Neatsiejama dalis

UNESCO kūrybinių dizaino miestų tinklo inicijuotoje diskusijoje įvairių pasaulio miestų atstovai dalijosi inspiruojančiomis COVID-19 išprovokuotos nepaprastosios padėties dizaino praktikomis ir patirtimis, kurioms susiformuoti padėjo pandemijos metu sustiprėjęs solidarumas ir kooperatyvumas, tapę raktais nuo koronoviruso sukeltų problemų.

Dizainas kuria geresnę gyvenimo kokybę. Jis suteikia galimybes miestams mokytis vieniems iš kitų ir kurti globalią bendruomenę.

„Atsakas į pandemijos sukeltas problemas turi būti kolektyvinis, stimuliuojantis inovatyvius sprendimus ir skatinantis miestus jungtis į tinklus“, – diskusijos metu sakė vyresnioji UNESCO kultūros politikos ir kultūros plėtros specialistė Denise Bax.

„Dizainas yra neatsiejama miestų dalis, todėl būtina kelti klausimą, kokį vaidmenį jis užima? Juk dizainas kuria geresnę gyvenimo kokybę. Jis suteikia galimybes miestams kolaboruoti, keistis patirtimis, mokytis vieniems iš kitų ir kurti globalią bendruomenę“, – nuomone pasidalijo UNESCO kūrybinių dizaino miestų tinklo koordinatorė Ellie Schneider.

Komunikacijos įrankis

Vienas iš virtualios diskusijos metu pristatytų jautriausių, daugiausiai emocijų sužadinusių dizaino sprendimų, kuriuo siekiama sumažinti socialinę distanciją tarp senjorinio amžiaus asmenų ir jų artimųjų, – MACS senelių namų lankytojų namelis, apie kurį papasakojo vyriausioji daugiakultūrių senjorų priežiūros paslaugų pareigūnė Joy Leggo iš Australijos.

„Iš jūrinio konteinerio sukonstruotame namelyje yra įrengtos dvi šviesios, estetiškos, komfortiškos patalpos, kurias skiria speciali stiklinė pertvara, leidžianti matyti ir kalbėtis skirtingose namelio erdvėse esantiems asmenims. Tai sugrąžina artumo jausmą, padeda šeimos nariams palaikyti tarpusavio ryšį. Šiame namelyje švenčiami gimtadieniai ir kitos svarbios šeimos šventės, anūkai lanko savo senelius, susitinka draugai ir pan.“, – pasakojo virtualioji viešnia iš Australijos.

Dizainas geba ne tik jautriai reaguoti į visuomenei aktualias problemas. Kita svarbi jo misija – skatinti inovacijas. Tokiu pavyzdžiu pasidalijo Keiptauno (PAR) Amatų ir dizaino instituto vadovė Erica Elk. „Ekonominės situacijos gerinimas yra svarbiausias tikslas visoje Afrikoje, todėl pandemijos metu įgyvendinome virtualios drabužių ir galanterijos prekių parduotuvės idėją, kurioje svarbiausia preke, žinoma, tapo apsauginės kaukės. Elektroninės parduotuvės įkūrimas padėjo individualiems kūrėjams nenutraukti savo veiklų, taip pat inspiravo juos ir pačius ieškoti galimybių, kaip išgyventi COVID-19 kontekste“, – pozityvia patirtimi dalijosi E.Elk ir pažymėjo, jog pandemijos metu visoje Afrikoje taip pat pasiekta gerų rezultatų teikiant pagalbą vaikų ligoninėms bei socialiai pažeidžiamoms šeimoms.

Su medicininėmis kaukėmis, kurios karantino metu ne tik atliko pagrindinę – apsauginę – funkciją, bet tapo ir neatsiejamu kiekvieno miestiečio aksesuaru, susijęs ir Kuritibos miesto (Brazilija) projektas – akcija skatinanti dėvėti medicines kaukes.

Mūsų tikslas buvo inicijuoti judėjimą, kuris paragintų miestiečius dėvėti kaukes, parodytų jiems, jog kaukes nešioti yra madinga, „kieta“.

„Mūsų tikslas buvo inicijuoti judėjimą, kuris paragintų miestiečius dėvėti kaukes, parodytų jiems, jog kaukes nešioti yra madinga, „kieta“. Įgyvendindami šią įdėją, kūrėme plakatus, kuriuose žinomas kūrybinio lauko asmenybes puošėme kaukėmis, o šiais plakatais dalijomės socialiniuose tinkluose, leidiniuose, reklaminiuose stenduose atvirose miesto erdvėse. Sykiu šiuo judėjimu skatinome miestiečius įsigyti kaukes iš vietos dizainerių, kūrėjų ar netgi pasidaryti patiems. Šios iniciatyvos sklaida buvo aktyvi, todėl pavyko pasiekti ir sudominti daugybę žmonių, dėl to, pradžioje buvęs lokalus, judėjimas tapo žinomu visoje Brazilijoje“, – pasakojo Brazilijos dizaino centro direktorė Letitia Castro.

Bendruomeniškumo skatinimas

Bendruomenei skirtą projektą „WeDundee“ pristatė „Agency of None“ atstovas, dizaineris Ryanas McLeodas iš Škotijos.

„WeDundee“ yra platforma, prie kurios prisijungę miestiečiai, naudodamiesi įvairiais dizaino įrankiais, gali kurti atvirukus, plakatus, išreikšdami savo nuomonę vienu ar kitu Dandi miestui aktualiu klausimu. Vėliau šie atvirukai, plakatai yra eksponuojami viešosiose miesto erdvėse. Taip kiekvienam Dandi gyventojui suteikiame galimybę būti išgirstam“, – sakė R.McLeodas.

Išskirtinį projektą, kuriame susijungė plačios šiuolaikinių technologijų galimybės ir neribota kūrėjų fantazija, diskusijos metu pristatė vyriausioji Helsinkio miesto projektavimo specialistė Hanna Harris. Sukurta platforma „Virtual Helsinki“, prie kurios prisijungė daugybė skirtingų sričių kūrėjų. Šioje platformoje buvo rengiamos kolektyvinės šalies ir miesto šventės, kurių metu pasirodė populiariausios Suomijos grupės ir atlikėjai. „Stebinantys specialieji efektai, netikėti kompiuterinės grafikos elementai padėjo sukurti įsimenamus renginius, suteikusius pozityvios patirties miestiečiams ir palaikiusius bendruomeniškumą“, – sakė ji.

Sykiu šiuo judėjimu skatinome miestiečius įsigyti kaukes iš vietos dizainerių, kūrėjų ar netgi pasidaryti patiems.

Bendruomeniškumą skatino ir karantino metu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kartu su bendruomenių programa „Fluxus Labas“ inicijuotas projektas „Kultūra į kiemus“, kurį pristatė dr. J.Tutlytė. Klasikinės ir populiariosios muzikos, šiuolaikinio šokio, cirko ir kitų scenos menų atstovų pasirodymai džiugino Kauno miesto daugiabučių rajonų gyventojus, galėjusius stebėti mėgstamų ir naujai atrastų atlikėjų pasirodymus ne kompiuterio ekrane, o gyvai – iš savo balkonų. Scena tapdavo patiestas margas kilimas, pieva ar žaidimų aikštelė, kur vykdavo kameriniai, specialiai kiemų gyventojams surengti pasirodymai. Ši iniciatyva ne tik telkė daugiabučių rajonų bendruomenių narius, kaimynus, bet ir dovanojo nepamirštamą kultūrinę patirtį.

Atviros virtualios diskusijos metu miestų pristatyti projektai patvirtino, kad inovatyvūs dizaino sprendimai suteikia miestams spalvų, daro juos įdomesnius, o dalijimasis dizaino praktikomis ir patirtimis skatina telkti globalią bendruomenę, vienijamą bendrų tikslų.

Negana to, šią savaitę kilo skandalas dėl Vienybės aikštės projekto, kurį vysto koncerno SBA įmonė "Urban Inventors". Paaiškėjo, kad jos pasamdyta agentūra "Partizanas" ieškojo kauniečių, galinčių už 20 eurų viešai išreikšti pritarimą projektui, žavėtis juo, užduoti "teisingus" klausimus.

"Nežinome, o ir nelabai domimės būdais, kaip įtraukti bendruomenę į visavertę diskusiją. Galbūt iš baimės ir nežinojimo realybėje tik imituojame, žaidžiame demokratiją", – sako architektūrologė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė Jūratė Tutlytė.

Pokalbis su ja – apie miesto viešąsias erdves, jų paskirtį ir tai, kiek įsitraukia ir kiek dėmesio jų transformacijai skiria kai kurių valstybių visuomenės.

– Kaip apibūdintumėte, kas yra miesto viešoji erdvė? Ko neturi ar netenka miestas, kuriame mažai arba beveik nėra viešųjų erdvių?

– Viešoji erdvė yra daugiasluoksnė ir kur kas talpesnė sąvoka nei tik gražiai sutvarkytos bendro naudojimo teritorijos, žemės sklypai, aikštės, skverai ar kiti želdynai. Viešoji erdvė yra vieta, kurioje kiekvienas, nepaisant skirtumų (tautybės, rasės, lyties, amžiaus ar socialinio sluoksnio), gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, nepažeisdamas ir nenustelbdamas šio sambūvio įvairovės. Tai yra ir diskusijų laukas – kažkas tarp fizinės erdvės ir viešojo diskurso: to, kas priklauso visuomenei, yra atvira ir prieinama, tai yra demokratiško viešo gyvenimo pamatas. Miestas, neturintis viešosios erdvės plačiąja prasme, netenka galimybės būti, vadintis miestu ar bent jau laisvu miestu.

Kas kita, jei ne viešoji erdvė, yra tikrasis miesto tapatumas ir išskirtinis jo veidas? Tai laukas, kuriame plazda vietos dvasia, skleidžiasi kolektyvinis tapatumas ir vizijos, reiškiasi individų unikalumas ir geriau už bet ką kita leidžia suprasti, kas mes arba kas mūsų miestas yra. Tai yra kur kas daugiau nei privačios, uždaros ar net atviros, bet surežisuotos ir manipuliatyvios aplinkos. Sutinku su visais, kuriems viešoji erdvė yra laisvės sritis, todėl pilna nuolatinės įtampos tarp viešo ir privataus, galios ir veikimo iš apačios, skirtingų interesų grupių, praeities ir dabarties.

– Kas yra įtraukioji urbanistika? Gal galite pateikti pasaulio pavyzdžių?

– Įtraukioji arba dalyvaujamoji urbanistika (kaip ir dalyvaujamoji kultūra plačiąja prasme) yra nauja gyvenimo realybė, naujas kultūros posūkis, kurio centre – proaktyvus žmogus, miestietis, pilietis, iš pasyvaus stebėtojo ar vartotojo tampantis aktyviu proceso, meno kūrinio ar miesto kūrimo / perkūrimo dalyviu ir bendraautoriumi. Naujosios medijos, skaitmeninės technologijos, internetas iš esmės pakeitė ir sukūrė prielaidas naujoms žmonių, vartotojų įsitraukimo ir įgalinimo formoms rastis. Dalyvaujamoji urbanistika gimsta kaip naujas judėjimas už žmogui (ne technologijoms ar išmanumui per se) palankų, įtraukų ir tvarų miestų formavimo, kūrimo ir perkūrimo būdą. Kaip tyrimų sritis ji koncentruojasi į būdus ir klausimus, kaip (kokiomis formomis ar technologijomis) įtraukti ir įgalinti miestiečius įsitraukti į miestokūros procesus. Kaip praktikos laukas – ieško metodų ir kelių, kaip prie vieno stalo susodinti mokslininkus, tyrėjus, miesto planuotojus, architektus, politikos formuotojus ir valdžios atstovus, pilietinius aktyvistus, verslininkus ir kitas suinteresuotas puses, siekiant bendradarbiavimu paremtos, kolaboratyvios miesto plėtros. Taikinyje ne tik aplinkos formų, estetikos ar grožio klausimai, bet ir, visų pirma, gyvenimo kokybės, paslaugų, prieigų valdymo ir kaimynysčių kokybės gerinimo klausimai. Būtent dėl to šis judėjimas ir kultūros posūkis neretai yra vadinamas etiniu, socialiai angažuotu posūkiu.

Reikia pasakyti, kad toks kelias, kuris nėra valdžios ar galios demonstravimo menas ir iš viršaus nuleidžiamų sprendimų modelis, yra ne pats lengviausias ir tiesiausias kelias į konkretų, greitai pasiekiamą rezultatą, kuris itin aktualus superproduktyvizmo laikais. Šis kelias reikalauja radikaliai naujo požiūrio ir žinojimo (angl. know-how) bei naujų instrumentų, sistemų ir prieigų rezultatui pasiekti. O jų trūkumas dažnai nulemia ir brangiai kainuojančias tokios prieigos nesėkmes. Tad nenuostabu, kad ne tik nekilnojamojo turto vystytojai, bet ir visuomeniniai užsakovai pasirenka eiti lengviausiu, t.y. "iš viršaus" nuleisto sprendimo keliu, nes darbas su auditorija, vartotojais, miestiečiais ir jų įsitraukimas gali ne tik brangiai atsieiti, užtrukti, bet ir būti sunkiai valdomas. Tam, kad valdymas iš rankų neišslystų, gerosios praktikos kviečia visų pirma surinkti pakankamai žinių ir informacijos tiek apie aplinkas, tiek apie auditorijas bei pažinti miestą ir miestiečius, atlikti giluminius tyrimus ir stebėjimus, remtis gilesnio pažinimo, įsigilinimo, supratimo ir empatijos principais. O svarbiausia strategija neabejotinai yra pagarba ir pasitikėjimas miestiečiais, jų gebėjimu tapti ne vien vartojimo mase, bet mąstančiais, kūrybingais, pilietiškai atsakingais miesto bendrakūrėjais.

Jūratė Tutlytė                                                                Remio Ščerbausko nuotr.

Iš tiesų šis kelias ir prieiga, nors ir nėra pati lengviausia, tačiau demokratinėse kultūrose plačiai paplitusi ir įgaunanti vis didesnį pagreitį. Štai neseniai architektūrinėse dirbtuvėse "Kaunas 18+18: Prisikėlimo ašis" viešėjusi Edinburgo universiteto profesorė Karen Forbes, pristatydama naujausią savo kartu su kolegomis kvartalo Amsterdame projektą, pabrėžė, kad šio projekto atviros diskusijos vyko vienus metus(!), o miestiečių ir bendruomenių įsitraukimui buvo panaudotos tokios technologijos kaip galimybė pasivaikščioti po kvartalą pasitelkus virtualią realybę. Apskritai, reikia pastebėti, kad Nyderlanduose įtraukioji praktika yra labai paplitusi, o naujų teritorijų pertvarkų procesuose įprasta jungtinė privataus, viešo ir nepriklausomo sektoriaus partnerystė.

Štai, pavyzdžiui, projektas "Work on the Whare: Laboratory NDCM-wharf", skirtas buvusią laivybos uosto teritoriją šiaurinėje Amsterdamo dalyje paversti kūrybos laboratorija, kuriame ne tiek rezultatas, bet pats procesas ir jo dinamika yra didžiausia vertybė. Projektą įgyvendina NDSM-wharf fondas (NDSM-werf) kartu su Šiaurės Amsterdamo rajono administracija (Amsterdam-Noord) ir entreprenerių asociacija "De Toeskomst". Urbanistinė plėtra šiuo atveju vystoma kuriant pridėtinę teritorijos vertę per kūrybos, kultūros ir meno laukus. Kaip? Iniciatyva kildinama ir provokuojama principu "iš apačios į viršų", per save kuriančių, save organizuojančių bendruomenių struktūras. Projekto koordinatoriai atvėrė duris įvairiausioms bendruomenių iniciatyvoms – specialiai tam skirtame konteineryje reguliariai vykdomi susitikimai su bendruomenėmis, veikia aktyvi suinteresuotos bendruomenės komunikacija online tinklais, partnerysčių pagrindu generuojamos vietos plėtros strategijos. Todėl iš to išplaukiantys veiksmai (pavyzdžiui, festivaliai, parodos, projektai) visuomet yra bendros kūrybos ir bendradalininkų rezultatas.

– Jūsų akimis, ar iš tiesų turime įtraukiosios urbanistikos atvejų Lietuvoje?

– Neseniai vieno europinio projekto metu teko susipažinti su jauna tyrėja, kuri pasidalijo patirtimi dirbant su miesto plėtros projektais. Kartu su kolegomis ji įkūrė įmonę, kuri veikia kaip mediatorius: vykdo tyrimus, modeliuoja ir moderuoja procesą, siekia harmoningo visų pusių įsitraukimo ir skirtingų suinteresuotų grupių bendradarbiavimo. Tokių kompetencijų mes kol kas neturime arba tai yra pavieniai atvejai.

Turime pripažinti, kad dalyvaujamoji urbanistika yra ypač didelis iššūkis mūsų dar palyginti jaunai pilietinei visuomenei. Nežinome, o ir nelabai domimės būdais, kaip įtraukti bendruomenę į visavertę diskusiją. Galbūt todėl, matyt, iš baimės ir nežinojimo, realybėje tik imituojame, žaidžiame demokratiją ir leidžiame prisidėti prie ne itin reikšmingų dalykų, pavyzdžiui, išrinkti projekto pavadinimą, bet iš esmės neužtikriname miestiečių teisės gauti informaciją ar galimybės dalyvauti priimant sprendimus dėl teritorijų tvarkymo (šią teisę, beje, mus įpareigoja sergėti Jungtinių Tautų Orhus konvencija (1 str.). Informacijos (jau nekalbant apie bent kiek visavertiškesnį visuomenės įsitraukimą) nepakankamumą išgyvename ko ne visais svarbiausių projektų mieste atvejais. Jei įgaliname tik nedidelę visuomenės dalį veikti mieste, kaip turi jaustis likusi dalis? Nereikalinga, neturinti fantazijos, užtektinai galios ar poreikių?

Jei įgaliname tik nedidelę visuomenės dalį veikti mieste, kaip turi jaustis likusi dalis?

Klausiu, nes man tai rūpi. Kuo daugiau keliauju, tuo daugiau gerų pavyzdžių randu. Neseniai teko lankytis Milane veikiančiame "Mare Culturale Urbano", kuriame yra kuriamas naujas teritorijos plėtros modelis, paremtas vietos bendruomene, kuriamas kartu su ja ir jai. Gal čia ir yra sėkmės formulė – tik tai, kas išplaukia iš konkrečios vietos konteksto ir yra nulemta vietos sąlygų bei žmonių ir yra vienintelė prielaida autentiškai erdvei gimti? Ne mėgdžiojimas, kaip yra kitur, ne vienintelio teisingo modelio nuleidimas, bet tik tai, kas išplaukia iš daugiasluoksnio čia ir dabar. Iš esmės kalbame apie kolektyvinį urbanistinį ar urbanizmo intelektą. Gal ši prieiga ir nėra pati tobuliausia, bet, kaip ir demokratijos atveju, nieko geresnio lig šiol sukurti nepavyko.

– Kas Kauno Vienybės aikštėje padėtų sukurti įtraukiosios urbanistikos salą?

– Stebėdami Vienybės aikštės rekonstrukcijos procesą turime pripažinti, kad šiuo požiūriu pasukta ne tuo keliu. Ne tik procesas, bet ir pats tokios svarbos aikštės (su)tvarkymo principas problemiškas. Kalbėti apie įtraukiąją urbanistiką, kai esminiai sprendimai jau priimti, yra ne visai korektiška. Trūksta ne tik diskusijų, bet ir esminės informacijos – kokie rekonstrukcijos tikslai, etapai, sprendiniai? Kaip jie pakeis aikštę ir jos prieigas? Kodėl ji būtina ir pan. Bent kiek prasmingesnis nuomonių apsikeitimas yra įmanomas tik skaidrioje informacijos ir diskusijų aplinkoje. Kai yra dabartinė situacija, viena svarbiausių problemų, kad tarp pagrindinio verslo užsakovo, kurio rankose atsidūrė aikštės tvarkyba, poreikių kažkur pasimetė socialinis tokios svarbios aikštės užsakymas. Kas atstovauja viešajam interesui šiame procese? Ar kas ištyrė ir išaiškino, kokie yra svarbiausi prasminiai šios vietos kodai ir miestiečių lūkesčiai aikštės požiūriu? Kalbame, kad Kauno Vienybės aikštė yra svarbi kaip atgimimo, pilietinio aktyvizmo aikštė, kad jos istorija sluoksniuoja beveik visus svarbiausius Lietuvos raidos laikotarpius, kad vieniems ji pasilinksminimo, kitiems rimties zona, kad čia šalia du reikšmingiausi miesto muziejai, Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio, du universitetai, Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos. Bet ar kada susėdo šios suinteresuotos šalys prie vieno stalo ir pabandė bendradarbiauti ar suformuoti socialinę užduotį, kuri taip ir liko neartikuliuota? Geriau vėliau nei niekada.

Mokslininkų teigimu, kultūros ir kūrybos industrijų sektorius yra visuotinai atpažįstamas kaip turintis milžinišką reikšmę tiek vietinei, tiek globaliai ekonomikai.  Neseniai UNESCO paskelbtoje apžvalgoje rašoma, jog kultūrinių ir kūrybinių industrijų pajamos pasaulyje šiandien siekia net 2,2 trilijono JAV dolerių, t.y. daugiau nei Indijos BVP bei viso pasaulio telekomunikacijų sektoriaus įplaukos. Praėjusiais metais D. Britanijos valdžia paskelbė, jog kūrybinių industrijų vertė siekia 10 mln. svarų per valandą. Vis dėlto, visuomenėje kultūros ir kūrybos industrijų svarba dažnai nėra tinkamai įvertinta – šio sektoriaus suvokimas yra daugialypis ir sunkiai apibrėžiamas.

„Tai ne vien menas, ne vien kultūra, ne vien verslas, tai netgi ne dar viena klasikinė pramonės šaka ar nauja technologija. Šis sektorius sujungia visus šiuos laukus naujoje realybėje, kurią ypač svarbu analizuoti iš skirtingų pozicijų, įvertinant besikeičiančius kultūros, meno, ekonomikos, komunikacijų, technologinius ir socialinius faktorius. Kartu tai yra vienas imliausių laukų inovacijoms rastis ar jas kaupti“, – sako viena iš kompetencijos centro projekto rengėjų, VDU Menotyros katedros docentė Jūratė Tutlytė.

Britų taryba apibrėžia kūrybines ir kultūrines industrijas kaip sandūrą tarp meno, kultūros, verslo ir technologijų: joms priskiriama reklama, architektūra, spauda, televizija, radijas, dizainas, mada, muzika, kinas, meno ir antikvarinių daiktų rinka, scenos menai, amatai, kompiuteriniai žaidimai, programinė įranga. Šių sričių varomoji jėga yra talentingi „kūrybinės klasės“ atstovai: dizaineriai, menininkai, intelektualai, skatinantys inovacijas, miesto plėtrą, kūrybinių centrų ir tinklų kūrimą, socialinį ir kultūrinį miestų ir regionų vystymąsi.

Pasak filosofo, VDU Filosofijos ir socialinės teorijos katedros vedėjo, profesoriaus Gintauto Mažeikio, naujasis kompetencijos centras sieks skatinti dalyvavimo kultūrą Lietuvoje – bendrų novatoriškų sprendimų čia ieškos skirtingų sričių atstovai. „Centro pagrindinis tikslas – suvienyti kūrybinių industrijų tyrėjus, kūrėjus ir verslininkus tam, kad jiems bendradarbiaujant būtų skatinamos įvairios inovacijos ir pažanga“, – paaiškino G. Mažeikis.

J. Tutlytės teigimu, steigiant kompetencijos centrą bus remiamasi analogiškų įstaigų pavyzdžiais pasaulyje – tokie centrai tampa reikšmingais mokslo ir žinių skleidėjais, politikos formuotojais.

„Vienas ryškiausių šios srities švyturių – Kūrybinių industrijų ir inovacijų kompetencijos centras Autralijoje, tarp kurio tyrėjų yra tokie įtakingi kultūros ekonomikos įtvirtintojai, kaip Stuartas Cunninghamas, Johnas Hartley. Europoje, ypač D. Britanijoje, Skandinavijoje, tokie centrai yra labiau kūrybiniai klasteriai, federaliniai valdžios centrai, mediatoriai, užtikrinantys informacijos sklaidą, vykdantys konsultacijų, įtinklinimo paslaugas kultūros ir kūrybos industrijų veikėjams, padedantys įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje“, – pasakoja menotyrininkė.

Būsimas VDU Kūrybinių ir kultūrinių inovacijų kompetencijos centras Lietuvoje sieks spartinti mokslinius tyrimus, skatinti kultūros ir kūrybos atstovų inovacijas, bendradarbiavimą, verslumą.

Centro parengimui skirtas projektas yra finansuojamas pagal Europos tyrimų ir inovacijų programą „Horizon 2020“. Šis projektas yra vienas iš penkių, kuriuos Lietuva pateikė Europos Komisijos finansavimui, tačiau komisija patvirtino du – VDU vadovauja pirmajam iš jų, skirtam kompetencijos centrui, ir dalyvauja antrajame, kurį inicijavo taip pat Kauno aukštosios mokyklos. Kompetencijos centro projektą VDU rengia kartu su Milano politechnikos universitetu ir Kauno technologijos universitetu.