Jo esama įvairių porūšių, ne tik seksualinio. Tai kito žmogaus vertimas pasielgti taip, kaip jis nenori ir neketina, totalus jo pozicijos ignoravimas. Žiniasklaidą užplūdusios diskusijos būtent apie seksualinį priekabiavimą nulemtos Harvey Weinsteino skandalo, nors turime ir savų atitikmenų pakankamai. K.Pūko atvejis elementarus – tu man, aš tau, nenori – eik lauk. Bjaurus ir, deja, dažnas atvejis. Šarūno Barto naktiniai nuotykiai kiek kitokie, nors pačios esmės tai nekeičia.

Kol kas apie juos papasakojo dvi merginos ir teoriškai to pakanka. Paulės pasakojimas įtikinamas, argumentuotas ir parodantis merginos sugebėjimą, esant ribinei situacijai, elgtis profesionaliai, operatyviai, kaip dera stipriai ir išdidžiai merginai. Vadovėlinis priekabiavimo atvejis – liudininkus ir įrodymus ji turi, nors policija elgėsi pagal savo provincinį mentalitetą. Paulė parodė pavyzdį visoms merginoms, o kitai pareiškėjai, Julijai, padarė didžiulę paslaugą.

Kai kuriomis sąlygomis atsispirti kilusiam geismui sunku, protas gerokai suskystėja, tačiau ir galima, ir būtina.

Pastarosios pasakojimas turi spragų. Ne viską prisimena, fizinio smurto (kaip Paulė) nepatyrė, liko nakvoti pas Š.Bartą, paliudyti jos teiginių negali niekas. Ir šiuo atveju tikrai tikėtina seksualinį priekabiavimą vykus, be to, dar naudojantis bejėgiška merginos padėtimi (vynas, nuovargis, nepatyrimas, baimė), ir tai vyro kaltę padvigubina. O dokumentuotas Paulės pasakojimas tarsi legitimuoja ir Julijos, įrodydamas, kad tokie dalykai su šiuo asmeniu vyksta, tad režisieriui laikas liautis vaidinus cukrinį avinėlį. "Komentarai" iš serijos "taigi pati žinojo, kur eina", "taigi abu ten gėrė", "tai ko ji čia dar nori" ar amžinasis "tai naudinga rusams" yra turgaus lygio.

Kai kuriomis sąlygomis atsispirti kilusiam geismui sunku, protas gerokai suskystėja, tačiau ir galima, ir būtina. Merginos "ne" ir reiškia "ne". Tas "ne" galioja nepriklausomai nuo to, ar susitikote pirmą kartą, ar dvidešimtą, ar kartu gyvenate jau dešimt metų ir turite tris vaikus. Sutuoktuvių liudijimas nepaverčia žmonių vienas kito daiktu. Nepamirškime to.

Pirmadienį paskelbtame interviu naujienų portalui 15min.lt ji teigė, kad tai įvyko prieš penkerius metus studijoje po kastingo.

„Mes pasilikom, gėrėm alkoholį. Po kelių valandų šnekėjimo, kai jau buvau tikrai girta, jis paėmė mano rankas, pradėjo kartoti mantrą, kad mes esam suaugę žmonės, kad tai, kas dabar vyksta, yra gerai, nes jis jaučia, kad jis man patinka, kad jausmas yra abipusis. Jis bandė mane užkalbėti, kartu liesdamas mano rankas ir bandydamas priartėti prie manęs. Vienu metu jis mane nurengė ir nuo to laiko man yra tikrai sunku šnekėti“, – sakė aktorė.

Ji tvirtino bandžiusi kaip stabdyti režisierių, nors tiesiogiai jo ir neatstūmė.

„Tai buvo jo nuolatinis bandymas patenkinti savo seksualinius geismus su mano kūnu, bet aš jo visiškai neliečiau ir nepatenkinau jo seksualinių fantazijų“, – teigė J. Steponaitytė.

Vienu metu jis mane nurengė ir nuo to laiko man yra tikrai sunku šnekėti.

Anot aktorės, kitos dienos rytą Š. Bartas „bandė tai padaryti dar kartą“.

„Aš vėl tai stabdžiau. Po kurio laiko atsitokėjau, pradėjau panikuoti, sakyti, kad tai, kas vyko, yra labai blogai ir taip neturėjo būti. Jis vėl pradėjo kartoti, kad tame nemato nieko blogo ir mes esam suaugę žmonės. Tada iš ten išėjau“, – kalbėjo ji.

Apie galimą Š. Barto seksualinį priekabiavimą J. Steponaitytė feisbuke paskelbė praėjusį penktadienį, prie savo pareiškimo pridėjusi žymę „metoo“.

J. Steponaitytė apie netinkamą Š. Barto elgesį prieš penkerius metus paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“, prie savo pareiškimo pridėjusi žymę #metoo. Su Š. Bartu BNS ir kitai žiniasklaidai nepavyko susisiekti - jo telefonas išjungtas.

„Manau, kad valstybės institucijų reakcijų greičiausiai sulauksime (....) Norisi tikėti, kad ta reakcija bus pakankamai greitai ir bent jau pirmadienį turėsime kažkokią tiek Kultūros ministerijos, tiek Lietuvos kino centro poziciją. Greičiausiai, šios institucijos laukia ir Šarūno Barto reakcijos“, – BNS šeštadienį sakė Birutė Sabatauskaitė.

Jos teigimu, pasitvirtinus kaltinimams turėtų būti sprendžiama dėl tolesnių režisieriaus filmų finansavimo. Tačiau B. Sabatauskaitė nesiėmė vertinti, ar turėtų būti atšaukta Š. Barto filmo „Šerkšnas“ nominacija Jungtinių Valstijų Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams.

„Man sunku vertinti, nenorėčiau užsiimti tokia veikla, kaip knygų deginimas ar filmų išmetimas, nes tai nebūtinai būtų teisingas sprendimas. Bet klausimas turėtų būti iškeltas dėl Š. Barto finansavimo ateityje, dėl jo atsakomybės“, – tvirtino Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė.

Lietuvos kino centro vadovas Rolandas Kvietkauskas BNS sakė, kad šiuo metu dėl asmeninių priežasčių yra išvykęs iš Lietuvos ir situaciją žadėjo pakomentuoti sekmadienį.

Drąsus žingsnis

B. Sabatauskaitė pabrėžė, kad J. Steponaitytės sprendimas prisipažinti apie patirtą seksualinį priekabiavimą yra labai drąsus ir sudėtingas žingsnis.

Seksualinis priekabiavimas yra viena iš diskriminacijos formų, apie kurią prabilti yra ypatingai sunku, todėl, kad dažniausiai tai vyksta tokiose situacijose, kai nėra liudininkų. Ne veltui tokiais atvejais diskriminacinėse bylose įrodinėjimo pareiga perkeliama atsakovui - tai reiškia, kad šiuo atveju jis turi įrodyti, kad diskriminacijos ar seksualinio priekabiavimo nebuvo. Tačiau baudžiamosiose bylose, kuriose taip pat gali būti nagrinėjami seksualinio priekabiavimo atvejai, nekaltumo prezumpcija galioja“, – teigė B. Sabatauskaitė.

Pasak jos, šiuo metu viešoje erdvėje vyksta „pusiau viešas teismas“, kol kas savo pozicijos nėra pareiškęs Š. Bartas, todėl situacija yra labai sudėtinga.

„Kalbant apie seksualinį priekabiavimą ir seksualinius nusikaltimus, mes visi turime jausti moralinę atsakomybę, žiūrėti ką kalbame ir kokius žodžius naudojame, kad nesukeltume visoms kitoms jaunoms merginoms, kurios gali bet kada patirti seksualinį priekabiavimą ar seksualinius nusikaltimus, nuolatinio kaltės jausmo sau pačioms. Nes kaltė šiuo atveju yra ne jų pusėje“, – teigė B. Sabatauskaitė.

Pasak jos, taip pat reikėtų svarstyti ir apie valstybės teisinės pagalbos suteikimą nuo tokio elgesio nukentėjusiems asmenimis.

„Mūsų teisinė sistema garantuoja tam tikrą teisinę pagalbą įtariamiesiems, bet mes neturime tokios praktikos ir reglamentavimo, kurie garantuotų tokį palaikymą nukentėjusiesiems. Tokais atvejais būti teismo procese ir atstovauti sau yra labai sunku. Reikėtų įvirtinimo, kad tokiais atvejais aukoms, nepriklausomai nuo pajamų lygio, turėtų būti teikiama valstybės teisinė pagalba, kad jos galėtų suvokti, kas vyksta teismo procese, kad joms būti padėta atlaikyti tam tikrus aštrius kitos pusės advokatų klausimus“, - sakė Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė.

Generalinis prokuratūros atstovė spaudai Elena Martinonienė sakė, kad prokurorai situaciją galėtų pakomentuoti pirmadienį.

Aktorės pareiškimas

„Prieš penkerius metus patyriau kino režisieriaus Šarūno Barto seksualinį užpuolimą. Praėjo penkeri metai, bet man tai tebėra dabartis šį vakarą, kai rašau šią žinutę. Laikiau tai paslaptyje, nes galvojau, kad tai nebeegzistuos, jeigu nesužinos niekas kitas. Tačiau tai netiesa. Mums laikas nutraukti tylą ir liautis apsimetinėjus, kad tai neegzistuoja. Prašau, neleiskit, kad tai vėl nutiktų. #metoo“.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, senatis už seksualinį priekabiavimą yra treji metai, o už privertimą lytiškai santykiauti - aštuoneri metai.

Spalio mėnesį socialiniuose tinkluose „Twitter“ ir „Facebook“ prasidėjusios kampanijos #metoo dėka tūkstančiai moterų prabilo apie seksualinę prievartą. Ši kaltinimų banga, išprovokuota paviešinimų apie prodiuserio Harvey Weinsteino (Harvio Veinsteino) skandalingą elgesį, taip pat smogė režisieriui Brettui Ratneriui (Bretui Ratneriui), režisieriui ir scenaristui Jamesui Tobackui (Džeimsui Tobakui), aktoriams Kevinui Spacey (Kevinui Speisiui), Stevenui Seagalui (Stivenui Sigalui) ir Jeremy Pivenui (Džeremiui Pivenui).

Penktadienį teismas pradėjo nagrinėti seksualiniu priekabiavimu kaltinamo buvusio Panevėžio Juozo Miltinio teatro direktoriaus Lino Zaikausko bylą. Jis kaltinamas pasikėsinimu versti lytiškai santykiauti aktorę. L. Zaikauskas kaltės nepripažįsta.

Paskutinėmis besibaigiančių atostogų dienomis ekranuose pasirodo mielas lietuviškas filmas "Sangailės vasara", idealiai tinkantis atsisveikinti su šviesiais ir laikinais jaunystės potyriais.

Lietuvių maratonas tęsiasi

Užpernai rudenį prasidėjęs lietuviškų vaidybinių filmų maratonas kol kas nekeičia tempo – turime bent vieną pilnametražę premjerą kas mėnesį. Sugriautas ir dar vienas senas mitas, kad kino centruose besilankančiam jaunimui (jis visame pasaulyje sudaro bilietus perkančių žiūrovų daugumą) neįdomus dokumentinis kinas.

Savo auditoriją surado didžiuosiuose ekranuose vienas po kito pasirodę dokumentiniai filmai "Arvydas Sabonis. 11" (2014 m., rež. Rimvydas Čekavičius ) ir "Mes dainuosim" (2014 m., jį sukūrė didelis mūsų šalies bičiulis Robertas Mullanas, prieš dvejus metus mus pradžiuginęs vaidybiniu filmu apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį "Laiškai Sofijai").

Meninės kokybės nedaug

Kiekybės rekordus tikrai viršijome, finansiniais rezultatais prodiuseriai patenkinti, spauda pergalingai trimituoja (kino šedevrais Lietuvoje dabar taip nesidžiaugiama kaip daug uždirbančiu niekalu), o štai naujos meninės kokybės kol kas tikrai nedaug. Užtat kiekvienas naujas blynas pristatomas daug žadant (šie pažadai dažniausiai baigiasi nusivylimu).

"Filmu, dėl kurio bėgtum iš pamokų" pavadintas Romo Zabarausko "Streikas" pasirodė esąs tik dar vienas (kaip ir ankstesnė "Porno melodrama") mėgėjiško lygio darbelis su nemaloniu homofobiniu tvaikeliu. Renatos Šerelytės knygos ekranizacija "Vardas tamsoje" žiūrovams buvo pristatomas kaip "pirmas lietuviškas detektyvinio žanro filmas po daugiau nei 25 metų pertraukos", nors per premjerą režisierė Agnė Marcinkevičiūtė sakė, kad tai visai ne detektyvas. Kaip dūmas neblaškomas vėjo trumpam švystelėjo ir pradingo komedijos "Moterys meluoja geriau. Kristina", "Kaip pavogti žmoną", "Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius", susilaukusios didelio žiūrovų dėmesio ir rekordinio blogų recenzijų skaičiaus.

Nutilo ir Emilio Vėlyvio filmo "Redirected / Už Lietuvą!" sukeltas triukšmas (dabar šis režisierius Maskvoje kuria filmą apie vampyrus), ir tampa aišku, kad rimtesnių pokalbių verti tik tokie pastarųjų metų lietuviški vaidybiniai filmai, kaip Kristinos Buožytės "Aurora", Mykolo Vildžiūno "Nesamas laikas" ir Igno Jonyno "Lošėjas". Dabar ekranuose pasirodanti "Sangailės vasara" (filmo premjera įvyko "Kino pavasaryje") – dar vienas džiuginantis lietuviško vaidybinio kino įvykis.

Apdovanojo amerikiečiai

"Sangailės vasara" žymi naują etapą lietuviškame kine: filmas dalyvavo Berlyno kino festivalio "Panorama" programoje, o jo režisierė Alantė Kavaitė buvo apdovanota už geriausią režisūrą prestižiniame JAV festivalyje "Sundance". Lietuvoje šiemet filmas pelnė tris "Sidabrinės gervės" statulėles.

Pati režisierė pagrindinę idėją komentavo taip: "Norėjau sukurti šviesų filmą apie paauglystę. Tokį, kokį pati būčiau norėjusi pamatyti būdama paauglė."

Šviesos šiame filme tikrai daug. Autoriai žvelgia į septyniolikmetės Sangailės pasaulį pro impresionistinius akinius. Vasaros atostogas tėvų viloje prie ežero leidžianti Sangailė svajoja apie akrobatinius triukus atliekančius lėktuvus. Tačiau mergina dar niekada neskraidė, nes yra sukaustyta neįveikiamos aukščio baimės. Per vietinę aviacijos šventę Sangailė susipažįsta su visiška savo priešingybe – gyvenimo džiaugsmu trykštančia vėjavaike Auste. Nuoširdi draugystė greitai perauga į artimus santykius, kurie abiem merginoms padeda atskleisti savo vidinį pasaulį ir išsivaduoti iš savo baimių.

Vaizdai kaip karoliai

Anot žurnalo "Kinas" apžvalgininkės Laimos Kreivytės, "filmo pasakojamą istoriją, personažų raidą nustelbia pulsuojantis vizualumas. Vaizdai veriami kaip karoliai – tik ne ant horizontalios pasakojimo, o ant vertikalios optinės ašies". Po filmo premjeros "Kino pavasaryje" operatorius Dominique'as Colinas pripažino, kad sunkiausia buvo vizualizuoti pagrindinės herojės Sangailės pojūčius. Tai pasiekta pasitelkiant gražiai nufilmuotus plaukiančius kadrus, kuriuos suliejus su tinkama muzika, gimsta impresija, būtent tokia, kokios norėjo režisierė.

"Sangailės vasara" ("The Summer of Sangaile") ****

Drama. Lietuva, 2014 m. Rež. A.Kavaitė. Vaidina Julija Steponaitytė, Aistė Diržiūtė, Nelė Savičenko, Martynas Budraitis, Jurgis Kairys.

Veiksmas 2

Humoras 1

Įtampa 2

Erotika 2

Siaubas 1

Trečiadienio vakarą Vilniuje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, įvyko Alantės Kavaitės filmo „Sangailės vasara“ premjera. Nuo penktadienio filmas pradedamas rodyti šalies kino teatruose.

Režisierės A. Kavaitės juosta „Sangailės vasara“ – bendras Lietuvos, Prancūzijos ir Olandijos darbas.

Pirmą savo filmą „Laiko ženklai“ prieš aštuonerius metus A. Kavaitė sukūrė Prancūzijoje, kur gyvena jau 23 metus. Tačiau vaikystę ir paauglystę ji praleido Lietuvoje, todėl sako, kad, sugalvojusi kurti filmą apie paauglystę, neabejojo, kad jį filmuos Lietuvoje.

A.Kavaitė sako norėjusi sukurti filmą, kuris jai būtų buvęs svarbus, kai buvo septyniolikos metų, filmą su paprastu scenarijumi, koncentruotis į pojūčius.

„Norėjau sukurti šviesų filmą apie paauglystę, apie tą gana sunkų periodą. [Žvelgiant iš] 20 metų atstumo, tai fantastiškas periodas, jis aštrus jausmams. Tą norėjau parodyti. Taip pat norėčiau, kad tie žiūrovai, kurie turi klausimų ar abejonių dėl vienos lyties meilės, gal kitaip [į tai] pažiūrėtų, [kad filmas] bent lašą tolerantiškumo įneštų“, – sako režisierė A. Kavaitė.

„Sangailės vasaros“ pasaulinė premjera įvyko Jungtinėse Valstijose, „Sundance“ kino festivalyje, kur režisierė pelnė apdovanojimą už geriausią režisūros darbą. Gegužę „Sangailės vasara“ taip pat pelnė tris „Sidabrines gerves“ kaip geriausias metų vaidybinis filmas, Sangailę suvaidinusi Julija Steponaitytė pripažinta geriausia aktore, o filmo dailininkas Ramūnas Rastauskas – geriausiu dailininku.

„Kurdama filmą negalvoju apie žiūrovus, kuriu autorinį kiną, ne komercinį. Eksperimentuoju, ieškau formos, o ne bilietų kiekio“, – teigia A. Kavaitė.

Nuo penktadienio „Sangailės vasara“ pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose.

Geriausiu praėjusių metų lietuvišku filmu pripažinta „Sangailės vasara“ toliau garsina lietuvišką kiną pasaulyje. Savaitgalį filmas apdovanotas pagrindinio Slovakijos kino festivalio prizu ir pristatytas Paryžiuje, mieste kuriame gyvena filmo režisierė lietuvė Alantė Kavaitė.

Žiūrovai po seanso – su ašaromis akyse

Praėjusią savaitę pasibaigęs „ART Film Fest“ yra didžiausias kino festivalis Slovakijoje. „Sangailės vasara“ jame buvo parodyta tris kartus ir visuose seansuose salė buvo perpildyta.

Po seansų su žiūrovais susitiko į Slovakiją nuskridusi Julija Steponaitytė, filme atlikusi Sangailės vaidmenį.

„Norinčių pamatyti filmą buvo tiek daug, kad salėje reikėjo papildomų kėdžių, o jeigu jų nebuvo, žiūrovai tiesiog sėdėjo ant laiptų. Atrodė, kad žmonės jau žinojo filmą ir laukė jo iš anksto. Buvo labai smagu tai matyti. Didžioji dalis žiūrovų buvo paaugliai – manau „Sangailės vasara“ jiems puikiai tinka. Viena mergaitė po seanso atėjo prie manęs su ašaromis akyse ir sakė, kad tai yra nuostabiausias filmas, kokį ji yra mačiusi gyvenime. Slovakijoje „Sangailę“ sutiko labai emocionaliai ir teigiamai“, – džiaugėsi aktorė.

Festivaliui pasibaigus „Sangailės vasara“ buvo įvertinta ne tik žiūrovų dėmesiu, bet ir oficialiu prizu: filmui įteiktas Trenčino miesto mero (šiame mieste vyksta festivalis) apdovanojimas. Pernai šį apdovanojimą gavo vienas geriausiai vertinamų praėjusių metų filmų ukrainiečių „Gentis“.

Pristatymas Paryžiuje buvo ypač svarbus

Savaitgalį filmas pristatytas ir Paryžiuje. Premjera šiame mieste buvo neeilinė, nes čia gyvena filmo režisierė Alantė Kavaitė. Mokyklą baigusi Lietuvoje ji persikraustė į Prancūziją ir ten pasiliko. Lietuvoje nufilmuota „Sangailės vasara“ – režisierės duoklė savo pačios paauglystei, praleistai Lietuvoje. Prancūzijoje taip pat gyvena filmo operatorius Dominique'as Colinas.

Paryžiuje filmas įtrauktas į festivalio „Le Forum des images“ programą „La Jeune Fille“ – „Jauna mergina“. Filmo pristatyme dalyvavo ne tik A. Kavaitė su D. Colinu, bet ir specialiai šia proga atskridusios pagrindinės aktorės J. Steponaitytė ir Aistė Diržiūtė.

Apie dviejų paauglių Sangailės ir Austės savęs paieškas pasakojanti šviesi, intymi ir meniška „Sangailės vasara“ jau anksčiau apdovanota prestižiniame JAV „Sundance“ kino festivalyje – Alantė Kavaitė ten gavo prizą už geriausią užsienio vaidybinio filmo režisūrą. „Sangailės vasarą“ pripažino ir lietuvių kino akademijos nariai: ji gavo „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias praėjusių metų lietuviškas vaidybinis filmas.

Į Lietuvos kino teatrus „Sangailės vasara“ atkeliaus rugpjūčio 21-ąją.

Žinią apie dėmesio tarptautiniuose filmų festivaliuose sulaukusį režisierės Alantės Kavaitės kurtą filmą „Sangailės vasara“ ir Lietuva sutiko su džiaugsmu. Būti įvertintam apdovanojimu yra svarbu – su tuo sutinka ir viena iš filmo pagrindinių aktorių Julija Steponaitytė. 8-uosiuose Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė” J. Steponaitytė nominuota Metų geriausios aktorės vaidmens kategorijoje už vaidmenis filmuose „Sangailės vasara“ (rež. A. Kavaitė) ir „Man dvim keli“ (rež. M. Kavtaradzė).

„Būti nominuotai yra malonu, taip ir pasijutau kai sužinojau“, – sako ji. Kartu su J. Steponaityte „Sidabrinę gervę” už geriausios aktorės vaidmenį pretenduoja gauti Agnė Kaktaitė už vaidmenį filme „Kelių eismo taisyklės“ ir „Sangailės vasaros“ aktorė, Julijos kolegė, Aistė Diržiūtė. „Konkurencija? Sunku pasakyti, ar ji apskritai yra, ką jau kalbėti apie tai, ar ją jaučiu. Mūsų su Aiste tikslai yra visiškai skirtingi“, – nukerta aktorė.

Ji įsitikinusi – auganti kino industrija turi auginti ir tradicijas, o „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai yra graži proga peržvelgti šalies metų produkciją ir jos kokybę. „Kartais apdovanojimai padeda kuriant savo gyvenimo aprašymą. Tokie ir panašūs faktai kalba patys už save. Žmogui, kuris turi spręsti apie tavo darbą, bet yra jo nematęs, faktai gali pasitarnauti. Tiesa, kaip ir bet kas kitas, ką įrašai į savo gyvenimo aprašymą. Viskas priklauso nuo tikslų, kuriuos esi užsibrėžęs. Žinoma, diena, kai gauni oficialų įvertinimą už savo darbą, yra maloni“, – sako Julija Steponaitytė.

Būdama aštuonerių ji pradėjo lankyti menų studiją, kurią įkūrė ką tik Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigę Vlado Bagdono vadovaujamo kurso aktoriai – Vytautas Kontrimas ir Ieva Norkūnienė. „Mes ten vaidinom, šokom, dainavom, o vienuolikos jau nusifilmavau Šarūno Barto filme „Nieko nepraranda vaikai” (skirtą „Visions of Europe“ trumpametražių filmų rinkiniui, išleistam 2004 m. – red. past.). Tai buvo pirmas filmas, kuriame vaidinau, - apie aktorystės pradžią pasakoja J. Steponaitytė.
Pati aktorystės studijų ji nepasirinko ir sako nematanti jokios priežasties pereiti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Savo studijų kryptį – fotografiją ir medijas – Metų geriausios aktorės kategorijoje nominuota Julija jaučia pasirinkusi teisingai. Tiesa, ateitį mergina planuoja sieti su kinu. Nors šiuo metu niekur nesifilmuoja, ji dirba kino postprodukcijos įmonėje – tai iš dalies susiję su jos praktika vaidinant filmuose.

„Kinas ir teatras yra du skirtingi dalykai. Juos galima lyginti, tačiau negaliu atsakyti, kur vaidindama jaučiuosi geriau, nes teatre nevaidinu ir neturiu kasdienio profesinio įdirbio. Darbas su kamera man patinka, kurti personažą filmui yra keista ir įdomu. Man apskritai patinka kino realybė ir tai, kaip jis formuoja laiko, tikrovės sampratą. Apie šiuos dalykus galvoju būdama filmavimo aikštelėje“, - pasakoja Metų geriausios aktorės vaidmens nominantė Julija Steponaitytė.