Sprendimą lėmė atsiliepimai ir išsikelti tikslai

Dar 2013 metais „Max Coffee“ kavinių tinklo įkūrėjų, verslininkų R. ir A. Statkevičių pirmagimė Lukrecija pirmą kartą atvyko į Klaipėdos licėjų. Pasak R. Statkevičienės, tuometinį sprendimą dukrą leisti mokytis būtent Klaipėdos licėjuje lėmė teigiami atsiliepimai apie šią privačią ugdymo įstaigą.

„Žinojome, kad Klaipėdos licėjuje dirba atsidavę pedagogai, o propaguojama individualaus ugdymo filosofija suteikia galimybę vaikui atsiskleisti ir ugdyti visas stipriąsias jo puses“, – teigia R. Statkevičienė.

Panašias pasirinkimo priežastis išskyrė ir Lukrecijos tėtis Audrius, kuris dar pabrėžė ir mokymosi tęstinumo vienoje ugdymo įstaigoje svarbą.

„Pirminė priežastis, kodėl pasirinkome Klaipėdos licėjų, buvo ta, kad vaikai šią mokyklą jau tuomet galėjo pradėti lankyti nuo paruošiamosios klasės – tokiu būdu vaikai lengviau įsilieja į mokymo procesą ir keliamus mokyklos reikalavimus bei tvarkas. Nuo pat mažumės mokytojai mato vaikus, jie užtikrina ir veda vaikus mokymosi procese visus 12 metų. Svarbu paminėti ir tai, kad licėjus turi stiprią bendruomenę, į kurios veiklą yra įtraukti ne tik mokiniai, bet ir tėvai. Taip sukuriamos tradicijos, kurios puoselėja bendrumą“, – pasirinkimo priežastis vardija verslininkas, naujai išrinktas Klaipėdos miesto tarybos narys ir telekomunikacijos bendrovės „Bitė Lietuva“ Vakarų regiono verslo klientų pardavimo vadovas A. Statkevičius.

12 metų auga kartu su ugdymo įstaiga

A. ir R. Statkevičių nuomone, per pastarąjį dešimtmetį Klaipėdos licėjus gerokai pasikeitė, o jų šeima turėjo galimybę iš itin arti stebėti bei dalyvauti mokykloje vykstančiuose pokyčiuose.

Per dešimt metų Klaipėdos licėjus tapo tarptautine mokykla, kurioje sėkmingai taikoma pasaulyje pripažinta tarptautinio bakalaureato (angl. International Baccalaureate) programa.

Ryškiausiai licėjaus augimo džiaugsmus ir vargus patirti galėjo vyriausioji Statkevičių dukra Lukrecija. Licėjaus gimnazistė šiandien aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, o šiemet buvo išrinkta ir mokyklos mokinių prezidente.

„Mokykla per dešimtmetį tikrai stipriai patobulėjo. Labai stipriai pasikeitė mokyklos aplinka, atsirado moduliai, kokybiškesnis ir individualesnis mokymas. Buvo įdiegta tarptautinio bakalaureato programa. Taip pat mokiniai pradėjo dalyvauti daugybėje mainų programų, o mokyklos koridoriuose šiandien galima sutikti ir mokinių iš užsienio šalių“, – apie licėjaus pokyčius pastebėjimais dalijasi 17-metė gimnazistė.

Pasak Lukrecijos tėčio Audriaus, vyresnėlei pradėjus lankyti mokyklą pradžioje kilo dvejonių dėl ugdymo įstaigos išsikeltų ambicingų tikslų, tačiau šiandien, pasak jo, rezultatai pranoko lūkesčius.

„Kai mūsų didžioji tik pradėjo lankyti licėjų, gal truputėlį ir buvo baimės, kaip toliau vystysis mokykla, ar pavyks jai pasiekti savo tikslų. Tačiau ilgainiui pamatėme, kad mokykla sparčiai vystosi tiek mokymų programomis, tiek bendra infrastruktūra. Šiandien licėjuje itin imponuoja ir tai, kad klasėse yra nedaug mokinių, mokytojai mato kiekvieną vaiką bei gali mokymo procese suteikti tiesioginę pagalbą. Labai svarbu, kad čia vaikai mokomi mokytis ir išmokti, o ne tik privalomai lankyti ugdymo įstaigą“, – teigia A. Statkevičius.

Ugdymo įstaigos nekeistų

Šiandien Klaipėdos licėjų lanko ir jauniausioji Statkevičių šeimos narė Kotryna. 13-os metų mokinė taip pat aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime, yra mažojo licėjaus senato narė, ji prisideda prie įvairių mokyklos renginių planavimo ir organizavimo.

„Man mokykloje labiausiai patinka licėjaus bendruomenė, nes visi dirba kartu ir yra labai draugiški. Mano mėgstamiausia pamoka yra biologija. Šią pamoką veda metų mokytoja Eglė Radzevičė. Manau, man ši pamoka patinka labiausiai dėl mokytojos ir jos pamokų vedimo stiliaus. Apskritai, man licėjuje labai patinka ir tikrai į kitą mokyklą pereiti nenorėčiau“, – kalba Kotryna.

Padėjo atskleisti lyderio savybes

Verslininkė ir Klaipėdos „Rotary“ klubo „Aditė“ narė R. Statkevičienė papasakojo, kad labiausiai jai įstrigo laikotarpis, kuomet jų vyresnėlė Lukrecija kandidatavo į mokyklos mokinių prezidento postą.

„Labiausiai įsiminė įvykis, kai vyresnėlė tapo mokyklos prezidente. Stebėjome visą procesą: rinkiminės kalbos kūrimą, reklaminių plakatų ruošimą, debatus. Taip pat atmintyje ryškiai išliko Lukrecijos dalyvavimas „Erasmus“ programoje, svečių iš „Erasmus“ priėmimas“, – pasakoja dviejų Klaipėdos licėjaus mokinių mama. R. Statkevičienė taip pat labai vertina mokyklos organizuojamus renginius, ypač kalėdinį paramos-labdaros projektą „Kalėdų mugė“, į kurį įtraukiama visa šeima.

Statkevičių teigimu, Klaipėdos licėjus itin prisidėjo prie jų atžalų lyderystės ir bendruomeniškumo ugdymo.

„Mokykla skatina mūsų vaikų lyderystę, jų nevaržo, o nukreipia ją siekti tikslų. Vaikai mokydamiesi ir būdami mokyklos bendruomenėje gali atskleisti savo geriausias savybes“, – mintimis dalijasi mergaičių tėtis A. Statkevičius.

„Licėjuje dirba pedagogai, kurie moko su meile ir palaikymu. Jiems rūpi vaiko psichologinė ir emocinė būsena. Taip pat mokykloje jaučiama aukšta vaikų elgesio ir bendravimo kultūra, o mokyklos vadovybė konstruktyviai sprendžia iškilusiais problemas. Todėl tikrai galiu tvirtai pasakyti, kad Klaipėdos licėjuje savo vietą atrasti gali įvairių gabumų vaikai“, – teigia R. Statkevičienė.

· Klaipėdos licėjus sėkmingai savo veiklą jau vykdo 28 metus.

· 2021 m. licėjus oficialiai tapo tarptautine mokykla.

· Aštuonerius metus iš eilės Klaipėdos licėjus pirmauja tarp visų šalies gimnazijų, kurios nevykdo mokinių atrankos.

Įtaka tolesniam gyvenimui

Nors į žaidimus dažnai žvelgiama lengvabūdiškai, ši veikla – kur kas svarbesnė, nei gali atrodyti. Žaidimai mūsų psichikai tokie pat svarbūs kaip miegas ir maistas, sako vaikų psichologė G.Sujetaitė-Volungevičienė.

„Mokslininkų tyrimai rodo, kad vaikystėje patirta žaidimų stoka arba skurdūs, ribojami žaidimai daro didelę įtaką tolesniam gyvenimui. Žaidimai neabejotinai naudingi, nes priverčia stengtis, o kai stengiamės, aktyviai veikia mūsų smegenys“, – paaiškina psichologė.

Svarbu suprasti ir tai, kad vaikai mokosi žaisdami, todėl griežtai atskirti  mokymosi procesą ir laisvalaikį žaidžiant nenaudinga. „Būtų kur kas geriau, jei atsižvelgtume į vaikų interesus ir suprastume, kaip iš tiesų jie mokosi, o tuomet prisiviliotume būtent žaidimais – naudinga, prasminga ir gebėjimus aktyvinančia veikla“, – teigia G.Sujetaitė-Volungevičienė.

Žaidimo kultūra silpna

Nors suaugusieji apie žaidimų reikšmę vaikų raidai šiandien žino vis daugiau, to nepakanka – laisvojo žaidimo kultūra Lietuvoje yra kone išnykusi, teigia psichologė.

„Ilgus dešimtmečius žaidimai buvo natūrali gyvenimo dalis, perduodama iš kartos į kartą: vaikai išeidavo į lauką ir valandų valandas žaisdavo kieme; tai buvo kupina laisvės veikla. Deja, tos laisvės su laiku liko vis mažiau. Kaip psichologė, akcentuoju tėvams vieną dalyką – nors reikia stebėti vaikus, žaisti jie turi išmokti patys. O išmokti žaisti, kurti vaizduotės siužetus vaikams sunku, kai mes juos saugome visur – stebime ir prižiūrime net žaidimų aikštelėje. Šiandien vaikams trūksta erdvės būti tiesiog sau, o juk per buvimą su savimi išsivysto savarankiškumas“, – pasakoja G.Sujetaitė-Volungevičienė.

Kodėl nyksta laisvojo žaidimo kultūra? Anot specialistės, tai lemia daugybė veiksnių – gyvenimas apsitvėrus tvoromis, nebendravimas su kaimynais, atitolimas. Taip pat greitas gyvenimas, kai iš automobilio vaikai keliauja tiesiai į darželį ar mokyklą, ir atvirkščiai.

Kokius žaidimus išrinkti?

Žaidimas – procesas, kurio metu lavinami vaiko gebėjimai, būtini jo ateičiai. Žaidžiant stiprėja bendrieji gebėjimai, tokie kaip dėmesio koncentracija, atmintis, kūrybiškumas, empatija, valia, savireguliacija. Šie gebėjimai vėliau svarbūs ne tik asmeniniame, bet ir profesiniame vaiko gyvenime – ieškant kūrybiškų sprendimų ar koordinuojant įvairius projektus.

Po darbo grįžus į namus verčiau pasidėti telefoną į šalį ir pažaisti su vaikais – tai turi įtakos ir sveikatai, ir harmonijai namuose.

Vaikų psichologė teigia, kad vaikams iki vienų metų geriausiais žaislais taps rakandai iš virtuvės stalčiaus – samčiai ir kiti saugūs buities įrankiai mažyliams įdomesni už bet kokius žaislus.

„Kiek didesni, vienų dvejų metų vaikai ima konstruoti ir statyti, jiems svarbus judesys – tam naudingos kaladėlės, kamuoliukai, lankai ar kitokių formų objektai. Nuo trejų ketverių metų plečiasi vaikų kalba ir vaizduotė – su jais galima žaisti profesijas, kurti siužetus, simuliuoti įvairias situacijas, supažindinančias su gyvenimo įvykiais“, – sako specialistė.

Penkerių šešerių metų vaikai ne tik puikiai kalba ir juda, bet ir mokosi kontroliuoti save, turi mažiau egocentriškumo ir daugiau empatijos. „Tokio amžiaus vaikus galima supažindinti su komandiniais ar stalo žaidimais – vaikai labai nori bendrauti, bet dažnai neranda tam būdo, tad žaidimai čia itin tinka. Vaikams naudingi „Uno“, „Laivų mūšis“ ir panašūs žaidimai, kuriuose yra skaičių, raidžių, reikia komunikuoti“, – vardija G.Sujetaitė-Volungevičienė.

Naudingi visai šeimai

Žaidimui su vaikais galima išnaudoti ir kasdienes situacijas – net tuomet, kai žaislų ar spalvingų stalo žaidimų šalia nėra. Pasak vaikų psichologės, jei su vaikais išeinama pasivaikščioti ar ilgai keliaujama automobiliu, taip pat verta žaisti.

„Vaikus ne tik įtraukia, bet ir jų žodyną plečia pastabumo žaidimai, kurių metu reikia ką nors pamatyti. Taip pat istorijų kūrimas po vieną žodį, kai įsitraukia visa šeima. Jei laikas leidžiamas gamtoje, stovyklaujama, galima kažką statyti, konstruoti iš gamtoje randamų elementų“, – sako G.Sujetaitė-Volungevičienė.

Vaikų psichologė priduria, kad žaidimai naudingi visai šeimai: „Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų smegenų struktūrą vysto žaidimai, kurių metu kalbama, planuojama, siunčiami emociniai signalai, judama visu kūnu. Nors po tokio žaidimo juntamas nuovargis, jis emociškai įkrauna, prie žaidimo vis norisi grįžti. Todėl po darbo grįžus į namus verčiau pasidėti telefoną į šalį ir pažaisti su vaikais – tai turi įtakos ir sveikatai, ir harmonijai namuose, tam reikia rasti laiko.“

Izraelio patirtis

Specialistai sutaria, kad ir gabūs vaikai turi specialiųjų poreikių, todėl jiems taip pat reikia skirti papildomo dėmesio mokykloje, jų gabumams lavinti reikia sudaryti sąlygas, rengti tokius vaikus atpažinti ir ugdyti tai gebančius mokytojus.

Jau dvejus metus Kaune, o nuo šių mokslo metų – ir Vilniuje veikia tarptautinė Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programa „Gifted“. Inovatyvų ir toliaregišką iššūkį rūpintis Lietuvos ateities inovatoriais, kūrėjais ir atradėjais priėmė Vytauto Didžiojo universitetas (VDU).

Programos vadovė Dileta Tindžiulienė sako, kad pamačiusi, kaip Izraelyje veikia gabių vaikų ugdymo sistema, nedvejojo, jog neverta išradinėti dviračio Lietuvoje – tereikia rasti būdą gerąją patirtį perkelti į mūsų šalį.

Kaip atpažinti

Programos kvietimu, Lietuvoje viešėjo ir mokymus „Gabių mokinių ugdymo tendencijos“ VDU Švietimo akademijoje surengė Izraelio Haifos universiteto Švietimo fakulteto dekanė, matematikos ir gabių vaikų ugdymo profesorė dr. Roza Leikin.

Viešnios nuomone, kiekvieno mokytojo užduotis – dirbti taip, kad būtų įdomu ir visai klasei, ir kiekvienam mokiniui atskirai. Jis turi gebėti taip organizuoti darbą įprastoje klasėje, kurioje mokosi ir gabus vaikas, kad visi vaikai motyvuotai dirbtų ir niekas nesijaustų nei vertesnis, nei menkesnis už kitus.

„Izraelyje tam sukurta speciali sistema, jos esmė – atviros užduotys, kurias kiekvienas vaikas atlieka jo gebėjimus atitinkančiu tempu ir sudėtingumu, – pasakojo R.Leikin. – Užduotys leidžia vaikui pačiam reguliuoti mokymosi procesą. Mokytojams Izraelyje rengiami 30, 60 val. mokymai apie gabių vaikų ugdymą. Seminaras VDU buvo Lietuvos pedagogams surengtas siekiant supažindinti su šia sistema, renginio tikslas taip pat buvo suteikti teorinių žinių – kas yra gabumai, koks ryšys sieja gabumus ir kūrybiškumą.“

Izraelyje sukurta speciali sistema, kurios esmė – atviros užduotys, kurias kiekvienas vaikas atlieka jo gebėjimus atitinkančiu tempu ir sudėtingumu.

Kaip atpažinti gabų vaiką, anot R.Leikin, priklauso nuo daugelio dalykų. Visų pirma, reikia žinoti, apie kokio amžiaus vaiką kalbama. Jei ankstyvojo amžiaus vaikas gebėjimais keleriais metais lenkia bendraamžius, tai signalizuoja apie išskirtinius gabumus. Pavyzdžiui, skaityti vaikai pradeda šešerių, tačiau yra skaitančių keturmečių. Tam tikro sudėtingumo matematikos užduotis sprendžia septynmečiai, tačiau gabus vaikas jas neblogai gliaudys jau būdamas ketverių penkerių. Vaikas gali gražiai piešti, nors jo bendraamžiai dar tik mokosi nulaikyti pieštuką.

Be to, gabus vaikas pats ieškos informacijos, domėsis, mąstys logiškai, užduos sudėtingus klausimus, į kuriuos tėvai ne visada sugebės atsakyti.

„Yra vaikų, kurie lanko penkis skirtingus būrelius ir visur jiems įdomu, – sakė R.Leikin. – Tai taip pat gali būti ženklas, kad vaikas gabus.“ Sulaukus vyresnio amžiaus gabumai dažniausiai nustatomi įvairiais testais.

Svarbios detalės

Gabumai apibrėžiami ir kūrybiškumu, nes aukšti gebėjimai visada susiję su kūrybiškumu. Šį ryšį puikiai iliustruoja situacija, kai žmogus labai aukštu lygiu panaudoja įgytas žinias, yra puikus programuotojas, gydytojas, biologas ar siuvėjas, tačiau neperžengia tam tikrų ribų. Nes sugalvoti tai, ko nebuvo, pavyzdžiui, sukurti aukštosios mados kolekciją, kuria žavėsis ir kopijuos viso pasaulio drabužių pramonė, geba tik vienetai. Tą patį galima pasakyti apie matematiką – yra žmonių, kurie puikiai sprendžia uždavinius, tačiau tik išskirtiniai talentai atranda naujas teoremas.

Svarbu žinoti, pastebi profesorė, kad yra skirtumas tarp bendrųjų ir specialiųjų gabumų. Bendraisiais gabumais apdovanotam vaikui sekasi visose srityse, o specialiaisiais – tik vienas dalykas, pavyzdžiui, jis prasčiau už daugelį bendraamžių skaito, bet puikiai skaičiuoja ar turi ypatingų muzikinių gabumų. Moksliniai tyrimai rodo, kad 20 proc. žmonių yra gabūs bent vienoje srityje. Tai, anot R.Leikin, labai daug. Bendraisiais gabumais pasižymi 2 proc. Jei pažvelgtume į kurią vieną sritį, pavyzdžiui, matematiką, jai ypač gabūs tie patys 2 proc.

Pašnekovė ragina nepamiršti ir supergabių pasaulio genijų, kurių gimsta vos vienas iš milijono. Tai išskirtiniai talentai, vaikai, kurie mokyklos programą gali pabaigti septintoje, aštuntoje klasėje. Tokių gabumų nepastebėti neįmanoma, šie žmonės įeina į istoriją. „Sigmundas Freudas, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Isaacas Newtonas, Albertas Einsteinas... – vardijo profesorė. – Dauguma Nobelio premijos laureatų – supergabūs, jų išradimai keičia mūsų supratimą apie mediciną, ekonomiką ir kitas sritis.“

Dar vienas svarbus dalykas – su švietimo politika ir finansais susijęs konfliktas. Kam svarbiau padėti – vaikams, kuriems sekasi sunkiau, ar gabiems? Anot R.Leikin, pasaulyje dažniausiai renkamasi padėti vaikams, turintiems raidos sutrikimų. Ne visada, tačiau labai dažnai manoma, kad gabus vaikas vis tiek pasieks savo.

„Mano nuomone, daug gabių vaikų, jiems neskiriant tinkamo dėmesio mokykloje, sutrinka, – įsitikinusi ji. – Dar blogiau – jie blogai elgiasi, nes jiems nuobodu, arba užsidaro, nes bendrauja kalba, kurios bendraamžiai nesupranta. Sankt Peterburge, kur užaugau, man buvo labai sunku mokytis iki 8 klasės. Galvojau, kas su manimi ne taip: man buvo nuobodu, neturėjau daug draugų. Vėliau patekau į specialią matematikos mokyklą ir viskas pasikeitė. Nebeatrodžiau niekam keista, bendravimas tapo visiškai kitoks.“

Stiprybės ir sunkumai

Gabių vaikų ugdymu R.Leikin domisi nuo 2002 m. Izraelyje situacija per kelis dešimtmečius pasikeitė iš esmės, tačiau, profesorės nuomone, ši sritis daug kur vis dar nepakankamai vertinama: „Pagrindinis mano domėjimosi objektas – gabūs matematikai vaikai. Kai 1990 m. atvykau į Izraelį, paklausiau, kur pas juos matematinės mokyklos. Man atsakė, kad čia demokratinė valstybė ir tokių nėra. Po dešimties metų vienas privatus fondas skyrė lėšų, kad būtų pradėtos steigti matematinės klasės vidurinėse mokyklose. Mane pakvietė prisijungti. Vėliau viena silpnesnių Tel Avivo mokyklų buvo reformuota į matematinę mokyklą, kur taip pat buvo vystomi kiti tikslieji mokslai, šachmatai.“

Šiandien kartą per metus testuojami visi Izraelio antrokai, apie 2 proc. gabiausių vaikų patenka į specialias klases: šalyje veikia septynios pradinės ir dvylika vidurinės mokyklos klasių. Dar nuo nuo 5 iki 10 proc. gabių vaikų pakviečiami vieną dieną per savaitę lankyti arčiausiai gyvenamosios vietos esančius gabių vaikų ugdymo centrus, kurių Izraelyje veikia 56.

R.Leikin sūnus pradinėse klasėse patyrė mokymosi sunkumų, mokytojai skundėsi netinkamu vaiko elgesiu. „Antroje klasėje mokytoja net pasiūlė rinktis specialųjį ugdymą, turėdama galvoje žemesnį lygį, – prisiminė pašnekovė. – Mes savarankiškai nuvedėme sūnų testuoti,  rezultatas – psichologas rekomendavo vaiką iš antros klasės perkelti į ketvirtą. Tiesa, sūnus atsisakė, nes nenorėjo skirtis su draugais. Bet po testavimų jis pateko į gabių vaikų ugdymo centrą.“

Tokie vaikai vadinami dvigubai išskirtiniais – gabūs, tačiau turintys tam tikrų mokymosi sunkumų. „Mūsų sūnus kaip tik toks ir buvo – jo labai aukštas IQ, jis greitai ir gerai mąsto, tačiau rašydavo be tarpų, visus žodžius sujungdamas į vieną, – pasakojo R.Leikin. – Tokios situacijos kelia iššūkių tėvams – viena vertus, vaikas turi sunkumų, kita vertus, jis labai protingas.“

Pasak profesorės, kaip su jomis susidoroti, kaip padėti vaikui, sukurta specialių metodikų.

Dažnai kyla klausimas, ką ugdyti: vaiko stipriąsias savybes ar tai, kas jam sekasi sunkiau? Profesorė pastebėjo, kad silpnybės kartais stabdo, todėl vaikui reikia padėti įveikti sunkumus, kad jis galėtų pasiekti savo galimybių viršūnes. Deja, tam dažnai trūksta ir tėvų žinojimo, ir mokytojų kompetencijos. Tai, pasak R.Leikin, ne vien Lietuvos ar Izraelio, bet globali problema. Vis dar daugiau dėmesio ir lėšų skiriama pedagogams, dirbantiems su mokymosi sunkumų patiriančiais vaikais, rengti ir kvalifikacijai kelti. Tačiau iš tiesų mokytojas turi būti kompetentingas dirbti tiek su gabiais, tiek su sunkumų turinčiais mokiniais.

Svarbu ir išgirsti

Asmenybės ugdymo psichologė Asta Blandė gabų vaikų apibūdina kaip tokį, kurio loginis mąstymas, samprotavimo gebėjimai, mokymasis iš savo patirties ir jos pritaikymas naujose situacijose yra gerokai aukštesni nei bendraamžių.

Situacija:  psichologė A.Blandė pastebi, kad būti išskirtiniam vaikui paprastai yra sudėtingas iššūkis, lydimas nerimo, įtampos. Asmeninio arch. nuotr.

Ji sutinka, kad būti išskirtiniam neretai vaikui yra sudėtingas iššūkis, lydimas nerimo, įtampos, klausimų ir dažnai – savęs nepriėmimo jausmų. „Jei, būdamas gabus, vaikas yra ignoruojamas klasėje arba patiria patyčių, šią patirtį įsimins kaip labai skaudžią, – pastebi A.Blandė. – Tenka susidurti su situacija, kai aplanko nusivylimo savimi, aplinka ar gyvenimu jausmai, nes vaikai mokykloje nori kurti santykius, ieško galimybės būti bendraamžių grupės dalimi, siekia priėmimo ir pripažinimo jausmo.“

Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas mokykloje nesijaučia gerai būtent dėl šių priežasčių? Pasak psichologės, nuo mažens į savo vaiką žvelgdami rūpestingi tėvai gana greitai pajunta jo emocinį pulsą: liūdnos akys, atsiradęs nenoras kalbėti(s) ir dalytis mokykliniu gyvenimu ar situacijomis, į klausimus reagavimas tyla ar užsisklendimu, gerokai sumažėjusi motyvacija užsiimti dalykais, kuriuos anksčiau mokykloje itin mėgo, negatyvūs komentarai mokykline tema, valgymo ir miego pokyčiai – ženklai, kurie leidžia daryti prielaidą apie sunkumus, patiriamus vaikui svarbioje aplinkoje, ir signalizuoja būtinybę šiuos sunkumus kartu su vaiku spręsti.

„Manau, kad su gabiais vaikais dažnai siejami ypač aukšti lūkesčiai, kuriuos ne visada lengva įgyvendinti, – apie gabių vaikų patiriamus emocinius iššūkius kalba A.Blandė. – Prisiminti šia tema būtina viena: ne bėkime priekyje, o eikime šalia savo vaiko ar mokinio ir stebėkime, kaip jam sekasi; ne planuokime už jį, o planuokime kartu; ne kalbėkime jam, o kalbėkimės apie norus, svajones ir kasdienes situacijas. Užduokime klausimų ir leiskime rasti atsakymus pačiam – tada abu jausimės saugiau palaikydami tarpusavio santykius.“

Tėvams, auginantiems neeilinių gebėjimų vaiką, tačiau neturintiems finansinių ar logistinių galimybių leisti jo į privačias ar didžiuosiuose miestuose esančias geriausius specialistus sutraukiančias mokyklas, specialistė rekomenduoja tapti aktyvia ugdymo(si) proceso grandimi: ne testuojant mokytoją ar nurodant, kaip dirbti, bet dalijantis informacija ir diskutuojant apie savo vaiko galimybes konkrečioje mokykloje, siūlant savo pagalbą ir kartu ieškant galimybių įvairiomis formomis gabumus lavinti ir už mokyklos ribų.

Vis dėlto tėvams svarbu suprasti, kad gabus vaikas taip pat yra vaikas, kuriam augant reikia įvairiapusiško lavinimo ir pusiausvyros tarp gabumus lavinančios veiklos ir gyvenimo patirčių. Todėl gabaus vaiko rutinoje svarbu skirti laiko ir bendravimui su bendraamžiais, aktyviam poilsiui, smagiam laisvalaikiui su šeima ir vaikiškam nuoboduliui, kai tiesiog nėra kas veikti.

Dar viena neretai gabaus vaiko šeimoje, kurioje auga ir daugiau vaikų, kylanti problema – konfliktai tarp seserų ir brolių, kurių priežastys – skirtingi gabumai ir jų vertinimai. „Šeimose tokių situacijų kyla, kai tėvai pabrėžia kokį nors konkretaus vaiko išskirtinumą, ima lyginti jį su kitais šeimos vaikais, taip sustiprindami konkurencijos jausmą, – pastebi A.Blandė. – Išskirdami vieną kaip tam tikrą kokios nors elgsenos ar gebėjimo etaloną, kitiems pasakome, kad jie ne tokie vertingi. Kai vaiko orumas pažeidžiamas, atsiranda pyktis ir noras keršyti. Kad taip nenutiktų, raskime kiekvienam ką pasakyti apie jo išskirtinumą, individualumą, lyginkime vaikus su jais pačiais jų gyvenimo kontekste ir išvengsime priešiškumą skatinančių situacijų.“

Psichologės nuomone, „Gifted“ centrų atsiradimas Lietuvoje – žinia gabiems vaikams ir jų šeimoms, kad jie yra matomi ir kad jų galimybėms surasta erdvė realizuoti ir gauti reikalingų paslaugų, kurių dažnai ugdymo įstaiga patenkinti negali.

Pradingęs pervedimas

Karo paveldo centras ne pirmus metus VII forte vaikus siekia sudominti gamtos ar tiksliaisiais mokslais. Tačiau šie metai prasidėjo finansinėje duobėje, nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) skirti asignavimai taip ir neįkrito į jų sąskaitą.

VII forto vadovas Vladimiras Orlovas socialiniame tinkle „Facebook“ skundėsi, kad neformaliajam ugdymui skirti pinigai nepervesti dar už gruodį. Neformalusis vaikų švietimas (NVŠ) didžiąja dalimi finansuojamas iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) skiriamų lėšų. Tik dalį pajamų NVŠ paslaugų teikėjai gauna iš mokesčio už būrelius.

V.Orlovas apgailestavo, kad, negavus NVŠ krepšelio pinigų, pradeda vilktis skolos. (Akvilės Snarskienės nuotr.)

„Norime labai paprašyti pagaliau pervesti NVŠ lėšas visos Lietuvos būreliams už 2021 m. gruodžio mėnesį. Dideli dalykai visada prasideda nuo gebėjimų vykdyti savo mažus, bet svarbius įsipareigojimus“, – taip į ministeriją kreipėsi Karo paveldo centro atstovai.

Paviešintas ir tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame matyti, kad forte vykdomai NVŠ veiklai įsipareigota pervesti 3 360 eurų.

„Kauno dienai“ V.Orlovas pasakojo, kad po pokalbių su specialistais suprato, jog už gruodį pinigai nebuvo pervesti dėl žmogiškosios klaidos. Karo paveldo centrui buvo pažadėta, kai  ministerija perves pinigus už pirmąjį šių metų ketvirtį, bus persiųsti pinigai ir už gruodį vykdytas veiklas. Tačiau tokiu atveju nukenčia šių metų neformaliojo švietimo krepšelis ir kyla rizika, kad metų pabaigoje jau bus išnaudoti pinigai.

„Čia teko visą detektyvą išnarplioti. Iš pradžių gavau vienus atsakymus, kitą dieną – jau kitus. Kaip man aiškino, pinigai iš ministerijos savivaldybę pasiekė dar pernai lapkritį. Šie pinigai buvo skirti ketvirtam ketvirčiui. Tada Kauno savivaldybė suveda paraiškas ir tik tada perveda pinigus NVŠ paslaugų teikėjams. Taip išėjo, kad atėjo metų pabaiga ir vienas skyrius kitam nenusiuntė popierių, tad sausio pradžioje pinigai buvo grąžinti ministerijai kaip nepanaudotos lėšos.

Tuos pinigus prisiminė tik tada, kai po sausio 15 d. pradėjome teirautis, kada gi už gruodį bus pervesti pinigai. Savivaldybė pažadėjo, kad perves gavus už pirmą šių metų ketvirtį. Kai tai pasakiau ministerijos atstovams, jie pasakė, kad tai yra pažeidimas, bet kadangi čia ne jų kaltė, tai nelabai ir skauda“, – dienraščiui aiškino V.Orlovas.

Vaikus neformaliai forte su komanda ugdantis V.Orlovas teigė, kad dabar ypač trūksta komunikacijos tarp ministerijos ir savivaldybės. Seniau vykdavo susitikimai tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu, o dabar dauguma klausimų sprendžiami elektroniniais laiškais.

„Būna kad antro laiško informacija paneigia pirmąjį laišką. Gauname visiškai melagingą informaciją. Galbūt tikimasi, kad mes palauksime, ateis kažkokie pinigai ir iš jų sumokės“, – piktinosi pašnekovas.

Velkasi skolos

VII forto vadovas pasakojo, kad sausis ėjo į pabaigą, bet žadėtų pinigų už gruodį jie taip ir nesulaukė, todėl pradėjo kauptis skolos.

Elektros tiekėjas jau siuntė laiškus, kad atjungs elektrą. Dėl skolų išieškojimo nesnaudžia ir valstybinės įstaigos.

„Kaip žinoma, nemažai NVŠ paslaugų teikėjų turi skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir „Sodrai“ dėl atidėtų mokesčių, nes per karantiną buvo sustabdytos programos, ne visi galėjo dirbti nuotoliniu būdu. Siekdami išsaugoti kolektyvą, mes taip pat kreipėmės dėl atidėjimų ir kompensacijų, bet dabar atėjo laikas, kai viską turime sumokėti iki nustatytos datos. Mokesčiams skirti pinigai atkeliauja iš NVŠ krepšelio.

Šie pinigai negali būti naudojami nei ilgalaikiam turtui įsigyti, nei kitoms išlaidoms, tad didžioji dalis atitenka pedagogų algoms. Be to, gaudami krepšelį, mes privalome sumažinti įmokas už būrelius. Kai negauname pagrindinio pajamų šaltinio – krepšelio pinigų, kyla rizika, kad bus nutrauktos suteiktų paskolų sutartys, visi atidėjimai“, – aiškino V.Orlovas.

Tuos pinigus prisiminė tik tada, kai po sausio 15 d. pradėjome teirautis, kada gi už gruodį bus pervesti pinigai.

NVŠ paslaugų teikėjai sulaukė dar vienos staigmenos. Nors ŠMSM pinigus perveda už pirmą ketvirtį, tačiau Kaune veikiančius būrelius pinigai pasiekia tik už vasarį.

„Jau gavome ir šiems metams paruoštas sutartis, bet tik vasario mėnesio, o ne visų metų. Kai pradėjome klausinėti, kodėl tik mėnesio, mums pasakė, kad ministerija esą ketina keisti NVŠ tvarkos aprašą, todėl savivalda nežino, kaip toliau bus finansuojama neformalioji veikla. Nors man ŠMSM kaip tik sakė, kad pakeitimai neesminiai, todėl laisvai galima sudaryti sutartis visiems metams“, – stebėjosi V.Orlovas.

Ministerijos atsakas

ŠMSM Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys „Kauno dienai“ teigė, kad tiksliai įvardyti priežastis, dėl kurių pinigai nepasiekė Kauno NVŠ paslaugų teikėjų, galėtų tik Kauno miesto savivaldybė. Tačiau specialistas patvirtino, kad dalis pinigų buvo grąžinta.

„Ministerija lėšas už 2021 m. IV ketvirtį, kaip ir kitus ketvirčius, yra pervedusi laikydamasi savo įsipareigojimų. ŠMSM žiniomis, Kauno miesto savivaldybė net penktadalį nepanaudotų NVŠ programoms skirtų lėšų sausį sugrąžino į biudžetą“, – teigė T.Pūtys.

Jis pažymėjo, kad netinkama praktika, kai už praėjusių metų mėnesius atsiskaitoma einamųjų metų lėšomis. „Lėšos skiriamos visiems kalendoriniams metams ir juos derėtų panaudoti pagal paskirtį“, – pridūrė pašnekovas.

Miesto pozicija

Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Ona Gucevičienė „Kauno dienai“ aiškino, kad NVŠ paslaugų teikėjui skiriamos lėšos apskaičiuojamos, atsižvelgiant į per mėnesį savivaldybei pateiktas mokymo sutartis ir Mokinių registre paskutinę darbo dieną fiksuotą NVŠ lėšomis finansuojamų mokinių skaičių.

„Vadovaujantis 2021 m. gruodžio 31 d. Mokinių registro duomenimis ir sutarčių sąlygomis, nustatyta, kad dalyje NVŠ programų buvo viršytas finansuojamas vaikų skaičius. Kadangi savivaldybė privalo nustatyti, kuriems mokiniams teikėjas kompensuoja dalį programos kainos, dėl laiku neatnaujintų duomenų ir nepateiktų dokumentų gruodžio mėnesį lėšos nebuvo išmokėtos.

Dėl šios priežasties, savivaldybė atliko NVŠ paslaugų teikėjų finansavimui reikalingų dokumentų ir duomenų patikrą ir informavo NVŠ teikėjus, kad gruodžio mėnesio lėšos bus išmokėtos, kai tik valstybės biudžeto lėšos pasieks Kauno miesto savivaldybės sąskaitą“, – komentavo O.Gucevičienė.

Paklausus, kodėl visgi už sausį nefinansuojama ir naujos sutartys su NVŠ paslaugų teikėjais pasirašomos tik nuo vasario, Švietimo skyriaus vedėja nurodė, kad būtent pirmąjį finansinių metų mėnesį ir nustatoma, kurias programas mokiniai lankys ir pagal NVŠ paslaugų teikėjų pateiktus lėšų poreikio duomenis ir skiriamą lėšų sumą planuojamas programų finansavimas.

Pasak pašnekovės, lėšų NVŠ programoms finansuoti pakanka iki 2022 m. gruodžio 31 d.

Padeda ugdyti intelektą

Visų pirma, gebėjimas kūryboje išlaisvinti asmeninius jausmus ir išgyvenimus puoselėja vaikų emocinę sveikatą. Dar prieš pradėdami kalbėti, maži vaikai savo mintis, pojūčius atskleidžia kūryboje – jie naudoja įvairius menus ir priemones, kad išreikštų savo jausmus, kurių dar negali aiškiai išsakyti.

Kurdami vaikai įgyja pasitikėjimo savo jėgomis ir mokosi gerbti save, savo kūrinius ir kitų darbus. Tai svarbu, nes jaunas žmogus taip mokosi bendrauti su kitais, suprasti savo ir kito jausmus. Be to, jau nuo mažumės asmuo, matydamas, kad kažkas teigiamai reaguoja į jo sukurtą darbą, jaučia pasitenkinimo jausmą, įvertinimą, pasididžiavimą.

Augdami vaikai per kūrybą lavina dėmesingumą, koncentraciją ir gebėjimą atsirinkti bei atskirti dalykus, problemas, emocijas. Kurdami vaikai nuolat priima sprendimus, renkasi iš skirtingų priemonių, atspalvių, formų. Kurdami jie išmoksta pasirinkti ir pagrįsti, kodėl pasirinko atlikti veiksmus vienaip, o ne kitaip. Taip yra ugdomi vaiko intelektiniai gebėjimai, jis taip pat skatinamas mąstyti už ribų ir pasitikėti savimi, savo idėjomis.

Vėliau, bręstant, šie gebėjimai gelbsti priimant sprendimus gyvenimiškose situacijose. Būtent kūryba skatina kritinį mąstymą ir ugdo problemų sprendimo įgūdžius, kurie padeda ieškant galimybių bei išeičių ir kitose srityse. Tad svarbu pasitelkti kūrybą mokant jaunuolius svarstyti pasirinkimų alternatyvas, jas analizuoti ir nuspręsti, kaip jas taikyti atitinkamame kontekste.

Būtent kūryba skatina kritinį mąstymą ir ugdo problemų sprendimo įgūdžius, kurie padeda ieškant galimybių bei išeičių ir kitose srityse.

Gelbėja pažeidžiamus vaikus

Pasitelkiant kūrybines veiklas, galima paprastai ir efektyviai įtraukti įvairaus amžiaus, socialinės padėties, lyties vaikus į bendrą veiklą, juos sudominti, atitraukti nuo ekranų ir paskatinti aktyviau įsitraukti į bendruomenines veiklas.

Britų tarybos ir „Kūrybinių jungčių“ bendro projekto „Ryšio kūrimas“ metu buvo siekta lavinti vaikų, lankančių vaikų ir paauglių dienos centrus, kūrybiškumą. Projekto kuratorės Aurelijos Plūkės teigimu, kūrybiškumo ugdymas leido praplėsti vaikų socialinius ir kultūrinius akiračius.

„Dirbdami su vaikais ir jaunimu iš įvairių šeimų pastebėjome, kad dažnai vaikai gyvena tarsi savo uždarame burbule, kuris apsiriboja namais, mokykla, dienos centru. Ir nors vaikai gyvena mieste, kuriame gausu ir kitų galimybių (bibliotekos ir jose esančios jaunimui pritaikytos erdvės), vaikai ten nesilanko. Apie tokias erdves dažnas vaikas turi išankstinių nuostatų, o gal tiesiog ne visai žino, kaip jose elgtis, kokios taisyklės ten galioja. Todėl su dalyviais dirbantys profesionalai padrąsina juos eksperimentuoti ir tyrinėti naujas erdves kartu“, – pasakoja A. Plūkė.

Projekto pabaigoje beveik visi vaikų ir paauglių dienos centrus lankantys vaikai išsiėmė bibliotekos skaitytojo pažymėjimus, kuriais labai didžiavosi. Tai, kad vaikai prisijaukino jiems naują erdvę, apie kurią jie buvo gana skeptiškos nuomonės, yra labai svarbus projekto rezultatas.

Vaikai, kurie yra suformavę kiek kitokius socialinius įgūdžius, kuriems sunkiau sekasi laikytis taisyklių, dažnai yra atstumiami. Savo chaotišku elgesiu jie tampa problema kitiems, tad nenuostabu, kad jie pasilieka savo saugiame burbule.

Britų tarybos Lietuvoje vadovės Onos Marijos Vyšniauskaitės teigimu, kūryba išlaisvina vaikus: paišant, statant, lipdant, leidžiant laiką naujose erdvėse išlaisvinamos mintys, nuotaikos ir emocijos – taip pat ir užslėptos.

„Drauge kuriantys asmenys stiprina tarpusavio pasitikėjimą, kurio pagrindu vaikus galima įtraukti į naujas veiklas – šioje iniciatyvoje tai buvo lankymasis bibliotekoje“, – pabrėžia O. M. Vyšniauskaitė.

Raktas į pažinimą

Vaikus ir jaunus žmones labai stipriai formuoja jų šeima, artimiausios aplinkos žmonės. Tad natūralu, kad ne visuomet vaikai save ir pasaulį mato iš pozityvios perspektyvos, jei jie auga nesaugioje ir neįtraukioje aplinkoje.

Tokioje aplinkoje jų pasaulėvaizdis tampa gana skurdus ir ribotas, nes jie išmoksta prisitaikyti, o neretai – nekristi į akis. Tokiems vaikams menas ir kūryba gali tapti išlaisvinančia veikla bei pasitarnauti jų pasaulėvaizdžio ir požiūrio į save plėtimui.

„Kūrybinių jungčių“ kurianti praktikė Aurelija Tavoraitė priduria, kad kūrybiniai užsiėmimai skatina vaikus ieškoti autentiškumo, o tai suteikia vaikams pasitikėjimo.

„Kūryba dažnai suabejoja išankstinėmis nuostatomis, nepajudinamomis tiesomis, todėl vaikas gali permąstyti savo patirtis ir suabejoti tam tikromis normomis, įsitikinimais, o tai gali jį išlaisvinti ir kviesti mąstyti savo galva. Tam tikros vaikų patirtys, vaikystės patyrimai gali įgyti naujų verčių ir reikšmių“, – apibendrina A. Tavoraitė.

Montessori – 1897 m. italų medikės ir pedagogės Maria Montessori sukurtas vaikų ugdymo metodas. Jis moko kiekvieną vaiką priimti kaip savarankišką ir unikalią asmenybę su savo prigimtiniais pomėgiais, kurie geriausiai atsiskleidžia žaidžiant.

Montessori žaislai pagaminti iš natūralių medžiagų: medžio, metalo, molio, lino, medvilnės, vilnos ar net akmens. Juos gaminant daug dėmesio skiriama jų išvaizdai – taip ugdomas vaikų estetikos ir grožio pajautimas. Be to, šie žaislai skirti ugdyti vieną konkretų įgūdį – pavyzdžiui, išmokyti jį skaičiuoti ar pažinti spalvas.

Per spalvas ir formas šie žaislai padeda lavinti vaiko smulkiąją motoriką, lengviau rasti įvairius sprendimo būdus ir išreikšti savo emocijas bei kūrybiškumą. Viena iš dažniausių šių žaislų kategorijų yra mažesnės tikrų kasdienių daiktų versijos: imituodami grindų šlavimą, lapų grėbimą ar drabužių lyginimą vaikai gali lengviau pasijusti visaverčiais šio pasaulio dalyviais.

Kadangi maži vaikai negali atskirti realybės nuo fantazijos, Montessori ugdymo metodo kūrėja tikėjo, kad neteisinga jų painioti su išgalvotas dalykais, kai mūsų realiame gyvenime yra tiek daug grožio. Todėl tarp šių žaislų niekuomet nepamatysite drakonų, vienaragių ar princesių. Tačiau daug įvairių formų kaladėlių ar realiame pasaulyje sutinkamų gyvūnų figūrėlių.

Dar vienas Montessori žaislų išskirtinumas – galimybė greitai pastebėti padarytą klaidą. Kiekvienas žaislas sukurtas taip, kad juo žaidžiantis vaikas iškart suprastų, ar teisingai atliko vieną ar kitą veiksmą. Puikus pavyzdys – medinis kubas su kaladėlėmis. Kiekviena figūra turi tik vieną specialiai jai skirtą angą, todėl netinkamai parinkęs jai vietą, vaikas iškart pastebės klaidą ir galės pasitaisyti be aplinkinių pagalbos.

Prieš pirkdami Montessori žaislus pirmiausia atkreipkite dėmesį į jautriuosius vaiko periodus. Tai – raidos etapai, kai ugdosi tik šiam laikui būdingi poreikiai ir gebėjimai. Pavyzdžiui, viename laikotarpyje mažasis gali būti labai imlus skaičiams, kitame – raidėms ar tvarkai. Atsižvelgę į tai konkretaus įgūdžio vaiką išmokysite daug greičiau ir be didelių valios pastangų. Ir pats mažasis bus smalsesnis bei kur kas labiau įsitraukęs į naują pramogą.

– Nuo 2020 m. rugsėjo 1-osios Lietuvoje vėl leidžiamas ugdymasis šeimoje, kai vaikų mokymo procesą organizuoja tėvai, o mokykla tik vertina jų pažangą. Ką reiškia žodelis "vėl"?

– Tai, kad Lietuvoje ugdymas šeimoje (angl. homeschooling) – nenauja praktika. Ji egzistavo iki 2012 m., bet ją rinkosi labai nedaug šeimų. 2012 m., kai, keičiant švietimo įstatymą, savarankiškas vaikų mokymas buvo dingęs iš akiračio, o jį pakeitė siauram ratui tuo metu prieinama pavienio nuotolinio mokymosi forma, šeimos liko be galimybės rinktis šį pasaulyje vis populiarėjantį vaikų ugdymo būdą. Tai, kad po septynerių metų pertraukos ugdymo šeimoje forma Lietuvoje grįžo į švietimo sistemą, lėmė tiek vis sparčiau besivystančios technologijos, greitėjantis, platėjantis informacijos pasiekiamumas, tiek ir didesnės lankstaus bei nuotolinio darbo galimybės. Tėvai atgavo galimybę patys organizuoti vaikų mokymosi procesą, individualizuoti jį pagal vaiko poreikius. Be abejo, prisidėjo ir mokyklų reorganizacija, kai atokiau gyvenančių šeimų ėmė netenkinti esamos mokyklos, jų ugdymo kokybė, įvairūs kiti, labai individualūs kiekvienai šeimai veiksniai. Pandemija, karantino metu leidusi daugeliui šeimų iš arti pamatyti ugdymo procesą, iškėlė į paviršių iki šiol egzistavusias mokymosi problemas, dėl kurių šiemet ugdymosi šeimoje formą pasirinko 187 vaikai; pernai jų tebuvo 64.

– Esate dviejų vaikų – antrokės Magdės ir ketvirtoko Liutauro – mama, pati jau keletą metų ugdanti juos šeimoje. Kodėl taip nusprendėte?

– Mūsų šeimos patirtis – daugialypė. Su ugdymu šeimoje susidūrėme dar negimus vaikams, gyvendami už Atlanto. Turėjome draugų, kurie buvo ugdyti šeimoje. Šie žmonės, vystę savus verslus, žavėjo sąmoningumu, energingumu ir kitomis teigiamomis savybėmis. Grįžus į Lietuvą ir susilaukus vaikų, minčių ugdyti juos šeimoje nebuvo. Tačiau, intravertiškam pirmagimiui pradėjus lankyti mokyklą, pamatėme, kad kolektyvinis ugdymas jam netinka. Pastebėjome, kad didžiausias jo ūgties šuolis įvyksta vasarą, kai vaikas yra atsipalaidavęs, ramus, gali pasinerti į jam rūpimus dalykus ir turėti tiek laiko, kiek jam reikia. Daug kas klausia, ar planuojame ugdyti vaikus šeimoje iki pat dvyliktos klasės pabaigos. Atsakymo į šį klausimą šiuo metu neturime: nei mes, nei vaikai. Tai priklausys nuo daugelio kintamųjų. Mūsų, tėvų, uždavinys – išmokyti vaikus mokytis, kad vyresnėse klasėse, kai jau ne kiekvienas iš tėvų gali padėti susigaudyti fizikos, chemijos moksluose, algebros lygtyse ar muzikoje, vaikas pats gebėtų susirasti informaciją, atsirinkti ją, suprasti, įsisavinti ir pritaikyti praktikoje. Mes visada esame pasiruošę būti šalia, jei vaikui reikės pagalbos organizuojant mokymosi procesą, ištiesiant pagalbos ranką atsidūrus aklavietėje ir pan.

– Išsitarėte, kad sunkiausia ugdyti šeimoje pradinių klasių vaikus. Gal paaiškintumėte, kodėl?

– Todėl, kad pradinėse klasėse yra dedami mokymosi pagrindai. Vaikams reikia skirti pakankamai daug dėmesio ir laiko, kad jie išmoktų patys savarankiškai mokytis. Beje, mūsų bendruomenėje yra jau ir trečiokų, ir ketvirtokų, puikiai gebančių mokytis savarankiškai, tad tėveliams telieka jiems padėti organizuojant ugdymo procesą, planuojant laiką ir pan., o ne perteikiant pačią informaciją.

Viltis: A.Kundrotienė tikisi, kad netoli ta diena, kai kuriant ar keičiant švietimo įstatymus bus galvojama, kaip geriau, o ne daroma taip, kaip iki šiol.

– Ar visi tėvai, pasirinkę ugdymą šeimoje, moko savo vaikus patys? Gal kiti kooperuojasi į grupes ir samdo korepetitorius?

– Šeimos, kurios ugdymą šeimoje pasirinko dar prieš prasidedant pandemijai, iš esmės moko savo vaikus pačios. Tai ir yra visa ugdymo šeimoje esmė – tu geriausiai pažįsti savo vaiką, šalia tėvų jis jaučiasi saugus ir atviras. Beje, šis procesas kaip diena nuo nakties skiriasi nuo mokykloje esamo modelio, kuriame mokytojas turi suvaldyti didelę vieno amžiaus mokinių, turinčių skirtingus poreikius, klasę. Vis dėlto šeimos, kurias ugdymą šeimoje paskatino pasirinkti nesėkminga praėjusių metų nuotolinio mokymosi patirtis ar kiti karantino veiksniai, dažnai kooperuojasi ir samdo korepetitorius nedidelei vaikų grupei. Lygiai taip, kaip ir šeimos, kurios turi sunkumų dėl vienų ar kitų dalykų arba nori skirti daugiau dėmesio dalykams, kuriems jų vaikai imlūs.

Čia nėra taip, kad išvažiavau į darbą, tai galėsiu nuo vaikų pailsėti. Mes visi esame tas vienas didelis darbas-katilas, kuriame visi kartu verdame, kiekvienas priduodamas savitą prieskonį.

– Su kokiais sunkumais susiduriama?

– Skirtingų šeimų patirtys labai skirtingos. Vienų vaikai ramūs ir paklusnūs, labai savarankiški ir motyvuoti. Kitų, atvirkščiai, labai aktyvūs, išsiblaškę, nesavarankiški ir nemotyvuoti. Todėl sunkumai, su kuriais susiduria šeimos, taip pat labai skiriasi. Vienose šeimose iššūkių kelia disciplinos ir motyvacijos trūkumas, kitose, atvirkščiai, susiduriama su per dideliais vaiko norais lankyti visus įmanomus būrelius. O ir patys tėvai labai skiriasi savo charakteriais, temperamentais, tai natūraliai diktuoja ir visos šeimos ugdymosi profilį – vieni mėgsta gilintis į knygas, jas aptarti ir taip aiškintis nežinomus dalykus, kiti mieliau pasižiūrės filmą, pasiieškos informacijos enciklopedijoje ar išnaršys visą internetą ieškodami atsakymo į jiems rūpimą klausimą.

– O kaip savo vaikus mokote jūs? Turite architektės išsilavinimą, bet šiuo metu dirbate dizaino srityje.

– Mūsų pačių vaikai nėra iš tų mažųjų genijų, kuriems netrūksta motyvacijos patiems mokytis ar kurie turėtų kažkokių išskirtinių gebėjimų. Todėl iš tiesų turime įdėti daug pastangų, kad galėtume bendromis jėgomis perkrimsti vieną ar kitą temą. Vis dėlto progresas yra, o vaikai, paklausti, ar norėtų lankyti tradicinę mokyklą, atsako: oi, tikrai ne. Džiugu, kad ir mokyklos, su kuria bendradarbiaujame, vertinimai mūsų vaikų atžvilgiu yra palankūs, tad manome, jog mūsų šeimai toks ugdymo būdas šiuo metu yra tinkamiausias.

– Turbūt dažnai girdite klausimą, kaip, vaikams nelankant mokyklos,  išsprendžiate socializacijos problemą – gal jiems lankant būrelius?

– Socializacija – turbūt vienas dažniausiai linksniuojamų klausimų, kalbant apie ugdymą šeimoje. Žinoma, šeimoje besiugdantis vaikas nesėdi visą dieną tarp bendraamžių, tačiau bendrauja jis tikrai ne mažiau nei standartinę mokyklą lankantys vaikai. Kartais net daugiau. Nuolat bendraudami su suaugusiais šeimos nariais, broliais ir seserimis, draugais kieme, su kitais ugdymosi šeimoje bendruomenės nariais, bent jau mano vaikai dažniau prašo pabūti namuose ir pailsėti nuo visų tų bendravimų, nei kad kur nors vykti socializuotis. Tiek Liutauras, tiek Magdė lanko individualias ir grupines smuiko pamokas, vyresnėlis – dar ir robotikos būrelį. Bent kartą per savaitę vykstame su vaikais į muziejų, parodą ar kokią edukaciją, svečiuojamės pas draugus, gimines, kaimynus. To pakanka patenkinti vaikų ir savo bendravimo poreikius. Maža to, gyvename XXI a., kur šiuolaikinės technologijos leidžia jiems turėti draugų net ir kituose miestuose, bendrauti.

– Sunku patikėti, kad dirbantys tėvai gali rasti tiek laiko ir fantazijos pažvelgti į mokyklines temas kitu kampu. Kaip tai atrodo kasdienybėje?

– Pasitelkęs fantaziją prigalvoti gali labai daug. Todėl mes šeimoje stengiamės su vaikais kas mėnesį ar du atrasti po jiems įdomią temą, per kurios prizmę galėtume mokytis ir kitų dalykų. Ne visada, žinoma, pavyksta, kartais pakeliui entuziazmas nuslūgsta, kartais vieną temą netikėtai pakeičia kita, o fantazijai išsekus į pagalbą ateina tradiciniai lietuvių ir matematikos pratybų sąsiuviniai. Visko pasitaiko. Bet tuo ir žavus ugdymas šeimoje, kad jis nuolat kinta, yra įdomus ir neatsibostantis. O kaip mėgstama bendruomenėje sakyti, kad ir mes, tėvai, kartu su vaikais sužinome tai, ko mokykloje savo laiku nežinojome.

– Gal pasidalytumėte, kokius įdomesnius priėjimo prie mokomųjų dalykų būdus naudojate savo pamokose?

– Pastebėjau, kad mano vaikai noriai įsitraukia į projektinę veiklą, todėl daug ką stengiuosi pateikti jiems per konkretaus projekto prizmę. Tarkime, pernai pasiūliau surengti draugų apklausą, kas ko mokosi, kas kam patinka ir ką draugai daro, kad mokytis būtų smagu. Atradusi keletą vaikiškų knygų apie smegenų darbą, kurių viena buvo nepaprastai įdomi, tačiau anglų kalba, net išverčiau ją į lietuvių kalbą. Tuomet su vaikais ją nagrinėjome. Naršydama internete, kokiais būdais vaikai gali pristatyti išmoktą temą, užkliuvau už punkto apie stalo žaidimo kūrimą. Atrodė gana netikėta mintis: mes iš tiesų nežinojome, kaip kuriami stalo žaidimai. Ėmėme žiūrėti įvairius videofilmus, kaip tai daro kiti. Paskui išnagrinėjome savo pačių turimus žaidimus. Vaikai analizavo, kas kiekviename žaidime jiems patinka ir kodėl, o tada tuos jiems patinkančius elementus perkėlėme į savo žaidimo eskizą. Visi kartu jį piešėme, rašėme pavadinimus, galiausiai teliko man jį sumaketuoti ir atspausdinti spaustuvėje ant drobės. Visi keliavome į lazeriu medžio plokštes pjaustančią įmonę ir žiūrėjome, kaip gimsta mūsų žaidimui reikalingos detalės. Skaičiavome, kiek visa tai mums kainavo, net bandėme kurti verslo planą, ko reikėtų, jei norėtume išleisti žaidimą. Pakeliui daug sužinojome ne tik apie smegenis, jų darbą, atminties vingrybes, bet ir tai, kad gali išmokti visko, ko tik nori. Ir kad tai, jog kažko nežinai, nėra kliūtis imti ir sužinoti. O dar mokėmės dirbti komandoje, panaudoti savo sugebėjimus, dalytis idėjomis, sudėti ir dauginti skaičius, rašyti ir mokytis iš klaidų. Žaidimas daug kartų žaistas, dabar jau atsibodęs, guli lentynoje, tačiau vaikai vis prisimena ir klausia, gal kada jį išleisime iš tiesų.

Padalijimas: namai suskirstyti darbo ir poilsio zonomis, kur vaikai gali mokytis ir pramogauti.

– Į bendrojo lavinimo programą žvelgiate kūrybiškai ir laisvai, o į vieną temą integruojate šimtus mokomųjų dalykų...

– Jei kuriame žaidimą, tai ir rašinėlius rašome apie žaidimo kūrimą. Jei pratybose atrandame vaikui visai neaktualią tuo metu temą, kalbamės, kaip galėtume pakeisti tekstą, kad jis atrodytų priimtinesnis. Jei matau, kad kuriam nors sunkiai sekasi daugyba, gal verčiau mėnesiui kitam ją atidėsiu į šoną, o tuo tarpu nagrinėsime kitas temas. Prie daugybos grįšime tuomet, kai natūraliai kils gyvenimiška situacija, kuriai prireiks daugybos. Štai tuomet bus galima pasakyti: "Puiku, kad paklausei. Eime, aš tau papasakosiu." Ir, žiūrėk, tuomet be didesnių pastangų vaikas ims ir supras tai, kas dar prieš mėnesį atrodė aukštoji matematika.

– Ugdymas šeimoje tinka ne visiems vaikams. Kas jį renkasi?

– Šeimų ir vaikų bendruomenėje yra įvairių. Nuo labai kūrybingų iki save laikančių visai nekūrybingais. Nuo labai disciplinuotų iki gana eklektiškai savo laiką planuojančių. Ir kiekviena šeima randa sau priimtiniausią būdą mokytis. Vis dėlto manyčiau, kad ugdymas šeimoje yra išsigelbėjimas ugdant tokius vaikus, kuriuos standartinė mokykla nurašė kaip niekam tikusius. Bendruomenėje turime ir disleksijos kamuojamų vaikų, kurie mokykloje taptų patyčių objektu ir užsisklęstų nepasitikėjimo savimi skraistėje; ir mokykloje per kelerius metus neišmokytų skaityti vaikų. Ugdymo šeimoje forma tokiems vaikams dažnai tampa vieninteliu išsigelbėjimu ir galimybe netrukdomai mokytis savo tempu, o ateityje pasivyti bendraamžius. Lygiai taip pat tai yra puiki galimybė gabiems vaikams, nelaukiant kitų ir nešvaistant laiko veltui, neprarandant motyvacijos, siekti mokslo aukštumų, nuskubėti į priekį ir pasiimti iš gyvenimo maksimumą.

– Sakoma, kad ugdymas šeimoje stiprina tėvų ir vaikų, brolių ir seserų tarpusavio ryšius. Ar jaučiate tai savo šeimoje?

– Nuolat trinantis vieniems su kitais natūraliai esi priverstas rasti tą bendradarbiavimo, sugyvenimo raktą. Čia nėra taip, kad išvažiavau į darbą, tai galėsiu nuo vaikų pailsėti. Mes visi esame tas vienas didelis darbas-katilas, kuriame visi kartu verdame, kiekvienas priduodamas savitą prieskonį. Kiekvienas su savomis silpnybėmis, su savomis stiprybėmis, vaikuose matydami savo atspindį, jiems besimokant iš mūsų, o mums patiems dar dažniau besimokant iš jų. Jei yra problema, tu nuo jos nebėgi, bet esi priverstas ją spręsti. Bandai vienaip, bandai kitaip. Čia ir yra visas šio proceso saldumas. Įveikęs kiekvieną iššūkį tampi stipresnis. Net jei prireiktų 100 kartų, kurių prireikė Edisonui, išrandant elektros lemputę.

– Jei jūsų šeimoje pamokos vyksta laisvu ritmu, tai ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip laisvadieniai?

– Tradicinio laisvadienio mūsų šeimoje, galima sakyti, nėra. Aš pati esu meno žmogus, dirbu daugiausia vakarais ir savaitgaliais. Vyro darbo grafikas taip pat lankstus. Laisvadieniai mums yra tos dienos, kai keliaujame į kokią edukaciją, muziejų, susitikimą su draugais ir pan. O tai gali būti (ir dažniausiai būna) eilinė savaitės diena. Mums tai yra poilsis. Mėgavimasis bendraminčių draugija, vaikams – nauji įspūdžiai, naujos idėjos, diena be tradicinių užduočių, būrelių. Atokvėpis, gurkšnis oro, kurio įkvėpęs vėl grįžti namo prie įprasto darbo ritmo.

Vilniaus universiteto mokslininkai – Ugdymo mokslų instituto docentė dr. Irena Stonkuvienė, Filosofijos fakulteto docentė dr. Agnė Juškevičienė ir pedagogas, socialinių mokslų daktaras, leidyklos "Šviesa" ekspertas Simonas Šabanovas – atlikę lyginamąjį tyrimą apibrėžė, kaip švietimo kokybę supranta ir vertina skirtingos ugdymo procese dalyvaujančios grupės: tėvai, mokytojai, mokyklų administracijos darbuotojai ir darbdaviai.

Tyrimo dalyvių nuomonės apie tai, kas yra kokybiškas švietimas, gerokai išsiskiria. Vis dėlto mokslininkams pavyko suformuluoti pagrindines išvadas ir rekomendacijas, kurias jie sutarė Tarptautinės technologijų, edukacijos ir plėtros akademijos mokslinėje konferencijoje "ICERI 2021".

Du požiūriai

Švietimo kokybę apibrėžia įvairūs oficialūs dokumentai – moksliniai straipsniai, švietimo institucijų strategijos ir rezultatų ataskaitos. Pats švietimo vertinimas priklauso nuo daugelio ideologinių, socialinių ir politinių vertybių. Vieni apibrėžimai labiau akcentuoja kiekybinius, išmatuojamus rezultatus – tai būdinga ekonominiam požiūriui į švietimą, o kiti daugiau dėmesio skiria pačiam edukacijos procesui – kas vyksta pamokose – tai labiau atspindi humanistinę švietimo tradiciją.

Tyrėjai išsiaiškino, kad visuomenės supratimas apie švietimą išsiskiria, pirmiausia dėl požiūrio į tai, ko siekiama ir kas turėtų vaidinti svarbiausią vaidmenį tikslus paverčiant realybe.

Vietoje standartizuotų žinių rezultatų, tėvai ir būsimieji darbdaviai akcentuoja kiekvieno žmogaus individualumą.

Doc. dr. A. Juškevičienė pateikė net keletą įžvalgų, skatindama atkreipti dėmesį į švietimo kokybės sampratą ir jos įgyvendinamumą. "Tėvai, mokytojai ir darbdaviai skirtingai suvokia švietimo kokybę. Pavyzdžiui, tėvai, kalbėdami apie švietimo kokybę, daugiausiai iš visų tirtų grupių nurodo mokytojo asmenybės, nuolat besimokančio mokytojo svarbą. Patys mokytojai pabrėžė, kad švietimo kokybė priklauso nuo mokytojo socio-emocinės būsenos. Įdomu tai, kad darbdaviai mokytojo vaidmens apskritai neakcentuoja arba mini labai minimaliai", – teigė ji.

Skirtingi lūkesčiai

Viena iš pagrindinių lietuvių mokslininkų išvadų – darbdaviai ir tėvai labiau linkę laikytis humanistinio požiūrio ir pirmenybę teikia inovatyvioms ugdymo praktikoms (turiniui, metodams ir kt.), padedančioms užauginti laisvą, atsakingą, kūrybiškai ir kritiškai mąstančią asmenybę. Tačiau kiti informantai tokia švietimo vizija nepasitiki ir nemano, kad įmanoma ją įgyvendinti. Vietoje to, praktikoje naudojami įvairūs biurokratiniai ir administraciniai svertai, o mokyklos verčiamos sekti ekonominiu švietimo kokybės vertinimo keliu.

Dr. S.Šabanovas kartu įvardijo ir vieną iš pagrindinių iššūkių, kodėl švietime nepavyksta dirbti sėkmingai. "Pasirodo, kad tėvai ir darbdaviai net nemini PISA ar VBE rezultatų, dėl kurių taip jaudinasi švietimo atstovai. Vietoje standartizuotų žinių patikrinimų ir jų rezultatų, tėvai ir būsimieji darbdaviai akcentuoja kiekvieno žmogaus individualumą. Taip išryškėjo, kad neturime vieningos švietimo ambicijos, kuri apibrėžtų, kokio ugdymo norime – ar akcentuoto į akademinius rezultatus, ar vis tik į holistinės asmenybės formavimą? Tėvai, darbdaviai ir net su vaikais dirbantys mokytojai yra linkę akcentuoti ne akademinius pasiekimus, o asmenybės raidą", – teigia dr. S. Šabanovas.

Pasak švietimo eksperto, šiuo metu ugdymo procesas daugiau priklauso nuo pavienių praktikų – mokyklų vadovų požiūrio ir sprendimų, mokytojo darbo klasėje, pasirenkamų ugdymo priemonių ir jų kūrėjų.

Kaip pastebi tyrėjai, kalbėdami apie švietimo kokybę praktikoje, pirmiausia turėtume susitarti, ko švietimo pagalba siekiame. Čia vėl susiduriame su dilema, nes darbdaviai kiek kitaip supranta išsilavinusio žmogaus kriterijus negu dalyvaujantieji ugdymo procese.

"Darbdaviai visus savo atsakymus apie švietimo tikslus ir ugdymo procesą siejo su tuo, koks, jų manymu, turi būti išsiugdęs arba kitaip – išugdytas žmogus. Jiems švietimo kokybė priklauso nuo to, koks darbuotojas ateina į darbo rinką ir visuomenę plačiąja prasme. Ir čia darbdaviai pateikė tikrai visuminį ir tokį ganėtinai holistinį vaizdą: asmuo ugdomas neišskaidytoje sistemoje, o integruojant dalykus, ypatingai svarbus kūrybiškumas, kritinis mąstymas, praktinis žinių taikymas. Kitos tyrimo dalyvių grupės – tėvai ir mokytojai – švietimo kokybę dėliojo iš įvairesnių skirtingų detalių: nuo orientavimosi į mokinį, mokyklos vadybos, iki tėvų įtraukimo į ugdymo procesą", – teigia doc. dr. A.Juškevičienė.

Nesislėpti už abstrakcijų

Tyrėjai nesiėmė spręsti, kurie lūkesčiai, švietimo sampratos ir tikslai yra geresni, tiesiog įspėjo, kad vieningo sutarimo neturime. Todėl turėtume būti sąmoningi ir nepriimti švietimo kokybės sampratos kaip savaime suprantamos, o kiekvieną kartą tiksliai apibrėžti, ko siekiame ir kaip.

Doc. dr. Irena Stonkuvienė atkreipė dėmesį, kad norėdami perkelti tikslus į praktiką pirmiausia turėtume susitarti, ko mes, kaip visuomenė, norime pasiekti. Į tai turėtų būti orientuoti ir strateginiai dokumentai, ir veiklos vertinimo metodai, ir ugdymo priemonės.

"Apibendrinus kokybinio tyrimo rezultatus matyti, kad tiek tyrime dalyvavę darbdaviai, tiek mokytojai, tiek tėvai akcentuoja būtent humanistinį požiūrį į švietimo kokybę. Buvo išskiriamos į laisvos, atsakingos, kūrybiškai ir kritiškai mąstančios asmenybės ugdymą nukreiptos inovatyvios ugdymo praktikos (turinys, metodai ir t.t.), pabrėžiama personalizuoto ugdymo, paremto vertybėmis ir aiškia ugdymo filosofija svarba, šeimos, mokyklos, darbdavių ir kitų švietimo kokybe suinteresuotų grupių bendradarbiavimo būtinybė ir t.t. Tačiau iš kai kurių atsakymų ryškėja, kad toks požiūris yra daugiau siekiamybė, nei reali švietimo praktika", – teigia doc. dr. I.Stonkuvienė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, Ruklos pabėgėlių priėmimo centre sudaryta 11 grupių, čia iš viso mokysis 168 vaikai, juos mokys 8 mokytojai. Vilniaus pabėgėlių dienos centre Naujininkuose įrengtos 9 klasės. Jose, paskirstyti į 2 grupes, mokysis 17 vaikų. Juos mokys 2 mokytojai. Pabradės pabėgėlių centre dviejose grupėse mokysis 16 vaikų, juos mokys viena mokytoja.

Vaikai, kurie lankys pamokas, yra 6-18 metų amžiaus. Grupės sudaromos pagal amžių – 6-7 metų, 8-9 metų ir pan. Kol kas jie bus mokomi lietuvių kalbos. Per dieną lietuvių kalbai mokyti skiriamos 3 akademinės valandos. Vėliau į lietuvių kalbos ugdymo programą bus integruojamos Lietuvos istorijos, Lietuvos geografijos, pilietinio ugdymo temos, mokiniai supažindinami su bendrojo lavinimo dalykų terminais lietuvių kalba.

Pamokos vyks kasdien, išskyrus savaitgalius ir šventines dienas, kai su mokiniais bendraus savanoriai bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Lietuva privalo pasirūpinti visų vaikų, esančių šalies teritorijoje, ugdymu, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso. Tai numatyta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, o patį ugdymą reglamentuoja šalies teisės aktai. Nežinome, kada ir kiek migrantų paliks mūsų šalį, nežinome, kokia dalis vaikų liks ilgesniam laikui mūsų šalyje. Bet kokiu atveju vaikų mokymas reikšmingas ir socialiniu aspektu. Mokydamiesi vaikai turės galimybę bendrauti, atitrūkti nuo įprastos aplinkos, o tai labai svarbu“, – sakė ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Šiuo metų mokyti nelegaliai į Lietuvą atvykusių migrantų vaikus parengta 40 mokytojų. Juos atrinko Vilniaus lietuvių namai, turintys ilgametę iš užsienio atvykusių vaikų ugdymo patirtį. Vilniaus lietuvių namai mokytojams taip pat surengė 40 val. mokymus.

Mokysis lietuvių kalbos

Tądien, kai lankėmės Pavoverės pasienio užkardoje, iš beveik šešių dešimčių vasarą čia gyvenusių pabėgėlių radome vienuolika – vieną moterį ir dešimt vyrų. Apie užkardoje buvusius užsieniečių vaikus priminė tik spalvotų pieštukų pėdsakai pastato viduje, ant sienų.

"Vaikai yra vaikai ir visai nesvarbu, ar jie iš Lietuvos, ar iš kokio kito pasaulio kampelio", – dirstelėjusi į vaikiškas keverzones prie durų staktos, ilgametė užkardos darbuotoja prisiminė mažuosius piešinių autorius.

Draugiškus, meilius, smalsius ir gabius kalboms. Pamokyti pasieniečių, kai kurie jų esą vos per kelias savaites išmoko lietuviškai sveikintis, pasakyti "ačiū", skaičiuoti ir skanduoti "Lie-tu-va". Jau nuo spalio mažieji savo žodyną galės papildyti naujais lietuviškais žodžiais. Pradžioje planavusi pabėgėlių vaikus siųsti į vietos mokyklas, galiausiai valdžia šios minties atsisakė. Sprendimą motyvavo išaugusiais koronaviruso skaičiais ir vietų stygiumi ugdymo įstaigose. Todėl nuo spalio mobiliosios mokytojų grupės penkis kartus per savaitę vyks į stovyklas Rukloje, Pabradėje, Vilniuje ir kituose miestuose. Pirmą pusmetį pedagogai vaikus mokys lietuvių kalbos. Antrąjį – pilietinio ugdymo, Lietuvos istorijos, geografijos ir bendrinių dalykų sąvokų lietuvių kalba. Antraisiais metais jie jau galėtų eiti į bendrojo lavinimo mokyklas.

"Politikai siunčia labai dviprasmišką žinutę. Pirma jie sako, kad stengsis kuo daugiau pabėgėlių išsiųsti iš Lietuvos, o paskui prabyla apie jų integravimą ir lietuvių kalbos pamokas. Nelabai suprantu, kam jos reikalingos vaikams, kurių maždaug 80 proc. tikrai išvyks iš Lietuvos. Kur kas naudingesnės jiems būtų anglų kalbos, matematikos, galbūt istorijos žinios, kurios praverstų ne tik gyvenant Lietuvoje, bet ir iš jos išvykus", – mintis, ko išties reikia vaikams, Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokytojui Bartui Pauwelsui neleido nurimti.

Subūrė savanorių būrį

Lietuvoje yra daug gerų žmonių, kurie visais įmanomais būdais stengiasi padėti. Aš esu maloniai nustebusi.

Paklaustas, kas pastūmėjo dalytis savo žiniomis ir kviesti tai daryti kitus, B.Pauwelsas mintimis persikėlė į liepą, kai važiuodamas į Baltarusijos pasienyje esančią savo ir žmonos sodybą išvydo į pasienio užkardas gabenamus pabėgėlius.

Tarp jų buvo ne vienas mokyklinio amžiaus vaikas. Išvydęs šį vaizdą, pedagogas negalėjo likti abejingas.

"Pagalvojau, kad artėja rugsėjo 1-oji, kurią jie turėjo sutikti savo mokyklose", – Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokytojas neslėpė apmaudo dėl galimybių, kurių vaikai neteko dėl susiklosčiusių jiems nepalankių aplinkybių.

B.Pauwelsas pasakojo, kad pamatyti vaizdai ir širdyje likęs nerimas jį pastūmėjo vis dažniau dirstelėti į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos interneto svetainę bei pasidomėti, kaip bus ugdomi šie vaikai. Deja, jokios informacijos jis nerado. Taip jam šovė mintis, kad nebūtina laukti pokyčių, o pradėti patiems.

"Tuomet aš kreipiausi į kelias nevyriausybines organizacijas – Raudonąjį Kryžių ir "Caritą". Jie buvo pasiruošę padėti vykdyti šį projektą", – išjudinęs ledus, rugpjūtį mokytojas iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos gavo informacijos, kaip galėtų ugdyti mokinius.

Tiesa, reikėjo komandos. B.Pauwelsas pasakojo, kad bendraminčius subūrė gana greitai. Vos tik sumanius mokyti vaikus, prie iniciatyvos "Teachers for Refugees" prisijungė keliolika kolegų iš licėjaus, pedagogų iš katalikiško darželio "Mažutėliams".

Dabar idėjos sumanytojas skaičiuoja daugiau nei 70 savanorių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. "Teachers for Refugees" komandoje – kalbų mokytojai, psichologai ir kiti specialistai. Tikėtina, kad prie projekto "Teachers for Refugees" prisijungus savanoriams iš kitų Europos šalių, geradarių gretos taps dar gausesnės.

"Vaikai nekalti dėl to, kas vyksta. Jie turi teisę į mokslą!" – B.Pauwelsas tikino su komanda darysiąs viską, kad pabėgėlių vaikams, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų, liktų kuo mažiau žinių spragų.

Griauna stereotipus

Praėjusią savaitę pirmą kartą aplankę pabėgėlių stovyklą Rukloje ir susipažinę su paaugliais, kurie į Lietuvą atvyko nelydimi savo tėvų, namo pedagogai savanoriai grįžo su šypsenomis ir pačiomis geriausiomis emocijomis. Tokiomis pačiomis, esą, visą laiką spinduliavo ir būsimieji mokiniai.

Jie džiaugėsi suteikta galimybe mokytis ir nekantriai laukė, kada galės kibti į darbus. Žinių naudą akcentavo ir kalbinti mažesniųjų vaikų tėvai.

"Jie supranta, kad nedirbant su vaiku sustos jo raida. Iš to, ką mačiau, galiu pasakyti, kad čia atvyko pasiturintys žmonės. Tie, kurie turi pinigų, dažniausiai yra ir išsilavinę. Jie yra protingi, – Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus pedagogas B.Pauwelsas apgailestavo, kad lietuviai vis dar neatsikrato stereotipų, kuriuos, anot jo, dabar pats laikas griauti. – Labai svarbu, kad nustotume į migrantus ir į jų vaikus žiūrėti kaip į agresiją Lietuvai. Pats esu migrantas, bet ne pabėgėlis, todėl kartais man pasidaro liūdna, kad spauda ir politikai piešia ypač niūrų tų žmonių veidą, vadina juos nusikaltėliais, blogiukais. O kiek iš pasisakiusiųjų bendravo su jais? Aš tai dariau ir ne vieną kartą. Suprantu, kad pabėgėliai sukelia nepatogumų Lietuvai, tačiau negalima pamiršti, kad jie tokie patys žmonės, tik, skirtingai nei mes, turėjo nuo kažko bėgti. Tai yra traumuojanti patirtis, ypač vaikams, nes suaugusieji dar gali su tuo susitvarkyti."

Žingsnis: praėjusią savaitę mokytojai savanoriai susipažino su paaugliais, į Lietuvą atvykusiais be tėvų.

Svarbiausia – noras

Savanoriai – visu etatu, o kartais net ir daugiau dirbantys mokytojai, todėl į nelegalių migrantų stovyklą Rukloje jie važiuos kartą per savaitę – šeštadieniais.

Paruošę specialias programas pagal amžių, pedagogai vaikus mokys anglų kalbos, matematikos ir istorijos – tų dalykų, kurie jiems bus naudingi ne tik Lietuvoje, bet ir iš jos išvykus. Planuojama, kad savanoriai pamokas dovanos visus mokslo metus.

"Su suaugusiųjų nelydimais paaugliais bendrausime anglų ir prancūzų kalbomis. Turime ir vertėjų, jie bent minimaliai galės padėti. Aš pats planuoju dėstyti istoriją. Pasaulio ir šiek tiek Lietuvos, – paklaustas, kaip pedagogai prakalbins mažiausius mokinius, B.Pauwelsas neabejojo, kad jie tikrai ras būdų. – Su pačiais mažiausiais, kurių amžius – nuo dvejų iki šešerių metų, galima daug ką nuveikti ir be kalbos. Mokytojai tai žino ir puikiai atlieka savo darbą."

Todėl važiuodami į Ruklą projekto "Teachers for Refugees" mokytojai savanoriai, anot Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokytojo B.Pauwelso, automobilių bagažines užpildys vadovėliais, o savo galvas – pačiomis įvairiausiomis mintimis.

Šiuo metu projekto sumanytojai negauna jokios paramos iš valstybės. Mokytojams savanoriams padeda katalikiška labdaros organizacija "Caritas".

"Bandome viską daryti taip, kad tinkamai sutvarkytume buhalterinius dalykus. Dabar svarbiausia – kad savanoriai galėtų vykti į stovyklas ir mokyti vaikus", – "Teachers for Refugees" atstovas B.Pauwelsas vylėsi, kad, laikui bėgant, prasmingų darbų grandinėje susipins daugiau geradarių rankų.

Bartas Pauwelsas: "Vaikai nekalti dėl to, kas vyksta. Jie turi teisę į mokslą!"

Viskas dėl vaikų

Darželio "Mažutėliams" bendraįkūrėja ir vadovė, Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos (CC) sesuo Viktorija Voidogaitė – viena iš mokytojų savanorių, padėsiančių ugdyti mažiausius pabėgėlių vaikus. Vasarą įsitraukusi į humanitarinę veiklą ir pagalbą pabėgėliams Ignalinos rajone, Kazitiškyje, po atostogų grįžusi atgal į darbus sesuo pasakojo sulaukusi "Teachers for Refugees" atstovo skambučio.

"Mes organizuojame savanorystę mokytojams. Ką daryti su mokyklinio amžiaus vaikais – žinome, ir visiškai neišmanome, kaip elgtis su ikimokyklinukais. Ar sutiktum padėti?" – dar vasaros pabaigoje galvojusi, kaip būtų galima prisidėti prie pabėgėlių vaikų ugdymo, B.Pauwelso prašymą V.Voidogaitė priėmė kaip lemtingą ženklą.

Jau šiandien sesuo Viktorija drauge su kitais savanoriais turėjo vykti į Ruklą susipažinti su ikimokyklinio amžiaus vaikais ir pabendrauti su jų tėvais. Pokalbis su jais ir jų įtraukimas į vaikų ugdymą – viena svarbiausių proceso dalių. Tik vakar priešpiet paaiškėjo, kad Rukloje apsistojusiems pabėgėliams reikia izoliuotis dėl koronaviruso, tad susitikimo teks šiek tiek palaukti.

"Mažyliai neturi matematikos ar istorijos pamokų. Jiems bus vykdomos kitos ugdomosios veiklos – muzika, pasaulio pažinimas ir gimtosios kalbos ugdymas. Jis itin svarbus, todėl labai tikimės, kad atsiras raštingų mamų, kurios pajėgs skaityti vaikams, – sesuo V.Voidogaitė vylėsi, kad bendradarbiavimas bus sėkmingas. – Labai svarbu, kad tėvai įsitrauktų širdimi, ne tik savo noru. Pasitikėjimo ryšys mezgamas pamažu, todėl kelias iki ugdymo, kuris eis kaip iš pypkės, ilgas. Mes stovime pačioje jo pradžioje ir suvokiame, kad čia gali būti ir sėkmė, ir nesėkmė. Mes turime gerą valią, tinkamą pasirengimą ir tikime, kad vaikai ir jų ugdymas, kaip tikslas, mus suvienys."

Viliasi tėvų pagalbos

Nors dauguma mažųjų nekalba nei angliškai, nei prancūziškai, prieš artėjantį susitikimą sesuo Viktorija jaudinosi ne dėl kalbos barjero. Jos širdis smarkiau plakė dėl kitų priežasčių.

"Svarbiausia, kad nepultume gelbėti to, ko nereikia. Noriu pasakyti, kad pagalba neturi būti primesta. Ji turi būti tokia, kad po visko žmogus būtų nepriklausomas ir daugiau pagalbos jam neprireiktų, – anot V.Voidogaitės, tokią užduotį sau išėkėlę "Teachers for Refugees" savanoriai supranta, kad laukia nelengvi metai su dviem galimais scenarijais. – Esame optimistai, todėl tikimės geriausio. Kartu esame realistai ir suprantame, kad gali būti kitaip."

Paklausta, ar vis dar galima prisijungti prie savanorių būrio, kuriame šiuo metu yra daugiau nei 70 žmonių, V.Voidogaitė tikino, kad durys gėriui visuomet atviros. Tiesa, nepakanka vien tik didelio noro.

"Norintiems prisidėti prie vaikų ugdymo ir eiti į kontaktą, reikalingos žinios, bent minimalus pasirengimas, geras humoro jausmas ir geležiniai nervai", – kviesdama prisijungti visus tuos, kurių bagaže yra visi išvardyti dalykai, sesuo Viktorija skubėjo padėkoti ir visiems tiems, kurie jau prisidėjo padėdami vaikams.

Kažkas visai neseniai nupirko du kilimus, kad ikimokyklinukai klasėse galėtų šiltai sėdėti ant grindų. Geradarių, anot V.Voidogaitės, yra išties nemažai.

"Jaučiame didelę paramą. Tai, kas plinta bendrai viešojoje erdvėje, ne visai atitinka žmonių nuostatas. Bent jau ne visų. Lietuvoje yra daug gerų žmonių, kurie visais įmanomais būdais stengiasi padėti. Aš esu maloniai nustebusi", – šviesa, sklindančia iš aplinkos, džiaugėsi vienuolė.

Iš sesės Viktorijos įrašų feisbuke

#PabėgeliųKrizė #Stebuklas #ačiū

Praėjo 24 valandos nuo tada, kai paskambino Bartas iš Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus ir paprašė įsijungti į misiją Rukloje, nes nežino, ką su tais 200+ pyplių daryti. Ir sutikau. Ir prasidėjo! Kas jau įvyko per šią parą?

Šiuo metu į Ruklos šeštadienius įsijungė:

– Apie 20 savanorių mokytojų ir #ViKo studentų, kurie dirbs su mažyčiais (2–7 metų) pabėgėlių vaikais.

– 14 mokytojų, kurie prancūzų ir anglų kalbomis paauglius mokys matematikos, fizikos ir t.t.

– 2 psichologai pagelbės ir vaikams, ir savanoriams.

– 2 vertėjai bandys suktis tarp mūsų.

– 2 menininkai išmokys tarptautinės menų kalbos.

Geri žmonės jau parėmė kelionę į Ruklą (425 eurai).

Taigi 24 valandos bendro gerumo. Ir reikalai pajudėjo!

Savanorių registracija tęsiasi. Galima rašyti laišką tema "vaikus galiu išmokyti šių dalykų" bus.grazu@gmail.com

Vėl papildyta: degalams lėšų jau surinkome! Ačiū!

Papildyta: vienas italas šefas, nenorėjęs viešumo, pasirūpins judesiu, kurį pavadinom #savanorioSumuštinis ! Ačiū ir negaliu patikėt!

#kamTaAfrikaYraRukla

#pabėgėliųKrizė

Antroji para po paskelbimo buvo apie maistą ir susitarimus bei tarptautiškumą.

* Deriname savo veiklą su LT #Caritas veiklomis, jungiamės į bendradarbiavimą, kad sklandžiau padėtume vaikams.

* Vis daugiau gerų žmonių ir gabių žurnalistų domisi jautria pabėgėlių vaikų ugdymo tema. Ačiū už tinkamą, taktišką ir nuoširdų viešinimą.

* Bartas yra viso mūsų judesio koordinatorius. Savanoris ir tarptautinio prancūzų licejaus mokytojas. Už jo pečių darbuojasi anglakalbiai ir prancūzakalbiai mokytojai savanoriai.

Barto nėra FB, todėl čia pasidarė labai daug vienos vienuolės kalbų ir prašymų.

* Darželio #mažutėliams mokytojai jungiasi prie savanorių komandos. Taip pat ir kitų darželių mokytojai ir vadovai jungiasi į judesį. Ačiū!

Toliau renkame savanorių grupę.

Toliau neįdomu: Mama, draugai, kurie siunčiate vitaminų, uspakajoncų ir vyno (be gradusų), nebesinervinkit, šiąnakt jau miegojau kaip meška. Valgau sveiką žalią maistą! Niekas manęs nepagrobė, paskambinsiu jums sekmadienį vakare. Viskas yra gerai!

#pabėgėliųKrizė

Vaikštau dantis sukandus. Bandau suprasti, kodėl ŠMSM visą valandą posėdžiavę (su kelių aukštųjų mokyklų pedagogų rengimo centrų atstovais, mokslininkais ir pabėgėlių švietime suopračio turinčiais) ir gavę patarimą bei konkretų pažadą pagelbėti mokant vaikus, nutarė mokyti VISUS pabėgėlių vaikus TIK lietuvių kalbos. Ir tik tam skyrė lėšų bei renka visų programų studentus savanorius. Aš vis dar bandau suprasti, nes branginu gimtąją kalbą ir suprantu, kaip gera tokią gražią kalbą išmokti. Tik klausimas lieka, ar dabar Rukloje gyvenantys vaikai gaus leidimą gyventi Lietuvoje? Manau, didžioji dalis jų bus išsiųsta. Todėl kyla rimtas klausimas: ar tikrai reikia juos visus šiais metais mokyti tik lietuvių kalbos?

#pabėgėliųKrizė #studentams

Net nedrąsu džiaugtis, bet Vilniaus kolegija pedagogikos studentams savanorystę su Ruklos vaikiukais įskaitys kaip pedagoginę praktiką. Noriu pakviesti ir kitus pedagogų rengimo centrus atsibusti ir pagelbėti vaikams. Žinau, kad ir ŠMSM taip pat kvies studentus į vaikų ugdymo praktikas su prieglobsčio prašytojų vaikais. Tikiuosi, kad universitetai pagalių į ratus neprikaišios!

#pabėgėliųKrizė #Rukla

Mes važiavom su Hüseyin, jis mūsų vertėjas savanoris. Pakeliui aptarėm, kaip geriau kviesti tėvus šeštadieniais mums patikėt savo vaikus. Man atrodo, kad prieš darant gėrį reikia įsitikinti, ar tai gėris tam, kuriam nori padėti.

Elzė vairavo. Pakeliui sustojom ir susirinkom Žiežmarių "Carito" nupirktų pieštukų ir popieriaus. Ačiū, Ilona!

Atvažiavome į Ruklą. <...> Lijo. Buvo sunku surinkti vaikus, kad ištirtume jų prancūzų ir anglų kalbos lygį. Atėjo apie 30 paauglių. Visi nelydimi nepilnamečiai. Jie yra vieni. Be tėvų.

Stengiausi kuo geriau įsidėmėti teritoriją ir galimas patalpas. Susitarėme, kad mažyliai nuo kito šeštadienio bus ugdomi rytais, o paaugliai – popiet.

Antrosios Ruklos stovyklos vartai liko uždari. Taip nutiko dėl to, kad Rukloje yra dvi skirtingos administravimo sistemos centrui ir stovyklai. Mėlyni namukai kaip kitas miestas. Kitą šeštadienį bandysiu ten patekti.

Šiuo metu vyksta anglų ir prancūzų pamokos paaugliams.

(...) su mažyliais mokytojai mokysis kurdų kalbos dialekto, o vaikai – gyvenamojo pasaulio dalykų.

Ačiū visiems už paramą ir palaikymą!