Los Andželo apygardos teismo medicinos ekspertizės departamentas skrodimo ataskaitoje teigė, kad M. Perry taip pat nuskendo šildomame baseino gale, tačiau tai buvo antraeilis veiksnys, lėmęs jo mirtį spalio 28 dieną, kuri laikoma nelaimingu atsitikimu.

Aktoriui buvo 54 metai.

M. Perry artimi žmonės tyrėjams pasakojo, kad jam buvo taikoma ketamino infuzijos terapija – eksperimentinis gydymas, naudojamas depresijai ir nerimui gydyti. Tačiau teismo medicinos ekspertas teigė, kad ketamino kiekis M. Perry organizme buvo toks, koks vartojamas atliekant bendrąją anesteziją operacijos metu, ir kad paskutinis gydymas prieš pusantros savaitės nepaaiškino tokio kiekio. Paprastai šis vaistas metabolizuojamas per kelias valandas.

Ataskaitoje teigiama, kad prie to taip pat prisidėjo vainikinių arterijų liga ir buprenorfinas, kuris vartojamas opioidų vartojimo sutrikimams gydyti.

Aptikto ketamino kiekio „pakaktų, kad jis prarastų sąmonę, prarastų laikyseną ir gebėjimą išsilaikyti virš vandens“, sakė daktaras Andrew Stolbachas (Endrius Stolbakas), medicinos toksikologas iš Johno Hopkinso (Džono Hopkinso) medicinos klinikos, kuris naujienų agentūros AP prašymu peržiūrėjo skrodimo ataskaitą.

„Naudoti raminamuosius vaistus baseine ar karštoje vonioje, ypač kai esate vienas, yra labai rizikinga ir, deja, šiuo atveju tai baigiasi mirtimi“, – sakė A. Stolbachas, kuris pažymėjo, kad tiek ketaminas, tiek buprenorfinas gali būti naudojami saugiai.

M. Perry buvo paskelbtas mirusiu po to, kai buvo rastas nereaguojantis į savo namus Los Andžele. Kitą dieną tyrėjai atliko skrodimą.

Anot pranešimo, aktorius 19 mėnesių nevartojo narkotikų, nors anksčiau jų nevengė.

M. Perry daugelį metų kovojo su priklausomybėmis ir rimtomis sveikatos problemomis.

Nepraėjus savaitei nuo aktoriaus mirties buvo įsteigtas M. Perry vardo fondas padėti su priklausomybėmis kovojantiems žmonėms.

Aktoriai ir šio serialo žvaigždės Jennifer Aniston (Dženifer Aniston), Courteney Cox (Kortni Koks), Lisa Kudrow (Liza Kudrou), Mattas LeBlancas (Metas LeBlankas) ir  Davidas Schwimmeris (Deividas Švimeris) žurnalui „People“ pirmą kartą viešai pareiškė savo reakciją po M. Perry mirties šeštadienį: „Mes buvome daugiau nei tik aktorių komandos nariai. Mes esame šeima.“

54-erių aktorius geriausiai žinomas dėl savo Chandlerio Bingo (Čandlerio Bingo) vaidmens itin populiariame seriale „Draugai“, kuris buvo rodomas 10 sezonų 1994–2004 metais.

Teisėsaugos šaltiniai šeštadienį laikraščiui „Los Angeles Times“ teigė, kad pirmieji atvykę rado M. Perry be sąmonės jo namuose esančioje sūkurinėje vonioje ir nepajėgė jo atgaivinti.

„Mes visi esame be galo sukrėsti dėl Matthew netekties. Mes buvome daugiau nei tik aktorių komandos nariai. Esame šeima“, – sakoma bendrame serialo žvaigždžių išplatintame pareiškime.

„Galime daug ką pasakyti, bet dabar skirsime akimirką liūdesiui ir šiai neišmatuojamai netekčiai apmąstyti“, – nurodė jie.

„Laikui bėgant pasakysime daugiau, kai tik galėsime. Kol kas mintimis ir meile esame su Matty šeima, draugais ir visais, kurie jį mylėjo visame pasaulyje“, – pridūrė aktoriai.

Sėkmės viršūnėje M. Perry ne vienerius metus kovojo su priklausomybe nuo skausmą malšinančių vaistų ir alkoholio, ne kartą lankėsi reabilitacijos klinikose.

Dėl narkotikų vartojimo jis turėjo sveikatos problemų, įskaitant storosios žarnos plyšimą 2018 metais, dėl kurio prireikė kelių operacijų ir kelis mėnesius po to reikėjo naudoti kolostomijos maišelį.

Jo mirties priežastis kol kas nėra žinoma.

Daugiau nei 300 dienų trunkantis žiaurus Rusijos karas su Ukraina susprogdino dešimtmečius rūpestingai puoselėtus Rusijos ekonominius santykius su Vakarais. O Kremliaus pastangos tuos ryšius pakeisti glaudesniu bendradarbiavimu su Indija ir Kinija, atrodo, truks ilgai.

Kaip praneša „The Washington Post“, V. Putinas, savo karjerą pradėjęs kaip sovietų KGB agentas, visada laikėsi patarimo pasikliauti vidiniu senų draugų ir patikėtinių ratu, nors atrodė, kad niekada niekuo visiškai nepasitiki. Tačiau dabar, remiantis interviu su Rusijos verslo lyderiais, pareigūnais ir analitikais, tarp V. Putino ir daugumos šalies elito atsiranda nauja praraja.

V. Putinas „suvokia, kad neteko savo draugų, – sakė vienas Rusijos valstybės pareigūnas, palaikantis glaudžius ryšius su diplomatiniais sluoksniais, norėjęs likti anonimu, nes bijo atpildo. – Aliaksandras Lukašenka yra vienintelis, pas kurį jis gali apsilankyti, visi kiti jį mato tik tada, kai reikia“.

Ukrainos prezidentas, ankstyvomis antradienio valandomis kreipdamasis į visuomenę, sakė, kad dabar paaiškės, kas yra Kijevo „tikras draugas ir partneris“, o kas tik žodžiais geba pagąsdinti Rusiją.

„Okupuotų Donecko ir Luhansko teritorijų nepriklausomybės pripažinimas gali lemti vienašališką pasitraukimą iš Minsko susitarimų“, – sakė jis.

Vadinamasis Minsko protokolas yra susitarimas tarp Rusijos ir Ukrainos, sudarytas 2015 metais, siekiant išspręsti konfliktą Donbaso regione.

V. Zelenskis sakė, kad Kijevas nereaguos į provokacijas, bet taip pat neatsisakys jokios savo teritorijos, o vienintelė šalies svajonė yra „taika Ukrainoje“.

„Esame ištikimi taikiam ir diplomatiniam keliui, juo ir eisime“, – sakė V. Zelenskis.

Ukraina paprašė skubių JT Saugumo Tarybos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) posėdžių, taip pat nori surengti viršūnių susitikimą vadinamuoju Normandijos formatu su Rusija, Vokietija ir Prancūzija, sakė jis.

V. Zelenskis taip pat pažymėjo, kad „nėra jokios priežasties chaotiškam elgesiui“ ir bemiegėms naktims.

„Susitikome Valkininkuose po šuntavimo operacijos ir susidraugavome“ – LNK žinioms pasakojo velionio draugas Kazimieras Mikulskis.

Nuotraukoje prie urnos K. Glaveckas – besišypsantis, būtent tokį jį prisimena ir geri bičiuliai – besišypsantį, pozityvų. Draugai sako, kad profesorius labai mėgo keliauti. „Nuoširdus žmogus, prisigalvojo visokių baikų, Būdavo linksma, smagu, gera. Gaila, kad taip įvyko“, – draudindamasis sunkiai žodžius rinko K. Mikulskis.

„Eidavome grybauti, nešti negalėdavome, tai pasiimdavome tokią lazdą, krepšius sudėdavome, baravykų pridėdavome ir nešdavome dviese“, – pridūrė jis.

Atėję bendražygiai K. Glavecką prisimena kaip ryškų, inteligentišką, neieškantį žodžio kišenėje ir daug davusį Lietuvai. „Tikrai laisvos sielos, išmintingas žmogus. Man jis pirmiausiai yra Nepriklausomybės akto signataras. Čia turbūt yra didžiausias jo palikimas visoje valstybingumo byloje. Ir, aišku, jis yra ekonominės liberalizmo doktrinos pradininkas. Sakyčiau, gal net tėvas šiuolaikinėje Lietuvoje“ – sakė LNK žurnalistų kalbintas Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.

„Iš tikrųjų profesorius Kęstutis Glaveckas buvo vienas iš mohikanų signatarų. Tačiau vis dar aktyvus politikoje. Visada inteligentiškas, pasitempęs. Užuojauta šeimai, artimiesiems. Gaila, kad taip anksti“, – kalbėjo Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas.

Profesorius mirė dėl komplikacijų po širdies operacijos, kuri buvo atlikta prieš tris savaites. Politiko širdis sustojo ligoninėje. „Mes dar bendravome, žinojome, kad serga, žinojome, kad bus operacija, bet tikėjomės, kad bus gerai. Komplikacijos pasidarė ir nebuvo taip gerai...“ – tarstelėjo velionio draugas K. Mikulskis.

Simboliška – K. Glaveckas mirė per savo 72-ąjį gimtadienį. „Tokios akimirkos verčia stabtelėti, pamiršti ideologinius ginčus, barnius, kuriais kartais pasižymi Seimas. Šiek tiek stabtelėti, apmąstyti ir pagalvoti, kad gal nereikia vartoti vienas kitam žodžių, dėl kurių po to gailėsiesi“, – svarstė L. Kasčiūnas.

Atsisveikinti atvyko ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda. „Nelengva šnekėti. Tokia netektis ne tik mūsų visuomeniniam gyvenimui, bet turbūt profesorius buvo tas ekonomikos šviesulys, kokių Lietuvoje turėjome labai nedaug. Po to buvo tikrai įspūdinga politinė karjera, bet man jis pirmiausia liks ekonomikos dėstytojas. Profesorius Glaveckas – žmogus su visada besišypsančiomis akimis. Man atrodo, jo akys šypsodavosi net tada, kai jis būdavo piktas“, – sakė G. Nausėda.

K. Glaveckui surengtos su artimaisiais suderintos valstybinės laidotuvės. Politikas bus laidojamas gegužės 2-ąją sostinės Antakalnio kapinėse.

Nori keliauti

Daugiau negu ketvirtadalis (27 proc.) apklaustųjų keliones nurodė kaip pirmą labiausiai pasiilgtą veiklą. Kelionių labiausiai ilgisi 30–49 metų gyventojai. Apie 60 proc. šio amžiaus žmonių kelionės yra tarp prioritetų. Vykti į užsienį labiausiai svajoja vilniečiai: kone du trečdaliai (64 proc.) respondentų sostinėje keliones nurodė kaip vieną iš trijų labiausiai pasiilgtų veiklų.

"Galimybės lankytis kitose šalyse labiau negu bet kokios kitos veiklos ilgisi beveik visų amžiaus grupių gyventojai. Keliones tarp savo prioritetų dažniau minėjo didesnes pajamas gaunantys žmonės – 7 iš 10 labiau pasiturinčių apklaustųjų teigė pasiilgę išvykų į užsienį. Kita vertus, tokios galimybės ilgisi ir mažiau uždirbantys gyventojai. Taigi, žvelgiant į tyrimo duomenis, akivaizdu, kad prasidėjusiais 2021-aisiais labiausiai tinka visiems linkėti sveikatos, kuo greičiau įveikti COVID-19 grėsmę ir vėl galėti laisvai keliauti", – sako SEB banko valdybos narė ir SEB Baltijos šalių tarnybos mažmeninės bankininkystės vadovė Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė.

Prognozuoja atsigavimą

Banko ekspertai pažymi, kad kelionių, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiantiems verslininkams ir įmonėms COVID-19 pandemija bei karantinas smogė itin skaudžiai. Skaičiuojama, kad 2020 m. užsakomaisiais skrydžiais iš Lietuvos skridusių keleivių srautas sumažėjo 84 proc., atvykstančių keleivių skaičius Lietuvos oro uostuose – 73 proc. Tačiau, nors šių metų pradžia namų ūkiams, šalies ir tarptautinei ekonomikai, prognozuojama, dar bus įtempta, epidemiologinei padėčiai gerėjant turizmo paslaugos turėtų tapti viena sparčiausiai atsitiesiančių verslo šakų.

Paslaugomis, kurios buvo apribotos dėl pandemijos, šiemet naudosimės daugiau, nors 2019 m. lygio dar nepasivysime.

"Jei sėkmingai skiepysimės ir nuo šių metų vidurio ribojimų nebeliks, prognozuojame, kad atvykstančių užsienio svečių ir grįžtančių Lietuvos gyventojų srautas šiemet padidės 85 proc., palyginti su 2020 m. Išvykstančių turistų daugės net 180 proc. Jei pildysis optimistinis scenarijus, nuo viruso smarkiai nukentėjusioms kelionių agentūroms klientų laukti antrą pusmetį jau nebereikės – šios veiklos gyventojai pasiilgo labiausiai. Tiesa, bendras keliautojų skaičius šiemet vis dar bus beveik per pusę mažesnis negu 2019 m.", – komentuoja Tadas Povilauskas, banko ekonomistas.

Banko atliktos apklausos duomenimis, antra labiausiai gyventojų pasiilgta veikla yra kultūros ir sporto renginiai. Galimybės grįžti į koncertų, teatro sales, sporto arenas laukia 47 proc. respondentų. Trečioje vietoje ir nedaug atsilieka gyvi, o ne kompiuterio ekrane vykstantys susitikimai su draugais – jų ilgisi 45 proc. apklaustųjų. Šeimos šventes, tokias kaip vestuvės, krikštynos, jubiliejai, tarp trijų labiausiai pasiilgtų veiklų minėjo 37 proc. apklaustųjų, dažniau vyresni, miestelių ir kaimo gyventojai.

Anot S.Gutauskaitės-Bubnelienės, gyventojų labiausiai pasiilgtų veiklų trejetukas akivaizdžiai rodo, kad per pandemiją mums labiausiai trūksta anksčiau savaime įprastos socializacijos, paprastos gyvenimiškos patirties.

"Paslaugomis, kurios buvo apribotos dėl pandemijos, šiemet naudosimės daugiau, nors 2019 m. lygio dar nepasivysime. Tačiau, švelninant ir atšaukiant ribojimus, tokios sritys kaip viešasis maitinimas, pramogos ir renginiai atsigaus sparčiausiai", – sako T.Povilauskas.

Mažiau svarbus iššūkis

Galimybės grįžti į restoranus ir kavines labiausiai laukia jaunimas, 18–29 metų respondentai, daugiau – sostinės gyventojai. Tarp labiausiai pasiilgtų veiklų restoranų ir kavinių lankymą minėjo 29 proc. apklaustųjų. Metinę šalies maitinimo įstaigų apyvartą bankas prognozuoja šiemet augsiant 18 proc., palyginti su 2020 m.

Kiek mažiau Lietuvos visuomenė pasiilgusi sporto klubų ir baseinų (21 proc.), kino teatrų (17 proc.), grožio ir SPA paslaugų (13 proc.).

Mažiausiai gyventojai ilgisi gyvų profesinių renginių, konferencijų – šiuos dalykus tarp savo prioritetų minėjo dešimtadalis apklaustųjų. Galimybės grįžti prie įprasto nenuotolinio darbo, mokymosi ar studijų laukia 13,5 proc. respondentų. Tiesa, čia išsiskiria studentai, kurių net 60 proc. pripažįsta pasiilgę tiesioginių studijų.

"Ryšys su šeima, artimaisiais ir draugais yra vienas svarbiausių gyventojų prioritetų, o nuotolinis darbas ir mokymasis žmonėms, panašu, nėra toks jau didelis iššūkis, nes palyginti nedidelė visuomenės dalis įprastą darbą ar tiesioginius profesinius renginius įvardija tarp dalykų, kurių pasiilgo labiausiai. Labiau tiesioginės profesinės veiklos ir renginių pasiilgo vadovai, tam tikrose srityse, pavyzdžiui, pardavimo, dirbantys žmonės. Tai rodo, kad ir pasibaigus pandemijai darbo pobūdis gali būti kitoks, vis dažniau dirbsime nuotoliniu būdu ar jungsimės prie nuotolinių konferencijų net ir tada, kai tam nebebus būtinybės dėl viruso, nes taip tiesiog greičiau, patogiau ar efektyviau", – atkreipia dėmesį S.Gutauskaitė-Bubnelienė.

Ruošdamiesi serialo jubiliejui prisimename su juo susijusius faktus, kurių galbūt nežinojote.

1. Nors „Draugai“ televizijos eterį paliko kone prieš 15 metų, Didžiojoje Britanijoje serialas vis dar laikomas mėgstamiausia jaunimo televizijos laida. Pakito tik serialo peržiūros formatas – galimybe serialą žiūrėti mobiliajame telefone naudojasi vis daugiau žiūrovų.

2. Serialą sudaro 10 sezonų arba 236 serijos, kurių kiekviena trunka apie 25 minutes. Norint peržiūrėti visą kultinį serialą jums prireiks 85 valandų nuolatinio žiūrėjimo be pertraukų. Nusprendus serialą žiūrėti 8 valandas per dieną, jums prireiktų dviejų savaičių atostogų!

3. Seriale vaidinusių aktorių atlygis sparčiai kilo: 3-ajame sezone jie uždirbdavo 75 tūkst. JAV dolerių už vieną seriją, 4-ajame – 85 tūkst., 5-ajame – 100 tūkst., 6-ajame – 125 tūkst., 7-ajame ir 8-ajame – 750 tūkst., 9-ajame ir 10-ajame – 1 mln. JAV dolerių, pagrindinių vaidmenų atlikėjas paversdamas brangiausiai televizijos istorijoje apmokamomis žvaigždėmis.

4. Serialui pasibaigus, aktoriai gavo teisę į procentą nuo „Draugų“ pajamų. Courtney Cox, Jennifer Aniston, David Schwimmer, Lisa Kudrow, Matt LeBlanc ir Matthew Perry iki šiol kasmet gauna 2 proc. serialo pajamų, t.y. kiekvienas jų kasmet uždirba maždaug 20 milijonų JAV dolerių ir uždirbs juos tol, kol serialas bus rodomas, bet kokioje vaizdo transliacijų platformoje.

5. Vaizdo transliacijų platforma „Netflix“ serialo teises turinčiam „Warner Media“ kasmet moka 100 milijonų JAV dolerių už teisę serialą transliuoti savo platformoje. Sutartis pasirašyta iki 2020-ųjų, kuomet serialas pereis į HBO Max rankas.

6. „Draugams“ priklauso nemažai su televizijos reitingais susijusių rekordų. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose paskutinę „Draugų“ seriją žiūrėjo 52,5 mln. televizijos žiūrovų, paversdamas ją žiūrimiausia metų laida.

7. Televizijos eteryje serialą transliavo mažiausiai 56 pasaulio šalys.

8. Keletas šalių (Indija, Didžioji Britanija ir net JAV!) bandė sukurti serialus, atkartojančius siužetinę „Draugų“ liniją, tačiau nei vienam jų nenusišypsojo sėkmė.

9. Seriale „Draugai“ kviestinių svečių pavidalu pasirodė labai daug Holivudo žvaigždžių. Ryškiausios jų – Helen Hunt, Bruce Willis, Robin Williams, Reese Witherspoon, Fergie, Julia Roberts, Brad Pitt, Jean Claude Van Damme, George Clooney, Ben Stiller, Susan Sarandon, Gary Odlman, Winona Ryder, Sean Penn, Alec Baldwin, Christina Applegate, Danny DeVito, Hugh Laurie, Dakota Fanning ir daugelis kitų.

10. „Entertainment Weekly“ sudarytame brangiausių visų laikų JAV televizijoje rodytų serialų sąraše „Draugai“ užėmė 4-ąją vietą.

11. „The Hollywood Reporter“, apklausęs kino pramonės profesionalus ir sudaręs 100 mylimiausių TV serialų sąrašą, pirmą vietą vienbalsiai skyrė serialui „Draugai“.

12. Visi šeši pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai nusifilmavo visose 236 serialo „Draugai“ serijose. Tam nesutrukdė kuriamos šeimos, į pasaulį ateinantys jų vaikai, traumos ir karjeros didžiajame kine – „Draugai“ pasirodo esąs vienu iš nedaugelio pasaulio serialų, kuriame aktorių sudėtis nesikeitė ištisus 10 metų.

Ir  šis tas paaiškėjo. Paaiškėjo, kad feisbukas tėra saldi iliuzija, kurioje plaukiojau vienuolika metų, tai yra beveik trečdalį savo gyvenimo. Aš netgi sužinojau (tai yra atsiminiau), kad mudu buvome draugai, pone Dieve šventas, su daktaru Aurelijumi Veryga. Tik pamanykite. Tik peržvelkite patys savo draugų sąrašą. Ne, nežvelkite, nepatariu. Trinkite geriau tuojau pat. Bet jeigu abejojate, tai sveiki atvykę į tikrovės dykumą: pabūsiu jūsų vedlys po niekį ir srautą, kurio patys nematote. Šįkart apie tinklo priklausomybę ar žalą privatumui nekalbėsiu – ir patys viską žinote.

Iš pradžių užduotis iš naujo susipažinti su savo dviem tūkstančiais draugų neatrodė labai sudėtinga. Tačiau kai jau pirmą vakarą išvarvinau savo akis, pasijutau lyg koks kandidatas – tai lyg paspausti ranką visiems Birštono arba Tytuvėnų gyventojams (įskaitant kūdikius) ir dar su jais iš širdies pasišnekėti! Paskui kilo nuostaba: kur, po šimts, buvo tie mano draugai, jeigu jų nemačiau? Markai, a? Nemačiau netgi tų, kuriuos folouvinau! Markai?.. Niekšeli…

Kita vertus, labai gerai, kad nemačiau. Dirstelėjau paskutinį kartą – atsisveikinti. Į tyrimą nepateko keli šimtai žmonių, su kuriais mus sieja panašūs interesai ir profesinė veikla – tai žurnalistai ir rašytojai, įvairūs humanitarai ir literatai, taip pat – artimesni giminaičiai ir žmonės, su kuriais susipažinome neseniai, nes aš juos ir taip dažnai sutinku – ir sraute, ir gyvai.

Kuo savo sienoje dalijasi mano buvusi namiškė, sunku suvokti, o pora vaizdo įrašų iš jos ir partnerio miegamojo atrodė lyg pornosiužeto preliudas. Gamta kartais elgiasi keistai.

Įdomiausia pasirodė neregimųjų dalis, kurią sudaro seniau buvę svarbūs, bet dabar iš akiračio išnykę žmonės, nes taip nusprendė feisbuko algoritmas (kita vertus, ir pats jų valingai neieškojau). Dar dalį vartotojų buvau savarankiškai paslėpęs, kad nematyčiau akyse jų neaktualių skelbimų.

Paslėptieji

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad per vienuolika metų paslėpiau tiek mažai žmonių. Iš naujo susipažinau su keliolika. Bent keletas paslėptųjų apsivaikavę, o vienas kitas nuolat paskelbia kokį šypsniuką ar kokteiliuką, miesto vaizduką ar protingą citačiukę, tai laimė, kad retai, kita vertus, koks skirtumas, kai visi užhaidinti. Tamsiojoje feisbuko pusėje liko nemažai emigravusių, kurie, dabar trumpam į jų profilius grįžtelėjus, atrodo išvis išnykę iš eterio, nors kartais dar primena, kad mes balsuotume už dvigubą pilietybę, vadinasi, tebelaiko įmerktą inkarą – gal tikisi grįžti? O štai vaikystės draugas, vaizduodamas savo raumenukus ir mašinytes, tapo nelyg pasisekusiu influenceriu, surinkusiu beveik 5 tūkst. draugų ir dar per 700 sekėjų – tai bent!

Didžiausias tyrimo atradimas – mano artimiausio paauglystės draugo sėkmė. Motociklo nuotraukas jo sraute pakeitė mylima dukra, o rūsčias mimikas – plati šypsena, patefonai, džiazas, –  džiaugiuosi. Maža to, jis vėl bendrauja su savo tėvu! Atsimenu, kai iš kito miesto šis savo sūnui atsiuntė dovanų wutangų diską „Forever“ ir kaip mes puolėme godžiai jo klausyti, ir kaip pašokome išgirdę įrašytą šūvį: pykšt! Tai buvo devim devintais. Dabar, po dvidešimties metų, jie vėl bendrauja: Džamala, džiugu!

Ypatingieji

Tuo metu neregimųjų grupė, kurią giliai tinklo užkaboriuose paslėpė algoritmai, dydžiu tolygi ledkalnio daliai po vandeniu. Sunku apžvelgti ją vienu puslapiu, todėl pasidomiu tik tais, kurių nemačiau bent dešimt metų, kuriuos pažįstu nuo vaikystės, iš kurių atsimenu ką nors daugiau nei vien pavardę, statusą ar profesiją.

Vienas ypatingasis, su kuriuo nemažai bendravome paskutinėse mokyklos klasėse, jau tada atrodė  – bus rimtas politikas. Bet paguglinau – konstruoja startuolius. Atsimenu, nakvodamas pas jį namuose Vilniuje, atidariau šaldytuvą ir aptikau sudžiūvusių sūrių kolekciją per kelias lentynas nelyg neišsipildžiusių startuolių stirtą (tai niekis, kai ten buvo ne žmogaus kūno dalys). Dabar jo profilis atrodo nestabilus: jisai tai atsiranda, tai išnyksta. Su jo žmona buvau susipažinęs ir gyvai, atsimenu, prie „Parko Outlet“. Dabar – jokių užuominų. Gal reikėtų pasiteirauti? Nors koks skirtumas.

Pagaliau iš naujo susipažinau su savo kraštiete, kurią dažnokai sutinku mieste ir sutikęs kaskart pasilabinu. Jos sienoje dauguma nuotraukų irgi – iš miesto, barų ir knaipių. Pasirodo, prieš septynerius metus ištekėjusi, su dviem vaikais, bet dabar greičiausiai nebeištekėjusi, užtat vis dar su vaikais. Na va, pagaliau žinau jos vardą. Ko gero, toliau sveikinsiuosi kur nors atsitiktinai susitikęs, nors vardą turbūt pamiršiu jau rytoj. Nieko nepadarysi.

Viena rūpinasi tik špakliumi, kita – posh dalykėliais, dar viena pagaliau susirado savęs vertą (pagal grožį) vaikiną, todėl feisbukui tikrai neturi laiko. Didžiausias šūlios bandiūga tapęs dar didesniu mačo ir šypsosi taip pat plačiai, o kiti draugai investuoja į kūną, į ištvermę ir atrodo puikiai, kai kurie net buriuoja. Kitos, kurios anksčiau liūdėjo, dabar praktikuoja jogą, indiškas ir tibetietiškas praktikas, ir kai kur jų profiliuose vyraujanti pakraipa atrodo kaip žaidimas su ugnimi. Viena draugė, kurią kažkada neįpareigojančiai merginau, turi tobulą vyrą su jau didele dukra, tobulą gyvenimą, mėgsta tobulus peizažus ir atrodo tobulai banaliai.

Bankininko karjerą Anglijoje susikūręs draugas, kuris jau mokyklos laikais siekė džomolungmų, milijonuose nuotraukų dalijasi savo žavinga šypsena, žavinga žmona, galybe žavingų draugų ir akimirkomis su elito atstovais iš labdaros renginių, sudarydamas įspūdį, kad ateityje tiktų į prezidentus net labiau už Nausėdą. Ir vis tiek šito veido su šypsenos skersmeniu, pranokstančiu Šimašiaus, nesugebu perskaityti, priešingai nei Stokholme banke dirbusio nuoširdžiojo draugo, kurio šypsena, būdama ne mažiau plati, tiesiog ne taip akinančiai spindi.

Draugas, kurį paskutinį kartą sutikau Bernardinų ežero pakrantėje atplaukusį iš kito kranto, kartais parašo apie kiną, bet šiaip visiškas štilis. Tuo metu „Bernardinų“ portale kadaise reportažų ciklą apie keliavimą autostopu „Pekelės“, kurį iki šiol laikau žanro etalonu, parašiusi draugė savo pašaukimą rado ten, iš kur kadaise įvykdė savo įspūdingą kelionę – Artimuosiuose Rytuose. Savo sienoje kartais rimtu akademinės veiklos turiniu apie politinio ir pilietinio sambūvio sąrangą dalijasi ir draugas sociologas, su kuriuo susipažinau studijų metais tranzuodamas, kai sustabdžiau jo mašiną. O anksčiau kaip aktyvi feministė, kovojanti už neginčijamą teisę į abortus, pasižymėjusi draugė feisbuką pavertė visiems matomu asmeniniu fotoarchyvu. Viešai rodomu asmeniniu albumu feisbukas tapęs toli gražu ne vien jai.

O čia tai nepatikėsite: draugas klasiokas iš bjauriojo ančiuko virtęs žaviu barzdotu vyriškiu su žavia moterimi, maža to, jis dar ir bėgikas, dviratininkas ir keliauninkas – štai ką Anglija kartais padaro iš lietuvių emigrantų!

Kuo savo sienoje dalijasi mano buvusi namiškė, sunku suvokti, o pora vaizdo įrašų iš jos ir partnerio miegamojo atrodė lyg pornosiužeto preliudas. Gamta kartais elgiasi keistai. Radau, kad kita buvusi kambariokė dirba kultūros srityje Klaipėdoje, o savo profilyje nori atrodyti graži. Užtat buvęs jos bernas iš tikrųjų užsiima kultūra – kuria muziką, yra visas barzdotas ir turi paną, stiliumi labai panašią į jo buvusią, tai yra tą mano kambariokę. Jiedu, beje, feisbuke ne(be)draugai.

Žavingoji draugė didžiaakė, su kuria susidauždavome bokalais alubariuose, vis dar graži – tik tiek ir galiu pasakyti iš gražių nuotraukų, o draugas, su kuriuo pametėme jo draugo blondinę kažkada naktį Klaipėdoje, užsiaugino barzdą ir pilsto viskį „Distilerijoje“: vadinasi, paskutinį kartą jį sutikęs bare, dabar irgi sutikčiau nebent bare – šitaip dešimties metų draugystės ratas ir užsidarė.

Gentainiai

Sėdžiu ir skrolinu, skrolinu ir klimpstu gilyn į praeitį – į gimtinės burbulus. Draugė Tankas, kaip ją vadinome su broliu, nes varydavo per J.Basanavičiaus gatvę energingu lyg karo mašina stiliumi, su kuria, paskui susidraugavę, vieną naktį maudėmės jūroje, virš galvos praskrendant tikram kariniam sraigtasparniui ir skrodžiant bangas jo žibintams, reziduoja Londone su jau neblogai paaugusia dukra. Mūsų bendra pažįstama su vyru ir vaiku įsikūrusi Airijoje ir gyvena, regis, tykų ir taikingą gyvenimą, nesiplėšydama, nevaizduodama kažin ko. Kita draugė – irgi Airijoje, sūnūs – Airijos ąžuolai, palangiškės vaikai. Dar viena bendra draugė, susižadėjusi su danu, skelbia pranešimus apie didžiąsias planetos problemas, o kita gyvena barbės miegamajame Londone, tapo kičinius paveikslus ir skelbia ne apie globalines problemas, o saldų užrašą „Love“. Žavioji draugė klaipėdietė likusi Lietuvoje, užtat be vyro: ė, senberniai, tai kur jūs?

O čia tai nepatikėsite: draugas klasiokas, iš bjauriojo ančiuko virtęs žaviu barzdotu, vyriškiu su žavia moterimi, maža to, jis dar ir bėgikas, dviratininkas ir keliauninkas – štai ką Anglija kartais padaro iš lietuvių emigrantų!

Kolegos

Vieniems kursiokams sekasi šeima, kitiems sekasi karjera. Kad abu – retas atvejis. Savo ruožtu draugė iš žurnalistikos, kaip galima spręsti iš šampano ir alučio nuotraukose, laiminga Londone ir be užrašo „Love“ savo sraute. Kiti pasitenkina vien daugiaaukščiais. Dykuma.

Arba Islandija! Draugei Islandija tinka. Jos skelbiamos atmosferiškos fotografijos su šiaurietiškais peizažais surinkusios bent po šimtą laikų. Palaikinau ir aš. Paskutinį kartą. Net susirašėme. Einasi gerai, tik viską pavogė, įskaitant kompiuterį su aukštos rezoliucijos nuotraukomis. Bet ji nenukabina nosies – nekantrauja netrukus fotografuoti islandišką pavasarį. Neregimųjų profiliuose reta(s) dalijasi turiniu, kuris man pačiam būtų įdomus: diskusijomis, idėjomis, naujienomis. Daugybė profilių primena feisbuko pradžią, kurių sienas sudaro interjeras ir eksterjeras, daiktai ir maistas, ir šiaip pozityvukas arba bėgimo programėlių rezultatai. Taip bėgi ir bėgi, skrolini ir skrolini per nieką.

Dalis draugių iš vienos redakcijos atrodo kaip rinktinės padraikos ar šiaip tuštutės. Vienos turinį sudaro miestų panoramos ir kitos fyfos, o kitos – fyfos ir panoramos, tik miestai skirtingi ir merginos kitos. Tiesa, viena turi vaiką, kita ne – toks ir skirtumas. Ir kodėl aš tai folouvinau? Tarp kitko, neseniai dėl eksperimento vėl ėmiau sekti asmenukių įvairiuose pajūriuose ir architektūros kompozicijose princesę, bet sraute vis tiek jos nemačiau. Algoritmas, matyt, už mane geriau žino, ką noriu matyti.

Kita draugė iš tos pačios kontoros – jau Portugalijoje: daug šoka, šypsosi ir smagiai išsikalinėja, užtat atrodo natūraliai. Dar viena iš ten pat – Barselonoje, kita, šimtą metų nematyta, Graikijoje. Smagiai! Dar viena, jau tapusi mokytoja, pasidžiaugia paprastais ir nepretenzingais dalykais: diplomu ir sutuoktiniu (2016), o sraute įkelia ar tai kokį pastatą, ar pyragą.

Pastarąjį kartą draugą žurnalistą sutikau, kai abu sustojome toje pačioje sankryžoje ant dviračių. „Mes pažįstami?“ – paklausė. O ką aš žinau? Gal ir ne. Bet juk feisbuke tai draugai? Tuo metu kitas buvęs draugas lokalesnis, pasidaręs neblogą karjerą didžiausioje Lietuvos bendrovėje. Todėl atitinkamai – motociklas ant koverio. Turinys irgi – arba motociklai, arba darbas. That’s life, vaikeli.

Šeimyniniai

Didžiausią dalį neregimųjų sudaro laimingieji – tai yra laimingai susituokę. Be galo nuobodūs profiliai, todėl algoritmas, matyt, juos ir paslėpė. Nėra ką žiūrėti, nes feisbuke didžiąją dalį jų skelbiamos informacijos sudaro turinys, kuris, manyčiau, turėtų rūpėti vien jiems patiems arba artimiesiems. Nustebau kad į Ameriką laimingai nutekėjo bent dvi fainos draugės (prieš 2 ir 5 metus). Kita draugė tapo Issa ir dalijasi feministiniu kontentu, o dar viena – Oliveira, gyvenanti šeimiškai ir atrodanti kaip nulipusi iš saulės akinių reklamos.

Tiesa, tarp dešimčių laimingųjų anketų su vaikų nuotraukomis pasitaiko ir įdomių atvejų, kaip ta draugė, kuri, vis brukdama savo mažametės dukros fotografijas ir iškarpas su jos pozomis iš reklaminių žurnalų, dirba tarsi jos, jaunosios manekenės, vadybininke, dar pati pasiskelbusi: „Dirbu mama.“ Toks ir darbas – fyfų fabrikėlis. Kita draugė, etaloninė gražuolė, pati sau feisbuke primindama, kad yra graži, prie šeimos nuotraukos dar prideda: „Ir tai yra vadinama laime.“ Sutinku: svarbu ne tik pačiam nepamiršti, bet dar ir kitam parodyti. Užtat maloniai nustebino, kad šioji, negailėdama savo pačios ryškiai antakiuotų atvaizdų, mažametės dukros veidą ne eksplikuoja bet kam į tinklą, o viešina ją tik iš nugaros – pagarba.

Geras paauglystės bičiulis, dirbantis parduotuvėje Airijoje, su internetu rasta moterimi neišskiriami jau bent penkiolika metų ir gyvena su dviem kaip reikiant ūgtelėjusiais vaikais (tais laikais vedybomis pasibaigusi interneto pažintis buvo kone sensacija). Tuo metu kito Airijoje išnykusio artimo draugo viena iš dukrų yra jau beveik tokio amžiaus, kokio mes buvome būdami paauglystės draugai. Time goes by.

Tiesa, nuotaikingoji kurso draugė, rodydama puikios mamos pavyzdį, sykiu kaip psichologijos profesionalė kelia svarbius klausimus apie seksualumą ir onkologines ligas. Sugebėjimą asmeninį gyvenimą suderinti su universalia informacija vertina ir jos burbulo žmonės – tiek šeiminiai, tiek dalykiniai draugės įrašai kartais pritraukia patiktukų iš daugiau nei penktadalio draugų.

Šunys ir kiti žvėrys

Regiu koreliaciją: kas nedaro karjeros ir nekuria šeimos, įsigyja kitą draugą. Viena draugė jau žergia ne tik motociklą, bet ir žirgą, o kita mėgsta visokius padarus – nuo ūdrų iki voverių. Nemažai anketų – su šunimis. Šunų savininkės visos yra geros širdies, bet jų neregimieji profiliai kažkodėl kelia liūdesį. Tiesa, smagusis šiauliškis draugas suderina motociklą su moterimi ir tokį koverį su abiem objektais nekeistą laiko dar nuo 2014-ųjų.

Karjeriniai

Kam šeima, kam karjera. Iš Paryžiaus laikų pažįstama draugė džiazvumenė toliau džiazuoja, o draugė muzikos prodiuserė, sprendžiant iš fotografijų, be aistros ir be skonio noulaifina. Draugė lietuvių fotografė Dovilé Babraviciuté, kaip pati prisistato tinkluose, apie savo paryžietišką veiklą feisbuke nesigiria, užtat šį tą parodo instagrame! Pasekite.

Nemažai draugių dirba CEO arba daro įdomias karjeras, kaip pavyzdžiui, draugė kursiokė, kartkartėmis sraute santūriai parodanti, po kokias šalis blaškosi vykdydama Jungtinių Tautų šakinės organizacijos misijas nuo uraganų kenčiančiose šalyse. Vertindamas kai kurių kitų friendų tarptautines karjeras pastebiu, kad kultūriniai interesai dažnai eina greta su aplinkosaugos. Pavyzdžiui, iš senų laikų pažįstama draugė, jautrios sielos fotografė, pasimokiusi užsieniuose, dalijasi Gretos Thunberg mintimis ir trashtagu, o pernai rugpjūtį su žaviu ilgaplaukiu papozavo profilio nuotraukai būdama kelintą mėnesį nėščia. Bet pranešimo apie naujagimį neradau, tad vėlgi prašosi ryški koreliacija: kur šeima, feisbukas neberūpi.

Didelį įspūdį padarė vienas draugas, kuris, mokykloje būdamas bemaž nepastebimas, ir feisbuke liko beveik nematomas, išskyrus pasidalytą nuotrauką su savo nuotaka ir... Prezidente Dalia Grybauskaite. Tačiau ne nuotaka ir Prezidentė sukėlė pasigėrėjimą, o nurodyta pareigybė, vos keturių raidžių kombinacija: pasirodo, jis dirba CERN! Kas nežino cerno, tegu guglina. Žmogus štai ramiai ir tyliai, be savigyrų ir saviliaupsių, pasiekė tai, kas ne kiekvieno nosiai.

Užsieniniai

Dauguma draugų iš kitų kraštų gyvena gerai. Gerai, nes daugelio feisbukų sienose skurdu informacijos, išskyrus vieną kitą atsitiktinę šypseną. Brangioji draugė grįžusi į Prahą, bet, regis, jau be savo vaikino (?), užtat užsiima ekomada. Maltietė draugė, studijavusi doktorantūrą (ar baigė, nežinia), tvindo savo sieną vis paskelbdama ką nors apie kultūrą ar socialines problemas – kartais net kelis kartus per dieną, bet dėmesio beveik nesulaukia (turbūt ne vienas užhaidinęs). Šimtą metų neregėta draugė iš Latvijos pasiekė didelių aukštumų: ji startuolininkė, Rygos techmergaičių klubo narė, įkūrusi „Inforgram“ – papūsk į uodegą! Paryžiaus laikų draugas su savo filmu „Le Train aux pieds légers“ keliauja po Prancūzijos kino teatrus, o profilyje dalijasi dėmesį patraukiančiomis originaliomis (retas atvejis!) vietovių nuotraukomis. Draugas iš Islandijos, anuomet grodavęs būgnais, turbūt yra vienintelis mano pažįstamas, dirbantis Holivudui ir savo sienoje nešykštintis gražių vaizdų ir draugų bei ypač draugių. Kiti užsienio draugai džiaugiasi žemiškesniais dalykais, kitaip sakant, jie jau sukūrė šeimas: štai draugo dano apleistoje sienoje iškapsčiau pernykštę fordo nuotrauką su danišku prierašu: „Vedęs, turiu vaiką ir automobilį. Taip aš ir suaugau!“

Išnykusieji

Ištaršęs bemaž du tūkstančius anketų, pagaliau prisikasiau prie paslaptingiausios grupės – dingusiųjų. Ne, jie nemirę, priešingai – jie galbūt netgi labiau gyvenantys. Didžioji dalis iš šių dviejų dešimčių žmonių yra draugai paryžiečiai arba dramenbeisiečiai. Kai kurie kartą per metus paskelbia nebent kokį humoristinį siužetą ar nuomos skelbimą. Garbanotoji paryžietė dar 2016 m. mestelėjo Shakespeare‘o ištarą: „Pragaras tuščias, visi velniai čia“, o kita Paryžiaus draugė apie save leidžia žinoti tik tiek: „Gyvena London, United Kingdom, vieniša.“

Kai kurių draugų profiliai tapo tarytum pereinamaisiais koridoriais kitų žmonių postams, nuotraukoms ir remarkoms, ypač – gimtadienio sveikinimams. Bet ir iš šitų reliktų matai, kokia vienos intriguojanti kūrybinė karjera, o kitos žavios būtybės profilyje mirguliuoja šimtai kitų vartotojų paskelbtų nuotraukų – vien su moterimis, vis skirtingomis: jokių vyrų, jokių vaikų, ir nereikia.

Draugas iš redakcijos, kuris 2006 m. balandžio mėnesį – kažkodėl atsimenu – pagyrė mano antraštę „Vyriausybė ūkį regi pro rožinius akinius“, feisbuke užsičiaupęs, užtat, sekdamas jį „Goodreads“, žinau, kokias dabar knygas skaito. Lietuviškai kalbančio draugo iš Lotynų Amerikos profilyje likęs tik 2012 m. įrašas, kad viską ištrinti iš savo feisbuko jam užtruko dvi valandas. Panašu, kad draugas kanadietis, nusivylęs psichologo profesija, kai keli jo klientai nusižudė, ir iškeliavęs pasiblaškyti po žemynus ir šalis, pernai pagaliau grįžo namo, tepranešęs: „Everything is good.“

Draugė, be kelių savo sportiško kūno nuotraukų, dar pridėjusi šūkį: „Offline is the new luxury“, o brangusis Švedijos laikų draugas vietoje savo profilio nuotraukos paliko tik pilkšvą silueto šabloną, vietoje viršelio – tamsų stačiakampį, o sienoje – vieną vienintelį melsvą tašką srauto viršūnės dugne.

Ir aš noriu prabangiai pagyventi, todėl atsisveikinu su vienuolika metų trukusia virtualių ryšių nepakeliama lengvybe. Taškas, kurį irgi ištrinu

"Vyras greičiau jau pats sau koją nusigrauš, negu pripažins, kad jam kažkas negerai", – užtikrintu tonu skelia bičiulė per vieną mūsų pasiplepėjimą. Ir negalėčiau sakyti, kad kategoriškai su ja nesutinku. Kad prakalbintum vyrą apie jo problemas, neretai tenka elgtis tarsi susiruošus kirpti nagus katinui. Nutaikai momentą, kai jis mažiausiai to tikisi, įspraudi į kampą, kad negalėtų staiga prisiminti, ką svarbaus turi padaryti, ir imiesi tardyti. Gali akivaizdžiai matyti, kaip jam nesmagu, tad kartoji, kad viskas tik jo labui.

Toks vaizdelis gal skamba komiškai, bet tema anaiptol nėra smagi. Akivaizdžiausias to įrodymas – savižudybių statistika ir faktas, kad pas mus vyrai ranką prieš save pakelia net keturis kartus dažniau negu moterys. Ir dėl to kalti esame patys, nes iš šiandienio vyro reikalaujame nerealiai daug. Solidžiai uždirbti ir išlaikyti šeimą, bet turėti energijos ir noro namo grįžus bendrauti. Būti besąlygiškai stipriam – tiek fiziškai, tiek emociškai. Nebijoti būti sužeistam ar net drąsiai žvelgti į akis mirčiai, nesvarbu, kalbama apie karą ar ėjimą "išsiaiškinti santykių į lauką".

Nors kelias į karjeros aukštumas spartesnis ir niekas nebado pirštais dėl pasirinkimo nesaugoti nekaltybės iki vestuvių, būti vyru dabartiniame pasaulyje yra žiauriai sunku.

Visa tai užkoduota net ir mūsų kalboje, tokiose frazėse kaip "stiprioji lytis", "būk vyras", "berniukai neverkia". Anekdotuose ir tautosakoje, leidžiančioje suprasti, kad vyrui iki laimės tereikia sekso, sumuštinio ir bokalo šalto alaus. "Vyrai irgi turi jausmus. Pavyzdžiui, jaučia alkį", – skelbia idiotiškas paveikslėlis internete, o kvatojančius jausmaženklius po juo smagiai deda daugiausia moterys. O paskui skundžiasi, kad vyras piktas ir liūdnas, bet tyli kaip doras karys priešo nelaisvėje.

Turiu daugybę draugų vyrų, kurie patikėjo man vieną ar kitą savo sielos maudulį (be galo dėkoju jiems už tai). Ir galiu be abejonės pasakyti, kad skauda jiems ne mažiau negu mums. Dėl nelaimingos meilės, iširusių šeimų, vidinių abejonių ar nusivylimo savimi, vienišumo, nesėkmių darbe. Tik mes, moterys, bent jau galime dėl savo problemų išsiverkti. Netgi viešai. Ir nebijoti, kad dėl to mus kas nors palaikys mazgotėmis. O štai vyrai sielos žaizdas linkę gydytis vieni. Užgniaužtas ir neiškalbėtas skausmas ne tik nemažėja, bet užsigulėjęs, kaip dumblinas vanduo, tampa nuodingas. Neretai perauga į baisius dalykus, kurie ėda tiek juos pačius, tiek ir aplinkinius.

Legendinis rašytojas Varlamas Šalamovas yra pasakęs, kad žmones skirstyti reikėtų ne į gerus ir blogus, bet į bailius ir nebailius. Paradoksalu, bet kai moteriai epitetas bailiukė gali nuskambėti net kaip komplimentas, vyrams būti palaikytiems kinkadrebiais yra vienas baisiausių įžeidimų. Tik, man atrodo, drąsos sąvoka mūsų yra suvokiama iškrypėliškai. Iš tikrųjų, garsiai pasakyti (visų pirma sau pačiam), kad sunku, ir, jeigu reikia, ieškoti pagalbos – štai tam reikia didžiulės narsos. Kur kas didesnės negu duodant kam nors į snukį bare ar naktį einant pasitikti žmonos į tamsų kiemą.

Vis populiarėja sąvoka toksiškas vyriškumas. Vienas jo bruožų – nepalaužiamo, beemocio tarsi roboto vyro, kaip idealo, idėja. Prijaučiantieji tokiam požiūriui nesiliauja kartoti, kad dabartinės feminizmo ar lyčių lygybės idėjos vyrus verčia mėmėmis, sėdinčiais po padu. Kad "tikri vyrai" nyksta it kokie Sibiro tigrai. Ši tema slidi. Teisybės dėlei, turiu pripažinti, kad man nepriimtina būtų matyti vyrą, buitinio konflikto metu daužantį lėkštes (kita vertus, ir moteris, daranti tą patį, atrodo apgailėtinai). Tačiau nesinori gyventi ir pasaulyje, kur dėl bankroto ar skyrybų, užuot nuėję pas psichologą, vyrai geriau pasirenka nusiskandinti – nesvarbu, Nemune ar "Upytės" vyne. Nes mums verkiant reikia tikrų vyrų. Ir sakydama tikrų, galvoje pirmiausia turiu gyvų, sveikų, o paskui, tikėkimės, laimingų.