Tai – daugybę M.A.M.A. statulėlių per savo karjerą pelniusi viena ryškiausių Lietuvos scenos žvaigždžių – Justė Arlauskaitė-Jazzu ir dainų autorius bei atlikėjas, žmogus-rokenrolas Tomas Sinickis.

„M.A.M.A. apdovanojimai yra didžiulė muzikos pasaulio šventė, ir norėjosi teisingo, gero rokenrolo, todėl pakvietėme šį duetą, – sako šou prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas. – Tiek Jazzu, tiek T. Sinickis yra puikiai žinomi, juos myli tiek publika, tiek kolegos muzikantai. Ir jie turi visišką teisę kalbėti, juokauti apie muzikos pasaulį, nes yra jo neatsiejama dalis.“

„Kodėl sutikau būti M.A.M.A. vedėju? Į tai geriausiai atsako mano dainos pavadinimas – „Kaltas gerumas“, – kalba T. Sinickis. – Kai pakvietė, buvo lengvas šokas, ypač todėl, kad muzikos srityje šiuo metu beveik nedirbu. Pirmiausiai paklausiau draugų ir artimųjų, ar turėčiau sutikti. Liepė sutikti. Tad viskas yra per juos ir dėl jų, matyt. Aš, žinoma, būsiu piktas vedėjas, kuris iškoneveiks visus muzikantus, gyvus ir mirusius, pagal geriausias lietuvių humoristų tradicijas (nesijuokia.)“

Justė Arlauskaitė-Jazzu. / L. Griciaus nuotr.

Dirbti su Tomu ant scenos – iššūkis, nuotykis ar šventė? Jazzu sako, kad tinka visi trys atsakymai. „Vis dėlto labiausiai – šventė, juk ir renkamės, kad tą šventę sukurtume kitiems, – nusišypso Jazzu. – Tomą pažįstu seniai, labai jį jaučiu ir gerbiu. Žinoma, tai bus nauja patirtis mums abiem, todėl reikės susiderinti ir vienam kitą pažinti dar kartą, kitame amplua. Manau, kad mes abu, net ir būdami labai skirtingi, esame rokenrolas ir reivas viename. Ir ant M.A.M.A. scenos ketiname išlikti savimi – tokiais, kokius mus pažįsta žiūrovas ir klausytojas.“

Ant šios scenos Jazzu yra pasirodžiusi daugybę kartų – ir kaip atlikėja, ir kaip apdovanojimų laureatė, o 2016-aisiais išbandė save ir šio milžiniško renginio vedėjos amplua.

Ant M.A.M.A. scenos ketiname išlikti savimi – tokiais, kokius mus pažįsta žiūrovas ir klausytojas.

„Scena – mano tikrieji namai, todėl ten puikiai jaučiuosi. O tą kartą, kai vedžiau M.A.M.A., buvo įsijungęs toks autopilotas, kad detalių nė neprisimenu, tik gerą nuotaiką ir kad viskas pavyko puikiai. Tikiuosi, ir artėjantys apdovanojimai padovanos geras emocijas. M.A.M.A. yra mūsų visų – atlikėjų ir kūrėjų – šventė, todėl būti jos dalimi – ypatingas jausmas! Labai džiaugiuosi, kad šie apdovanojimai vyksta jau 11 metų. Tikiuosi, tai truks dar ilgai, nes kiekvienam yra svarbus įvertinimas, o jei kažkas sako kitaip – meluoja“, – kalba Jazzu.

„M.A.M.A. yra renginys, kuris nepraeina nepastebėtas. Matyt, šie metai nebus išimtis. Ką įnešiu pats, gavęs vedėjo mikrofoną? Tai nėra mano koncertas, kuriame darau, ką noriu. Viską darysiu pagal organizatorių nurodymus. Ką lieps – tą ir darysiu, – juokiasi T. Sinickis. – O su Juste sutariu gerai. Mes seniai pažįstami ir turėtume sėkmingai dirbti kartu.“

Sausio 28-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje Jazzu ne tik ves renginį, bet ir atliks savo superhitą „Vasara“. Ant scenos taip pat pasirodys Justinas Jarutis su Jessica Shy, Vaidas Baumila, FC Baseball, Evgenya Redko, naują bendrą dainą publikai pristatys Vidas Bareikis ir „8 Kambarys“. Daugiau žvaigždžių vardų organizatoriai paskelbs netrukus. Laukia dar ne vienas siurprizas.

Atlikėjus Kauno „Žalgirio“ arenoje, M.A.M.A. apdovanojimuose, bus galima pamatyti gyvai jau sausio 28 dieną. Organizatoriai primena, kad į areną bus galima patekti tik su galimybių pasais, dėvint privalomus respiratorius ir laikantis visų kitų tuo metu galiojančių saugumo reikalavimų.

Pirmą sykį antrajame pagal pajėgumą Europos čempionato divizione rungtyniavę lietuviai iškovojo vieną pergalę, patyrė keturias nesėkmes ir išsaugojo vietą šiame divizione.

Paskutinėse rungtynėse Panevėžyje lietuviai 3:50 nusileido „Trophy“ turnyro vicečempionei Nyderlandų komandai. Prieš tai šiame cikle lietuviai nugalėjo čekus, bet pralaimėjo Lenkijai, Šveicarijai ir buvusiai Europos čempionei Portugalijai.

„Pradėję žaisti šiame divizione pamatėme, kad tai jau kitas lygis. Viskas vyksta daug greičiau, žaidėjai fiziškai stipresni, daugiau taktikos. Bet, nors kai kurias rungtynes pralaimėjome dideliu skirtumu, kai kurias mažesniu, supratome, jog galime čia žaisti ir išlikti šiame divizione“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės narys Paulius Strigūnas.

Nors paskutinės rungtynės lietuviams ir olandams jau nieko nelėmė, jų likimas praktiškai buvo nuspręstas dar prieš rungtynes. Net 16 pagrindinės sudėties žaidėjų negalėjo padėti Lietuvai, nes su regbio-7 rinktine ruošiasi kovoti dėl patekimo į Europos elitą. Dėl to pasipriešinti pajėgiai Nyderlandų komandai buvo sudėtinga.

„Tai buvo didelis išbandymas mūsų komandai. Kai sužinojau, kad neturėsime regbio-7 rinktinės žaidėjų, buvo liūdna, bet tuo pačiu tai buvo didelis iššūkis ir naujos galimybės tiek man, tiek naujokams. Kai kurie vyrukai pamatė, ko reikia šiame lygyje ir ateityje mums dar labiau padės. Viskas ateina su patirtimi. Kitais metais mūsų tikslai bus panašūs. Mes dar nesame tokio lygio, kad prilygtume stipriausioms komandoms. Galime galvoti apie dvi ar tris pergales, bet svarbiausia yra toliau visiems augti“, – teigė Lietuvos rinktinės treneris iš PAR Ntando Manyosha.

Treneriui antrino ir P. Strigūnas: „Manau, kad rungtynės būtų buvę visai kitokios. Turėjome daug jaunimo, kuris kartu nėra žaidęs. Su pagrindine sudėtimi mažų mažiausiai būtume su Nyderlandais sužaidę lygiai. O mūsų jaunimo pasirodymą vertinu labai gerai. Pats pamenu, koks būna jaudulys, kai debiutuoji. Jis daro savo, bet vyrai kovėsi kaip lygūs su lygiais. Jokių priekaištų“.

Rungtynėse Panevėžyje apsilankė ir žinomas muzikantas, publicistas, humoristas Tomas Sinickis. Jis prisipažino, kad regbiu domisi jau seniai, o Lietuvos rinktinę nuolat stengiasi palaikyti gyvai stadione.

„Regbio rungtynėse esu šeštą ar septintą kartą. Tik žiūrovų mažokai, bet futbolui jau nenusileidžia, – šypsojosi T. Sinickis. – Kadangi pats esu mažiukas, tai gyvenime neturėjau progos žaisti regbį, bet tas uždraustas ir nepasiekiamas vaisius visą laiką atrodo skaniausias“.

T. Sinickis pabrėžė, kad jį žavi regbio specifika ir mano, kad lietuviai sutverti šiam sportui.

„Regbis – labai dinamiškas sportas. Nepasakyčiau, kad tai yra vien tik kietas, vyriškas sportas. Čia yra daug technikos ir jei esi protingas aikštėje, galima daug ką pasiekti. Iš šono gali atrodyti, kad tai grubus sportas, bet iš tiesų taip nėra. Čia kaip ir bokse – kol nepradedi tuo užsiimti, tol atrodo, kad tai tik muštynės, bet iš tikro visas susideda iš ilgo pasiruošimo ir sunkaus darbo. Kaip tauta, lietuviai genetiškai turėtų sėkmingai žaisti regbį. Esame greiti ir stiprūs, todėl regbis turėtų augti“, – kalbėjo T. Sinickis.

Paklaustas, ar neplanuoja sukurti dainos regbiui, atlikėjas prisipažino, kad muzika šiuo metu nėra jo pagrindinė veikla. 

„Dabar apie nieką dainų nebūna iš manęs, – nusijuokė T. Sinickis. – Linkiu visiems palaikyti visas rinktines, o regbio – ypatingai“.

Ką tik gimęs kūrinys „Gėris blogį nugalės“ yra tas, kurį išklausę gerbėjai lengviau atsikvėps: Sinickis išlieka savimi. Šiandien atlikėjas pristato ir šios dainos vaizdo klipą.

„Filmuoti muzikinius klipus yra mano mėgstamiausias užsiėmimas. Iš esmės, aš rašau dainas vien tam, kad galėčiau sukti klipus, – šypsosi Tomas. – Šį kartą pasirinktas egocentriškas variantas. Žmonėms, kuriems nepatinka Sinickis, siūlau nežiūrėti, nes galite sudaužyti savo kompiuterių ekranus, mat Sinickio ten labai daug. Šis video šedevras yra taip pat įrodymas, kad aš sėkmingai susitaikiau su tuo, kad esu senas, žilas, storas ir psichiškai nestabilus. Žmonės, kurie mėgsta roko muziką, turėtų ji sukti nuolat.“

„Egocentriškasis“ klipas, kurį nufilmavo žinomas videomenininkas Petras Skukauskas, iš tiesų yra apie vieną herojų – Tomą Sinickį. Genialumas paprastume: viskas nufilmuota vienoje lokacijoje, neapsikraunant dekoracijomis. Tačiau vaizdo klipas pumpuoja didelę gerą roko energijos dozę.

Kad „Gėris blogį nugalės“, galima bus įsitikinti ir T. Sinickio koncerte „Išleistuvės“, kuris gegužės 3 d. įvyks „Kablyje“. Ten atlikėjas pristatys ir kitus savo naujojo albumo kūrinius.

– Pirmiausia noriu paklausti apie tai, kas tau pačiam dabar aktualu, t. y. kuo gyveni šiandien. Spėju, kad tai ne „Eurovizija“, kurios nacionalinėje atrankoje šiemet nusprendei dalyvauti, nors taip galėjo pasirodyti seniai apie tave girdėjusiai visuomenės daliai?

– Dabar man gan sudėtingas laikotarpis, nes turiu nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti į verslą ar vis dėlto sutelkti dėmesį į kūrybą. Prieš metus viską mečiau ir pastaruosius dvylika mėnesių praleidau iš esmės nieko naudingo neveikdamas. Buvo minčių eiti į politiką. Laimė, užteko proto arba pritrūko ryžto – dar nežinau. Dabar įrašinėju albumą, kuris turėtų pasirodyti vasarį arba kovą.

– O, tai labai geros žinios tavo gerbėjams! Beje, kad jau apie tai prakalbome... Man atrodo, gana unikalu yra tai, kad į tavo koncertus renkasi dažniausiai ta pati publika. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad tu turi savo tikslinę auditoriją ir į ją orientuojiesi rengdamas koncertus.

– Taip, publika gana lojali. Bet norėčiau pažymėti, kad aš labai atsakingai rengiuosi kiekvienam koncertui. Todėl spėčiau, kad nuo 2015-ųjų mažai ką nuvyliau. Natūralu, kad atsakingas pasiruošimas veda prie gero rezultato, o geras rezultatas automatiškai reiškia, kad klausytojas mielai sugrįš. Terminas tikslinė auditorija gal kiek netinkamas. Jis apibrėžia vartotojų segmentą, kurį pasirenki sąmoningai ir jiems kuri rinkodaros strategiją. Aš jokios strategijos neturiu ir marketinginių žinučių neruošiu. Auditorija pati susiformuoja pagal tai, ką girdi. Mano muzikos visiškai neklauso paaugliai. Užtat jau turiu klausytojų, kuriems nuo 6-erių iki 10 metų. Tai suprantama, nes jų tėvai klauso mano muzikos. Bendrai tai reiškia, kad po 20 metų, kai jie visi užaugs, galėsiu pakeisti Gytį Paškevičių. Būsiu neįdomus, koverius brazdinantis žilabarzdis senis, su penkiomis sodybomis ir sveikatos problemomis.

Dabar man gan sudėtingas laikotarpis, nes turiu nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti į verslą ar vis dėlto sutelkti dėmesį į kūrybą.

– Ar tiesa, kad savo koncertus ir kitą muzikinę veiklą nuo A iki Z organizuoji pats? Kodėl? Nepasitiki muzikos vadybos agentūromis?

– Mielai dirbsiu su kuo nors, kas ateis ir pasakys: „Tomai, prie tavo auditorijos mes pridėsime nulį. Veiksmai bus tokie ir tokie.“ Tokių pokalbių buvo ne vienas. Bet dažniausiai po tokių susitikimų net padoraus excelio niekas negali atsiųsti. Kita vertus, tuos veiksmus aš ir pats jums galiu pasakyti. Pirma – patek į savaitgalinį televizijos šou, geriausia muzikinį, kuriame vertinsi jaunimą kaip senais laikais. Antra – būk paprastesnis, nereikia tos lyrinės ekvilibristikos ir bandymų kažką kažkam pasakyti. Trečia – daugiau nuotraukyčių iš Balio, vaikų gimtadienių ir dovanėlių antrai pusei; sukurkime tobulo gyvenimo įvaizdį, kad kiltų tautiečių pavydas. Toliau galima dar labiau viską sutirštinti. Trumpai tariant, reikia daryti taip, kad tave galėtų vartoti 98 proc. Lietuvos gyventojų, ne 2 proc. Jokių nežinomų receptų nėra.

– Kas tie žmonės, kurie pastaruoju metu groja su tavim koncertuose?

– Mano pagrindinėje grupėje groja Germanas Skoris, Mikas Dulevičius ir Henrikas Piktuižis. Kartais prisijungia styginių kvartetas „Archi Quartett“, muzikantai Robertas Semeniukas ir Tomas Simanavičius. Viskas priklauso nuo to, kokią programą grojame. Su Germanu dirbu nuo 2015 m. Jis yra mano įrašų prodiuseris, pagrindinis bendradarbis studijoje ir iš esmės vienintelis patariamasis balsas. Mikas grojo grupėje „Flamingo“, pažįstu jį daugiau kaip dešimt metų ir jis mano patikimiausias būgnininkas. Henrikas dalyvavo „Mylimo vyro ir sūnaus“ įrašuose ir taip susiklostė, kad liko iki dabar. Šitie trys manęs neužp..., nenuvilia, yra adekvatūs ir linksmi, todėl ir groja kartu.

– Iš tavo įrašų feisbuke galima suprasti, kad gali atsikurti ir „Gravel“. Jūs gi nesusipykę su Miroslavu (Tomo brolis, grojęs „Gravel“) kaip broliai Gallagheriai iš „Oasis“?

– „Gravel“ vieną dieną sugros. Gal ta diena bus šiais metais. Bus matyti. Mano santykiai su broliu yra kaip niekad geri.

– Bet grįžkime prie „Eurovizijos“ – kodėl ir vėl dalyvauji šiame konkurse? Ar tai tik noras priminti apie save platesniam žiūrovų būriui, ar vis dėlto tiki, kad trečias kartas nemeluos?

– Neplanavau dalyvauti. Tačiau sukūriau dainą, kuri netinka Sinickiui, bet tinka „Eurovizijai“. Bandžiau surasti kitą atlikėją, bet pabudau likus savaitei iki paraiškos pateikimo termino, tad teko pačiam ją pateikti. Mums su Henriku tai bus įdomus nuotykis. Žinoma, šiek tiek eterio neturėtų pakenkti. „Eurovizija“ yra neprognozuojamas dalykas. Dažniausiai laimi š... Bet kartais reikia tiesiog geros dainos.

– Ar kada nors esi pamąstęs apie tarptautinę karjerą? Ir ar tai įmanoma, objektyviai įvertinus savo galimybes? Gal gali įvardyti Lietuvos atlikėją, grupę, kurie turi tokio potencialo?

– Mano tarptautinė karjera gali prasidėti ir baigtis Lenkijoje. Kitoms teritorijoms aš jau per senas. Visa tai reikėjo daryti prieš dešimt metų, ne dabar. Dabar yra daugiau šansų susilaukti populiarumo parašius knygą. Dėl kitų – nežinau. Mažai ką klausau. Iš to, ką pasakoja kolegos muzikantai, Lietuva yra elektronikos genijų kalvė. Tad spėčiau, kad toje srityje tikriausiai yra talentų.

– Ko gero, ne visi žino, kuo tu gyvenime užsiimi, – turiu omenyje tavo profesinę veiklą, o ne hobį, – t. y. muzikos kūrimą ir koncertus.

– Mano visas profesinis gyvenimas yra susijęs su draudimu, perdraudimu ir informacinėmis technologijomis. 2006 m. mane paskyrė nedidelės IT bendrovės Lietuvos filialo vadovu. 2012 m. įmonę įsigijau iš tuomečių savininkų. Tuo pat metu kartu su partneriais Latvijoje įkūrėme bendrą IT paslaugų įmonę, kuri kūrė programinę įrangą išskirtinai draudimo bendrovėms. Mano resursai buvo prijungti. Įmonė sparčiai augo, buvo pripažinta geriausia Latvijos eksportuotoja tarp savo segmento įmonių. Vėliau ją įsigijo investuotojai iš Izraelio. Pasakoti galima labai daug. Bet aš niekada nesistengiau afišuoti savo profesinio gyvenimo dėl to, kad tai absoliučiai neturėjo jokios rinkodarinės prasmės, nes visi mano klientai buvo užsienio įmonės. Be to, girtis pinigais ir pseudopasiekimais, kaip dabar labai madinga, yra nesąmonė. Pinigai – menkas žmogaus palikimas.

– Pastebėjau, kad gana dažnai pabrėži savo lenkišką tautybę. Nori pasakyti, kad sunku būti tautine mažuma Lietuvoje? Gal esi sulaukęs kažkokių įžeidimų iš lietuvių pusės?

– Dažniausiai pabrėžiu, kad esu lenkas, kai yra situacijos, kurios – bent jau man – komiškos. Pavyzdžiui, jeigu kokio nors politiko pavardę galima sulenkinti, tai, žinoma, pasakysiu, kad jis yra durnas, nes lenkas. Kai man nesiseka, irgi mėgstu pasakyti, kad čia lenko karma ar panašiai. Priekaištų ar įžeidimų nesu sulaukęs. Vilniaus miesto centriniuose baruose nuo rugsėjo pradžios iki maždaug spalio pabaigos galima kažką išgirsti apie lietuvių viršenybę prieš tautines mažumas. Tuomet supranti, kad mokslo metai prasidėjo, padavė naujokų, istorijos gigantų. Bet apskritai atmosfera Vilniuje yra draugiška ir jokios atskirties nėra. Kuo mes daugiau juokausime apie savo keistenybes, tuo lengviau gyventi.

Man iki Rimvydo Valatkos arba Indrės Makaraitytės – kaip pėsčiomis iki Everesto.

– Neseniai nustebau išgirdusi, kaip tave pristatė visuomenės kritiku. Ar iš tiesų toks pats jautiesi? Ir kodėl tai darai – ar tau tiesiog rūpi, kas darosi Lietuvoje, ir tiki, kad kritikuodamas gali kažką pakeisti?

– Nesu visuomenės kritikas. Visuomenės kritikai turi savo platformas ir iš jų skelia pamokslus. Man iki Rimvydo Valatkos arba Indrės Makaraitytės – kaip pėsčiomis iki Everesto. Jei ir ką nors parašau, tai čia labiau skirta mano draugams, kurie galbūt praleido arba nepamatė kokios nors nesąmonės. Gydyti Lietuvą – ne mano užduotis. Be to, tai beprasmiška.

– Kad jau prakalbome apie ydas... Kas tau labiausiai nepatinka Lietuvoje, kalbant apie politiką, socialinius dalykus?

– Visuomet sakiau, kad švietimas yra didžiulis galvos skausmas. Jau man grįžus į Lietuvą 2006-aisiais buvo matyti, kad kažkas yra negerai. Buvo labai sunku pasamdyti normalų, atsakingą žmogų. Atskirtis tarp to, prie ko buvau pripratęs mokydamasis Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje ir to, ką gaudavome iš, tarkim, VU, buvo nenusakoma. Kaip suprantu, šiuo metu viskas tik blogėja. Švietimas yra svarbiausia sritis. Ten viskas prasideda ir baigiasi. Geras švietimas reiškia šalį, pilną adekvačių, išsilavinusių, perspektyvą turinčių žmonių. Blogas švietimas reiškia šalį, pilną debilų. Blogiausia, kad šie procesai yra labai ilgi. Rezultatų nepamatysi po metų. Reikia dešimtmečių, kad kažkas keistųsi – į gerą pusę arba blogą, – ir todėl labai lengva nepastebėti blogybių atitinkamu laiku ir reaguoti. Manau, tai jau vyksta labai seniai. Viskas byra. Bet pastebėti pradedame dabar, kai mokytojai pagaliau išėjo į gatves ir pradėjo okupuoti valstybės įstaigas.

– Girdėjau, kad dar tave labai užknisa Vilniaus oro uostas?

– Taip. Tai yra kažkas baisaus. Man nesvarbu, kiek kas pinigų pavogs, bet prašau, kas nors, perstatykite jį ir įveskite ten nors kažkiek logikos!

– O kas nepatinka kalbant apie pramogų verslą?

– Nežinau. Aš verdu savo sultyse. Per daug niekuo nesidomiu. Man nepatinka, kad nėra salės, kuri talpintų, pavyzdžiui, 1 000 žiūrovų ir joje aš galėčiau groti.

– Beje, dar pastebėjau, kad dažnai tavo kritikos strėlės skrenda Andriaus Mamontovo link. Kodėl tu jo taip nemėgsti?

– Jau labai seniai apie jį negalvoju. Negaliu sakyti, kad nemėgstu. Yra daug didesnio š... negu Mamontovas.

– O ko tu mėgsti klausytis? Painfluencink mūsų skaitytojus.

– Mano mėgstamiausia grupė yra „Sunflower Bean“.

– Kad jau prakalbome apie laisvalaikį... Girdėjau legendas apie tavo vyno ir šampano rūsius.

– Sergu podagra. Todėl vynas negalės džiaugtis mano dėmesiu. Pastaruoju metu pradėjau skaityti. Taip pat atrodo, kad bandysiu rašyti.

– Interviu pradžioje minėjai,kad gali nutikti taip, jog visiškai pasinersi į kūrybą, ji nebus tik hobis. Daugeliui žmonių Lietuvoje vis dar atrodo, kad kūryba nėra darbas. Kad pirmiausia reikia turėti rimtą profesiją, o kurti galima ir laisvalaikiu...

– Kai galvoju apie muziką, negalvoju, kad tai yra laisvalaikis. Į kūrybinius procesus žiūriu labai atsakingai. Jei būtų kitaip, būtų kažkas panašaus į žvejybą. Ji niekam netrukdo, nieko nenuvilia ir nedaro įtakos kito nuotaikai ar jausmams. Dėl muzikos vis dėlto yra kitaip. Todėl tai nėra laisvalaikis. Tai labiau panašu į antrą darbą, kurį darai, kai nori jį daryti.

– Dar girdėjau gandus, kad turi planų su šeima išsikraustyti į Anykščius. Kiek juose tiesos?

– Mes labai rimtai svarstome galimybę persikelti. Mūsų šeima ten turi gana nemažą namą. Miestelis yra nedidelis, bet jame yra viskas, ko reikia, kad vaikai gautų kuo daugiau naudos. Vilniaus geografija, deja, yra tokia, kad jie gali tik mokytis ir galbūt – jei pasiseka – lankyti vieną būrelį. Vienas iš tėvų turi įsidarbinti vairuotoju arba vairuotoją reikia samdyti. Žodžiu, šeimai su trimis vaikais Vilniaus senamiestyje nėra vietos. Todėl galimybė išsikraustyti į Aukštaitijos perlą yra svarstoma labai rimtai.

– Ir dar girdėjau, kad tave kankina nemiga. Gal jau radai būdą, kaip su ja kovoti?

– Dar kankina. Bandau sportuoti, labiau pavargti fiziškai. Susitvarkysiu.

P.S. Kol rengėme interviu, bilietų į artimiausią Tomo Sinickio koncertą, vyksiantį sausio pabaigoje Vilniuje, atrodo, ir neliko. Ką gi, lieka stebėti „Eurovizijos“ atrankas ir laukti kito šio sunkiai prognozuojamo ir šou verslo taisykles dažnai laužančio roko atlikėjo koncerto.

Anot autoriaus, daina gali būti ir apie bičiulį, kuris, būdamas ne itin stabilios psichikos, staiga dingsta iš kalėdinio vakarėlio, išsijungia telefoną ir palieka daug klausimų.

„Iš tokių situacijų ir gimė dainos eilutė: „Ko tu išėjai, ko išsigandai? Kad viskas bus gerai?“ Todėl man ji – kalėdinė. Tik aš, žinoma, pritaikiau viską moteriškai giminei, nes taip juokingiau“, – sako Tomas.

Jo namuose nuo gruodžio pirmos dienos pradeda skambėti kalėdiniai grojaraščiai. „Man net kyla noras dainuoti kaip Frank Sinatra ar Dean Martin. Tikriausiai vieną dieną taip ir padarysiu, – svarsto atlikėjas. – Jei atvirai, kol būnu Vilniuje, kalėdinė nuotaika nėra iš geriausių. Kai buvau vaikas, eglutė buvo puošiama per Kūčias. Dabar ji puošiama gruodžio pirmą savaitę. Nuo tada ir prasideda visos nesąmonės. Šiuo laikotarpiu mane daug kas erzina, panašiai kaip rugsėjo 1-ąją. Staiga padaugėja automobilių. Visi kažkur skuba. Neduok Dieve, iškris sniegas, viskas sustoja ir visi pykstasi. Ar tokių Kalėdų mes norėjome? Todėl stengiuosi kuo anksčiau pabėgti iš sostinės. Grįžtu tik sausio pirmos savaitės pabaigoje. Nuo Kalėdų iki Naujųjų Metų praktiškai visą laiką leidžiu gamindamas maistą, prie puodų.“

Vis dėlto automobilių spūsčių, puodų ar kalėdinių megztinių jo dainos „Taip Tau ir Reikia“ vaizdo klipe nėra. Užtat gausu iškirpčių, trumpų suknelių, palmių, hamakų ir ištaigingų lauko terasų. Tai – supermodelių gyvenimas. Mergaitės kvailioja, įsijungusios išmaniųjų telefonų filmavimo funkcijas. Tokios jų kalėdinės „stories“.

„Dovilė Viršilaitė nusifilmavo mano dainos „Vilnius“ vaizdo klipe. Kai kurie gerbėjai rašė laiškus su klausimu „kas ji tokia?“. Akivaizdu, kad buvo poreikis pamatyti daugiau. Todėl paprašėme Dovilės prifilmuoti video ir sukarpėme į nuotaikingą klipą, atspindintį dainos nuotaiką. Tai brangiausias klipas Lietuvos muzikos istorijoje, nes nufilmuotas, berods, 12-oje skirtingų lokacijų“, – pasakoja T. Sinickis.

Kai kurie pasirodymai komisijos nariams paliko itin stiprų įspūdį. Muzikantas, dainų autorius Tomas Sinickis džiaugėsi išgirdęs Luko Norkūno kūrinį „Tegu“. „Kol neišgirdau šios dainos, galvojau, kad geriausias dainų autorius Lietuvoje esu aš. Mes dalijamės pirmąja vieta. Labai patiko!” – sako jis.

Dalyvius šį kartą vertina LRT OPUS vadovas Darius Užkuraitis, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, atlikėja Dovilė Filmanavičiutė ir muzikantas T. Sinickis.

Pasirodymus antradienio vakarą pristato grupė „Twosome“, Milda Rasilavičiūtė, Gerai Gerai ir Silvija Pankūnaitė, L. Norkūnas, Paula, Benas Malakauskas, Godo, Germantė, Vidas Bareikis, Juozas Martin, Kotryna Juodzevičiūtė, Jurgis Brūzga.

Tik šešios šį vakarą nuskambėjusios dainos pateks į „Eurovizijos“ pusfinalį. Kas tai bus, jau šį šeštadienį nuspręs komisija ir žiūrovai.

Pirmieji ant scenos lipo duetas „Twosome“ ir atliko dainą „Hello“.

D. Filmanavičiutė sako, kad vertinant šį pasirodymą nesinori pradėti nuo griežto žodžio. Anot jos, į „Euroviziją“ nebūtina siųsti dramos kupino ugningo pasirodymo.

„Tokiu būdu atkreipti Europos dėmesį, manau, yra pavykęs sprendimas. Beje, Paulius – puikus vokalistas ir nuostabus choreografas, išnaudoktie jo potencialą. Višta studijoje galėtų būti tik visa ko pradžia, pasirodyti galėtų ir vienaragis. Publika jums rodė savo simpatijas“, – duetą sveikina D. Filmanavičiutė.

T. Sinickis sako, kad šis pasirodymas yra rimtas.

„Važiuodamas čia galvojau, ką veiksiu „Eurovizijoje“. Noriu išrinkti blogiausią dainą. Suprasti, kas negali važiuoti į konkursą. Šį vakarą pradėjome nuo tų, kurie gali. Labai patiko. Visi šią dainą supras“, – mano T. Sinickis.

Visai kitaip suskambėjusią dainą „Thinking About You“ atliko M. Rasilavičiūtė.

R. Zilnys pastebėjo, kad pasirodymas šį kartą buvo ekspresyvesis, justi daugiau dramos.

„Kartais gali atrodyti, kad netgi truputėlį persistengiate. Tai yra daina, kurios mielai klausytųsi žmonės, mėgstantys Celin Dion. Jūsų stiprybė, kad tai yra viena tokio stiliaus daina šį vakarą. Nežinant, ką sumanę kiti atlikėjai, sunku spręsti, ar dainai pavyks keliauti toliau“, – nuomone dalijasi R. Zilnys.

D. Užkuraitis taip pat sutiko, kad dainai gali būti sunku.

„Man trūko kulminacijos. Vis galvojau, kad pabaigoje parodysite išpildytą ir tvirtą balsą. Nežinau, kodėl nenorėjote atsiskleisti, viskas nuėjo pernelyg lygiai, bet linkiu jums sėkmės“, – kalba jis.

Tretieji pasirodė Gerai Gerai ir S. Pankūnaitė su daina „More than You Know“.

R. Zilnys sako, kad jam labai patinka šios dainos skambesys.

„Kaip medus ausims, nors melodijos vis dar trūksta. Tikiu, kad „Eurovizijoje“ daug galimybių turi daina su ryškia melodija. Reikalingas ryškesnis priedainis“, – kalba R. Zilnys.

D. Užkuraitis prisiminė, kad su elektroninio stiliaus kūriniu „Eurovizijoje“ praėjusiais metais pasirodė belgai ir užėmė aukštą vietą. Tačiau jie turėjo pakankamai lengvai įsimenantį dainos motyvą.

„Kiekvienoje dainoje norisi už kažko užsikabinti, o aš labiau prisiminsiu jus dėl įvaizdžio ir stiliaus“, – teigia D. Užkuraitis.

Garsių žiūrovų ovacijų sulaukė L. Norkūnas ir jo kūrinys „Tegu“. Šį kartą atlikėjas pasirodė pakeitęs įvaizdį – be barzdos.

T. Sinickio nuomone, šis pasirodymas – fantastiškas.

„Kol neišgirdau šios dainos, galvojau, kad geriausias dainų autorius Lietuvoje esu aš. Mes dalijamės pirmąja vieta. Labai patiko! Kadangi žodžių dainoje daug, jų gali nesuprasti, pavyzdžiui, estas ar latvis. Gal reikėtų kažkaip išversti dainą“, – pataria T. Sinickis.

D. Filmanavičiutė sako, kad žiūrint į L. Norkūną norisi šypsotis.

„Nežinau, ar būsite pusfinalyje ir finale, bet, tikiuosi, kad žmonės į jus žiūrės kaip įmanoma ilgiau“, – viliasi ji.

Taip pat antradienio vakarą dainavo Paula. Atlikėja „Eurovizijoje“ pristato dainą „1 2 3“.

Anot D. Užkuraičio, kai žmogus antrus metus iš eilės „Eurovizijoje“ pasirodo gerai, tai jau yra sistema.

„Tai yra gera popdaina. Ji patiktų tiems, kurie žiūri, mėgsta ir myli „Euroviziją“. Tikriesiems konkurso fanams ši daina yra kaip saldainiukas ir ji verta finalo“, – neabejoja D. Užkuraitis.

D. Filmanavičiutė suabejojo, ar ant scenos matomas atlikėjos seksualumas neatrodo nuobodžiai.

„Gal žiūrovai nepritars, bet esu pavargusi nuo šio mergaitiško seksualumo. Jis po kurio laiko tampa nuobodus. Kažkodėl norime būti seksualesnės nei esame savo metuose. Seksualumas scenoje nėra blogai, bet iš tokio amžiaus merginos tikėčiausi jo kitokio. Visa tai, ką sakau, taikau ne konkrečiai Paulai. Tiesiog norėčiau, kad jauni žmonės, žiūrintys „Euroviziją“, galvotų, kaip ieškoti savo charakterio ir spalvų“.

B. Malakauskas atliko kūrinį „My Memories“.

D. Užkuraičio manymu, daina nėra išraiškinga, bet, žvelgiant į atlikėją, matyti charizma.

„Niekada nepagalvočiau, kad jūs esate blogas žmogus. Gal ir pati daina yra pernelyg gera. Pernelyg švelni ir lygi, nėra dinamikos. Tai ir sutrukdė“, – pastebi D. Užkuraitis.

Su šia nuomone nesutinka T. Sinickis.

„Vis dar ieškau dainos, kurios negalima siųsti į „Euroviziją“. Šią dainą galima siųsti. „Eurovizijoje“ nieko nepagadinsite. Ar jūs laimėsite? Nelaimėsite. Niekas iš Lietuvos nelaimės. Manau, kad šis kūrinys yra jums per sudėtingas, bet sveikinu už drąsą“.

Scenoje pasirodė ir Godo su kūriniu „Fire Fountain“.

R. Zilnys atskleidžia, kad po pirmojo Godo pasirodymo šią dainą jis paleido radijo eteryje, tuomet į galvą atėjo viena išvada. Ji kamuoja ir dabar.

„Popdainos čia yra labai nedaug. Nėra ryškaus priedainio. Reikalas tas, kad scenoje Godo daro dalykus, kurie prikausto dėmesį. Manau, kad Goda keliaus toliau ne tik dėl dainos, bet ir dėl savo keistumo. Daina bus tik dalis jos sėkmės“, – neabejoja R. Zilnys.

D. Filmanavičiutė taip pat sako besitikinti, kad Goda keliaus toliau.

„Jei ne vienintelė, tai ji yra viena iš mano šios atrankos favoričių. Nuo šios atlikėjos neįmanoma atitraukti akių. Vieną akimirką man pasirodė, kad praėjusį kartą jūs buvote ryškesnė. O kad nėra popdainos, gal tai ir yra sėkmės raktas?“

Germantė atliko dainą „Turn it up“

R. Zilnys pastebėjo, kad šią dainą prodiusavo tie patys žmonės kaip ir Paulai.

„Turiu pastebėti, kad Paulai jie sukūrė geresnę dainą. Šiame etape K. Juodzevičiūtė, Paula ir Germantė taiko į tą pačią auditoriją. Visgi, manau, kad šiek tiek nublankstate. Nuo praėjusio pasirodymo šiek tiek patobulėjote, bet pats geriausias dalykas būtų semti patirtį, būti scenoje, ieškoti žmonių, kurie rašo dainas. Kol kas scenoje dar trūksta patirties“, – mano R. Zilnys.

D. Filmanavičiūtės teigimu, kritiką jauniems atlikėjams norisi pasakyti tam, kad jie dar labiau užsispirtų ir eitų pirmyn.

„Yra akimirkų, kai norisi pasakyti mažiau nušlifuotą sakinį, kad atlikėjas nusispjautų ir eitų toliau. Apsisukite ir eikite daryti tų darbų, kuriuos mylite ir mėgstate. Priimkite viską kaip kritiką, kuri motyvuoja“, – pataria D. Filmanavičiūtė.

Komisijos narių nuomone, V. Bareikio daina „Pusvalanduko“ taip pat atrastų savo auditoriją „Eurovizijoje“.

„Man per daug žodžių, bet priedainis geras. Neturiu ką pasakyti, nusivyliau, kad daina nebuvo lietuviška. Aš grįžčiau prie lietuviškos dainos versijos“, – sako T. Sinickis.

D. Užkuraitis teigia, kad šį vakarą skambėjusi dainos versija buvo neįprasta, tačiau nereiškia, kad bloga.

„Kad pusvalanduko buvo sakoma lietuviškai, man patiko. Popatlikėjo misija yra daryti žmogui šventę ir „Eurovizijos“ blizgesyje V. Bareikis tikrai atrastų vietą“, – mano D. Užkuraitis.

Savo ruožtu V. Bareikis juokavo, kad į „Euroviziją“ vyktų su trečia – portugališka – dainos versija.

J. Martin kūrinys „Don`t Give Up“ buvo įvertintas kaip geras, tačiau iki hito dar trūksta.

„Sveikinu dar vieną vyrą, kuris atėjo su savo daina. Žmogus nepasislėpė už islando ar švedo aranžuotojo ar teksto autoriaus. Tik parašė per daug žodžių. Nežinau, kas su daina yra ne iki galo gerai. Gal per daug bandote pasakyti „don`t give up“. Priedainis nesprogsta. Nepatingėkite su juo dar ką nors padaryti“, – kalba T. Sinickis.

D. Užkuraičiui kūrinys patiko, tačiau, jo nuomone, tai nėra hitas.

„Tai gera, graži ir pozityvi daina. Tačiau į „Euroviziją“ siunčiame hitus, kurie užkabina“, – sako jis.

K. Juodzevičiūtės daina šiųmetėje „Eurovizijoje“ – „That Girl“.

R. Zilnys neslėpia, kad tai yra geriausia, ką jis šiandien matė scenoje.

„Viskas yra: vaizdas, balsas, choreografija. Šiemet turi labai tau tinkančią dainą. Sėkmės tau šioje atrankoje. Viskas buvo gerai“, – gerų žodžių negaili R. Zilnys.

Su šia nuomone sutiko ir D. Filmanavičiutė. Anot jos, nėra prie ko prikibti.

„Pasiilgau šviežio vėjo gūsio, spalvų ir jaunystės. Ant scenos stovi žmogus, kuris išpildo šį mano norą. Turiu antrą favoritę šiame nacionaliniame šaršale“.

Paskutinis šį vakarą pasirodė J. Brūzga. Jo kūrinys – „4love“.

Pasak R. Zilnio, pagaliau Jurgis scenoje daro tai, ką turi daryti.

„Dainuoja šiuolaikišką muziką, sukūrė stilingą pasirodymą. Sveikas atvykęs, esi ten, kur turėtum būti“, – mano R. Zilnys.

T. Sinickis sako, kad išrinkti blogiausią dainą šį vakarą buvo labai sunku.

„Jei siųstume į „Euroviziją“ jus, tai būtų variantas be rizikos. Gėdos jis tikrai nepadarys. Žiūrovai, pagalvokite, ką norite išsiųsti: paauglį ar J. Brūzgą“, – kreipiasi  T. Sinickis.

Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką žiūrėkite šeštadienį 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Šį šeštadienio vakarą 21 val. LRT TELEVIZIJOS eteryje – speciali „Eurovizijos“ prognozių laida, kurioje nuskambės muzikos profesionalų nuomonės ir įžvalgos. Laidos vedėja Gerūta Griniūtė kvies studijos svečius sudalyvauti savotiškame žaidime „Rask dešimt montvydų „Eurovizijos“ antrajame pusfinalyje“.

Marijonas Mikutavičius, didžiosios „Eurovizijos“ sceną išbandęs žvaigždžių rinktinės „LT United“ komandoje, jau vargiai pamena, kad tuomet Atėnuose renginio salėje susibūrę prisiekę šio konkurso gerbėjai jiems nuoširdžiai švilpė. Ne vienas priėmė lietuvių dainą „We are the winners“ kaip įžeidimą. Tačiau vėliau žiūrovai skyrė jiems aukštą šeštąją vietą.

Negali žinoti, kaip nutiks šiais metais, tačiau buvę nacionalinės „Eurovizijos“ komisijos nariai, net ir nuoširdžiai palaikydami Donatą Montvydą, pirmos vietos šiame tarptautiniame konkurse jam neprognozuoja. „Kai mes laimėsimė pirmąją vietą „Eurovizijoje“, tą pačią dieną šis konkursas pasidarys nebeįdomus. Man dažnai tenka bendrauti su latviais, estais. Jie jau užsidėjo varnelę – „Euroviziją“ pas save rengė. Ten susidomėjimas ja – gerokai mažesnis“, – įsitikinęs Tomas Sinickis.

Žmogus orkestras Vidas Bareikis, Latvijoje statęs groteskos spektaklį „Euro vizija“ irgi patvirtino, kad kaimynai šiam konkursai skiria gerokai mažiau dėmesio, nei mes. Tačiau lietuviai nėra vieninteliai paklaikę dėl „Eurovizijos“ – Maltoje ar Islandijoje konkursą žiūri daugiau nei 80 procentų gyventojų.

Kaip Stokholme seksis Donatui Montvydui? Užsienio muzikos prodiuseris Williamas Buttas laidoje pažers itin optimistinių prognozių. Na, o LRT OPUS vadovas Darius Užkuraitis, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys ir Tomas Sinickis su Vidu Bareikiu pasistengs realiai įvertinti mūsų šalies konkurentus II-ajame pusfinalyje.

Nenuostabu, kad daug šalių, įkvėptų praėjusių metų švedo sėkmės, šiemet siunčia atlikėjus vyrus. Į Donatą vizualiai panašus atrodo airis. Latviai taip pat deleguoja vieną vokalistą. „O Danijai atstovaus net trys montvydai“, – juokėsi G. Griniūtė.

Aukštas blondinas Ivanas šiemet atstovaus Baltarusijai. „Blogai. Labai blogai. Aš jį iš „Talentų ringo“ būčiau išsiuntęs namo nelaukdamas dainos pabaigos. Blogiau už jį dainuoja tik vienas atlikėjas – aš“, – linksmins žiūrovus T. Sinickis.

Prie jau matytų nacionalinės komisijos narių šeštadienį „Eurovizijos“ pusfinalyje prisijungs Tomas Sinickis, kuriam nesvetima ir atrankos dalyvio patirtis. Žinomas atlikėjas ir dainų kūrėjas sako, kad prieš 10 metų „Eurovizija“ jam padarė didžiulę paslaugą, ir atskleidžia idėją, kaip didžiojoje konkurso scenoje parodyti tikrąjį mūsų šalies muzikinį skonį.

„Turėtume siųsti radistus arba kažkokius didžėjus. Reikėtų juos pastatyti prie pulto, uždėti jiems ausines ir tegu groja tris minutes „bumčikus“ be jokių žodžių. Pašviesim šviesų, padarysim daug garso, pamojuosim tiems žiūrovams ir viskas, nes tai ir yra tikrasis mūsų tautos skonio, to, kas patinka žmonėms nuo Nemenčinės iki Šilutės, atspindys“, – siūlo T. Sinickis.

˜– Šeštadienį prisijungsite prie nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos komisijos. Ar stebite atrankas? Turite favoritą?

˜– Neturiu televizoriaus ir nežinau nei vienos dainos. Esu be jokių išankstinių skonių ar nuomonių. Ką išgirsiu, tą ir kalbėsiu.

– Taip elgėtės sąmoningai ar „Eurovizija“ jūsų nedomino?

– „Eurovizija“ domina visus, tačiau labai daug dirbu prie savo projektų ir tiesiog neturėjau laiko pažiūrėti, kas ten vyksta. Atrankų procesas yra kiek kitoks, nei tada, kai dalyvavau 2006 m. Dabar atrankoje – tas pats per tą patį ir, jeigu domina, užtenka pažiūrėti finalą. Taip jau atsitiko, kad šiemet „Eurovizija“ prasprūdo pro mano ausis. Labai džiaugiuosi, kad LRT pakvietė paklausyti ir dar pareikšti savo nuomonę.

– Turbūt pažįstate beveik visus konkurso dalyvius. Ar pavyks atsiriboti nuo asmeninių simpatijų ir antipatijų?

– Žinau ne visus dalyvius, tik scenos veteranus, naujokų nežinau. Neturiu jokių asmeninių simpatijų. Tikriausiai žinote, kokia psichopatinė asmenybė esu. Gal net blogiau bus tiems, kuriuos pažįstu.

– Ką apskritai manote apie šį muzikinį konkursą?

– Nėra taip, kad ten viskas labai gerai, bet nėra ir taip, kad labai blogai. Kiekvienais metais yra gerų dainų ir yra daug blogų dainų. Man įdomu stebėti šį konkursą antropologiniu požiūriu, nes, kai stebi didžiosios „Eurovizijos“ finalą, labai matyti, kaip šalys progresuoja, arba regresuoja. Žiūri į Balkanų šalis – per 10 metų jos tikrai pasikeitė, žiūri į Rumuniją – ten nepasikeitė niekas. Galima susidaryti vaizdą, kas Europoje apskritai vyksta, kokiame lygyje yra menai ir kokiame lygyje yra žmonių skonis, savivertė ir supratimas, kas yra pramogų pasaulis ir muzika. Labai gerai – nereikia niekur važiuoti, užtenka pažiūrėti „Euroviziją“.

– 2006 m. su grupe „Gravel“ nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje užėmėte ketvirtą vietą. Kodėl nebandėte dalyvauti dar kartą?

– Nebedalyvauti nusprendžiau jau labai seniai. Kai sudalyvavome su „Gravel“ turėjome labai konkretų tikslą, kurį norėjome pasiekti dalyvaudami. Tikriausiai niekam nereikia meluoti, kad mes siekėme laimėti. Tikrai taip nebuvo. Mums tai buvo labai gera rinkodara ir, jei nebūtų „Eurovizijos“, tai manęs tikrai niekas Lietuvoje nežinotų, nebūčiau vedęs laidų televizijoje ar dalyvavęs muzikinėje veikloje.  Savo tikslą „Eurovizijoje“ jau pasiekiau, ji man padarė labai didelę paslaugą.

Tais metais, kai mes dalyvavome, šis konkursas buvo labai populiarus, ji mėgo žiūrovai. Kiek atsimenu, paskutinis koncertas vyko „Siemens“ arenoje, neįsivaizduoju, kad šiandien konkurso finalas vyktų didžiausioje šalies arenoje.

2006 m. atranka buvo labai didelis postūmis mano muzikinei karjerai ir apskritai karjerai šou pasaulyje. Tiesiog nematau tikslo kažkam vėl kažką įrodinėti arba parodyti save. Manau, kad tie, kurie mane pažįsta, tai jau ir pažįsta ir žinos iki grabo lentos. Savo publikos dalyvaudamas „Eurovizijoje“ nepraplėsiu, o važiuoti kažkur atstovauti Lietuvai būtų garbė, bet aš nesu tik atlikėjas, kaip daugelis dalyvių, labiau esu dainų autorius. Mielai sudalyvaučiau ir parašyčiau kažkam dainą. Tokią praktiką jau turėjau su Rūta Ščiogolevaite 2007 m. ir ji tik per klaidą ir dar ilgą Andriaus Mamontovo liežuvį neišvažiavo. Ji turėjo išvažiuoti, nes daina buvo žymiai geresnė už tą, kuri galiausiai laimėjo. Toks mano dalyvavimas yra įmanomas ir tikriausiai įvyks. Turiu ne vieną dainą, kurios pats nedainuočiau, nes pagal stilistiką ji man netinka. Tikrai neatmetu galimybės kažkam pasiūlyti. Šiemet turėjau dainą ir norėjome surasti vaikiną, kuris ją atliktų, tačiau tam pritrūko laiko, nes pats pradėjau retkarčiais dainuoti ir rengti koncertus. Galbūt kitais metais.

– Šiemet nacionalinė „Eurovizijos“ atranka taip pat labai populiari, o taisyklės, kaip žinote, pasikeitusios. Kaip manote, koks atrankos principas yra geresnis? Toks, kuris buvo, kai dalyvavote jūs, ar toks, kaip šiemet?

– Girdėjau, kad ši atranka populiari ir jos reitingai – geri. Lauras Lučiūnas man sakė, kad iš pradžių atranka buvo kritikuojama, tačiau, jei reitingai geri, reiškia, kad jie viską daro teisingai. Tai – paprasta taisyklė. Jeigu yra progresas ir žmonės labai žiūri, jiems tinka tokia atranka ir, matyt, ji yra geresnė, nei tais laikais, kai dalyvavome mes. Nors nežinau, kokie tada buvo laidos reitingai, bet įsivaizduočiau, kad prieš 10 metų nacionalinė atranka taip pat buvo viena populiariausių televizijos laidų LRT. Kai reitingai pradės kristi, tada vėl kažką reikės keisti.

Manau, kad žmonės, kurie ateina su savomis dainomis, ir tai aiškiai pasakoma ir suskirstoma į atskiras grupes, visada turės privalumą prieš tuos, kurie savo dainų neturi, nes žiūrovai juos už tai labiau gerbs. Bet, kaip ir sakiau, tai mano nuomonė, kuri neturi reikšmės.

– Kokiais kriterijais jūs pats vadovausitės šį šeštadienį ir ko, jūsų manymu, reikia geram euroviziniam pasirodymui?

– Geram euroviziniam pasirodymui reikia geros dainos. Galite daryti, ką norite, bet jeigu daina bus be priedainio ir nesąmonė su gramatinėmis klaidomis, kaip praėjusiais metais, niekas nepadės. Vertinsiu dainą, o ne tai, kas ten scenoje dedasi. Visa tai dar 100 kartų pasikeis, todėl vertinti, kaip jie atrodo ar šoka, net nėra prasmės, reikia žiūrėti tik į dainą. 

Konkurso laimėjimui pakanka dainos. Jei prisiminsite visus konkursus, nebuvo nei vienos prastos dainos, kuri laimėtų. Visos jos turi ryškius priedainius ir nėra tokios lėkštos, kaip žiūrovui atrodo. Yra nemažai atlikėjų, kurių pasirodymai buvo paprasti, be jokių vingrybių, tačiau buvo geros dainos. Daina visada „ištrauks“.

Dažnai juokauju ir „Eurovizijos“ prodiuseriui sakiau, kad jei norime parodyti, koks yra tikrasis mūsų šalies muzikinis skonis, turėtume siųsti radistus arba kažkokius didžėjus. Reikėtų juos pastatyti prie pulto, uždėti jiems ausines ir tegu groja tris minutes „bumčikus“ be jokių žodžių. Pašviesim šviesų, padarysim daug garso, pamojuosim tiems žiūrovams ir viskas, nes tai ir yra tikrasis mūsų tautos skonio, to, kas patinka žmonėms nuo Nemenčinės iki Šilutės, atspindys. Bet jei taip negalima, tai reikia vertinti, kaip dainos yra parašytos ir ar jos tinka tam vokalistui, kuris atlieka kūrinį.

Nacionalinės „Eurovizijos atrankos pusfinalis – jau šeštadieni 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.