„Vyksta intensyvios derybos dėl paliaubų pratęsimo, kurioms mes labai pritariame, tačiau manome, kad mums reikia tikrų humanitarinių paliaubų“, – sakė jis JT Saugumo Tarybos posėdyje.

Trečiadienį tarpininkai siekė pratęsti ankstų ketvirtadienį baigsiančias galioti Izraelio ir „Hamas“ paliaubas, pagal kurias nuo praėjusios savaitės buvo paleista „Hamas“ paimtų 60 įkaitų ir 180 palestiniečių kalinių.

Antradienį 48 valandomis pratęsus pradines keturių dienų paliaubas, iš Gazos Ruožo buvo išlaisvinta nauja 12 įkaitų grupė – 10 izraeliečių ir du tailandiečiai, o Izraelis paleido 30 palestiniečių.

„Palankiai vertinu Izraelio ir „Hamas“ pasiektą susitarimą, kurį padėjo pasiekti Kataro, Egipto ir Jungtinių Valstijų vyriausybės“, – sakė A. Guterresas.

Palestiniečių islamistų organizacijos „Hamas“ kovotojai spalio 7 dieną įsiveržė per Gazos Ruožo sieną į Izraelį ir ten išžudė apie 1,2 tūkst. žmonių bei pagrobė apie 240 įkaitų, nurodo žydų valstybė.

Atsakydamas į šią daugiausiai aukų pareikalavusią ataką per šalies istoriją, Izraelis pradėjo oro, artilerijos ir karinį jūros puolimą, kad sunaikintų „Hamas“. „Hamas“ vyriausybės Gazos Ruože duomenimis, ten žuvo beveik 15 tūkst. žmonių, o didelė šiaurinio Gazos Ruožo dalis virto griuvėsiais.

„Apytikriai 45 proc. visų namų Gazos Ruože buvo apgadinti arba sugriauti“, – sakė A. Guterresas.

Armėnijai stengiantis priimti be namų likusius ir alkanus Kalnų Karabacho etninius armėnus, pareigūnai vis dar ieško daugiau kaip 100 žmonių, dingusių per 68 gyvybes nusinešusį pirmadienio sprogimą degalų saugykloje.

Sprogimas Kalnų Karabacho separatistų sostinėje Stepanakerte (Chankendi) įvyko pabėgėliams stengiantis apsirūpinti degalais ilgai kelionei kalnų keliu į Armėniją.

Jerevanas nurodė, kad nuo sekmadienio, kai Azerbaidžanas panaikino devynis mėnesius taikytą Kalnų Karabacho blokadą, į Armėniją atvyko 42,5 tūkst. pabėgėlių, o pakeliui yra dar beveik 5 tūkstančiai.

Tai daugiau kaip trečdalis iš maždaug 120 tūkst. šio etninio anklavo, kurį tarptautinė bendrija pripažįsta Azerbaidžano dalimi, gyventojų. Masinis armėnų išvykimas žymi didelį pasikeitimą kalbant apie žemių, dėl kurių daugiausia krikščionys armėnai ir daugiausia musulmonai azerbaidžaniečiai ginčijasi visą pastarąjį šimtmetį, etninę kontrolę.

Tai taip pat reiškia papildomą ekonominį spaudimą Armėnijai – išėjimo prie jūros ir didelių gamtinių išteklių neturinčiai Kaukazo valstybei, nusiviliančiai savo ilgamete diplomatine ir karine partneryste su Rusija.

Pensininkas Alechanas Hambardziumianas yra tarp šimtų pabėgėlių, bandančių išgyventi Armėnijos kalnų miestelio Goriso gatvėse.

Gorisas tapo pagrindiniu tikslu šeimoms, bėgančioms iš gimtųjų vietų sovietinių laikų automobiliais „Lada“ ir žemės ūkio transporto priemonėmis.

72 metų A. Hambardziumianas nakvoja mašinoje ir gedi per praėjusios savaitės kovas žuvusio sūnaus.

„Noriu vykti į Jerevaną, – naujienų agentūrai AFP sakė jis. – Tačiau nežinau, ką valstybė gali man pasiūlyti.“

Humanitarinė krizė

Praėjusią savaitę prasidėjus kovoms Armėnijos vyriausybė sakė parengusi apgyvendinimą 40 tūkst. šeimų.

Tačiau Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano atstovė vėlai antradienį sakė, kad vyriausybė kol kas galėjo surasti būstus tik 2 tūkst. 850 žmonių.

Gresianti humanitarinė krizė taip pat yra politinė problema N. Pašinianui.

Opozicija antradienį sutiko nutraukti šešias dienas trukusius antivyriausybinius protestus, kad pareigūnai galėtų visą dėmesį skirti perkeltiems asmenims.

Opozicija taip pat yra susiskaldžiusi ir neturi vieno lyderio, galinčio mesti iššūkį N. Pašinianui, bet analitikai sako, kad opozicijai vadovauja Maskva ir Kalnų Karabacho šalininkai, turintys šaknų šiame regione.

Svarbu ne tik maistas, bet ir priėmimas, šilta atmosfera. Būtent tai turi pajusti perkeltieji [iš Kalnų Karabacho] asmenys.

„Atvykstančių pabėgėlių srautas Armėnijoje rimtai paveiks vidaus politikos situaciją“, – AFP sakė nepriklausomas politikos analitikas Borisas Navasardianas.

„Armėnijai trūksta išteklių pabėgėlių krizei spręsti ir ji negalės jos įveikti be pagalbos iš užsienio“, – pridūrė jis.

Skubi pagalba

Raudonasis Kryžius ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) bando organizuoti skubią pagalbą.

Tačiau Rusija bendradarbiauja su Azerbaidžano pajėgomis ir daugiausia dėmesio skiria separatistų nuginklavimui, dėl kurio buvo susitarta per praėjusį trečiadienį pasiektas paliaubas.

Separatistai pranešė, kad per vieną dieną trukusį mūšį žuvo 213 žmonių, o Azerbaidžanas nurodė, kad žuvo 192 jo kariai ir civilis.

Dabar Maskva kasdien užsipuola N. Pašinianą už tai, kad jis sekmadienį sukritikavo ilgametį sąjungininką Kremlių.

N. Pašinianas kaltino Rusiją, kad ji nesugebėjo užkirsti kelio Azerbaidžano puolimui, pavadindamas dabartines Armėnijos užsienio saugumo sistemas neveiksmingomis ir nepakankamomis.

Šie komentarai pabrėžė, kad Kremliaus įtaka buvusiose sovietinėse respublikose sumažėjo, Rusijai sutelkus dėmesį į savo pačios karą Ukrainoje.

Tačiau Maskva vis dar turi svarbią karinę bazę Armėnijoje ir nurodė, kad stengsis išlaikyti Jerevaną savo įtakos sferoje.

Rusijos užsienio reikalų ministerija trečiadienį pareiškė, kad Maskva tikisi, jog „visi susitarimai dėl dvišalio bendradarbiavimo (...) bus toliau visapusiškai įgyvendinami“.

„Nusprendžiau veikti“

Didelė dalis tarptautinės pagalbos, kurią teikia tokios organizacijos kaip Raudonasis Kryžius, skiriama pirmadienį įvykusio katastrofiško sprogimo metu apdegusiems žmonėms.

Antradienį Azerbaidžanas praleido apie 20 Raudonojo Kryžiaus greitosios pagalbos automobilių ir leido Armėnijai kai kuriuos nukentėjusiuosius sraigtasparniu nugabenti į ligoninės nudegimų skyrių Jerevane.

Per sprogimą iš viso buvo sužeista 290 žmonių. Tačiau antradienį pareigūnai sakė, kad dar yra dingę 105 žmonės, o kai kurie vis dar kovoja dėl savo gyvybės.

Dėl vienu metu vykstančių kelių krizių pabėgėlius ėmė remti Armėnijos pilietinės visuomenės grupės ir nuolatiniai kaimo gyventojai, pavyzdžiui, Liana Sachakian.

Iš Goriso kilusi moteris prie savo namų pastatė stalą su pyragais, kad pamaitintų išalkusius žmones.

„Kai vakar pamačiau tiek daug atvykstančių žmonių, nusprendžiau veikti“, – sakė ji.

„Svarbu ne tik maistas, bet ir priėmimas, šilta atmosfera. Būtent tai turi pajusti perkeltieji [iš Kalnų Karabacho] asmenys“, – pridūrė ji.

Kalbėdamas PSO metinėje asamblėjoje, jis pabrėžė, kad „sveikata ir taika yra tarpusavyje susijusios“.

Rusija dėl savo invazijos šalinama iš įvairių tarptautinių institucijų, tačiau PSO asamblėjoje tokių sankcijų nenumatoma.

„Rusijos veiksmai, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir tarptautinė teisė, negali būti pateisinami, todėl raginame į juos griežtai reaguoti čia, PSO“, – savo kalboje pirmadienį sakė A. Dulkys.

Ministro teigimu, visų žmonių sveikatos ir gerovės užtikrinimas yra PSO veiklos pamatas visose situacijose, įskaitant humanitarines krizes ir konfliktus.

„Sveikata turi išlikti prioritetu, sveikatos priežiūros specialistai turi būti apsaugoti, kad galėtų atlikti savo pareigas. Sveikatos priežiūros sistemos ir medicinos įstaigos turi būti apsaugotos, kad išliktų funkcionalios, saugios ir prieinamos visiems, kuriems reikia būtiniausių medicinos paslaugų“, – kalbėjo A. Dulkys.

„Būtina užtikrinti saugų medicininės pagalbos ir gyvybę gelbstinčių medicininių reikmenų patekimą į Ukrainą“, – pridūrė jis.

Sveikatos apsaugos ministras pabrėžė, kad karas Ukrainoje lėmė „humanitarinę krizę“.

Ragino įtraukti Taivaną

Pasak A. Dulkio, į pasaulines krizes reikia reaguoti globaliu mastu.

„Pabrėžiame veiksmingo daugiašališkumo principo laikymosi svarbą, siekiant sukurti saugią pasaulinę sveikatos architektūrą“, – kalbėjo ministras.

Jo teigimu, dėl to PSO stebėtojo teisėmis į organizaciją turėtų įtraukti Taivaną.

„Šis žingsnis leistų tarptautinei bendruomenei pasinaudoti Taivano patirtimi ir mokslinėmis bei techninėmis žiniomis“, – kalbėjo A. Dulkys.

Vis dėlto kiek anksčiau PSO metinėje asamblėjoje atsisakyta svarstyti klausimą dėl leidimo Taivanui dalyvauti susitikime.

To oficialiai paprašė keliolika valstybių, su kuriomis Taivanas palaiko diplomatinius santykius, tačiau spaudžiant Kinijai iniciatyva buvo atmesta.

Jungtinės Valstijos, Lietuva ir kitos Vakarų šalys dar prieš metinę konferenciją laišku ragino PSO suteikti salai stebėtojo teises.

Prašė pasiruošti

Vidaus reikalų ministerijos (VRM) kartu su Savivaldybių asociacijos valdybos atstovais apsvarstė geopolitinę situaciją, nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, civilinės gyventojų saugos klausimus ir bendradarbiavimo mechanizmus galimos humanitarinės krizės atveju.

Situaciją vertinant šalta ir ramia galva, verta pradėti ruoštis galimiems išbandymams.

"Susitikimas vyko ne dėl to, kad jau reikėtų kelti paniką. Situaciją vertinant šalta ir ramia galva, verta pradėti ruoštis galimiems išbandymams. Sena tiesa – nori taikos, ruoškis karui. O mes norime taikos. Vadinasi, reikia numatyti visus scenarijus", – nuotolinio susitikimo esmę apibūdino Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Pernai panašių susitikimų taip pat buvo surengta, tik juose kalbėta apie savivaldybių prisidėjimą prie nelegalių migrantų apgyvendinimo. Didžioji našta šioje migrantų krizėje teko rytinėms šalies savivaldybėms.

"Šią minutę dar sudėtinga kalbėti, kiek tokių žmonių apskritai atsidurtų Lietuvoje, o ir pačioje Klaipėdoje. Bėgančių nuo karo migrantų krizę turėtų spręsti ne viena Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga. Tuomet dėmesys kryptų į kvotas, kiek tokių kvotų tektų kiekvienai šaliai, o vėliau ir kiekvienai savivaldybei. Neduok, Dieve, jei tai įvyktų", – kalbėjo V.Grubliauskas.

Skyrė namų darbų

Savivaldybių buvo prašoma revizuoti turimus pastatus, gydymo įstaigas, kitus resursus.

"Tam reikėtų numatyti ir lėšas. Tikėtina, kad į tokios krizės sprendimą įsitraukti turėtų ir privatus sektorius, apgyvendinimo, maitinimo įstaigos. O savivaldybėms reikėtų atlikti namų darbus", – pastebėjo V.Grubliauskas.

Vytautas Grubliauskas: sena tiesa – nori taikos, ruoškis karui. O mes norime taikos.

Klaipėdos savivaldybės VRM prašė parengti klausimyną, kuriame būtų nurodyta, kokios informacijos reikėtų pateikti.

"Natūralu, kad jau šiandien tenka kalbėti apie savanorių telkimo ir jų galimybių zondavimo klausimus. Šią akimirką dar to nereikia, ir aš viliuosi, kad to ir neprireiks. Išmintis byloja, jei būsi gerai pasiruošęs karui, tikėtina, kad sulauksi taikos", – pažymėjo Klaipėdos meras.

Telkia ir nevyriausybininkus

Natūralu, kad jau šiandien tenka kalbėti apie savanorių telkimo ir jų galimybių zondavimo klausimus.

Su Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovais sutarta iš anksto sudaryti apgyvendinimui tinkamų objektų sąrašą, žinoti kiekvienos savivaldybės pajėgumus ir poreikius.

Su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, "Carito", Maltos ordino pagalbos tarnybos, "Maisto banko" atstovais aptarti teisiniai bendradarbiavimo aspektai, taip pat – kur ir kokias socialines paslaugas, esant reikalui, galėtų teikti nevyriausybinės organizacijos.

"Tikėkimės, kad to niekada neprireiks. Tačiau geopolitinė realybė verčia iš anksto apgalvoti ir numatyti, kokie objektai galėtų būti pritaikyti dideliam iš konflikto zonų bėgančių žmonių srautui apgyvendinti, kaip spręstume maitinimo klausimus, kaip būtų organizuojamas humanitarinės pagalbos teikimas. Per pastarąjį pusmetį, valdydami neteisėtos migracijos krizę, sukaupėme vertingos patirties, tad tikiu, kad surėmę pečius su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, pasidaliję atsakomybę, įveiksime visus iššūkius", – po susitikimo teigė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

„Apie 12,4 mln. žmonių neturi reguliarios prieigos prie užtektinai saugaus ir maistingo maisto ir manoma, kad daugiau kaip 90 proc. populiacijos gyvena žemiau skurdo ribos“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė Sirijos arabų Raudonojo pusmėnulio (SARC) organizacijos vadovas Khaledas Hboubatis.

„Žmonės dėl brutalių krizių gyvena agonijoje“, – pridūrė jis.

Sirija iki šiol yra užregistravusi 15 tūkst. koronaviruso atvejų, tačiau tikrasis jų skaičius gali būti daug didesnis.

„Neįmanoma ištestuoti visų žmonių dėl visiško PGR testų stygiaus. Mes negalime žinoti tikrųjų skaičių“, – sakė K. Hboubatis.

Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (ICRC) pirmininkas Peteris Maureris teigė, kad humanitarinę padėtį Sirijoje paaštrina sunki ekonominė krizė ir koronaviruso pandemija.

Jis teigė nerimaująs, kad tarptautinė bendruomenė „nurašo“ Siriją. „Sirijos žmonės negali sau leisti ištverti dar vienų tokių metų, jau nekalbant apie dar 10. Mums reikia politinio sprendimo konfliktui užbaigti“, – sakė P. Maureris.

Konfliktas Sirijoje prasidėjo 2011 m., nuo taikių protestų prieš ilgametį šalies vadovą Basharą al-Assadą, tačiau vėliau su jais susidorojo saugumo pajėgos.

Per kilusį civilinį karą žuvo daugiau kaip 400 tūkst. žmonių, o maždaug 12 mln. buvo priversti palikti savo namus. Nuo tada vyriausybė atgavo dviejų trečdalių valstybės teritorijos kontrolę, tačiau šalis išlieka izoliuota dėl jai taikomų sankcijų.

Visi ligšioliniai bandymai rasti politinį sprendimą buvo nesėkmingi.

Ministrų kabinetas trečiadienį pritarė tokiam Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) siūlymui.

Pasak ministerijos, šie pakeitimai – viena iš kompleksinių pagalbos priemonių žmonėms, kurių gyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui jų tuometinėse gyvenamosiose šalyse kyla grėsmė dėl karo, teroro akto, epidemijų, stichinių nelaimių ir panašiais atvejais.

„Šie ir taip su sudėtingomis situacijomis susidūrę žmonės Lietuvoje galės kreiptis į gydytojus ir gauti gydymo paslaugas, apmokamas PSDF lėšomis. Jiems patiems už tai mokėti nereikės“, – teigia ministerija.

Teisę į nemokamą sveikatos draudimą turės ne tik minėti asmenys, bet ir jų šeimos nariai.

Pataisos aktualiausios lietuvių bendruomenėms, gyvenančioms karo zonoje Ukrainoje, politinės ir humanitarinės krizės ištiktoje Venesueloje.

Kai Mohsina pabėgo iš namų Jemene, nežinojo, buvo naktis ar diena. Vyras elgėsi žiauriai (buvo uždaręs kambaryje be langų), nes žmona nenorėjo jo liesti. Jam buvo 35-eri, jai – viso labo 14 metų. Mohsina, prievarta ištekinta mergaitė, tapo ne tik vaikų vedybų, bet ir karo, o vėliau ir kilusios humanitarinės krizės Jemene auka.

Mohsinos tėvai, ištekinę nepilnametę dukrą, gavo daugiau nei tūkstantį dolerių, o tokios sumos šeimai išsimaitinti užteks metus.

Po daugiau nei dvejų metų karo Jemenas išgyvena rimtą krizę – šalies infrastruktūra buvo stipriai suniokota, o žmonės nuskurdo, šimtai tūkstančių užsikrėtė cholera.

Tačiau tarp liūdnos mirčių ir sugriovimų statistikos, slepiasi ir dar vienas krizę atspindintis faktas. Vis daugiau Jemeno šeimų savo dukteris parduoda kaip nepilnametes nuotakas, o sūnus – kaip vaikus karius.

Ekspertų teigimu, kol kas sunku pasakyti, kiek mergaičių buvo priverstinai ištekinta ir kiek berniukų išsiųsta į kovos laukus, bet tėvai vis dažniau atsiima vaikus iš mokyklų. Tai leidžia spręsti, kad vis daugiau šeimų imasi šių radikalių žingsnių. Jemene pastaraisiais metais ypač sudėtingos gyvenimo sąlygos, labai didelis nedarbas, todėl žmonės imasi tokių drastiškų sprendimų.

Ekspertų teigimu, kol kas sunku pasakyti, kiek mergaičių buvo priverstinai ištekinta ir kiek berniukų išsiųsta į kovos laukus, bet tėvai vis dažniau atsiima vaikus iš mokyklų.

Daugiau nei dvejus metus Saudo Arabija su sąjungininkais bombardavo Jemeno teritorijas, tikėdamasi išstumti su Iranu siejamus sukilėlius, kurie perėmė valdžią. Dabartinė situacija rodo, kad Saudo Arabijai nepavyko pasiekti savo tikslų, o karas smogė didžiulį smūgį Jemeno gyventojams, ypač vaikams.

Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, vienas iš dviejų Jemeno vaikų šiandien susiduria su augimo sutrikimais, o tai siejama su nuolatiniu maisto stygiumi. Netinkama mityba lemia ir didelį vaikų sergamumą įvairiomis ligomis, tarp jų ir cholera, maždaug pusė choleros atvejų fiksuojama tarp vaikų. Didelė dalis vaikų nebeturi galimybės mokytis. Kadangi mokytojai jau seniai negauna atlygio, iš 14 400 Jemeno mokyklų 12 tūkst. buvo uždarytos.

Mohsina, kuri savo istoriją dienraščiui „The New York Times“ papasakojo telefonu iš Jemeno sostinės Sanos, tėvų buvo parduota ir ištekinta priverstinai. Per mėnesį, praleistą kartu su už save dvigubai vyresniu vyru, ji buvo mušama, prievartaujama, dėl to dažnai kraujuodavo ar iš skausmo negalėdavo pastovėti. Galiausiai ji įtikino vyrą išleisti į gatvę prašyti išmaldos, kad ir ji galėtų prisidėti prie šeimos finansų. Tą minutę, atsidūrusi gatvėje, ji pabėgo.

Jemeno įstatymais nenustatyta, koks amžius tinkamas vedybiniam gyvenimui, įstatymai nekriminalizuoja ir smurto artimoje aplinkoje.

Jemeno konfliktas prasidėjo 2014 m., kai šiitų sukilėliai iš šalies šiaurės, žinomi, kaip hučiai, susivienijo su dalimi ginkluotojų pajėgų ir puolė šalies sostinę Saną, vėliau priversdami tarptautiniu mastu pripažintą šalies vyriausybę trauktis. Tai privertė į konfliktą įsikišti Saudo Arabiją ir kitas arabų šalis, greitai paaiškėjo, kad regiono šalių įsikišimas tik paaštrino konfliktą. Vykstančios kovos paskatino daugybę šeimų išparduoti savo turtą. Kai kuriais atvejais tuo turtu tapo jų pačių vaikai.

Mohsina sako, kad visos jos draugės arba buvo ištekintos, arba jau meldžiasi ir laukia galimybės išsiskirti. Mohsina buvo priversta ištekėti už vyro, kurio ji niekada nebuvo sutikusi. Tėvai priėmė sprendimą ištekinti, kai gamykla, kurioje dirbo jos tėvas, buvo sugriauta per Saudo Arabijos ir sąjungininkų vykdomus bombardavimus.

Negalėdamas rasti darbo, Mohsinos tėvas priėmė Mohamedo pasiūlymą už nepilnametę nuotaką sumokėti 1 300 dolerių. Keturiolikmetė niekada nebuvo mačiusi vyro, tolimo savo giminaičio. Pirmą kartą ji sutiko savo būsimą vyrą, kai buvo autobusu atvežta į jo gimtąjį miestą. Ji neturėjo nieko, tik kuprinę su savo drabužiais. Kelyje autobusu jai pasakė, kad Mohamedas, jos būsimasis vyras, dirba šiukšlių surinkėju, jau yra vedęs ir turi vaikų.

Tuomet nebuvo jokios vestuvių ceremonijos. Kai po vyro smurto ir prievartos Mohsinai pavyko pabėgti ir grįžti į Saną, tėvas dukros nepriėmė – tada būtų turėjęs grąžinti Mohamedui gautus pinigus. Mohsina apsistojo turtingo genties vadovo Magedo Al Ajmalo šeimoje. Vieną kambarį savo namuose jis pavertė prieglauda tokioms merginoms. Šiuo metu Ajmalas renka pinigus, kad Mohsinos vyras sutiktų su skirtis.

Ajmalo šeima laikinai kas šešis mėnesius priima dešimt merginų, pabėgusių nuo priverstinės santuokos, o per tą laiką bandoma surasti būdų merginas išskirti su vyrais. Ajmalas sako, kad priverstinė santuoka, o vėliau tėvo atsisakymas priimti Mohsiną labai paveikė merginos psichiką.

Karas pareikalavo ir berniukų vaikystės. Daugybę vaikų skurdo kamuojami tėvai pardavė į priešakines fronto linijas. Tėvai gauna po 55 dolerius kas tris mėnesius – pakankamai pinigų, kad dvi savaites pramaitintų penkių asmenų šeimą.

Prieš karą, Jungtinių tautų duomenimis, Jemene buvo maždaug 900 karių vaikų, o dabar šis skaičius, oficialiais duomenimis, padvigubėjo, bet ekspertai teigia, kad apie daugelį į karą parduotų berniukų atvejų nežinoma, tad ir skaičiai gali būti gerokai didesni.

Vaikų teises ginančios organizacijos, teigia, kad vaikų karių ypač daug tarp hučių sukilėlių. Nors pagal įstatymus Jemene nepilnamečiai negali būti įtraukiami į karinius veiksmus, daugybė grupuočių perka karius vaikus ir netgi naudoja psichologinį šantažą, esą nė vienas berniukas netaps tikru vyru, jei nebus ginklu kovojęs kare.

Artimiausiu metu dėl bado gali mirti pusantro milijono vaikų ir bado mastai tik plečiasi – pavyzdžiui, Jemene nuo sausio badaujančių skaičius išaugo trimis milijonais.

„Gresia viena didžiausių jei ne didžiausia pasaulio humanitarinė krizė. Dėl gamtos, klimatinių sąlygų ir kartu žmogaus sukeltų veiksnių mirtis gresia tokiems skaičiams, kurie buvo įvardinti.

Kai kurioje Afrikos valstybėse, esančiose piečiau Sacharos dykumos, yra sausros zona, ten lietaus nebuvo kelis sezonus iš eilės. Tad Nigerijoje, Čade, Somalyje, Pietų Sudane yra krizinė situacija. Jungtinės Tautos kviečia skubiai, iki balandžio pabaigos skirti 4 ,5 mlrd. dolerių tam, kad būtų suteikta būtiniausia humanitarinė pagalba šiuo metu badaujantiems“, – pasakoja VU TSPMI politologė Giedrė Biržytė.

Ji pabrėžia, kad šalyse, kurių ekonomika paremta žemės ūkiu arba gyvulininkyste, lietaus nebuvimas yra pagrindinis badą sukeliantis veiksnys.

Tačiau, pasak politologės, dėl krizės kalti ne tik klimato, bet ir žmogiškieji veiksniai. Pavyzdžiui, Pietų Sudano ir Somalio šalys vadinamos silpnomis arba žlugusiomis, kur centrinė valdžia ne tik kad nesugeba užtikrinti minimalių gerovės sąlygų žmonėms, bet  taip pat kariauja grupėmis šalies viduje, vyksta kariniai konfliktai.

Plačiau apie humanitarinę krizę Afrikoje – pokalbio įraše.

Kaip išvengti katastrofos?

JT humanitarinės pagalbos vadovas Stephenas O'Brienas (Stivenas O'Brajenas) penktadienį paragino iki liepos surinkti 4,4 mlrd. dolerių, kad Nigerija, Somalis, Pietų Sudanas ir Jemenas „išvengtų katastrofos“.

„Antraip daug žmonių gali mirti iš bado, bus prarasta gyvybių, o politiniai pasiekimai, itin sunkiai iškovoti per pastaruosius kelerius metus, pakryps blogesne linkme“, – sakė jis JT Saugumo Tarybai.

„Be kolektyvinių ir sukoordinuotų pasaulinių pastangų žmonės paprasčiausiai mirs iš bado. Dar daugelis susirgs ir mirs nuo ligos. Vaikai išseks ir nelankys mokyklos. Bus prarastos gyvybės, ateitys ir viltis“, – sakė S.O'Brienas.

Jis teigė, kad karo nualintame Jemene vyksta „didžiausia humanitarinė krizė pasaulyje“. Šioje šalyje pagalba reikalinga 18,8 mln. žmonių – dviem trečdaliams visų gyventojų. Nuo sausio šis skaičius išaugo trimis milijonais. Be to, daugiau kaip septyni milijonai Jemeno gyventojų negali nuolat gauti maisto.

Karas Jemene vyksta tarp tarptautinės bendruomenės pripažintos prezidento vyriausybės bei Irano remiamų husių sukilėlių, susivienijusių su pajėgomis, lojaliomis buvusiam prezidentui. Konfliktas išsiplėtė 2015 metų kovą, kai koalicija ėmė taikytis į šiitų sukilėlius, perėmusius Sanos kontrolę.

Jungtinių Tautų duomenimis, nuo to laiko per smurto protrūkius Jemene žuvo per 7 400 žmonių, o dar 40 tūkst. jų buvo sužeista.

Kaip nurodė S.O‘Brienas, vien per pastaruosius du mėnesius per 48 tūkst. skurdžiausios arabų valstybės gyventojų buvo priversti bėgti nuo kautynių. Pareigūnas pažymėjo, kad šis konfliktas tampa „karu svetimomis rankomis“ tarp senų priešininkų – Irano ir Saudo Arabijos.

Kliūtys pagalbai

Per pastaruosius susirinkimus S.O‘Brienas sakė, kad abiejų konflikto pusių lyderiai sutiko įsileisti ilgalaikę humanitarinę pagalbą ir laikytis tarptautinės humanitarinės teisės principų.

Jis pažymėjo, kad vien per praėjusį mėnesį maisto atsargų gavo 4,9 mln. žmonių.

„Visgi visos konflikto šalys savavališkai neduoda prieigos tvariai humanitarinei pagalbai ir ją politizuoja“, – pridūrė jis.

„Humanitarines kančias, kurias šiandien matome Jemene, sukelia tos šalys ir jų įgaliotiniai, ir jei jie dabar nepakeis savo elgesio, juos reikės laikyti atsakingais už tą neišvengiamą badą, nereikalingas mirtis ir kitokias padidėsiančias kančias, kurios nutiks vėliau“, – sakė S.O‘Brienas.

Tai, ką pamačiau ir išgirdau per savo vizitą Somalyje, buvo labai skaudu: moterys ir vaikai kelias savaites vaikšto ir ieško maisto bei vandens.

JT pareigūnas pažymėjo, kad nepaisant iš visų konflikto šalių gautų patvirtinimų, jog jis saugiai galės patekti į Taizo miestą, jam nebuvo leista ten įvažiuoti, o atsitraukus truputį toliau jo automobilis buvo apšaudytas.

Iš viso reikia 2,1 mlrd. dolerių, kad 12 mln. žmonių Jemene šiemet būtų suteikta gyvybiškai svarbi pagalba ir apsauga, sakė S.O‘Brienas. Pasak jo, kol kas surinkta tik 6 proc. reikalingų lėšų.

S.O‘Brienas pranešė, kad balandžio 25 dieną Ženevoje bus surengtas ministrų lygio susitikimas, per turėtų būti pateikta įsipareigojimų skirti lėšų Jemeno žmonėms. Šiame susitikime dalyvaus ir JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas (Antoniju Guterišas).

Dirbtinai sukeltas badas

Praėjusią savaitę Pietų Sudane, jauniausioje pasaulio valstybėje, lankęsis S.O‘Brienas sakė sužinojęs, kad situacija ten yra „blogesnė nei kada nors anksčiau“.

„Badas Pietų Sudane sukeltas dirbtinai“, – pridūrė jis.

„Konflikto šalys taip pat yra badą (kurstančios) šalys – kaip ir nesikišantys, kad sustabdytų šį smurtą“, – pareiškė S.O‘Brienas

Pasak jo, Pietų Sudane pagalba reikalinga 7,5 mln. žmonių – nuo praėjusių metų šis skaičius išaugo 1,4 mln. Be to, apie 3,4 mln. žmonių buvo perkelti, o nuo sausio Pietų Sudaną paliko apie 200 tūkst. gyventojų.

Tuo tarpu Somalyje humanitarinės pagalbos ir apsaugos reikia pusei šalies gyventojų – 6,2 mln. Be to, 2,9 mln. jų dar kenčia ir badą.

Beveik milijonas vaikų iki penkerių metų šiemet bus „labai nusilpę dėl prastos mitybos“, sakė JT humanitarinės pagalbos vadovas, kuris lankėsi ir Somalyje.

„Tai, ką pamačiau ir išgirdau per savo vizitą Somalyje, buvo labai skaudu: moterys ir vaikai kelias savaites vaikšto ir ieško maisto bei vandens“, – sakė S.O‘Brienas.

„Jie prarado savo pragyvenimo šaltinį, vandens ištekliai išdžiūvo, ir jie nebeturi kaip išgyventi. Viską praradę moterys, berniukai, mergaitės ir vyrai dabar keliasi į miestus“, – sakė jis.

Tuo tarpu Nigerijoje, S.O‘Brieno teigimu, 10,7 mln. žmonių reikalinga humanitarinė pagalba, o 7,1 mln. iš jų patiria „didelį maisto trūkumą“.

Šioje vietovėje humanitarinė nelaimė kilo dėl „Boko Haram“ kovotojų sukilimo, įsiplieskusio Nigerijoje 2009-aisiais. Prie krizės prisidėjo ir prastas politinis valdymas bei klimato kaita.

Pastarasis konfliktas nusinešė apie 20 tūkst. žmonių gyvybių, o daugiau kaip 2,6 mln. kitų buvo priversti palikti savo namus. Dėl šio konflikto viename skurdžiausių pasaulio regionų humanitarinė situacija dar labiau suprastėjo.

Masinis pabėgėlių ir kitų migrantų plūsmas į Europą reiškia „beveik egzistencinę grėsmę“ šiam žemynui, pareiškė šeštadienį JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry (Džonas Keris).

„Mes susilaukėme baisiausios humanitarinės krizės Europoje po Antrojo pasaulinio karo“, – sakė jis Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje dominuoja Sirijos konflikto tema, susijusi su šio masinio pabėgėlių antplūdžio priežastimis.

„Junginės Valstijos supranta šios grėsmės politikai ir gyvenimo struktūrai Europoje beveik egzistencinę prigimtį “, – pažymėjo J.Kerry.

„Mes nesakome – „tai jūsų problema, o ne mūsų“, – pridūrė jis. – Štai kodėl mes dabar įsitraukiame ir vykdome NATO misiją, kad uždarytume pagrindinį jų kelionių maršrutą“. J.Kerry turėjo omenyje karinio jūrų laivyno atliekamą priežiūros misiją jūroje ties Turkijos ir Graikijos krantais.

„Mes prisidėsime ir kitais būdais, kad pažabotume šią bangą, kuri gali palenkti suvienytos Europos struktūrai“, – pažadėjo J.Kerry.

Dar jis pagyrė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel už jos parodytą „didelę narsą, kad padėtų daugeliui nelaimingųjų“, taip pat toms Europos bendruomenėms, kurios priima bėgančius nuo smurto žmones, „atmesdamos netoleranciją ir rasizmą“ savo visuomenėje.