Klaipėdos turizmo informacijos centro direktorė Romena Savickienė pasakojo, kad šiais metais, minint uostamiesčio tramvajaus 120-ąją sukaktį, planuojama parengti tris naujus pažintinius takus pagal buvusio tramvajaus judėjimo maršrutus.

Pasak direktorės, rengiamiems takams nereikės naujos infrastruktūros, buvusią tramvajaus liniją žymės skiriamosios lentelės arba stendai.

„Nebus klojami nauji takai, tiesiog tas maršrutas bus pažymėtas įvairiomis lentelėmis ar stendais, kurie nurodys tolimesnę maršruto kryptį“, – aiškino R. Savickienė.

Turizmo informacijos centro (TIC) vadovė pabrėžė, kad mieste yra ir vadinamieji sveikatos takai, kurių bendras maršrutas viršija 30 kilometrų.

„Atskiri miesto rajonai turi sveikatingumo takus su žiediniais maršrutais po šešis septynis kilometrus, kurie vienas į kitą tarsi įsilieja, jų sukūrimui nereikėjo naujos infrastruktūros, tam pritaikėme išmintus žmonių takelius ir juos sujungėme, pastatydami kryptis rodančius stendus“, – aiškino R. Savickienė.

TIC vadovė teigė, kad po karantino žmonės ne tik daugiau laiko leidžia gamtoje, bet taip pat mėgsta susirasti ir kitus įdomius maršrutus, gamtos ir lankytinų vietų tandemas leidžia jiems atsikvėpti nuo kasdienybės.

Klaipėdoje yra įrengta per 10 įvairiausių pasivaikščiojimams skirtų maršrutų, kuriais vaikštinėdami gyventojai gali ne tik grožėtis gamta, bet ir pažinti lankomus objektus, istorines vietas.

Nacionalinių ir regioninių parkų pažintiniai takai yra gana populiarūs, juose vis gausiau lankosi keliautojai.

Tai fiksuoja ir takuose įrengti specialūs lankytojų srautų skaičiuotuvai.

Pavyzdžiui, žmonių pamėgtas pasivaikščioti Litorinos takas, kuris veda iki Olando Kepurės, pernai gruodį sulaukė per 10 tūkst. lankytojų, iš viso pernai ant skardžio pabuvojo per 400 tūkst. žmonių.

Šiuo metu visose Lietuvos saugomose teritorijose įrengti puikūs pažintiniai takai su nuorodomis ir informaciniais stendais, kurie padės minti mįsles ir žaidybine forma pažinti gamtą. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose pastatyta daugiau kaip 20 apžvalgos bokštų,  yra ir apžvalgos aikštelių ant piliakalnių ar aukštesnių kalnų.

„Pažinti saugomas šalies teritorijas turėtų kiekvienas jos gyventojas, tad šiuo tikslu vasarą kviečiame dalyvauti akcijoje „Saugomų teritorijų pasas“. Tokį pasą galima pasiimti bet kuriame lankytojų centre arba atsispausdinti patiems, o aplankę penkis nacionalinius ir 30 regioninių parkų Lietuvoje gaus dovaną – knygą apie Lietuvos saugomas teritorijas“, – sako  Diana Rakauskaitė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos viešųjų ryšių specialistė.

Pasak D. Rakauskaitės, kiekvienas regioninis ar nacionalinis parkas yra kažkuo unikalus, tad verta aplankyti jų kuo daugiau.

„Asmeniškai norėčiau parekomenduoti atrasti galbūt dar nepažintą, Rytų Lietuvoje esantį Sirvėtos regioninį parką. Jame galite pamatyti tikrai neįprastą kraštovaizdį – ten prasideda Švenčionių aukštuma, toje vietoje prieš 14 tūkst. metų atsirado ledynas. Labai įdomu tai, kad lietaus lašai, nukritę Švenčionių aukštumoje, pasuka skirtingais keliais – vieni keliauja į Dauguvos baseiną, o kiti nuteka į Nemuno baseiną“, – sako ji.

1. Arlaviškių kadagių slėnis (Kauno marių regioninis parkas)

Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Šalia Kauno marių įrengtas Arlaviškių pažintinis takas, kitaip dar vadinamas Kadagių slėnio taku. 1,3 km ilgio lentų ir natūralios dangos takas veda vaizdingu mišku, leidžiasi Kauno marių link ir apsukęs ratą grįžta į Kadagių slėnį. 2022 m. atnaujintas pažintinis takas 2016 m. buvo pripažintas gražiausiu Lietuvoje, ir ne veltui – nuo jo atsiveriantys vaizdai nepakartojami: matyti ne tik apačioje besidriekiantis Kadagių slėnis, bet ir Kauno marios, Dabintos sala ir Ručkakiemio kaimo pievos kitame marių krante.

2. Žuvinto ežeras (Žuvinto biosferos rezervatas)

LRT nuotr.

Didžiausia vienintelio Lietuvoje biosferos rezervato vertybė yra Žuvinto pelkė su Žuvinto ežeru – užpelkėjusiu, sekliu, vos 0,6 m vidutinio gylio, su gausybe plaukiojančių augalijos salelių. Tai laukinių paukščių karalija, kurioje priskaičiuojama daugiau kaip 240 paukščių rūšių. Čia peri gausios didžiųjų baublių, nendrinių lingių, plovinių vištelių populiacijos, apsistoja pailsėti tūkstančiai praskrendančių gervių, žąsų, kitų vandens ir pelkių paukščių, gyvena vienas rečiausių Europoje paukščių – meldinė nendrinukė. Lietuva yra tarp keturių šalių, kuriose šie globaliai nykstantys sparnuočiai dar peri. Šalia ežero įsikūręs lankytojų centras su interaktyvia ekspozicija ir į ežerą nutiestas gamtinis takas.

3. Meškos šikna (Dzūkijos nacionalinis parkas)

welovelithuania.com nuotr.

Šalia Marcinkonių kaimo plyti aukštapelkė keistu pavadinimu, dėl kurio dažnai ir pasirenkama ją aplankyti, – Meškos šikna. Ją pasiekti galima keliaujant Zackagirio pažintiniu taku. Pelkė apaugusi retomis nedidelėmis pušaitėmis, jos paviršius nuklotas pelkinėmis samanomis kiminais, taip pat čia auga spanguolės, gailiai, kupstiniai švyliai, vaivorai. Kiminai kasmet nežymiai paauga, o apatinė jų dalis susiskaido ir su kitais augalais pamažu virsta durpių klodu, kurio storis čia siekia iki 5,5 m.

4. Preilos kopa (Kuršių nerijos nacionalinis parkas)

Neringos savivaldybės nuotr.

Per visą Kuršių neriją nusidriekusi kopų grandinė vadinama Didžiuoju kopagūbriu. Preilos kopa – viena iš jo viršūnių. Prieš porą metų Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija įrengė laiptus, kuriais kopos viršūnę galima pasiekti tiesiai iš gyvenvietės. Pakilus ant 53 m aukščio kopos atsiveria plati Kuršių nerijos panorama – žaliuojantys miškai, kalnapušėmis apželdintos kopų viršūnės, iš abiejų pusių smėlio juostą skalaujantis vanduo. Čia galima stebėti tiek iš marių kylančią, tiek į jūrą besileidžiančių saulę.

5. Kačėniškės piliakalnis (Sirvėtos regioninis parkas)

checkinlithuania.com nuotr.

Kalvotame Švenčionių aukštumos reljefe aiškiai atsiveria Sirvėtos regioninio parko kraštovaizdis, kurio perlas – Kačėniškės piliakalnis prie Mergežerio ežero. Piliakalnis stačiais šlaitais aiškiai išsiskiria jį supančio miško fone, vienas jo šlaitas baigiasi ties ežeru, kitas – žemapelkėje, per kurią vingiuoja pažintinis takas. Piliakalnis išties nemažas – šlaitų aukštis nuo vandens paviršiaus aukščiausioje vietoje siekia 22 m. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria vaizdas ne tik į ežerą, bet ir į kitame krante esančias Švenčionių aukštumos kalvas. Kadangi piliakalnis yra tolokai nuo gyvenviečių ar kelių, čia niekada negirdėti triukšmo, o tvyranti ramybė kviečia atsipalaiduoti.

6. Sprūdės piliakalnis (Varnių regioninis parkas)

welovelithuania.com nuotr.

Sprūdės piliakalnis – vienas gražiausių Žemaitijos piliakalnių, priskiriamas „parako gadynei“, iškilęs 216 m virš jūros lygio. Nuo viršaus atsiveria puikūs vaizdai į Biržulio ir Lūksto ežerus, gerai matomi Šatrijos ir Medvėgalio piliakalniai. Legendos byloja, kad kunigaikštis Sprūdeika supylė šį piliakalnį su trimis 4 m aukščio pylimų juostomis ir pastatė galingą medinę pilį su didžiuliais požemiais.

7. Mūšos tyrelio pažintinis takas (Žagarės regioninis parkas)

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuotr.

Mūšos tyrelio pažintinis takas įrengtas vertingoje gamtinėje teritorijoje – Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje. Šis išskirtinis Šiaurės Lietuvos gamtinis kompleksas susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių. 6,7 km ilgio pažintinis takas apjuosia visą Mūšos tyrelio pelkę ir yra ilgiausias pelkėse įrengtas lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

8. Meironų gamtos takas (Aukštaitijos nacionalinis parkas)

welovelithuania nuotr.

Aukštaitijos nacionalinis parkas – tai gilių dubaklonių, vingiuojančių tarp įspūdingų gūbrių ir kalvų keterų, spindinčių ežerų ir protakų vilnimis, kraštas. Čia yra ir giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas, ir seniausių Lietuvos girių fragmentų. Parke galima rasti daugiau kaip 4,5 tūkst. augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, iš kurių 195 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Susipažinti su dalimi šių gamtos turtų galima einant tarp Palūšės ir Meironių kaimų, prie Lūšių ežero įrengtu gamtos taku. Keliaudami juo galite pasirinkti vieną iš trijų skirtingo ilgio žiedinių maršrutų, apimančių vis kitą gamtinį akcentą ir supažindinančių su jo vertybėmis: reljefo žiedas – norintiems kopti į kalvas, pelkių žiedas veda per pelkėtą daubą, o Taramo ežero žiedas atskleidžia paežerių grožį.

9. Girnikų kalnas (Kurtuvėnų regioninis parkas)

Šiaulių turizmo informacijos centro nuotr.

Girnikų kalnas, arba šventakalnis, – tai aukščiausia, 183,4 m, kalva Šiaulių rajone. Užkopus ant kalvos atsiveria puikūs regioninio parko vaizdai, pietuose baltuoja Kurtuvėnų bažnyčia, saulėje lyg veidrodis žiba tvenkiniai, rytuose driekiasi Šiauliai, į vakarus už 30 km Žemaičių aukštumos kalvų grandinėje stačiais šlaitais išsiskiria Šatrijos kalnas. Padavimai mini čia buvus šventą vietą. Pasakojama apie kalne palaidotą milžinų motiną Kurtuovę, prasmegusią bažnyčią, apie akmenį kalno viršūnėje, ant kurio degusi šventoji ugnis.

„Ketvirtadienį posėdžiavusi Kauno rajono taryba papildė vietų pakaunėje sąrašą, kuriose bus draudžiama rūkyti. Į sąrašą įtraukta dešimt naujų vietų, tarp kurių pateko ir pažintiniai takai. Paskelbti šias vietoves nerūkymo zonomis inicijavo Kauno rajono savivaldybės seniūnijos“, – skelbia rajono savivaldybės atstovai.

Ji aiškino, kad siekiama pažintinius takus padaryti dar patrauklesniais, leisti lankytojams įkvėpti čia esančių natūralių kvapų, o ne šalia kito žmogaus traukiančių cigarečių dūmų. Be to, tikimasi, kad šis sprendimas leis sumažinti gamtoje išmetamų nuorūkų skaičių, mat šios atliekos būdavo dažniausiai išmetamos bet kur.

Nerūkymo zonos – tai prevencinė priemonė, skirta parodyti rūkymo žalą mūsų sveikatai ir keisti rūkančiųjų įpročius.

„Nerūkymo zonos – tai prevencinė priemonė, skirta parodyti rūkymo žalą mūsų sveikatai ir keisti rūkančiųjų įpročius, o ne bausti. Siekiame mažinti rūkančiųjų skaičių itin gausiai žmonių lankomose vietose, kad būtų užtikrinama sveikesnė ir saugesnė aplinka“, – paaiškino Kauno rajono savivaldybės gydytojas Dainius Kryžanauskas.

Nerūkymo zonomis paskelbtos šios teritorijos: Pakalniškių, Laumėnų, Žiegždrių, Arlaviškių pažintiniai takai, Dubravos rezervatinė apyrubė (Samylų seniūnija), „Šviesos parkas“ Užliedžių kaime, parkas prie Balio Buračo gimnazijos (Karmėlava), Ramučių parkas, aktyvaus poilsio parko teritorija Bubių kaime, teritorija prie Batniavos seniūnijos administracinio pastato.

Smagus nuotykis

Tai yra ilgiausias automobiliams skirtas maratonas Lietuvoje – jo ilgis apie 2 000 km. Jame varžosi daug sportininkų – motociklininkai ir keturratininkai, automobilininkai važiuoja "Sport", "Extreme" ir "Tourism" klasėse. Pastarosios dalyviams tenka įveikti ilgiausią trasą. Jiems netenka važiuoti specialiais greičio ruožais.

Norint dalyvauti "Tourism" klasėje, užtenka turėti keturiais ratais varomą visureigį bei pasiryžti ilgam nuotykiui. Kartu rasti tą nuotykį norinčią patirti kompaniją.

"Tourism" įskaitos pagrindas – gera navigacija. Čia nereikia varžytis dėl kiekvienos sekundės – būtina nuvykti iš vieno objekto į kitą per tam tikrą nustatytą laiką ir važiuoti organizatorių nurodytu maršrutu – pačiu Lietuvos pasieniu.

Startas – rytoj

Maratonas prasidės šį vakarą Druskininkuose. Čia visiems dalyviams reikės atlikti formalumus – apsilankyti administracinėje (pateikti automobilio, ekipažo narių dokumentus) ir techninėje (specialistai įvertins automobilio techninę būklę, ar jis tinkamas kelionei) komisijose. Reikės išklausyti organizatorių pasakojimą apie laukiančius iššūkius.

Kiekvieną kartą nuotykis čia kitoks ir vis įdomesnis – pamatai daug atokių sodybų, laukinių žvėrių, pasilabini su pasieniečiais.

Ketvirtadienio rytą – startas: iš Druskininkų turizmo įskaitos dalyviai turės įveikti 260 km atstumą ir atsidurti Smalininkuose. Jų laukia kelionė pasienio su Baltarusija, Lenkija ir Rusija ruožais: ties įspūdingu Maros upeliu, Vištyčio ežero pakrantėmis ir kitais keliais. Po to lauks 376 km ruožas iki Mažeikių rajone esančio Ašvos malūno, iš ten – 419 km iki Zarasų. Kiekvienoje sustojimo vietoje bus galima kelias valandas atsipūsti, pavalgyti ir pasidalyti įspūdžiais su kitais maratono dalyviais. Iš Zarasų ekipažai judės iki Sariuose įrengtos stovyklavietės – pasieniu su Baltarusija teks įveikti 250 km. Tada – 229 km ruožas iki Šalčininkų, o iš ten – 187 km iki finišo Druskininkuose. Visam maratonui, įskaitant poilsį, skiriama 60 valandų.

Greitai tirpsta laikas

Turizmo įskaitos dalyviai prisimena, kad maratone 60 valandų ištirpsta labai greitai. Turizmo klasės dalyviai turi įveikti apie 1 700 km distanciją, tačiau asfaltuotų kelių joje labai nedaug – tik nuo Klaipėdos iki Latvijos pasienio. Žvyrkelių, kuriuose drąsu važiuoti leistinu 70 km/val. greičiu, taip pat nebus daug – kelios atkarpos ties ganėtinai urbanizuotu Latvijos pasieniu, kur galima pamatyti daug kaimų ir pavienių sodybų.

Likusiose kelionės dalyse teks važiuoti vingiuotais miškų keliais, kurių civilizacija dar neaplankė. Todėl laiko 187 km kelionėje iš Šalčininkų į Druskininkus gali būti sugaišta panašiai kaip įveikiant 419 km nuo Ašvos malūno iki Zarasų.

"4x4 Perimetro" turizmo įskaitoje dalyvavau dukart. Nėra taip, kad vieną kartą apvažiuoji aplink Lietuvą, padedi varnelę, ir to užtenka. Kiekvieną kartą nuotykis čia kitoks ir vis įdomesnis – pamatai daug atokių sodybų, laukinių žvėrių, pasilabini su pasieniečiais", – prisimena 2012-aisiais (su "Nissan X-Trail") ir 2016 m. (su "Nissan Navara") maratoną įveikęs fotografas iš Klaipėdos Algirdas Venskus.

Jį žavi renginio įvairovė, mat keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir įveikiamų etapų laikas – paprastai maratone būna bent vienas orientacinis etapas, kuriame startuoti reikia tamsiuoju paros metu. Kaip didžiausią įspūdį palikusį dalyką fotografas išskiria sunkiai pasiekiamose vietose esančius namus.

"Būna, kad važiuoji 30 km mišku, kuriame nė gyvos dvasios, ir pamatai priešais gyvenamąjį namą. Tokių namų matėme daug ir kiekvienas nustebindavo – kaip žmonės į juos atvažiuoja, jeigu mes net su pikapu vos judame?" – stebisi klaipėdietis.

– Kada pažintiniai gamtos takai atsirado Lietuvoje?

– Lietuvoje pažintiniai gamtos takai šiandien nėra naujovė, tai nieko nestebina, bet maždaug prieš 30 metų gamtos takai buvo tik pradėti kurti. Atsiradimo pradžia, žinoma, buvo labai įvairi. Druskininkuose buvo pradėti kurti sveikatingumo takai, tačiau jų profilis šiek tiek kitoks.

Gamtos takai atsirado praėjusiame amžiuje, apie 80-uosius ar 90-uosius metus. Reikia paminėti, kad Lietuva tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo viena pirmųjų. Estai, latviai ir lietuviai pirmieji pradėjo kurti takus.

Prie ištakų prisidėjo ir amžiną atilsį profesorė habilituota daktarė Elena Šapokienė, parengusi pirmą leidinį apie mokomuosius gamtos takus. Ten ji nurodė jų paskirtį. Paskirtis ir dabar nekinta – takai skirti pažinti, pamatyti gamtą, suvokti, kas yra gamta, išmokti ją saugoti ir formuoti vertybes.

– Kiek tas pažinimas suderinamas su gamta? Dažniausiai takai įrengiami saugomose, unikaliose  teritorijose.

– Lietuvoje šiuo metu yra apie 200 pažintinių gamtos takų. Jų tikrai daug, yra iš ko pasirinkti. Jie labai įvairūs savo atstumais, maršrutais, savo įrengimu, kai kurie skirti mažiesiems, kai kurie – suaugusiems, kai kurie netgi įrengti rezervatuose, kur lankymas iš viso ribojamas, takas nutiestas rezervato pakraščiais.

Lankyti gamtos takus reikėtų pasiruošti, nes einama su tam tikru tikslu. Žinoma, tai ir tam tikras fizinis aktyvumas. Vidinio tako ilgis yra 1,5–3 km, yra ir 5–7 km ilgio takų. Tai reikalauja tam tikro fizinio pasirengimo.

– Labai skiriasi, ar esi nusiteikęs pasivaikščioti po ąžuolyną, ar po pelkę.

– Be abejo, pelkėse takai įrengiami visų pirma tam, kad žmonės nekeliautų, kur nori. Pelkės yra saugomos, dažniausiai tai ichtiologiniai draustiniai. Pageidaujama, kad įrengtu lentų taku lankytojai eitų, nenaikindami augalijos, negąsdindami gyvūnijos. Ąžuolynuose takai taip pat įrengiami specialiai.

Visi gerai žino populiarų Dūkšto ąžuolyno taką. Jo paskirtis įvairesnė, nes ąžuolyno ekosistemą pažinti gana sudėtinga – labai daug augalų, gyvūnų, vabzdžių. Ąžuolyne yra ir įvairių kitų dalykų: skulptūrų, etnokultūros elementų.

Būna mitologinių takų. Pavyzdžiui, vienas naujausių įkurtas Sirvėtos regioniniame parke, Šventos kaime, einant ūksmingu eglynu galima pažinti senovės baltų dievybes, kurių ten yra 20–30.

– Saugomų teritorijų specialistai visada pamini, kad lazda turi du galus – lankytojai kviečiami, bet atsiranda ir problemų, kai jie ten pernelyg ilgai užsibūna.

– Be abejo, žmonės linkę vartoti gamtą. Vis dar linkę ne gerėtis, pažinti, o vartoti gamtą. Tai nėra geras įprotis. Dėl to takai formuoja vertybes. Anksčiau prie takų būdavo gausu įvairių šūkių, įspėjimų, draudimų. Tų draudžiamųjų ženklų ir dabar kartais pasitaiko, bet žmonės jų nepastebi. Tai nėra veiksminga visuomenės auklėjimo priemonė.

Keliaujant taku turbūt pirmiausia reikėtų žinoti, ko einama į tą pažintinį taką. Visų pirma – pažinti ir pamatyti gamtą. Jei norime ją pamatyti, ją reikėtų išsaugoti ir nepalikti toje gamtoje svetimkūnių. Kiekvienam nemalonu pamatyti išmėtytas šiukšles ar greta tako išmintus takus, kuriuos paliko ne gyvūnai, o žmonės.

Gamtoje mes bandome pajausti aplinką. Žmogus pojūčių turi tikrai nemažai. Galime, kad ir keliaudami pelkėje, ne tik dairytis, stebėti, pamatyti perkūno oželį, bet ir užuosti gailių kvapą. Galime dairytis, ranka paliesti kiminų viršūnes, pamatyti, kokia tai įdomi samana.

Prie pažintinių takų įrengiami stendai, tačiau jie labai dideli, juose daug informacijos, kurios paprastai niekos neskaito. Daug regioninių, nacionalinių parkų turi tinklalapius, kur tie takai aprašyti. Į pažintinį taką reikia važiuoti jau šiek tiek pasiskaičius. Reikia paruošti namų darbus, ypač jeigu keliaujama su šeimomis.

Važiuojant aplankyti pažintinio tako, reikia jau žinoti, ką tėvai gali parodyti vaikams, kaip mokytojai, o kartais gali būti ir atvirkščiai – vaikai gali pasiskaityti, papasakoti tėvams ar jaunesniems broliukams ir sesutėms. Stendai taip pat yra savotiškas svetimkūnis pažintiniame take.

Reikia žiūrėti į gamtą atviromis akimis, stengtis kuo daugiau pamatyti tame 2 km maršrute. Įspūdžius reikia išsivežti. Niekas nedraudžia fotografuoti, piešti, atlikti kūrybines užduotis, kurios turi išliekamąją vertę.

– Gamtininko akimis, ar suderinami du skirtingai dalykai – lankytojų gausa ir net invazija į pažintinį taką ir gamtosauga? Juk paprastai gamtos takas, pažintinis gamtos takas būtent todėl ir steigiamas, kad ta vietovė kažkuo unikali.

– Taip, pažintiniai takai steigiami unikaliose vietovėse, tačiau lankytojų krūvis daugiau ar mažiau apgalvojamas. Jie nenukreipiami kažkur, kur yra pati vertingiausia gamta, kur yra rezervatinės zonos. Ten lankytojų paprastai nematome.

Taip pat stengiamasi, kad lankytojai tose vietose ilgai neužsibūtų – atėjo ir pamatė. Toks požiūris vis labiau populiarėja. Pažintiniai takai nėra tokios rekreacinės zonos, kaip pliažai, paplūdimiai, kuriuose pasiliekama ilgesniam laikui. Todėl dabar vis dažniau pažintinių takų aplinkoje nebeįrengiamos šiukšliadėžės, šiukšlių konteineriai, lauko tualetai.

Žmonėms, kurie pavargsta, galbūt yra įrengtas vienas ar kitas suoliukas, tačiau takais keliaujama, susipažįstama. Dabar beveik visi lankytojai keliauja automobiliai, todėl, jei išalksta, gali susirasti artimiausią kavinę. Netgi regioninių parkų interneto svetainės pateikia informaciją, kur galima pavalgyti. Be to, dabar tokią informaciją labai lengva susirasti išmaniajame telefone. Valgyti galima važiuoti kažkur kitur, kad ir į tą pačią rekreacinę zoną, paežerę, kur ir toliau galima leisti laiką gamtoje.

– Taigi pagrindinis principas – esame tik trumpalaikiai svečiai – galioja, kad nepamirškime, kad čia esame tik trumpalaikiai svečiai?

– Taip. Dar vienas principas, kurį vis kartoja visi gamtosaugininkai – ką atsinešei, išsinešk. Kai tik atidaromas naujas pažintinis takas, vietinėje ar net nacionalinėje spaudoje pasigirsta balsų – neįrengta šiukšliadėžė, nėra konteinerių. Tie takai skirti ne kaupti šiukšles. Žmogus visada linkęs šiukšlinti, tačiau tas šiukšles išsivežti nėra sunku, ypač jei atvykome automobiliu.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad Baltijos šalys buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo pirmosios tuometės respublikos, kuriose atsirado pažintiniai gamtos takai, bet Europoje ir pasaulyje tai tikrai nebuvo naujiena. Ar tokios pat praktikos laikosi ir užsienio šalys?

– Užsienio šalyse takų įvairovė labai didelė. Man teko susipažinti su Vokietijos gamtos takais. Jų įvairovė labai didelė. Galbūt didžiausią įspūdį padarė takai, kurių tinklas nacionaliniuose parkuose labai didelis. Vokiečių tautoje populiaru keliauti pėsčiomis.

Pas mus dar nėra tokios mados. Pamatyti vokiečių šeimą, grupę, keliaujančią su kuprinėmis ar be jų, su vaikščiojimo lazdomis ir nueinančius dešimtis kilometrų yra labai įprastas dalykas. Viename iš nacionalinių parkų darbuotojai paminėjo, kad sąlyginai nedidelėje teritorijoje yra keli šimtai takų. Atrodo, kur tai telpa, bet tie takai nėra tokie, kaip pas mus,  grįsti lentomis, įrengtais tilteliais per įvairias vandentėkmes. Tai yra tiesiog grunto keliukai.

Maršrutai pažymėti spalvomis ant medžių kamienų. Lankytojas gali pasirinkti pagal spalvą sau tinkamo ilgio maršrutą, keliauti tuo taku, priklausomai nuo fizinių galimybių, ar 3 km, ar 30 km. Jeigu žmogus pasirinko raudoną spalvą, gali keliauti visą dieną, o jeigu pasirinko žalią spalvą, tai ta kelionė baigiasi po valandos.

– Ten klausimo, ar šiuo taku galima važiuoti automobiliu, turbūt niekam nekyla?

–  Pas mus grybautojai pratę prie grybo nuvažiuoti automobiliu. Žinoma, yra ir toks dalykas, kaip automobilių turizmas, tačiau yra ir automobilių aikštelės, kuriose tie automobiliai paliekami. Nacionaliniai, regioniniai parkai ir Lietuvoje pirmiausia turėtų būti skirti kelionei pėstiesiems, dviratininkams, keliaujantiems valtimis, o tik po to automobiliams (nors yra įrengti automobilių maršrutai).

– Koks metų laikas tinkamiausias keliauti pažintiniais gamtos takais?

– Galėčiau pasakyti, kad tinkami visi metų laikai, netgi žiema. Žinoma, ne visur tas sniegas nuvalomas, bet ir tokiu metu galima keliauti. Dalis takų atviri lankytojams. Ten nėra darbo valandų ar kažkokių užkardų, galima keliauti.

Pamatysite, kaip gamta keičiasi. Labai gera priemonė yra dviratis, nes su juo galima pravažiuoti didesnį taką. Kad ir Neries regioniniame parke galima pravažiuoti kelių dešimčių kilometrų dviračių taką. Rudenį, ankstyvą pavasarį įspūdžius išsivešime tikrai puikius, galėsime tą gamtą pajusti, keičiantis metų laikams.