– Trys puikios laidos – trys į pasaulį paleisti ir atsakingai auginami kūdikiai. Jus drąsiai galima vadinti daugiavaike mama. Ar nejaučiate nuovargio, noro susimažinti atsakomybių, pareigų?

– Visaip nutinka. Kartais atrodo, gal ir būtų puiku nieko neveikti. Tačiau panašūs ketinimai trunka trumpai. Vis atsiranda naujų idėjų, ką dar būtų galima nuveikti, net ir mąstant apie esamus projektus, po kurių lieka nemažai geros vaizdo medžiagos, puikių interviu dalių, kurios iškeliauja į niekur. Esu iš tų judrių žmonių, kuriems, net kažkur nuvykus (pabuvus prie jūros, aplankius muziejus, pavaikščiojus po gražiausius miestus ar atradus nuostabiausių restoranų), maždaug po savaitės jau atrodo – na, ką darom toliau? Kad ir koks gražus būtų pasaulis, man įdomiausi jame žmonės. Kai bendrauji, visada išgirsti įdomiausių istorijų ir apima toks saldus jausmas! Negalėčiau išvažiuoti į Balį ir kas rytą kelti į feisbuką nuotraukas su fantastiškais ryžių laukais. Greitai imčiau ieškoti, su kuo pasišnekėti, ką pakalbinti.

P. Lileikio nuotr. 

– Kovą startavo jau penktą sezoną LRT žiūrovams rodoma laida „Gimę tą pačią dieną“, kurios bendraautorė esate. Laidoje – trys istorijos žmonių, kurie gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Kur yra šios laidos ilgaamžiškumo paslaptis?

– Kokybė, atsakomybė, turinio pilnatvė. Mūsų daug, dirba kelios komandos, ir visi labai stengiamės padaryti geriausia, ką galime. „Gimę tą pačią dieną“ – tikrai nelengvas kąsnelis žiūrovams ir laidos kūrėjams. Čia reikia atsisėsti ir žiūrėti. Jei praleisi gabaliuką, nueisi užsiplikyti arbatos, pražiopsosi herojų gyvenimo gabalą – 20 ar 30 metų. Ši laida – iš solidžių televizinių formatų, imlių tiek laiko, tiek turinio, tiek ir kūrėjų pastangų. Surinkti tokią puokštę laidos dalyvių, išsigliaudyti jų gyvenimų istorijas, pateikti taip, kaip tai daroma laidoje, – patikėkite, yra ką veikti. Galbūt dėl to žiūrovams laida patinka.

Be to, čia naudojamos rekonstrukcijos, iliustruojančios laikotarpius, kurių neįmanoma atspindėti nei nuotraukomis, nei vaizdo dokumentais. Aktoriai suvaidina, atkartodami tam tikras situacijas, kurios vizualiai paryškina įtemptus herojų gyvenimo įvykius.

– Kalbinate vieną iš trijų laidos herojų – žinomą, pripažintą, pasiekusį profesijos viršūnę žmogų?

Nebuvo nė vieno mano pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis.

– Taip. Paskaičiavau, kad vien aš per penkerius metus šiai laidai esu pakalbinusi arti 70 herojų. Visi jie – gilūs, patyrę, išgyvenę keisčiausių likimo vingių, į kuriuos atsigręžus dažnokai akyse kaupiasi ašaros net drūčiausiems vyrams. Nebuvo nė vieno mano pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis. Įsivaizduokite, nė vieno! Su kai kuriais apsiverkiu ir aš: kartais būna taip sunku klausyti. Matyt, būčiau prasta psichoanalitikė – verkčiau su kiekvienu klientu, bet, patikėkite, kartais, imdama tuos interviu, jaučiuosi truputį Sigmundas Freudas, tik be kušetės (juokiasi).

Šįsyk laida prasideda pavasarį ir truks visą vasarą. Tai nauja jos transliavimo laiko juosta. Tikiuosi, žiūrovams laikas bus palankus ir jie ras mus programos tinklelyje.

M. Vidzbelio nuotr. 

– Prie šios laidos dirba net kelios kūrėjų komandos?

– Teisingai. Vieni dirba su herojais, kiti – prie situacijų vaizdo, treti – prie tekstų, ketvirti montuoja. Viskas sustyguota kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas ir atrodo, kad laikrodis tiksi be priekaištų. Vis dėlto kelissyk esame patyrę apmaudžiausių situacijų, kai, man nufilmavus pagrindinį laidos herojų, visoje Lietuvoje kolegos nerado žmogaus, gimusio tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Būna, žmonės patys siūlo pagalbą: sako, oi, žinau, kas su manimi gimė tą pačią dieną. Deja, galiausiai pasirodo, kad nesutampa metai ar mėnuo. Formatas reikalauja absoliutaus datos tikslumo. Čia ir įdomu, kad identišku laiku gimę žmonės per gyvenimą keliauja visiškai priešingomis kryptimis. Kai atvykstame su operatoriumi Juliumi filmuoti savo herojaus, jis visada smalsauja, kas tie žmonės, kurie gimė tą pačią dieną.

– Ar pasitaiko labai nekalbių pašnekovų?

– Taip dar nėra buvę. Sakyčiau, ne tik šioje laidoje, bet ir apskritai per mano profesinę karjerą. Jei žmogaus gerai paklausi, jis gerai ir atsakys. Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Ir nemalonių, ir smagių. Neseniai buvo juokinga situacija su vienu garsiu dirigentu. Kalbant apie tam tikrą jo gyvenimo įvykį, norėdama pasitikslinti datą, užmečiau akį į savo kompiuterį, o jis sako: „Jėzau, kam jūs tiek ruošėtės, aš gi pasakysiu!“ Būna ir kitokių situacijų, kai pašnekovui primenu seniai pamirštus jo gyvenimo faktus. Tuomet jis tiek nustemba, sako, gyvenime nebūčiau to prisiminęs. Mūsų atmintis selektyvi, kažką ištrina arba taip toli nukiša, kad tik tam tikrame kontekste pateiktas klausimas grąžina į praeitį. Labai įdomus darbas, net pati sau jo pavydžiu (juokiasi).

V. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sunku rasti garsenybių Lietuvoje, kurios dar nebūtų jūsų kalbintos?

– Vis dar randame. Labai džiaugiamės, kai pavyksta prisiminti arba rasti tokių, kurios mažiau sukasi viešose medijose. Vien kultūros pasaulis koks turtingas! Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne? Sunkus ir aršus jų pasaulis. Dėl to mylime aktorius, režisierius, dailininkus, muzikus. Dominuoja kultūros autoritetai. Tačiau herojai satelitai sukuria lygiavertę pusiausvyrą, kad laida būtų apie visus ir visiems.

– Ar jūs pati dažnai pasižiūrite galutinę laidos „Gimę tą pačią dieną“ versiją?

– Visada. Tai darbo dalis. Argi galima nepamatyti savo vaiko, kai jis scenoje? Manau, kiekvienas profesionalas pasižiūri, kas išėjo. Tik niuansas, kad laidos „Gimę tą pačią dieną“ tikrasis tėvas yra kolega prodiuseris Vygintas Prebergas, tai jam ir tenka visa atsakomybė. Juokingiausia, kad vos ne kiekvieno eterio metu mes abu aistringai susirašinėjame žinutėmis: džiaugiamės arba dejuojame žiūrėdami laidą eteryje. Aš esu kritiškesnė, o Vygintas – optimistiškesnis. Kai tik pradedu burbėti, kodėl laidoje neliko to ar ano, jis vis stabdo – palauk, palauk, žiūrėk toliau, pamatysi. Man apskritai atrodo, kad šioje laidoje esame tokia dėl rezultato ypač susijausminusi komanda, kad jaučiamės kaip viena ranka, todėl dirbti yra didžiulis malonumas.

– Gal esate sulaukusi kvietimo pabūti laidos „Gimę tą pačią dieną“ heroje?

– Kolega Vygintas (už nugaros jį pravardžiuoju Spielbergu) dažnai pašmaikštauja – na, kada pati pagaliau eisi kalbėti. Pasijuokiame: pati paklausiu, pati atsakysiu.

– Pakalbėkime ir apie kitas dvi jūsų kuriamas laidas – „Verandą“ ir „Stilių“.

– „Veranda“ – jauniausias ir aikštingiausias mano vaikas. Pražilti su juo galima nuo visokių juokingų ir nelabai niuansų. Ji rodoma ketvirtą sezoną. Kažkas klausė, ar „Veranda“ susijusi su mano namų remontu? Oi, ne. Namus įsirengiau gerokai vėliau, nei buvau sugalvojusi „Verandą“, bet ji vis neįveikdavo TV laidų konkurso. Tačiau kai jau namie pasidariau remontus, va tada laimėjau konkursą ir mano asmeninė namų kaitos patirtis labai pravertė „Verandos“ projektui. Tik gaila, niekaip negaliu prisikalbinti savo geros bičiulės, kuri buvo mano buto architektė, pasirodyti laidoje. Žinau, prie kokių puikių projektų ji dirba ir kokią estetiką sukuria, bet į eterį – niekaip.

Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Ir nemalonių, ir smagių.

Beje, labai ryški tendencija – laidoje noriai siūlo savo darbus jauni, drąsūs, veržlūs architektai arba net neprofesionalai, kuriantys interjerus. Laidos pobūdis leidžia aprėpti labai skirtingus požiūrius į namų stilistiką. Ši laida skirta žmonėms, besidomintiems, kokią galima susikurti savo namų aplinką.

– Dažnai „Verandoje“ rodomi interjerai atrodo lyg negyvenami. Ar specialiai ieškote tokių, dar kvepiančių dažais, ar, prieš įsileisdami televizijos svečius į namus, žmonės labai susitvarko?

E. Blaževič nuotr. 

– Šiek tiek tiktų abu jūsų variantai. Tačiau vien naujų, neapgyvendintų interjerų specialiai neieškome. Architektai dažniausiai parodo šviežiausią objektą, kol jame dar negyvena šeimininkai. Visi puikiai žinome, kaip greitai namai apauga daiktais. Gali samdyti puikiausią architektą, bet jis negyvens kartu ir neprižiūrės namų estetikos projekto. Todėl šviežias įspūdis ir atrodo tarsi negyvų namų, bet tuomet geriausiai matyti idėjos. Žinau situacijų, kai po kurio laiko, jau gerokai pagyvenus šeimininkams, prieš atvykstant architektui aplankyti savo kurto objekto, juos ištiko panika, nes reikėjo susitvarkyti iki pirminio sumanymo. Visos namų idėjos išsikraipo pagal žmogaus gyvenimo būdą, estetikos supratimą, tvarkos palaikymą, vaikus, naminius gyvūnus ir pan.

Tačiau žiūrovui įtikti nelengva. Vieni piktinasi, kodėl rodome negyvenamus namus, kiti – kodėl apleistus. Treti pasigenda spalvų, nes daugelio namuose dominuoja monochromas. Žodžiu, taip ir žylama. Tačiau visiems įtikti neįmanoma.

– Kalbant apie jūsų dabartinius namus, ar jų vidaus sienos vis dar baltos, kaip ir pradžioje?

– Vietomis (juokiasi). Šešti metai po remonto palieka pėdsakų. Be to, namuose gyvena katinas, ateina mažų vaikų, ir aš nesu iš tų, kuri kasdien bėgiotų su skudurėliu ir tyrinėtų visus pėdsakus ant sienų. Visą gyvenimą buvau šunų mylėtoja, o namų sienos – spalvotos. Ir šunys su sienomis geriau sugyvendavo, bet tai supratau tik tada, kai atsirado katinas. Namų baltumai nuosekliai pilkėja. Netekau dviejų veidrodžių, kuriuos Samsonas supylė šokinėdamas. Yra nutraukęs karnizus, perkasęs visas gėles. Tačiau visi katinų augintojai žino tokias jų savybes. Pripažįstu, Samsono įpročiai kiek kitokie nei mūsų šeimos, bet visada sau primenu: jis neprašė, kad pasiimčiau jį auginti.

– Gal žinote būdą, kaip ilgainiui, įsikrausčius į naujus namus, neapauginti jų daiktais?

– Oi, nežinau… Tačiau iš tiesų reikia griežtai laikytis disciplinos. Dabar kaip tik rašau balandžio 1 d. „Stiliaus“ laidai temą apie vieną įdomiausių belgų interjero architektų Gertą Voorjansą. Filmavau jį Antverpene – be galo įdomus, linksmas ir gilus žmogus, pasaulio garsenybė, dirbantis su Belgijos karališkąja šeima, su mano korifėjumi, drabužių dizaino guru Driesu van Notenu. Visko toje temoje tiek originalaus! Tai štai jo namai – spalvų sprogimas, o meno kūrinių juose – kaip muziejaus fonduose. Jo patirtis – kas penkerius metus daryti savo sukauptų meno kūrinių ir daiktų aukcionus. Ir ką jūs manote? Gėrio vėl prisirenka!

Savo namuose iki remonto turėjau labai daug knygų. Kai reikėjo viską iškraustyti prieš ateinant meistrams, padariau reviziją, išdalijau krūvas daiktų, atsisveikinau su vadinamosiomis vieno skaitymo knygomis. Nepraėjo septyneri metai, ir knygų lentyna vėl lūžta. Tačiau dabar esu gudresnė: perskaitau knygą ir išsyk sprendžiu – grįšiu prie jos, ar ne. Jei ne – atiduodu draugams, kad perskaitę leistų jai keliauti toliau.

Dėl daiktų? Visi žinome, kad nereikia jų kaupti. Tačiau pasidalysiu skaudžia patirtimi. Kai mirė mano mama, po metų pradėjau tvarkyti tėvų namus, tada į mano namus atkeliavo knygos, albumai, mamos megzti drabužiai. Ji pasakiškai gražiai megzdavo. Verkdama viską susirinkau, išsiploviau megztinius, susidėjau į dėžes. Negaliu jų išmesti!

Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne?

Dar iki mamos netekties mirė vieniša mamos sesė, liko daugybė jos daiktų, tapytų paveikslų. Tuomet viską sunešiau į tėvų namus, bet po mamos mirties teko tvarkyti ir tetos, ir tėvų, ir ten buvusius mano jaunystės laikų daiktus. Vėl dėliojau, dalijau, sukau galvą. Dalį tetos tapybos darbų laikinai atidaviau į Rokiškio muziejų. Kai ką padovanojau, kai ką padėjau saugoti. Kiekvienas žmogus yra gyvenimas, o kiekvienas gyvenimas yra daiktai, kurie pergyvena žmones. Skaudžiausia buvo atsisveikinti su pianinu, nes tikrų, medinių, dabar niekam nereikia. Padėjo socialiniai tinklai, per juos atsirado, kas mielai pasiėmė knygas, išsivežė pianiną į Kauną, į kažkurią mokyklą. Džiaugiuosi, kad nereikėjo sukapoti, kaip kažkas buvo pasiūlęs.

V. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad amžinatilsį mamytė labai gražiai megzdavo. O jūs pati?

– Mama megzdavo, o paskui ją – ir aš. Nebuvo kuo rengtis, o puoštis norėdavosi. Mano teta labai gražiai siuvo. Aprengta būdavau dailiai. Tik tais laikais sudėtingiausia būdavo gauti siūlų ir medžiagų. Mamai kažkas parduodavo kietų, šiurkščių kiliminių siūlų, tai ji iš jų megzdavo stebuklus. Kaip nuostabiai jai pavykdavo godė stiliaus sijonai – pasakiškai išlaikydavo formą! Teta man buvo pasiuvusi nuostabų Chanel stiliaus švarkelį iš apkloto, tais laikais vadinto adijaliuku.

– Daugelis šiuolaikinių moterų mezgimą renkasi kaip vieną iš meditacijos priemonių – mintims nuraminti.

– Anų laikų mezgimas buvo labiau iš ubagystės. Gal prieš šešetą metų nusipirkau prabangių siūlų. Megztinio iki šiol nepabaigiu. Meditacija man? Turbūt skaitymas. Jei neturiu po ranka knygos, skaitau etiketes ar bet ką, kas parašyta patenka po akimi. Vyras iš manęs juokiasi, kad skaitau nežmonišku tempu, kaip robotas.

– Koks jūsų santykis su socialiniais tinklais?

– Dabar feisbuką naudoju kaip darbo priemonę, nes filmuojant randu visko, kas, iš anksto žinau, netilps į laidą, bet nepasidalyti tiesiog gaila.

Nesenai filmavome Islandijoje ir greta kelių planuotų temų Lietuvos garbės konsulė Islandijoje profesorė Inga Minelgaitė patarė pamėginti susisiekti su bene labiausiai šiuo metu Islandiją pasaulyje garsinančiu verslininku Haralduru Thorleifssonu. Antras turtingiausias žmogus Islandijoje, darantis begalę labdaringų darbų, pats sėdintis neįgaliojo ratukuose, kuriantis muziką, konkuruoja su pirmu turtingiausiu dėl mokesčių. Kuris iš jų sumokės valstybei daugiau mokesčių! Ar galite patikėti, kokios mąstymo kategorijos ir kokie prioritetai? Kaip tokiais dalykais nesidalyti feisbuke?

– Likome neapkalbėję dar vieno jūsų kūdikio, gal jau net ne kūdikio, o mokyklinio amžiaus vaiko. Turiu omenyje gyvenimo būdo žurnalą „Stilius“. Iš pradžių tai buvo labiau mados aktualijų laida?

– Vos pradėjau, pirminis laidos moto buvo mados ir estetikos žurnalas. Tačiau nuo pat pradžios „Stiliaus“ temos sukosi aplink life style, nes toks žanras, vadinamasis softas, Lietuvoje tuo metu neegzistavo. Mada dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo labai šviežias, naujas reiškinys. Buvo rengiami šiandien protu nesuvokiami mados konkursai, juos aplankė neseniai išėjęs Paco Rabanne, Nicola Trussardi, Nolanas Milleris. Paskui aš pradėjau važinėti filmuoti mados savaičių į Paryžių, Londoną. Buvo beprotiškai fantastiškas, kaip pasakytų Vytautas Kernagis, laikas: mums vėrėsi pasaulis ir buvo tiek visko naujo, nematyto. Laikui bėgant keičiausi ir aš, keitėsi ir mano laida. Augo, brendo, tobulėjo drauge su manimi.

Šiuo metu sulaukiu vieno kito auditorijos priekaišto, kad per dažnai laidoje kalbu apie Ukrainą, apie iš jos pasitraukusius ar jai padedančius žmones. Keista, ar ne? Man atrodo, net didžiausi estetai ar situacijoje nesigaudantys žmonės turėtų justi, ant kokio bedugnės karšto šiandien visi stovime. Kai praėjusį vasarį, antrą karo dieną, vežiausi anūką iš mokyklos, pradėjome kalbėti apie karą, kas tai yra ir kodėl. Aiškinau, stengdamasi netraumuoti mažo žmogaus, kuris tik pradeda skaityti ir visas pasaulis jam dar gražus. Viską išklausęs, jis pagalvojo ir sako: „Žinai, geriausia numirti, kai miegi, tada negirdi, kad bombarduoja.“ Taigi nekalbėti to, kas šiandien skaudu kiekvienam mąstančiam žmogui, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Jeigu mes patys nekalbėsime, kalbės tie, kurie kalba kita kalba.

Ištroškę Vakarų

Laidos istorija – įdomi, banguota, kaip ir pats gyvenimas, sako jos kūrėja V.Baublienė. "Pradėjome tokiu metu, kai Lietuvoje buvo sprogstamasis kapitalizmas, kai keitėsi pinigai, buvo banditų ir sprogdinimų. Nors mūsų laidos tiesiogiai nelietė, tai darė įtaką gyvenimui, kuris dėjosi aplinkui", – į 1995-uosius prisiminimais grįžta ji.

"Mes buvome ištroškę Vakarų, norėjome mados, žinios apie tenykštę gyvenseną, pamatyti, kaip gyvena ir kuria profesionalūs dizaineriai. "Stiliaus" žiūrimumas tada buvo kosminis – siekė gal 30 proc., o šiais laikais tai jokiame kanale praktiškai nebeįmanoma", – dalijasi žurnalistė.

Greitai prasidėjo naujas etapas. "Į Lietuvą atėjo užsienio ambasados, kompanijos. Užsienio diplomatai, verslininkai, turėję ryšių su užsienio partneriais, buvo suinteresuoti Lietuvoje pristatyti savo šalis, jų produktus, idėjas, atlikėjus. Mums siūlė daugybę kelionių, vežioti po pasaulį, rodyti tai, kas buvo tik girdėta, bet nematyta. Tai buvo neįtikimai įdomus laikas, pamatėme ir parodėme daugybę iškirtinių istorijų bei jas kūrusių pasaulinio garso žmonių. Ir sėkmė buvo, kad pavyko išlaikyti pusiausvyrą, kurti įdomų turinį, bet nepasiduoti komerciniams interesams tų, kurie būdavo suinteresuoti pristatyti savo produktus. Jau tada buvo aišku, kad produkto buvimas kadre yra reklama, nuo to sukomės, kaip įmanydami. Nuolatos kartojau, kad reklamos kadre nacionaliniame kanale nedarysiu; ką galiu, tai kalbėti apie sėkmingas istorijas, šeimas, karjeras, likimus", – pasakoja V.Baublienė.

Su "Stiliaus" kūrybine grupe ji išmaišė Prancūziją, Italiją, Skandinaviją, Ispaniją ir daugybę kitų šalių. "Man pačiai tai buvo be galo įdomu, tarsi sapnas. Matėme stebuklingų dalykų, kurie, žiūrint dabarties akimis, būtų visiškai neįmanomi. Pavyzdžiui, teko daryti interviu su legendiniu kvepalų kūrėju Olivier Creedu, kurio protėvių puoselėta balnų ir drabužių siuvimo kompanija išgarsėjo aukščiausio lygio parfumerija nuo XVIII a., kai produktus ėmė pristatyti Didžiosios Britanijos karališkajam dvarui. Tai buvo unikali šeimos istorija, laikoma legenda iki šių dienų", – akcentuoja išskirtinių istorijų pasakotoja.

"Teko sutikti ir legendinį Maxą Cointreau, garsiojo prancūzų likerio kūrėją, kuris mirė prieš penketą metų, nors jau tada, kai filmavome,  atrodė garbaus amžiaus ir nebuvo lengva susikalbėti. Iki šiol susirašome su ne viena šeima ir daugybe kitų mielų žmonių, sutiktų keliaujant bei filmuojant. Įdomumas tas, kad su daugeliu iš jų nemažai metų susirašydavome laiškais, sveikindavome vieni kitus su Kalėdomis. O kai atsirado elektroninis bendravimas, ryšiai nutrūko. Paradoksalu, bet senose dinastijose gyvas laiškas, atvirukas turėjo kur kas reikšmingesnę vietą nei virtualusis laiškas. Aišku, dalykiniai reikalai jau tada būdavo tvarkomi per kompiuterius ir asistentus, bet ranka rašyta korespondencija vertinama iki šiol", – atskleidžia V.Baublienė.

Tuomečių išskirtinumų buvo tikrai daug ir tai buvo be proto įdomu, nes atrodė, kad žvaigždės – tik danguje.

Ilgainiui į Lietuvą įvairios garsenybės pradėjo važiuoti pačios. "Buvo toks nerealus pagal tuos laikus mados festivalis "In Vogue", kai su savo kolekcijomis pas mus atvyko didžiausios tuometės mados žvaigždės. Atsimenu, teko daryti interviu su netrukus avarijoje žuvusiu Nicola Trussardi. Tada sėdėjau priešais jį ir žnaibiau sau koją, negalėdama tuo patikėti. Rygoje kalbinau pasiutusį ispaną Paco Rabanne, kuris buvo nepatenkintas ir šalčiu, ir mada, ir maistu. Kalbėjausi su aktore Annie Girardot, kuri į Lietuvą buvo atvažiavusi su legendiniu prancūzų teatru "Commédie Fançaise". Tuomečių iškirtinumų buvo tikrai daug ir tai buvo be proto įdomu, nes atrodė, kad žvaigždės – tik danguje", – išskirtines asmenybes, su kuriomis teko garbė kalbėtis, vardyti iki bemaž begalybės gali V.Baublienė.

Esame lygūs

Greitai Lietuva prisitaikė prie pasaulinio kapitalizmo standartų, pasikeitė laikai, baigėsi Vakarų interesas vežioti žurnalistus po pasaulį.

"Kelionės tuomet būdavo nepigios, lėktuvo bilietai kainuodavo ne tiek, kiek dabar pigių oro bendrovių. Visi pradėjo skaičiuoti pinigus, nes vežti kad ir du žmones su kamera ir televizijos technika kainuodavo", – primena žurnalistė.

"Kaip laidai, mums gyvenimas niekada nebuvo labai skalsus, visada spausdavo biudžetai, honorarai buvo maži. O išvažiavus į užsienį, kai prasidėjo įvairiausių stažuočių era, jautėmės gana kukliai, negalėdavai taškytis pinigais, valgyti restoranuose ar važinėti taksi, reikėdavo pataupyti, apskaičiuoti, kaip išgyvensi, ir dar, kad galėtum namo lauktuvių parvežti ar sutaupyti iš skirtų dienpinigių", – atvirauja ji.

Dabar gyvename Lietuvai išskirtiniais laikais. "Esame lygūs ES ir mus priima kaip tokius pat profesionalus. Ko nori, tai pats ir pasieki. Aišku, kolegiški ryšiai visada išlieka, gali kreiptis ir gauti informacijos, bet viską turi susirasti, susitarti, finansuoti, ieškoti kelių, važiuoti ir filmuoti. Viską darai pats, nebėra nei globėjų, nei vedžiotojų už rankos ir pažindintojų, kurie būtų suinteresuoti tau padėti", – neslepia V.Baublienė.

Ir dėl pandemijos "Stiliaus" keliai pastaraisiais metais daugiausia vedžioja po Lietuvą. "Jau antrus metus negaliu nuvažiuoti iki Britanijos, ten esu sutarusi dėl įdomių interviu ir istorijų, tačiau pandemijos įtaka apkarpė norus ir galimybes pasimatyti su žmonėmis. Bet kiekvienoje situacijoje reikia nusiraminti ir atrasti geriausia. Įdomus buvo perėjimas į kamerinį darbą, kai visas gyvenimas susispaudė į ekraną, o veikla apsibrėžė namais. Aišku, filmavimai išlieka, bet visa kita persikėlė į namų erdvę. Iš pradžių pokyčiai trikdė, o paskui pripranti, ir viskas gerai", – dalijasi ji.

"Šią vasarą labai daug dirbome į priekį, nes nežinojome, kas laukia rudenį. Anksčiau televizijoje vengdavome vasarą filmuotus dalykus rodyti žiemą, o dabar eini pirmyn, nes nesupranti, kas bus toliau. Patys juokiamės, kad pusę metų rodysime laidas, kuriose žmonės bus trumpomis rankovėmis", – pusiau juokais, pusiau rimtai sako žurnalistė.

Paprasčiau, nei atrodo

Žvelgiant iš viso ketvirčio amžiaus perspektyvos, daug kas keitėsi, tačiau profesinė etika ir kultūra niekada nebuvo kitokia, nei yra dabar, sako V.Baublienė. Galbūt tik suvokimo ribos galėjo skirtis.

"Turiu tokį mėgstamą pasakymą – nežinai, kad nežinai. Žmogus kartais padaro dalykų nė nežinodamas, kad jis nežino. Yra buvę visokių komiškų situacijų, bet išskirtinių nusikalbėjimų neteko patirti. Vis tiek sukamės apie žmonių gyvenimus ir žvalgomės po tam tikras aktualijas, kurios lyg ir atrodo nelabai reikšmingos, bet visi žmonės eina savus kelius, daro savus atradimus, kurie gali būti įdomūs ir kitiems", – sako ji.

"Daugeliu atvejų interviu, kurie pasirodo laidoje, galima laikyti sėkmingais, nes juos žiūri didelė televizijos auditorijos dalis. Nors nesiknisame lovose ir neieškome spintose griaučių, kaip laidos atsiradimo pradžioje, taip ir dabar mano tikslas – kad iš kiekvienos istorijos, interviu būtų naudos pašnekovui, žiūrovui ir visuomenei; renkamės žmones, kurie turi ką pasakyti įdomaus, o jų darbai ir nusiteikimai turi išliekamąją vertę", – nė kiek neabejoja aukščiausius televizijos standartus puikiai išmananti moteris.

Ji iš patirties žino: kuo daugiau matai, tuo labiau supranti, kad iš tiesų gyvenime viskas yra labai paprasta, pagrindinės vertybės yra vos kelios, o visa kita, kaip sako pati V.Baublienė, tėra burbulai, kurie ilgainiui susprogsta.

"Kiek man teko sutikti žmonių, kurie daug pasiekė, kurių kelias yra vertinamas, paprastai jie kuklūs, paprasti, gyvenantys tokius pačius gyvenimus, kaip ir visi kiti. Štai vakar žiūriu – socialiniame tinkle mano kalbintas tenoras iš Maltos Josephas Calleja sėdi Paryžiuje ir po spektaklio transliuoja prašymą, kad jei kas pamatys iš namų pabėgusį jo sesers bigliuką, būtinai praneštų viešai", – pasakoja V.Baublienė.

"Pamenu interviu su Švedijos karaliene Silvija. Man drebėjo rankos, jai – irgi ne mažiau, ji jaudinosi, kad nepaklausčiau ne pagal protokolą, kad kalbėtume tik tai, kas numatyta. Aš jaudinausi, kad ištraukčiau ką nors įdomiau nei formalūs atsakymai. Deja, karalienės per interviu gali atsakyti tik taip, kokie atsakymai jiems pateikti, ir improvizacijų nelabai pasitaiko. Po interviu jos freilina paaiškino, kad bet koks karalienės žodis į šalį gali būti paverstas politika ir į jokius kitus, nesuderintus klausimus ji neatsako, o kadangi yra kukli ir teisinga, tokiu atveju gali jaustis nejaukiai ir nemandagiai. Taigi visi mes esame pirmiausia žmonės, kad ir kas esame, kad ir kokias pozicijas užimame", – akcentuoja žurnalistė.

Viena svarbiausių jos taisyklių – gerbti savo pašnekovą. "Manęs kartais klausia, ką padaryti, kad interviu būtų įdomus. Yra visokių technikų, bet dar svarbiau yra klausyti žmogaus, ką jis sako, ir tuose sakiniuose, mintyse, potekstėse atrasti prasmių ir krypčių, kur toliau sukti", – dalijasi laidos kūrėja ir vedėja.

Televizija yra tarsi narkotikas, bet apsvaigti negali.

"Aišku, laida laidai nelygi; kai turi spausti politiką už kažką, yra viena. Kai turi prakalbinti intravertą kūrėją – yra ką veikti. Ir interviu sėkmė priklauso nuo pašnekovo, nes visada svariau sulaukti gero atsakymo, nei sublizgėti klausimu, kuris neturi įdomaus turinio. Tad viskas paprasta ir priklauso nuo to, kiek žmogus negailės savo minčių, patirčių, istorijų", – įsitikinusi ji.

Priklauso nuo konteksto

V.Baublienė mano, kad galimybė turėti savo stilių yra lygiai tokia pati, kaip ir jo neturėti ar nesilaikyti. Ji pati vadovaujasi tuo, kad egzistuoja bendrabūvio kultūra, aplinka, prie kurios turime prisitaikyti, o tai darome taip, kaip kiekvienas jaučiame ir suprantame. Kaip elgiamės, taip ir atrodome. Mūsų būvis, esatis ir yra mūsų stilius.

"Mes save išreiškiame drabužiais. Tai mūsų pozicija, nusiteikimas, situacijos supratimas. Žmogus plikas nevaikšto, tad drabužiai yra jo išraiška. Atsimenu, būdavo daug diskusijų, kad kažkas atėjo į kažkokį renginį per prastai apsirengęs, neva nepagerbė šeimininko. Nežinau, ar tai yra blogai. Jei žiūrėsime į skirtingas visuomenes, kiekvienoje iš jų yra savi kodai ir išraiškos – kas vienoje tinkama, kitoje gali būti nederama ir neteisinga", – pripažįsta žurnalistė.

"Labai gerai atsimenu vieną iš savo stažuočių Švedijoje – vyko vyriausybinis priėmimas. Kviesta buvo gana marga publika, tarp jos – ir žurnalistai, bet visi puikiai supranta, kad niekur pasaulyje jie nėra nei turtuoliai, nei per daug sukantys galvas apie protokolus ar madas, todėl priėmimo prieigose, koridoriuje stovėjo žmogus, kuris apžiūrėdavo kiekvieną neformaliai atrodžiusį ir jam padėdavo. Vyrams, kurie neturėdavo švarko ir kaklaraiščio, duodavo po švarką ir kaklaraištį. Nežinau, iš kokių resursų tai vyko, bet tvarkingai švarkuoti buvo visi svečiai", – pasakoja ji.

V.Baublienė neslepia, kad jai labai juokingai atrodė, kaip žiniasklaida kritikavo Lietuvos ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės bei ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės aprangą Dubajuje EXPO, Lietuvos prisistatymo metu. "Kai sėdi čia, tamsoje ir šaltyje, atrodo, oi, koks ne protokolas, kai dvi politikės pasipuošia ryškiais kostiumais susitikti su šeichu. Kaip tik prieš savaitę grįžau iš Dubajaus, buvau ir EXPO, ir gaunu kassavaitinius atnaujinimus, kas ir kaip įvyksta EXPO. Patikėkite, mūsų valdžios moterys atrodė puikiai ir tinkamai tiek renginiui, tiek laikui", – tikina žurnalistė.

Galiausiai, anot jos, gyvenimo esmė ir prasmė slypi ne tokiuose dalykuose. "Šiuo metu visuomenės susiduria su labai sudėtingais momentais, pabėgėlių, karo, išlikimo, klimato kaitos grėsmės, COVID-19 – daug dalykų šalia viso to nublanksta. Esmė yra gyventi taip, kad nekenktum ir netrukdytum kitam, kad būtų patogu, kad vartotum kuo mažiau ir taupiau, nešiukšlintum, nedarytum nereikalingų judesių, darančių žalą kitiems. Aukso vidurio taisyklė – nemari", – tiki laidos "Stiliaus" siela.

Ištekėjusi už televizijos

Kalbėdama apie savo gyvenimo stilių, V.Baublienė sako, kad žurnalistų gyvenimo būdas mažai keičiasi, jie yra priklausomi nuo aplinkybių.

"Ne tik nuo pašnekovų, nuo galimybių, darbų, bet ir nuo aukštesnių jėgų. Tarnaudamas vienam ar kitam kanalui, turi būti lojalus, išlaikyti kokybės ir turinio lygį, o kad taip būtų, yra ką veikti. Visi supranta, kad vienu metu arti vagą ir būti princese nelabai išeina. Tad turi atsirinkti savo prioritetus: arba atsiriboji nuo tuščių reikalų ir darai tai, kas yra svarbiausia, arba garsiai skambi, darai daug ryškių judesių, bet baigiasi tai visaip", – svarsto moteris.

Žurnalistai, kaip laisvai samdomi darbuotojai, negyvena pernelyg atsipalaidavę, gyvenimas pulsuoja nuo vienos sutarties iki kitos. Bet ilgainiui prie to pripranti, supranti, kad esi ribojamas, laikinas, kad visada konkuruoji, atvirauja V.Baublienė: "Pasiseka, kad laimiu konkursą ir savo laidas galiu rodyti visą sezoną, nes yra laidų, kurių kūrėjai gauna užsakymą parengti dvylika laidų per metus. Ir taip kas pavasarį mes laikome egzaminus įrodinėdami, ką ir kaip galime."

"Stilius" niekada nebuvo vienintelė moters veikla. Paraleliai visada buvo kelios laidos, dokumentika, spauda, ir šiuo metu V.Baublienė rengia tris laidas. Kaip pati sako, yra ir prodiuserė, ir žurnalistė.

"Vyras man juokais priekaištauja, kad esu tarsi ištekėjusi už televizijos, bet panašiai ir yra. Televizija yra mano antra darbovietė gyvenime, pirma buvo spauda. Televizija – ne tik mano pajamų šaltinis, bet ir viso gyvenimo darbas, teikiantis malonumo. Man smagu daryti tai, ką darau, nes net didžiausioje rutinoje visada yra atradimų ir naujų, šviesių minčių", – sako ji.

Be to, žurnalistei labai patinka žodis, tekstai. "Tikras malonumas juos redaguoti, kurti, ieškoti žodžių dermės ir turinio subtilumo. Tai teikia didelį pasitenkinimą. Darbas televizijoje nėra tik žvaigždės pasirodymas ekrane; begalė darbo yra už kadro, ir kiekvienas, nuėjęs kelią nuo apačios iki viršūnės, pasakys: televizija yra tarsi narkotikas, bet apsvaigti negali. Ir kad sublizgėtum žvaigžde, turi pasidėti stiprius moralinius ir profesinius pamatus. Tiesa, kiekvieni metai prasideda ir baigiasi tuo pačiu – nežinai, bus kitas sezonas ar ne, ir nors tai kelia įtampų, kai laimi konkursą, būni laimingiausias žmogus pasaulyje. Iki kažkurio laiko", – šypsosi V.Baublienė.

Aplinka veikia

"Teko ir pačiai vaikystėje matyti, kaip kaime, verandoje, žmonės anksčiau susirinkdavo ir kalbėdavosi apie viską: politiką, gyvenimą. Moterys ką nors ado, siuva, vyrai pypkiuoja. Veranda yra perinamasis kambarys – iš lauko tu pereini į namus per verandą. Mes laidoje kalbame ir apie lauką, ir apie vidų, o veranda yra ta vieta, kur mes susirenkame, pasišnekame ir pereiname iš vieno etapo į kitą", – LRT PLIUS transliuojamos laidos pavadinimą šifruoja V.Baublienė.

Tai, ką mes matome aplink, mus veikia, neabejoja ji: "Ta aplinka, kuria mes vaikštome, gatvės, namai, architektūra – viskas yra mūsų genetiniame, tautiniame kode."

"Temos visada sukasi aplinkui, jos yra šalia, nes interjerą, dizainą – ar tai būtų daiktai, ar baldai, ar erdvės, sienos, grindys – matome ir liečiame kasdien. Galima sakyti, kad mes gyvename architektūroje, mes gyvename interjeruose. Kokia estetinė aplinka mus supa, kokia ji galėtų būti, kokia ramintų, įkvėptų, apie tai girdime kiekvieną dieną. Apie tai yra ši laida – nuo smulkių iki stambių detalių", – priduria A.Mažutytė.

Ši laida yra apie aistrą gyventi ir harmoniją, kaip pašalinti trukdžius laisvai kvėpuoti.

"Veranda" siekia priartinti žiūrovą prie aplinkos estetikos ir parodyti dalykus, kurių galbūt jis net nėra matęs arba nėra susimastęs. "Kai kuriems tam tikri dalykai yra savaime suprantami, pavyzdžiui, futuristinė architektūra, minimalizmas, tvarumas. Žmogus, žvelgdamas į kai kuriuos dalykus, net ne visada atkreipia dėmesį į juos, o mes šia laida norėtume atkreipti dėmesį, nes kai kurie dalykai yra labai įdomūs, pavyzdžiui, kad ir stiklo architektūra. Kameros objektyvas labai tiksliai fiksuoja, ką mes norime parodyti, kalbame per vaizdą. Atkreipsime dėmesį į naujus ir labai įprastus mus supančius dalykus, kaip landšaftas, gėlių auginimas, orą švarinantys augalai", – planais dalijasi A.Mažutytė.

Žvilgsnis į ekologiją

"Veranda" siūlo labai įvairias temas, tarp jų ir ekologijos, Žemės išsaugojimo. "Man atrodo, dabar nebegalima apie tai nebekalbėti, nes visas vartojimas, namų statyba, interjerų kūrimas, visi daiktai, gėlės namuose – viskas yra susiję su tuo, kad civilizacija naikina pati save. Atėjo laikas kiek įmanoma daugiau apie tai kalbėti", – sako V.Baublienė.

"Veranda" žvelgs ir "Pro rakto skylutę" – taip rubrika ir vadinsis. "Rodysime namus, asmeninę erdvę, į kurią žmonės retai įsileidžia svetimą žvilgsnį. Neminėsime žmonių pavardžių, nes tikrai retas nori parodyti, kur jis miega", – priduria A.Mažutytė.

"Reportažais norime parodyti, kaip žmogui jaustis geriau, komfortiškiau. Kalbant apie vartotojiškumą, kiekvienas turi apsispręsti, čia nėra jokių taisyklių. Kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam nesukelia diskomforto, kas gerina jo gyvenimo kokybę, o ją gerina vizualinio triukšmo nebuvimas. Į šią sąvoką telpa daiktai, dirbiniai, architektūra, statiniai, kurie mus supa. Ši laida yra apie aistrą gyventi ir harmoniją, kaip pašalinti trukdžius laisvai kvėpuoti", – sako ji ir priduria, kad laida gali ir tiesiog priminti, kad jūs jau einate teisingu keliu.

Tvarumo paieškos

Yra temų, kurios kai kuriems atrodo sunkiai suprantamos. V.Baublienė sako, kad kol žmogus nesidomi, jam viskas yra nepasiekiama. "Ne visi mes gyvename vienodai, ir tai yra natūralu – visame pasaulyje taip yra, tikrai ne visi yra turtingi. Bet kiekvienoje erdvėje galima sukurti tai, kas tau yra priimtina. Nebūtina žiūrėti į tai, ko tu gyvenime nepasieksi. Aš irgi norėčiau gyventi pilyje, bet žinau, kad joje negyvensiu, ir man galiausiai to nereikia. Minimalizmas dažnai yra išeitis. Nereikia suasmeninti to, kas yra rodoma per televizorių, o tiesiog paimti geriausias mintis", – tiki patyrusi televizijos laidų kūrėja.

Tvarumas – kita svarbi tema, į kurią laidoje pažvelgti mėginama įvairiais rakursais. "Tai madingas žodis ir labai teisinga sąvoka, bet Lietuvoje su tvarumu ne visai gerai. Bandėme daryti temą apie tvarios gyvenvietės sampratą, kas yra tvarus gyvenimas ir tvari gyvenvietė. Paaiškėjo, kad Lietuvoje nieko nėra tvaraus: nei miestelių, nei miestų, nei darboviečių. Man tvarumas yra tai, kas gali ilgai tarnauti, neteršia, nekenkia, nekelia alergijų. Kai pradėjau domėtis, kaip kur nors pasaulyje atrodo tas tvarumas, paaiškėjo, kad to nėra. Yra elementai, tam tikri segmentai, apie kuriuos galima kalbėti, bet gyvenimo kokybės prasme nė vieno miesto pasaulyje negalima pavadinti tvariu", – atradimais dalijasi V.Baublienė.

"Man labai gražu, kai jauni žmonės rūšiuoja šiukšles, kitokį požiūrį parodo, ieško. Manau, pokyčiai yra netolimos ateities klausimas, o keitimasis prasideda nuo galvos – pirmiausia turi susitarti pats su savimi, ir tada prasideda kažkoks veiksmas", – neabejoja žinomas televizijos veidas.

Estetika ar funkcionalumas?

Ne tik tvarumas, bet ir estetikos bei funkcionalumo sintezė tapo svarbiu nūdienos architektų ir dizainerių siekiamybės objektu. Bet jai reikėtų rinktis tik vieną, ką pasirinktų "Verandos" kūrėjos?

"Esu už patogumą, bet kadangi esu labai už estetiką, greičiausiai rinkčiausi estetiką. Man patogiau, širdžiai mieliau žvelgti į estetiškus, harmoningus daiktus, kūrinius, pastatus, gyventi tokioje aplinkoje, kuri džiugina akį ir širdį. Manau, kad per žmogaus aplinką, namus galima spręsti apie jį patį", – sako A.Mažutytė.

Pasak V.Baublienės, funkcionalumą ir estetiką šiais laikais tikriausiai įmanoma suderinti bemaž visais atvejais, bet jei patektų į ribinę situaciją, veikiausiai rinktųsi estetiką. "Funkcionalumą tu gali susikurti estetinėje erdvėje. Jeigu turi tik funkcionalią aplinką, estetiką sukurti iš jos gana sudėtinga, bet jei padarai tai, kas tau artima širdžiai, kas tau kelia puikių minčių, tikrai sugebėsi visą tą grožį paversti patogumu", – įsitikinusi ji.

Tačiau A.Mažutytė pabrėžia, kad kiekvienas šeimininkas pats sprendžia, ar turėti daug daiktų, ar laikytis minimalizmo standartų. "Jei jam patinka turėti daug daiktų, jie sukelia gerų prisiminimų – viskas labai gerai. Tegul tokie būna jūsų namai. Madų vaikytis nereikia jokiu būdu, reikia galvoti apie savijautą", – pabrėžia pašnekovė.

Šiandien Lauros Imbrasienės prioritetas – vaikai. Ne tik sūnus Matas ir dukra Saulė Sofija, bet ir dar penkiasdešimt auklėtinių, kurie lanko Lauros ir jos kolegės Rūtos įkurtą privatų darželį Vilniuje. Žinoma moteris neslepia – prireikė net dešimtmečio, kad ryžtųsi įgyvendinti savo seną svajonę – dirbti su vaikais. Tai ir buvo didžioji priežastis, kodėl daugiau nei dešimtmetį praleidusi televizijoje Laura savo noru užtrenkė jos duris.

„Aš labai aiškiai suvokiu, kad ateina laikas, kai šalia visada yra gražesnių, dailesnių žmonių, protingesnių už tave. Tikrai turi aiškiai įvertinti save, pasverti, ar tu tikrai nori būti televizijoje. Aš galbūt tiek daug  savęs neatidaviau laidų vedėjos darbui. Laikui bėgant supratau, kad noriu daryti tuos dalykus, kurie man labai patinka, o dėl kitų neturėčiau kankintis“, – sako edukologė.

Pasak Lauros, tapusi žinomu veidu ji išgyveno ne vieną skaudžią patirtį. Pasak jos, išorinis blizgesys, populiarumas, darbas televizijoje turi savo kainą. „Privalai išmokti vaikščioti plona linija, kad nepaslystum ir nepatektum į skandalą“, – kalba buvusi laidų vedėja. Ji prisimena, kad reikėjo tikrai daug jėgų stengiantis balansuoti tarp asmeninio gyvenimo ir populiarumo.  „Man labai patinka žmonės, sakantys tiesą. Nemėgstu melagių, apkalbų,  nepatinka, kai yra kalbama už akių. Konstruktyvi kritika – labai svarbu, padeda žmogui augti. Ar yra daug aplinkui galinčių tai pasakyti? Ne. Pirmiausia tau į akis pasakydavo viena, o už akių tu jausdavai, jog tie žmonės nėra sąžiningi su tavim. Tas man būdavo sunku. Tačiau visada džiaugdavausi tais žmonėmis, kurie mane palaikydavo. Be abejo, esu dėkinga televizijai už neįkainojamą patirtį bei atrastus draugus“, – sako privataus darželio vadovė.

Prieš daugiau nei trejus metus būtent mažoji moters dukra paskatino Laurą imtis iniciatyvos ir įkurti vaikų darželį. Ir nesvarbu, kad dažnai laiką nuo aušros iki sutemos Laurai tenka leisti darbe. Pasak jos, paradoksalu, bet didžiausias iššūkis darbe – ne mažieji, o suaugusieji. „Visi norime būti labai geri tėvai, tačiau niekas to nemoko“, – šypteli Laura Imbrasienė, neslepianti, kad ir jai pačiai prireikė nemažai laiko tapti pavyzdžiu savo vaikams.

Apie išėjimą iš televizijos, gyvenimo šansus, balansavimą tarp asmeninio gyvenimo ir populiarumo, nuoširdaus išsikalbėjimo galią visuomenėje – L. Imbrasienė „Stiliuje“ su Violeta Baubliene rugsėjo 29 d. šeštadienį,  19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT.

Jis puikiai išmano viešumos žaidimo taisykles, tad ir interviu LRT laidai „Stilius“ – ne skandalo ar karštų įvykių pasekmė. Kam Giedriui prireikė atvirai prabilti apie pastarojo meto savo sunkumus?

„Tai padariau ir darau tam, kad žmonės, kuriems kažkiek nuoširdžiai įdomu, kas vyksta mano dabartiniame gyvenime, tai išgirstų iš manęs paties. O ne iš gandų, aplinkinių žmonių, kuriems realiai nėra įdomu, kaip aš gyvenu. Jie tai gali papasakoti per savo perspektyvą ar kažkokius gandus. Aš norėčiau, kad žmonės, kuriems aš rūpiu, žinotų tiesą iš manęs“, – atvirai kalba verslininkas Giedrius Masalkis.

Giedrius neslepia: per tiek metų užsiaugino storą odą, išmoko nereaguoti į skaudžius aplinkinių komentarus. Todėl šiandien jaučiasi atradęs ramybę ir galįs atvirai kalbėti apie savo skaudulius – skyrybas su televizijos laidų vedėja Asta Stašaityte po šešiolika metų trukusios santuokos, verslo bankrotą ir tikras gyvenimo pamokas.

„Nesutinku, jog reikia laikytis vienas kito įsitvėrus. Jeigu tu matai, kad iš esmės – skirtingas žmogus, skiriasi tavo požiūris arba atsitinka įvykis, kuris nebeleidžia tau kartu gyventi, tai aš manau, visgi geriau nebegyventi kartu. Kalbos, kad dabar išsiskirsime ir apie mus visi kalbės, yra visiškai nesąmonė. Absoliuti nesąmonė. Tai yra savo ir kito žmogaus gyvenimo gadinimas. Tu neturi vardan ko gyventi, jei bijai išsiskirti“, – svarsto G. Masalskis.

Pasak buvusio televizijos laidų vedėjo, šeima nėra verslas, kur staigiai gali priimti sprendimą. Ir norint išsaugoti santuoką reikia stengtis, įdėti daug darbo. Deja, Giedrius pripažįsta, jiems to padaryti nepavyko.

„Dėl vaikų buvo sunku, nes mes abu esame jautrūs žmonės. Ir labai jautriai reaguojame į vaikų vystymąsį ir augimą. Berniukų galima reakcija į šitą situaciją mus irgi labai slėgė. Nežinau, ar tėvų skyrybos vaikui yra trauma. Tai yra tiesiog sprendimas. Tai yra kažkoks pokytis gyvenime. Bet yra dvi blogybės,  viena iš jų – gyventi kartu, nors vaikai mato, kai abu tėvai nelabai randa bendrą kalbą, ir vaidinti, jog viskas yra gerai. Niekur nepaslėpsi, nes vienuose namuose gyveni. Viena blogybė. O kita – tiesiog išsiskirti, čia yra mama, čia yra tėtis, mes nesipykstam, gyvenimas yra kitoks, tiesiog skirtingose vietose gyvename. Esam laimingi, nes niekas netrukdo siekti savo laimės“, – sako G. Masalskis.

Deja, praėjusiais metais skyrybos Giedriui Masalskiui buvo ne vienintelė krizė. Vienas iš jo verslų – maitinimo įmonė – bankrutavo, o metų pabaigoje mirė tėtis. Giedrius prisipažįsta – skaudžių įvykių virtinė privertė  užsidaryti savyje. Ir patirti tiek nesėkmių ir netekćių vienu metu yra beveik nepakeliama. Kas verslininkui padėjo nepalūžti ir atsitiesti po skaudžių įvykių?

„Kreipiausi į psichologus. Negaliu sakyti, jog aš į juos žiūrėjau negatyviai… Žinojau, jog yra tokie dalykai, – taip, padeda, ypatingai tokiam kaip man, kuris viską praryja savyje ir bando išgyventi vienas be niekieno pagalbos. Terapija buvo vienas iš būdų sau padėti“, – dalijasi Giedrius.

Atvirai apie išgyventus skaudulius, skyrybas, mirčių ir negandų virtinę – Giedrius Masalskis „Stiliuje“ su Violeta Baubliene balandžio 14 d. 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Kelerių pastarųjų savo gyvenimo metų etapą ji įvardija kaip vieną iš visavertiškiausių. 

Jau kuris laikas dainininkę dažniau galima pamatyti ne scenoje ar televizijos muzikiniuose projektuose, o prie fortepijono su jaunaisiais talentais. Vokalo garsi scenos moteris moko rudenį įkurtoje Kūrybos talentų akademijjoje. Ir prisimena nelengvą savo gyvenimo laikotarpį, kai nuo jos nusisuko net artimieji.

„Pradėjau siekti scenos nesąmoningai, tik dėl to, kad labai anksti tapau mama ir turėjau kažkaip save realizuoti, pateisinti sudėtingą gyvenimo momentą. Tuomet tėvai manęs nesuprato, nusisuko. Giminės, visi artimieji pradėjo mane peikti už ankstyvąją motinystę“, – prisimena R. Čivilytė, neslepianti, jog tuomet turėjusi kažkaip reabilituotis ir tiesiog nusipelnyti būti scenoje. 

Sutapimas Rositą atvedė į tuometį „Lietuvos“ viešbutį. Kad ir koks tai buvo sudėtingas periodas, po kelerių naktiniame klube dainuotų metų muzikinės karjeros ratas įsisuko rimtai ir profesionaliai.

„Būdavo tokių momentų, kai norėdavosi viską mesti ir eiti ieškoti kitokios profesijos. Nuo malonumo dainuoti esi kartais pakylėtas iki dangaus, o kartais nutėkštas žemėn be jokio gailesčio taip, kad, nesusitvarkydamas su emocijomis, galvoji, dieve, gal ką paprastesnio, gal ką žemiškesnio reikėjo išsirinkti, kad nereikėtų taip išgyventi po koncertų, po darbo, kuri mes ištverdavom“, – prisipažįsta R. Čivilytė.

Tačiau ištverti Rositai irgi nebuvo taip paprasta. Scena ir buitis labai nedera, ir to dainininkė nė nemano slėpti. „Jeigu turi antrąją pusę, suprantančią, kad šiandien tau reikia ilgiau pamiegoti, nevesti vaikų į darželį, yra kitaip, bet man asmeniškai buvo labai sudėtinga. <…> Bėga pienas per visus drabužius, o aš stoviu ir akomponuojant orkestrui dainuoju „Ave Marija“… viskas laša, varva“, – dabar jau juokdamasi dainininkė prisimena laikus, kai per koncertų pertrauką lėkdavo maitinti dukros, po to grįždavo nutekėjusiu makiažu. Sako, toks yra žvaigždės ir su šypsena patikslina – Lietuvoje gimusios žvaigždės – gyvenimas.

Tačiau ši žvaigždė sukaupė ir kitos nelengvos patirties. Asmeniniai jos santykiai kolstėsi ne itin sėkimingai, o dainuoti kartais būdavo taip liūdna, kad akys išduodavo širdies skausmą: „Man dažnai sakydavo: Rosita, ko tu tokia susirūpinusi, kodėl nesišypsai? O meluoti nenoriu. Vidinė drama ilgą laiką manyje gyveno. Ir muzika siejosi su mano gyvenimu, su mano patirtimi. Viskas buvo viename.“

Ilgą laiką šeimos darnos troškusi dainininkė galiausiai nebeištvėrė. Dabar prisipažįsta: sukurti tobulų santykių jai nepavyko.

„Man nepavyko būti paklusnia moterimi, kuri dėl vyro aukoja viską, pameta galvą, darbą, užsiima buitimi, vaikais. Deja, nesutikau žmogaus, kuris galėtų mane pajusti taip, kaip derėtų pajusti moterį, kuri dirba sceninį darbą“, – atvirai sako R. Čivilytė, pripažįstanti ne tik savo klaidas. „Jie puikūs žmonės buvo, bet, negaudami atgal medalio, kartais peržengdavo tam tikras ribas, kuomet mūsų gyvenimas jau virsdavo į „buitiaką“, kai vaikų akivaizdoje nesiskaitai su savo žmona, nesiskaitai su savo vyru… Tai kam tada tai, kas  niekam neteikia laimės.“

Atviras pokalbis su dainininke R. Čivilyte – apie santykį su žmonėmis, scena, jausmais ir gyvenimo kokybės paieškas „Stiliuje“ balandžio 7 d. 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ su Violeta Baubliene.

Anot žurnalistės, jos siūloma idėja padėtų Lietuvai tapti jaukesne gyventi, o žmonių rūpinimasis vieni kitais neapsiribotų vien pinigų aukojimu beglobiams vaikams.

„Kadangi sveikintis ir dėkoti, mano manymu, jau išmokome, reikia žengti kitą žingsnį. Kiekvieną rytą žmonės vienas kitam, nesvarbu, artimam ar tolimam, turėtų pasakyti paprastą sakinį, kuris angliškai skamba taip: „What can I do for You?“. Lietuviškai tai nėra tas pats, kas „kuo galėčiau padėti?“ Tai labiau „ką aš dėl tavęs galėčiau padaryti?“ Tokie žodžiai žmogui suteikia jausmą, kad tu dėl jo gali padaryti viską“, – savo idėją Lietuvai pristato V. Baublienė.

Daug keliaujanti žurnalistė pastebėjo, kad ši tendencija yra paplitusi Vakarų pasaulyje. „Kai nueini į tam tikras vietas: gerus muziejus, labai senas galerijas, privačias kolekcijas – nekalbu apie parduotuves, negaliu pasakyti, ar ten taip yra – prie tavęs visuomet pribėga žmogus ir paklausia: „What can I do for You?“ Net nemoku apsakyti, kaip tai nuteikia. Iš tiesų galbūt jis man niekuo nepadės, ir aš pati viską susirasiu, bet tai parodo požiūrį į žmogų. Parodo, kad tu galvoji apie jį ir nori, kad jam diena būtų geresnė“, – tvirtina vienos populiariausių LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja.

Anot žinomos moters, apie tai rašoma ir psichologinėje literatūroje – toks paprastas sakinys gali net padėti išsaugoti byrančias šeimas.

„Kai šeimose kyla konfliktų, nesutarimų, kurie praktiškai gresia skyrybomis, galima panaudoti tą labai paprastą triuką: kiekvieną rytą vienas kito paklausti – ką aš dėl tavęs šiandien galėčiau padaryti? Tai yra idėja Lietuvai, kad ji būtų šiltesnė, jaukesnė, kad mūsų rūpinimasis vieni kitais neapsiribotų vien pinigų aukojimu beglobiams vaikams ir pan.

Pradėkime nuo šeimos, nuo paprastos mažos erdvės, kurioje daugiausiai konfliktuojame. Juk su savais esame patys pikčiausi, patys aršiausi, labiausiai norime kažką įrodyti, o svetimiems rodome visai kitą veidą. Tad, jeigu šeimoje kiekvieną rytą paklaustume, ką galime vienas dėl kito padaryti, tai būtų labai puikus žingsnis į pozityvią pusę“, – mintimis dalijasi žurnalistė.

Kiekvienas gali kažką sugalvoti, ir ta idėja gali būti nuostabiai naudinga visuomenei. Visi gali pagalvoti, ką jie gali padaryti Lietuvai.

V. Baublienės įsitikinimu, „Idėja Lietuvai“ – puiki iniciatyva. Anot jos, kiekvienas žmogus galvoje turi idėją, nes kiekvienas yra kūrybingas.

„Yra net toks pasakymas: visi yra kūrėjai, bet tik menininkai tai žino. Kiekvienas gali kažką sugalvoti, ir ta idėja gali būti nuostabiai naudinga visuomenei. Visi gali pagalvoti, ką jie gali padaryti Lietuvai.

Banalu tai kartoti, bet, man rodos, būdamas JAV prezidentu Johnas F. Kennedy yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus pirmiausia turi pagalvoti, ne ką valstybė jam gali duoti, bet ką jis gali duoti savo valstybei. Tai puikiai tinka „Idėjos Lietuvai“ kontekste – pagalvokime, ką mes kasdien galime padaryti vienas dėl kito ir dėl mūsų Lietuvos“, – skatina televizijos laidų vedėja.

Už tobulą egzistencijos giją, už ramų toną, už netipišką kino kalbą prancūzai įvertino lietuvių kino meistrą. Visą vasarį Šarūnas Bartas rodė savo darbų retrospektyvą "Pompidou" – viename iš garsiausių pasaulio šiuolaikinio meno centrų. Pasakojimas apie Š. Barto triumfą Paryžiuje – jau šio šeštadienio LRT televizijos laidoje „Stilius“.

„Jis – žvaigždė nuo pat savo pirmo filmo. Jis – didis režisierius. Mums garbė Paryžiuje pristatyti Š. Bartą“, – kalbėjo žinoma režisierė Claire Denis, "Pompidou" centro kultūros programų sudarytojai, centro prezidentas.

Pats Šarūnas neslėpė, jog pasirodyti su savo filmais, fotografijos darbais ir poezija Paryžiuje – jam didžiulė atsakomybė. Tačiau prie retrospektyvų jis jau įpratęs ir savo darbo iškilumo nesureikšmina. „Kine labai daug darbo. Tik jis nematomas. Tai ir yra viena iš sąlygų, kad jo neturi matytis. O sėkmė priklauso nuo darbo, nežinau nė vieno, kuriam nieko nedarant pasisektų“, – ramiai kalbėjo režisierius, likus kelioms valandoms iki retrospektyvos atidarymo.

"Pompidou" centras, kurio kvietimu specialiai retrospektyvai režisierius sukūrė naujausią savo filmą „Kas jūs ir kur esate, Š. Bartai?“, paskutinę akimirką paprašė režisieriaus leidimo rodyti šį darbą atidarymo vakarą. Ir be sustojimo plaukianti publika net neįtarė, jog sulauks ne tik Kanuose įvertinto „Ramybė mūsų sapnuose“, bet ir kartu su „Art France Cinema“ sukurto itin asmeninio požiūrio į jausmus, valdančius išskirtinį kūrėją.

Prancūzų kino bendruomenė noriai ėjo palaikyti kolegos į kino salę, pamatyti jo foto darbų pirmoje personalinėje režisieriaus fotografijų parodoje žinomoje Paryžiaus galerijoje „Le Passage de Rets“. Apie Š. Bartą Paryžiuje pristatyta Roberto Bonamy monografija – dar vienas įrodymas, kokio kalibro menininkas atstovauja Lietuvos kultūrai.

Įsikūręs greta "Pompidou" centro Š. Bartas prieš pat retrospektyvos atidarymą sulaukė savo mylimosios Loros Kmieliauskaitės.

„Ketinę pafilmuoti juodu vaikštančius romantiškomis Paryžiaus gatvėmis patekome į antiislamistinio mitingo epicentrą, – pasakoja laidos vedėja Violeta Baublienė. – Staiga prieina policininkas ir pareikalauja, kad operatorius parodytų nufilmuotus vaizdus. Rodo. Liepia viską ištrint. Ištrina. Dar pasiveda į šoną, toliau nuo kitų. Liepia atiduoti vaizdo kortą. Kolega nesipriešina. Darbas, gulęs į vaizdo kortą, jau policininko rankose. Nepadeda nei žurnalisto pažymėjimas, nei įtikinėjimai, jog policija nebuvo mūsų tikslas filmuoti.“

„Tavo pažymėjimas galioja tavo šaly! Čia – Prancūzija, čia prancūziškos taisyklės! Ar žinai, kad policijos negalima filmuoti! Ar žinai, kad islamistai gali atpažinti policininkus! Ar žinai, kad jiems gresia pavojus!“, – policininkas šūkavo vidury gatvės, net negirdėdamas paaiškinimų, jog  filmavome visai kitus dalykus, – dar šviežiais įspūdžiais dalijasi V. Baublienė. „Tavo vaizdo korta  merijoje, eik ir pasiimk!“, – rėkė pareigūnas ir nuvedęs prie ventiliacijos šachtų grindinyje, bakstelėjo žemyn: „Va, čia tavo korta!“

Ką pasisekė išsaugoti vaizduose, kaip pavyko atkurti prarastą vaizdo medžiagą ir kaip Paryžius lenkėsi Šarūnui Bartui, – išskirtiniame pasakojime „Stiliuje“ šį šeštadienį, vasario 27d. 19.40 val. per LRT televiziją.

Kita „Stiliaus“ tema pakvies prie stalo Vilniuje. Būtent prie vakarienės susitinkame su gydytojais Jurga ir Dariumi Radzevičiais ir kalbame apie nevalgymą. Tačiau kad ir ateina pavasaris, dietų temos čia nėra. Ką ir kaip valgo medikų šeima? Ko Jurgita Radzevičienė ieško produktų etiketėse? Ir kodėl vieną savaitės dieną pora, auginanti du mažamečius, atsisako įprasto kalorijų kiekio?

„Nesame išprotėję dėl maisto, mes valgome viską, tačiau mūsų šeimoje galioja griežtos taisyklės“, – sako chirurgas,  pripažįstantis, jog valgymo įpročiai susiformavo, kai metus gyveno prancūzų šeimoje ir išmoko tos šalies kultūrai įprastos mitybos. Tad kokios jos Radzevičių namuose?

Be to, gydytojas tikina, jog anot naujausių medicinos mokslo tyrimų, vienos dienos per savaitę mitybos ribojimas – labai naudingas sveikatai. „Taip paskatinama kamieninių ląstelių gamyba, o organizmo savisaugos procesai pradeda veikti gerokai aktyviau“, – savo mitybos prasmingumą aiškina D. Radzevičius.

Kokių mitybos madų vaikosi gydytojų šeimą, kaip jie stebi savo šeimyniškių mitybą ir judėjimą? Ir kaip suaugusieji sutaria su mažamečiais, kad šie valgytų tokį pat sveiką maistą, kaip ir suaugę?

Žmonėms artimiausiais metais rūpės ne tik sveiko ir lėto gyvenimo būdo, bet ir išlikimo apskritai klausimai, mano LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ vedėja Violeta Baublienė. „Prognozės apie Europos sunaikinimą, neišlikimą yra gana minoriškos. Nesakau, kad mes tą patirsime, bet manau, kad ateitis mums ruošia kažką labai didelio. Ir ne tik mums, bet ir mūsų vaikams bei ateinančioms kartoms. Kažkas iš tiesų pasaulyje keisis, ko liūdną pradžią jau matome“, – sako žurnalistė. 

– Kokie Jums buvo 2015-ieji?

– Man besibaigiantys metai buvo visai neblogi – be didelių iššūkių, streso. Jie buvo tikrai darbingi, daug įdomių dalykų [su kūrybine grupe] padarėme. Teko pavažinėti, nufilmuoti žmones, kurie vertinami ne tik pas mus, bet yra pripažinti visame pasaulyje. Tokie interviu – malonumas, o juos daryti – didžiulis džiaugsmas. Profesine prasme jie yra net ne šiek tiek, o gerokai ugdantys. Vien virti savo sultyse – kiek liūdniau. Nesakau, kad Lietuvoje blogai, bet labai norisi atsinešti ir kažko kito. Tad šia prasme metai buvo geri. O šiaip – kokybiški ir stilingi.

– Daug metų kuriate televizijos laidą „Stilius“. Kas Jums pačiai yra stilius?

– Man stilius – tai susivokimas, kas esi. Manau, kad žmogus pirmiausia turi suprasti save, susitarti su savimi, ir tada jis turės savo stilių. O visi blizgučiai, išoriniai atributai, kokybė, išreiškiama prekių ženklais, – tai nėra stilius. Tai – tiesiog jo paieškos.

– Kaip manote, koks aprangos stilius vyraus ateinančiais metais?   

– Vieningo stiliaus nebus. Jis bus labai įvairus, pakankamai eklektiškas. Visiškai neaišku, kur pasisuks pasaulio įvykiai, kurie labai daug lemia. Tiesa, į madą ateina etniniai motyvai. Bet šiaip madoje nieko labai naujo nebus.

Lietuvoje, manau, vyraus tas pats – bus daug juodos spalvos, jaunimas bus išradingas, senimas – konservatyvus. O tai, ką pasirinks kiekvienas, yra labai individualu ir priklauso nuo žmogaus socialinės padėties, finansinių resursų, išsilavinimo.

Tad Lietuvos mados padangėje nelabai kas pasikeis. Nebent prognozuotume turėdami galvoje Juozą Statkevičių, kuris visai neseniai pristatė sado-mazo atspalvių turinčią kolekciją – tada stilius turėtų būti visai smagus. Kaip sako J. Statkevičius: iki penktos visi geria arbatą, o nuo 23 valandos išsitraukia botagėlius. Čia, žinoma, humoras (juokiasi – LRT.lt).

Mes esame darbšti šalis, bet nesame novatoriai mados sferoje. Kita vertus, dizaineriai sako, kad juos kopijuoja [užsienio – LRT.lt] mados namai, ne vienas yra susidūręs su tuo, kad jų idėjos ir modeliai atsiranda kitų rimtų mados ženklų kolekcijose.

Apibendrinant, manau, kad šiais metais lietuviškoje madoje nieko naujo nepasakyta, kitais metais, ko gero, bus taip pat.

– Koks, Jūsų manymu, gyvenimo būdas bus madingas ateinančiais metais?

– Mano patirtis, susitikimai su žmonėmis, kurie įdomūs mūsų laidai, rodo, kad į madą ateina natūralumas. Dauguma žmonių, su kuriais teko bendrauti, orientuojasi į ekologišką, natūralų, taip vadinamą "slow-moving" (liet. lėtasis judėjimas) gyvenimo būdą, kuris populiarėja visame pasaulyje.

Turėjau labai įdomų interviu su viena moterimi, kuri staiga, nei iš šio, nei iš to, pradėjo labai domėtis žolėmis, šaknimis, jas džiovinti, rūpintis, kaip pačiai ką nors išauginti. O ji buvo miesto žmogus ir nieko bendro su ūkiu neturėjo. Kai paklausiau, kodėl ji taip daro, pašnekovė man atsakė, kad ateina laikas, kai kiekvienas turi mokėti pasirūpinti savimi.

Man ši jos pasakyta frazė labai įstrigo, nes pagalvojau, kad esame pakankamai urbanizuoti. Mes, miestuose gyvenantys žmonės, nebežinome, kaip kas auga, kokį maistą galima pasiruošti iš to, kas nėra maisto produktai. Turiu galvoje, kaip išsikasti kokių šaknų miške ir iš jų išsivirti sriubos ar kažko panašaus. Dėl to man labai liūdna, bet, manau, kad pradės vyrauti natūralumo paieškos stilius.

Mano manymu, žmonės investuos ne tik į tai, kad galėtų ekologiškai, sveikai maitintis ir savo kūną palepinti "super duper" gerais produktais. Vis dažniau iškils ir išlikimo klausimas. Prognozės apie Europos sunaikinimą, neišlikimą yra gana minoriškos. Nesakau, kad mes tą patirsime, bet manau, kad ateitis mums ruošia kažką labai didelio. Ir ne tik mums, bet ir mūsų vaikams bei ateinančioms kartoms. Kažkas iš tiesų pasaulyje keisis, ko liūdną pradžią jau matome.

– Prognozė pakrypo minorine linkme. O ko palinkėtumėte Lietuvai 2016-aisias?

– Dalykas, kurio stinga mums visiems, – ir man, ir visai Lietuvai, yra humoro jausmas. Esame „įsisukę“ į savo darbus, kasdienybę. Sakome, kad kaltas blogas oras, bet nieko panašaus – blogo oro yra visur.

Mūsų tautai stinga humoro, žaismo, vadinamojo "draivo". Galbūt jį reiktų patiems kurti, o ne laukti, kol kas nors atėjęs mus prajuokins ir pradėsime smagiai gyventi. Turbūt reikia daugiau investuoti į savo vidų ir mokėjimą pozityviai žvelgti į savo ateitį. Tad labai linkėčiau, kad naujais metais to būtų daugiau – žaismės ir pozityvumo žvelgiant į ateitį!