geriausi pasaulyje kūno kalbos skaitymo ekspertai. Būkite aiškūs savo gyvūnams ir neturėsite su jais problemų.

Dažnai vykdavau į įvairias laidas apie gyvūnus, duodavau interviu kinologijos temomis, o vieną dieną taip sutapo, kad likimas suvedė mane su tinkamais žmonėmis, kurie pasiūlė imti ir tokią laidą visiems drauge padaryti.

– Ar užkalbėtojų komandoje bus daugiau žmonių? Ar jūsų šunys – iš prieglaudos paimtas Eltonas ir amerikiečių Stafordšyro terjeras Aasbo – taip pat turės darbo?

– Pagrindinė laidos vedėja būsiu aš, bet ne mažiau svarbūs bus ir mūsų laidų herojai – šeimininkai ir jų šunys. Žinoma, kai kuriuose epizoduose pasirodys ir mano keturkojai. Dažniau matysite Eltoną, 11 metų asistentą, kuris dažnai dalyvauja mano pamokose ir padeda tada, kai klientų augintiniai nemoka ramiai reaguoti į kitus šunis – loja ar tampo pavadį. Tokiose situacijose Eltonas – nepamainomas pagalbininkas, nes jis išmokytas ramiai reaguoti į aplinką. To savo pavyzdžiu moko ir kitus šunis.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Išduokite paslaptį, kaip vyks nepaklusnaus šunelio užkalbėjimo seansas?

– Per vieną laidą mes aplankysime vieną šeimą, susipažinsime su šeimininkais, kurie papasakos apie savo šunį ir savo problemas. Galbūt jis tempia pavadį ar loja ant kitų šunų, o gal šokinėja ant žmonių arba visiškai nemoka pasilikti vienas. Problemų gali būti įvairių. Susitikimo pradžioje aš stebėsiu, kaip elgiasi šuo ir kaip elgiasi jo šeimininkai, o paskui duosiu namų darbų, kuriuos jie turės atlikti per kelias savaites. Laikui praėjus, mes susitiksime antrą kartą. Aš įvertinsiu progresą, pasižiūrėsiu, kaip jiems pavyko namų darbai. Aišku, trys ar keturios savaitės tikrai nebus tas laikas, per kurį šunelis spės suformuoti naujus įpročius. Paprastai tam prireikia kur kas daugiau laiko. Tačiau jei yra noro ir valios – viskas pavyksta kuo puikiausiai.

– Savo ilgametėje praktikoje turite atvejų, kai šunys nepasidavė nei jūsų, nei šeimininkų mokymams?

– Laidoje, ačiū Dievui, tokių nepasitaikė. Tačiau gyvenime yra tekę dirbti su tokiais šeimininkais, kurie turbūt tikėjosi, kad dresuotojas yra magas, kuris pamos stebuklinga burtų lazdele ir sutvarkys jų šunį. Pasakysiu taip: be kasdienio pačių darbo tikrai jokio rezultato nebus. Tiesa, yra buvę ir tokių atvejų, kai dėl itin jautrios savo nervų sistemos ar kažkokio kito genetinio bagažo dresūrai nepasidavė ir pats šuo. Tarkime, laukinės kalytės šuniukai, nors gyveno jau pas žmones, bet vis tiek turėjo tą prigimtinį nepasitikėjimą žmogumi. Kai tas jausmas labai stiprus, nesuveikia net ir geriausia dresūra. Mūsų laidoje irgi bus viena sudėtinga herojė. Jos pavyzdžiu mes edukuosime visuomenę, kad ne visada rezultatų galima pasiekti per keletą savaičių. Ne veltui policijos kinologai savo šunis moko ne vienus metus.

– Gal turite ant savo kūno šunų dantukų „tatuiruočių“?

– Galiu parodyti visus savo randus, išsukiotus ir apkandžiotus pirštus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šunų dresuotoja – labai nemoteriška profesija, bet nustebtumėte sužinojusi, kiek daug ten moterų!

– Ar tai reiškia, kad moterys labiau supranta šunų kalbą?

– Lytis čia niekuo dėta. Galbūt joms labiau sekasi valdyti kūno kalbą, kurią gali suprasti net nuo gimimo kurčias šuo. Turėsime vieną tokį atvejį ir laidoje. Svarbiausia, kad šeimininkas gebėtų kurti šuniui emocijas – geras ar blogas – ir mokėtų dažnai persijungti tarp jų. Sakykime, šuo netinkamai elgiasi ir supykdo šeimininką, kuris ima šaukti ant jo. Keturkojis sureaguoja į balsinę korekciją, apsiramina, bet šeimininkas ir toliau lieka piktas. Tai klaida. Čia laimi tas žmogus, kuris moka iš vienos emocijos greitai persijungti į kitą, o ne tas, kurio ilgai nepaleidžia užėjęs pyktis. Jei žiūrėtume plačiau – šuo jus moko lavinti savo emocinį intelektą.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių klaidų dažniausiai daro gyvūnų šeimininkai? Ko jie nežino?

– Pirmoji klaida, kad jie nenubrėžia savo šuneliui aiškių ribų ir taisyklių. Arba tos ribos nuolatos keičiasi. Antra, jie neaiškiai komunikuoja su šunimi. Elgiasi su juo, kaip su žmogumi – kalba jam žodžiais, o ne kūno kalba. Trečia – kelia augintiniui reikalavimus, nori, kad šuniui pavyktų kažką padaryti, bet patys per mažai su augintiniu dirba. Ketvirta – šunį moko per papirkinėjimą. Aš neneigiu, kad maistą mes naudojame kaip paskatinimą mokymo metu. Iš pradžių tai leistina, bet galiausiai tie skaniukai turi atsidurti kišenėje ir būti duodami tik kaip apdovanojimas, kai šuo įvykdo komandą. O ką mes matome? Šeimininkus, vaikštančius su maistu rankose. Ir tuomet jų šunims nutinka, kaip aš sakau, asilo efektas. Šunys, kaip kokie asilai, seka paskui morką – ranką su maistu, bet vos tik maisto rankoje nebelieka – viskas baigta: šuo nebežino, ką toliau daryti. Reikėtų pradėti mokyti su maistu, o paskui slėpti jį kišenėje ir toliau naudotis savo kūno kalba – šunys kuo puikiausiai viską supras. Kitaip turėsite šunį manipuliatorių, kuris klausys jūsų tik tada, kai matys rankoje skaniuką.

Laimei, su metais įgyju vis daugiau patirties. Po truputį mokausi pasakyti ne, nes kai to nemokėjau – dažnai perdegdavau.

– Šeimoje atsirado naujas narys – gimė vaikelis. Iki tol viskas su šuneliu buvo gerai. Dabar jis pavydi, urzgia ant mažojo ir tėveliams baisu, kas bus ateityje, kai mažylis paaugs. Gal buvo galima užbėgti įvykiams už akių?

– Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje sparčiai daugėja tėvelių, kurie ima ruoštis šiam įvykiui gerokai iki vaiko gimimo. Ne vienoje šeimoje ruošėme šunis mamoms dar tik laukiantis. Ką tuomet darome? Ogi mamos perka ar pasiskolina lėles, kurios labai panašios į tikrus kūdikius. Aprengia jas išaugtais draugių vaikų drabužiais, kad tos lėlytės turėtų vaiko kvapą ir kad šuo galvotų, jog tai tikras kūdikis. Kai mama su kūdikiu sėdasi ant sofos, tai signalas šuniui, kad jis turi eiti į vietą ir atsigulti. Esu gavusi ne vieną vaizdelį iš savo klientų, kuriuose šuo net ir be komandos suprato, kaip kokioje situacijoje elgtis. Jei šuo, matydamas kūdikį, urzgia, loja, aš siūlyčiau kviesti specialistą, kuris įvertins padėtį, nustatys priežastį ir patars, ką daryti. O priežasčių gali būti labai įvairių: gal šuo loja iš baimės, gal iš susijaudinimo, o gal iš džiaugsmo, gal jis tuo savo lojimu kažką šeimininkui praneša ar kažkur jį kviečia. Yra net vienuolika skirtingų lojimo rūšių, kurių paprasti žmonės nesupranta.

– Ar galima sakyti, kad egzistuoja šunų veislės, kurios labiausiai pasižymi nedrausmingumu, ar vėlgi – tai tik šeimininkų neišmanymo problema?

– Iš tiesų veislės ne be reikalo egzistuoja. Juk kiekviena iš jų kadaise buvo išveista turint tam tikrą tikslą, kad atliktų tam tikras funkcijas. Natūralu, kad ir veislių gebėjimai pasiduoti vienokiems ar kitokiems mokymams, skiriasi. Palyginkime: darbinį vokiečių aviganį aš galiu labai daug kam paruošti, tačiau baseto toms pačioms funkcijoms – ne. Pavyzdžiui, Šiba inu, Akitos ir kiti panašių veislių šunys yra mažiausiai linkę į drausmingumą, nes jie labai savarankiški ir sprendimus priima patys. Kita vertus, vokiečių aviganiai, borderkoliai, pudeliai – tai veislės, kurios yra labai orientuotos į žmogų, į darbą su juo. Šių veislių šunys pasiduos dresūrai kur kas lengviau, nes buvo veistos tiesioginiam darbui su žmogumi. Kartais šunys net patys reikalauja būti mokomi, dresuojami. Vieni klientai man pasakojo, kad jų šuo paprastai iš dubens neėda: maisto jis nori nusipelnyti, užsidirbti – gauti jo tada, kai gerai atliks tam tikras užduotis: sėdėti, gulėti ir panašiai.

LEMPA nuotr.

– Buvo laikas, kai šunys išgydė jus nuo depresijos. O kaip dabar – ar negresia depresija, kai pagalvojate, kad nuo rudens reikės ir filmuoti edukacines laidas, ir vadovauti šunų akademijai, ir prižiūrėti savo šunis, ir dar skirti dėmesio vyrui?

– Nemeluosiu, tikrai buvo kilusių panašių minčių, kaip reikės viską suderinti. Laimei, su metais įgyju vis daugiau patirties. Po truputį mokausi pasakyti ne, nes kai to nemokėjau – dažnai perdegdavau.

O dėl nerimo?.. Dabar dėl jo išties esu labiau pasikausčiusi. Visas gyvenimo situacijas dabar priimu tokiu principu: arba jos yra malonios (geras renginys, filmas, puikūs žmonės, skani vakarienė ir pan.), arba nemalonios, bet tau naudingos ir pamokančios. Tikiu, kad turėsiu iššūkių, bet juos ruošiuosi priimti kaip sunkias, bet natūralias gyvenimo pamokas.

– Šiuo metu namuose turite du šunelius?

– Du šunelius ir katę, kurią išsirinko mano šuo Eltonas. Kadangi jis buvo draugiškas su katėmis, tai nusprendžiau sykį drauge su juo aplankyti VšĮ „Vyšnių sodas“, kuri globoja katytes. Mums bevaikštant viena savanorė atnešė parodyti tokią mažą, mielą gal šešių mėnesių katytę. Tikrai prieš eidama į šią prieglaudėlę neketinau pasiimti iš jos jokios katės. Tačiau Eltonas mažylę palaižė, tuomet ji palaižė Eltoną, o galiausiai kažkas įvyko mano širdutėje: ji išdidėjo kaip kokiam Grinčui, ašaros ėmė rinktis akyse ir aš pasakiau, kad ją imu. Taip ir padariau. Dabar Ūsytei jau aštuoneri.

– Kai prieš porą metų kalbėjomės, išsidavėte, kad labai norite ir trečio šuns, bet vyras pateikė ultimatumą: trečias šuo arba jis. Kaip manote, gal dabar – tapus gyvūnų užkalbėtoja – šis planas pavyktų? Užkalbėtumėt pradžioj vyrą…

– Sykį viena klientė pusiau juokais, pusiau rimtai manęs paklausė, ar aš dresuoju vyrus. Atsakiau jai, kad jei mokėčiau dresuoti vyrus, tai seniai būčiau milijonierė.

Š. Kairytės, laidos „Gyvūnų užkalbėtoja“ autorių, G. Krutovienės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet pafantazuoti juk galima?

– Matote, aš nebežinau, ar šiuo momentu tikrai norėčiau trečio šuns. Juk mažyliui reikėtų skirti labai daug laiko, dėmesio. Ypač pirmaisiais jo gyvenimo metais. Gerai… Tarkime, kad visos aplinkybės sukrenta mano naudai, tuomet, koks tai galėtų būti šuo? Svarstau tarp kelių veislių. Vieną prieglaudinuką jau turiu, tad norėčiau veislinio. Kadangi mane labai žavi tam tikri šunų sportai, tai galbūt norėčiau... belgų aviganio malinua. Nepirkčiau jo Lietuvoje, o dairyčiausi užsienyje dėl geresnės genetikos. Dar viena veislė, rūpinti man šiuo metu, – Stafordšyro bulterjerai. Aš ir pati turiu amerikiečių Stafordšyro terjerą vardu Aasbo. Puikus šuo, puiki veislė, deja, visuomenėje nelabai suprasta. Dėl to labai džiaugiuosi, kad ir laidoje „Gyvūnų užkalbėtoja“ turėsime net kelis šio tipo, tiesa, neveislinius šunis. Žmonės dažnai jų prisibijo dėl plačios šypsenos. Beje, dėl Stafordšyro bulterjero, manau, neprieštarautų ir mano vyras, kuris neseniai ir pats prasitarė, kad jei jau trečias – tai nebent šitos veislės arba Cane Corso, t. y. Korsikos veislės šuo. Žodžiu, kai ateis laikas – bus matyti. Kita vertus, dažnai pagalvoju, kad gal jau man vaiko reikia, o ne trečio šuns.

– Visa, apie ką mes taip smagiai dabar kalbame, yra jūsų darbai, nors ir su maloniu hobio prieskoniu. O ką gyvūnų užkalbėtoja mėgsta veikti laisvalaikiu?

– Gerai pastebėjote, nes man darbas tuo pačiu yra ir hobis. Todėl mėgstu ne tik edukuoti kitus, bet ir mokytis pati. Nebūtinai apie šunis – apie žmonių psichologiją, psichoterapiją. Žinau tam tikrų metodų, kaip dirbti su savo baimėmis ar įsitikinimais. Taip pat domina seni geri filmai. Labai patinkantį galiu žiūrėti nors ir 20 kartų. Dar mėgstu ilgus pasivaikščiojimus su šunimis – tiek mieste, tiek gamtoje. O bevaikštant, aišku, prigalvoju jiems visokių žaidimų. Vienas iš įdomiausių ir naudingiausių – paieškos. Buvo laikas, kai labai dažnai pamesdavau namų raktus. Tai išmokiau savo šunį Aasbo rasti daiktus pagal mano kvapą. Sykį jis mane išgelbėjo: surado miške pamestus mano automobilio raktus!