Naujajam spektakliui režisierė Gabrielė Tuminaitė subūrė ne tik spalvingą aktorių komandą, kurioje – Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis, bet pakvietė ir Lietuvoje bei užsienyje kuriančius žinomus menininkus. Viena jų – Londone gyvenanti ir kurianti rašytoja, eseistė, tapdisciplininio meno kūrėja Paulina Pukytė.
– Paulina, Žemaitės "Marti" – tai jau antrasis spektaklis Vilniaus mažajame teatre (prieš tai – "Bedalis ir labdarys" 2015), kuriame jūs imatės dramaturgo plunksnos. Šį kartą jums ir vėl tenka bedalių tema, tik jie gyvena jau kitame laike ir kitoje vietoje. Kaip šį kartą sekėsi kūrybinis procesas?
– "Bedalis ir labdarys" – tai mano pačios knyga, kurią su režisiere G.Tuminaite adaptavome scenai. Šį kartą kūrybinis procesas kitoks – Gabrielė pakvietė adaptuoti klasikinį lietuvių literatūros tekstą. Taigi procesas prasidėjo nuo pokalbių, kaip abi šį tekstą suprantame, ką jis mums sako. Pasirodė, kad suprantame labai panašiai, bet įžiūrime jame ir skirtingų dalykų, kai ką perskaitome savaip. Palyginti savo požiūrius, sudėti juos į vieną, sutarti, nesutarti, pasiginčyti yra įdomus ir, tikiuosi, produktyvus procesas.
– Kaip sureagavote išgirdusi, jog šį kartą esate kviečiama padirbėti su Žemaitės tekstu?
– Pirmiausia dar kartą perskaičiau šį baisų Žemaitės apsakymą, o tada sureagavau. Teigiamai, nes supratau, kad dabar jį suprantu kitaip, plačiau, nei tada, kai paskutinį kartą skaičiau (mokykloje), ir kad tai labai geras tekstas apie moterį patriarchalinėje visuomenėje, visiškai nepraradęs savo aktualumo ir šiandien.
– Kokie prisiminimai, asmeninės patirtys jus sieja su šiuo kūriniu?
– Mano ir mano kartos mokykliniais laikais, t. y. sovietmečiu kasdienėje viešojoje aplinkoje beveik nesijautė lyčių nelygybės – moterys daugmaž taip pat kaip ir vyrai buvo direktorės, mokslininkės, kelių tiesėjos ir t. t., tačiau namuose, už uždarų durų, ji žinojo "savo vietą", buvo atsakinga už visą buitį ir "dėl šeimos gerovės" privalėjo taikytis su tuo, kad vyras viršesnis, svarbesnis ir visada teisus. O smurtas prieš moterį šeimoje, kuris tada vadintas "buitiniu konfliktu" (neoficialiai taip vadinamas ir iki šiol), buvo laikomas privačiu žmonių reikalu, į kurį nei valstybė, nei aplinkiniai kištis neprivalo. Apie psichologinį smurtą apskritai nebuvo kalbos, patyčios kaip reiškinys nebuvo net įvardytas; nebuvo kalbama ir apie feministinį požiūrį. Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas mums tada atrodė archaika, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka. Prisimenu ir nykokas "Marčios" inscenizacijas televizijoje – tai buvo tiesiog kostiuminė liaudies muilo opera.
Dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai.
– Turbūt retas kuris nežino šio kūrinio. Vis dėlto paprašysiu sudėlioti pagrindinius akcentus vertinant šį kūrinį iš šiandienos perspektyvos. Apie ką jis – psichologinį smurtą, lyčių nelygybę, buitinius konfliktus?
– Apie visa tai ir dar daugiau. Vingių Jonas kažkada buvo tapęs neigiamu priežodžiu slunkiui, tinginiui, apsileidėliui, na gal dar kartais inertiškam žmogui apibūdinti. Bet šiandien matome, kad ši istorija – ne tiek apie slunkiškumą ir apsileidimą, kiek apie apatiją ir beviltiškumą, o svarbiausia – apie košmarą, kurį patiria jauna moteris, įklimpusi į Vingių šeimos pelkę. Apie tai, kas gali vykti ir vyksta privačioje erdvėje, apie tai, kaip "pagrindinė visuomenės ląstelė", kurioje žmogus turėtų jaustis saugiausiai, gali jį nužudyti, taip pat apie tai, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą. Taigi, kalbant abstrakčiau ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šis apsakymas yra ne tik pasenusių papročių, inertiškumo, bet ir tradiciškai reglamentuotos šeimos institucijos, kaip vienintelio priimtino gyvenimo būdo, kritika; taip pat ir "kitą", kitokį traiškančios sistemos, visuomenės kritika.
– Žemaitės amžinoji tema – "laimė" nutekėjimo ir sunkus moters likimas. Priminkite, kokia ta Katrės "laimė" apsakyme "Marti"?
– Nutekėti buvo tiesiog privaloma. Paprotinis netekėjusios moters niekinimas ir stigmatizavimas bei socialinis-ekonominis beteisiškumas moteriai buvo baisesnis, nei būti su nemylimu vyru ar visiškai kultūriškai, psichologiškai, estetiškai ar kitaip svetimoje, bet užtat šeimos aplinkoje. Kitokia Katrė, patekusi į sau priešišką, agresyvią Vingių aplinką, bando lyg prisitaikyti, lyg priešintis, kapanotis, bet dėl to tik grimzta dar giliau, tarsi į liūną, nes bet kokiu atveju pradeda virsti jais. Vadinasi, išeities nėra. Svarbu pastebėti, kad šis apsakymas nėra apie vyro ir moters tarpusavio santykius, kurie beveik visai neaprašyti. Čia yra tiktai Katrė ir "jie".
– Kaip manote, ar šiandien dar aktualu kalbėti apie tai, apie ką rašė Žemaitė prieš daugiau nei šimtą metų? Kuo šis kūrinys įdomus šiandien?
– Šis kūrinys ne tik nėra praradęs savo aktualumo, bet iš laiko perspektyvos jame atsiveria daug papildomų prasmių, kurių anksčiau galbūt neįžiūrėjome. Tai, kas vyksta "Marčioje", vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, sėkmingai vyksta ir dabar. Patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas "dūchinimas" apskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose.
– Centrinė Žemaitės kūrybos figūra – moteris. Ar Žemaitė šiame kūrinyje idealizuoja moterį?
– Na, kur jau ten idealizuoja, toli gražu. Pažiūrėkite į Vingienę, į pletkininkes bobas, galų gale ir pati Katrė – ne idealus, o visai realus moters paveikslas. Tačiau ir tokiais atstumiančiais paveikslais kaip Vingienės Žemaitė nekaltina moterų visomis pasaulio nelaimėmis, o parodo, kad jos yra aplinkos produktas. Matydama, kad Katrė gali virsti tokia pat Vingiene, rašytoja verčiau ją numarina.
– Ar spektaklyje bus kažko, ko nėra apysakoje, ir atvirkščiai: ar pasigesime kažko, kas yra apysakoje ir ko neliko spektaklyje?
– Spektaklyje yra visiškai išlaikytas Žemaitės tekstas, tačiau atsiranda keletas variacijų ir papildomas dialogas. Manau, kad statant šį tekstą reikalinga traktuotė. Be to, spektaklis, kaip savarankiška meno rūšis, atsineša savų formų, vaizdų, garsų, o kartu ir naujų prasmių, naujų įžvalgų. Spektaklis bus naujas kūrinys, režisierės matymas.
– Iš Islandijos spektaklis parviliojo garsų scenografą Vytautą Narbutą, o jus – iš Anglijos. Papasakokite, ką veikiate svetur ir ar smagu grįžti padirbėti namo, į Vilniaus mažąjį teatrą?
– Ką veikiu? Stengiuosi suderinti daugybę darbų su didmiesčio nuolat siūlomomis įvairiausiomis įdomiomis patirtimis, o tai nelengva. Labai džiaugiuosi darbu Vilniuje Mažajame teatre, bendradarbiavimu su Gabriele.
