Kelionių maršrutai laviruos tarp vienu svarbiausių festivalių visoje Azijoje laikomo Seulo scenos menų festivalio Pietų Korėjoje, daugiau nei mėnesį truksiančios teatrinės fiestos Žironoje (Ispanija) ir pasaulio menų meka laikomo Londono (Didžioji Britanija).

Iš viso šį rudenį teatras aplankys net 7 tarptautinius festivalius, rengiamus skirtingose užsienio valstybėse. Trupei toks gyvenimo būdas, kuomet lėktuvuose, oro uostuose ir viešbučiuose praleidžiama daugiau laiko nei namie, jau tapęs įprastu. O. Koršunovo ruduo - dar intensyvesnis. Po kelionės į Pietų Korėją režisierius skrenda tiesiai į Japoniją tartis dėl būsimų gastrolių ir projektų.

Savotiška įžanga į rudens gastroles įvyko dar rugpjūčio pabaigoje Kinijos mieste Siane. Čia trupė suvaidino 20-ąjį „Hamletą“ Kinijoje ir uždarė Siano dramos festivalį.

20-asis „Hamletas“ Siane – ne vienintelis azijietiškas akcentas. Jau kitą savaitę „Žuvėdros“ aktorių laukia kelionė į Pietų Korėją, kur spektaklis bus pristatytas Seulo scenos menų festivalyje. Tai bus trečiasis OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklis, pristatytas vienu svarbiausių scenos menų renginiu Azijoje laikomame festivalyje. 2002 m. čia buvo parodytas „Ugnies veidas“, 2010 m. - prancūzų režisieriaus Erico Lacascado pastatytas „Dėdė Vania“. Šiemet jau 18-ąjį kartą rengiamo festivalio programoje - 23 spektakliai iš 8 šalių, tokių kaip Belgija, Serbija, Singapūras, Japonija, Prancūzija, Suomija. Pagrindiniu festivalio įvaizdžiu, afišuojamu skrajutėse, plakatuose, lauko reklamos stenduose, organizatoriai pasirinko kadrą iš vilniečių spektaklio, tad nelieka abejonės, jog „Žuvėdra“ bus vienas iš šių metų programos „vinių“.

Italijos mieste Pontederoje rengiamo „Era“ festivalio publika turės galimybę pamatyti visą O. Koršunovo trilogiją. 2011 m. čia buvo pristatytas „Hamletas“, 2013 m. „Dugne“, šiemet - „Žuvėdra“. Jerzy Grotowskio teatro dvasios kupiname mieste (čia veikia jo vardo centras) festivalis rengiamas jau dešimtą kartą.

Sugrįžimas į „Baltic House“ festivalį Sankt Peterburge

Po ketverių metų pertraukos režisierius O. Koršunovas sugrįžta į „Baltic House“ festivalį, rengiamą Sankt Peterburge (Rusijoje). Tai vienas iš dviejų didžiųjų Rusijos teatro įvykių. Šiemet režisierius čia pristato spektaklį „Pamišėlis“.

„Baltic House“ buvo tarp pirmųjų festivalių, pristačiusių O. Koršunovo spektaklius. Dar 1993 m. čia buvo parodyti „Ten būti čia“ ir „Senė“. Vėliau čia pristatyti dauguma kertinių režisieriaus pastatymų. „Pamišėlis“ - jau 11-as spektaklis, įtrauktas į „Baltic House“ programą.

Pasirodymas festivalio Sankt Peterburge publikai jaunam aktoriui Eimantui Pakalka nėra tarptautinis debiutas. „Pamišėlio“ premjera įvyko Žironoje (Ispanija) rengiamame festivalyje „Temporada Alta“. Vėliau spektaklis pristatytas „Andriyivsky Fest“ festivalyje, rengiamame Kijeve (Ukraina). Čia kūrėjams atiteko net trys prizai - geriausio aktoriaus, publikos simpatijų ir geriausio spektaklio apdovanojimai.

„Vestuvių“ stalas Briuselio nacionalinio teatro didžiojoje salėje

Šį sezoną galima vadinti „Vestuvių“ užsienio gastrolų piko metu – vieną kelionę aktoriai jau atlaikė,  laukia dar dvi. Rugsėjo mėnesį „Vestuvės“ parodytos Minske (Baltarusija) rengiamame festivalyje TEART. Greta O. Koršunovo programoje - tokie teatriniai vardai, kaip Kristianas Smedsas ir Jo Stromgren.

Pasak Žironoje (Ispanija) rengiamo festivalio „Temporada Alta“, jų programa nebeįsivaizduojama be naujausių O. Koršunovo spektaklių. OKT/Vilniaus miesto teatras čia dalyvaus aštuntą kartą iš eilės. Šį kartą - tai „Vestuvės“. „Temporada Alta“ - tai daugiau nei du mėnesius trunkanti teatrinė fiesta, pristatanti beveik 100 spektaklių. Šių metų programoje - Jan Lauwers ir Needcompany, Rimini Protokol, Thomas Ostermeieris, Alainas Platelis, Jan Fabre ir kiti.

Trečioji „Vestuvių“ stotelė - Turnė (Belgija) vyksiantis festivalis NEXT. 2014 m. čia parodytas spektaklis „Dugne“. Šių metų programoje O. Koršunovui kompaniją palaikys tokios asmenybės, kaip Krystianas Lupa ir Rodrigo Garcia.

Didžiausias išbandymas „Vestuvių“ komandos laukia kitų metų pradžioje, kuomet balta staltiese dengtas stalas, nukrautas mišrainėmis ir kitais privalomais akcentais, iškils Briuselio nacionalinio teatro didžiojoje salėje.

„Trans Trans Trance“ pasaulio menų mekoje Londone

Jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės itin atviras, drąsus ir nuoširdus spektaklis „Trans Trans Trance“ kelia sparnus į pasaulio menų sostine vadinamą Londoną (Didžioji Britanija). Jau spalio pabaigoje spektaklis bus pristatytas „Rich Mix“ menų centre.

Gastrolės Londone pratęs „Trans Trans Trance“ sėkmę užsienyje, prasidėjusią dar pavasarį, kuomet spektaklis buvo pristatytas Romoje ir Milane (Italija), taip pat vasarą, kuomet buvo parodytas Berlyne (Vokietija).

Ispanijoje, Elsinoro pilyje įkurdintas Williamo Shakespeare'o „Hamletas“ palydėtas kritikų epitetais „Galingas pastatymas“, „Įsimintinas festivalio uždarymas“, „Apokaliptinis „Hamletas“, „Patraukli ir šokiruojanti inscenizacija“, „Ypatinga „Hamleto“ versija“, „Spektaklis, privertęs atvipti žiūrovų burnoms“.

Pasak režisieriaus, „Hamletas“ - tai žingsnis, kuriam reikėjo pribręsti. Jo vardo teatrui tam reikėjo dešimtmečio.

„Iki „Hamleto“ mums reikėjo ilgai bręsti, tai mūsų dešimtmečio spektaklis, dešimt metų ėjome iki jo. Visų ligtolinių spektaklių patirtis, darbo su aktoriais sukaupta patirtis, daugybė užsienio kelionių, klaidų ir atradimų patirtis yra sudėta į „Hamletą“, - teigia O. Koršunovas.

Iki „Hamleto“ mums reikėjo ilgai bręsti, tai mūsų dešimtmečio spektaklis.

Per dešimtmetį „Hamletas“ tapo vienu lankomiausių Lietuvoje ir intensyviausiai užsienyje gastroliuojančiu spektakliu. Būtent „Hamleto“ pristatymu buvo pažymėtas režisieriaus O. Koršunovo ir jo teatro sugrįžimas į prestižinę Venecijos bienalę po 16 metų pertraukos. Venecijos publika buvo vieninga - vilniečių spektaklis tapo vienu ryškiausių pasirodymų tų metų bienalėje.

Spektaklio užsienio gastrolių „sąskaitoje“ - esminiai Europos festivaliai ir teatrai, pradedant pasauline premjera Stavangeryje (Norvegija), tęsiant pasirodymais BOZAR menų centre Briuselyje (Belgija), Teatro olimpiadoje Pekine (Kinija), tarptautiniame Taivano menų festivalyje Taipėjuje (Taivanas), „Teatro di Roma“ Romoje (Italija), „Euro-Scene“ Leipcige (Vokietija), NET Maskvoje (Rusija), „Temporada Alta“ Žironoje (Ispanija), Atėnų ir Epidauro festivalyje (Graikija). Taip pat aplankyti tarptautiniai festivaliai Kroatijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Rumunijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje.

Prisiminus „Hamleto“ užuomazgas, derėtų paminėti vieną svarbų faktą - režisierius O. Koršunovas turėjo idėją vaidinti Hamletą pats. Atsisakė vien dėl to, kad tai reikalauja itin didelio fizinio pasiruošimo. Tad aktoriaus Dariaus Meškausko kuriamas Hamleto vaidmuo režisieriui - itin artimas ir svarbus.

„Darius Meškauskas šiame spektaklyje yra mano alte ego“, - teigia O. Koršunovas.

„Hamletas“ pradėjo naują OKT teatro etapą ir spektaklių trilogiją, kuria buvo vystomos esminių egzistencinių aktoriaus ir režisieriaus profesijų klausimų paieškos. Antroji trilogijos dalis - „Dugne“, trečioji - „Žuvėdra“.

„Trilogijoje akcentavome tikrovės paieškas, savo profesijos pagalba bandėme atsakyti į esminį klausimą kas mes tokie, kas yra aktorius ir režisierius, kas yra dabartinis žiūrovas. Rėmėmės hamletišku principu, kai spektaklis turi būti suvaidintas tam vienam svarbiausiam žiūrovui, kuris, ko gero, esi pats. Tik tada tai gali būti paveiku visiems“, - sako režisierius.

Pasak O. Koršunovo, nors visos trilogijoje pastatytos pjesės yra klasikos kūriniai, parašyti tokių autorių kaip W. Shakespeare'as, Maksimas Gorkis ir Antonas Čechovas, kiekviena jų yra tarsi lakmuso popierėlis šiuolaikiškumui.

„Tai yra labai geros pjesės eksperimentuoti. Jos tarsi pasmerktos paieškoms. „Hamlete“, „Dugne“, „Žuvėdroje“ tęsiamos tos pačios temos: šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis aktorius, šiuolaikinis žiūrovas. Visas šias dalis jungia ypatingas dėmesys aktoriams. „Hamlete“ apskritai atsisakome tradicinės teatrinės erdvės - čia nebelieka skirties tarp scenos ir užkulisių, o aktoriai žiūrovų akivaizdoje sėda prie grimo staliukų, grimuojasi ir čia pat kuria vaidmenis“, - pasakoja O. Koršunovas.

„Iki „Hamleto“ mums reikėjo ilgai bręsti, tai mūsų dešimtmečio spektaklis, dešimt metų ėjome iki jo. Visų ligtolinių spektaklių patirtis, darbo su aktoriais sukaupta patirtis, daugybė užsienio kelionių, klaidų ir atradimų patirtis yra sudėta į „Hamletą“, – teigė O. Koršunovas.

Kitą savaitę Trakų pilies kieme bus pirmą kartą parodytas įspūdingasis Anželikos Cholinos spektaklis „Otelas“. Pernai po dešimties metų pertraukos į Lietuvos teatrų scenas grįžęs vienas ryškiausių A. Cholinos šokio spektaklis „Otelas“ Trakuose pirmąkart bus parodytas jau rugpjūčio 2 d. Viljamo Šekspyro tragedijos motyvais pastatyto „Otelo“ premjera įvyko 2006 m. Tais pačiais metais spektaklis buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, o 2013 – aisiais Maskvos J. Vachtangovo teatre gavo premiją „Teatralo žvaigždė“.

Teatro gerbėjai taip pat galės pamatyti ir A. Cholinos šokio teatro spektaklį – „Ana Karenina“. Rugpjūčio 6 d. šokio kalba bus pasakojama milijonus skaitytojų visame pasaulyje kerinti istorija: dviejų dalių spektaklis „Ana Karenina“, sukurtas Levo Tolstojaus romano motyvais. Vieną ryškiausių pastarųjų keleto metų Lietuvos scenos reginių Trakų pilies vidiniame kieme galės pamatyti vos tūkstantis žiūrovų.

Dalyvavimo efektas

Į dešimtąjį spektaklį žiūrovai su regos negalia ir juos lydintys asmenys susirinko gerokai anksčiau. Tokiam renginiui reikalingas ilgesnis pasiruošimas – pirmiausia išdalytos bevielės ausinės su pulteliais. Po trumpos garso kokybės pasitikrinimo repeticijos garsinį komentavimą parengusi VU Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo būsimoji bakalaurė Kristina Meilūnaitė nuo Didžiosios scenos publikai nupasakojo spektaklio scenovaizdį – dekoracijų išdėstymą, jų formas, spalvas, tuo tikslu trumpam paleistas šiame spektaklyje naudojamas lietus.

K.Meilūnaitė pristatė kelis spektaklyje vaidinančius aktorius, o pastarieji publikai atsakė trumpu komentaru apie vaidmenį arba pasisveikinimu. Tai reikalinga, kad neregys lengviau atskirtų personažus scenoje pagal jų balsą ir tembrą. Kad geriau įsivaizduotų būsimąjį spektaklį, publika galėjo paliesti rankomis keletą audinių, iš kurių pasiūta Ofelijos suknelė, karaliaus ir karalienės kostiumas.

Įkandin užsienio šalims

Pasak šio spektaklio garsinio vaizdavimo aprašo rengimą kuravusios dr. Lauros Niedzviegienės, garsinis vaizdavimas (angl. Audio Description) padeda geriau suprasti įvairių žanrų audiovizualinius produktus (spektaklius, filmus, sporto varžybas) ir vizualinius produktus (pvz., muziejų ir dailės galerijų ekspozicijas).

Spektaklio metu tarp aktorių monologų ir dialogų įterpiami komentarai, perteikiantys svarbią vizualinę informaciją: kalbama apie veikėjų išvaizdą, kūno kalbą, besikeičiančią scenografiją ir kitus svarbius, siužetą formuojančius vizualinius elementus. Tikslinė auditorija garsinį vaizdavimą girdi per bevieles ausines.

"Tokia praktika Lietuvoje – vis dar naujovė, tačiau pasaulyje ji taikoma jau kelis dešimtmečius. Mums malonu, kad savo teorines žinias galime pritaikyti teatre, kuriame yra visos tam reikalingos techninės galimybės", – pasakojo šio metodo tyrinėtoja ir praktikė, pirmoji Lietuvoje garsinio vaizdavimo dėstytoja Vilniaus universiteto Kauno fakulteto bakalauro studijų programos "Audiovizualinis vertimas" disciplinos "Garsinis vaizdavimas" dėstytoja dr. L.Niedzviegienė.

Skirtingas matymo laukas

Specialistei teko stažuotis Austrijoje įsikūrusioje kompanijoje "Audio2" ir stebėti specialistų darbą. Prie filmo jie dažniausiai dirba trise, vienas komandoje yra aklasis, vadinamas kokybės kontrolierius, dar du žmonės – matantys, bet skirtingų lyčių – vyras ir moteris.

Matantysis negali apgauti nematančiojo. Tu esi jo akys, privalai perteikti tai, ką matai, stengtis atsiriboti nuo savo simpatijų, antipatijų ar subjektyvaus vertinimo.

"Gali pasirodyti juokinga, tačiau protingai sugalvota, – vyrai ir moterys detales mato skirtingai. Ši bendrovė užsiima medijų turinio pritaikymu žmonėms su regos ar klausos negalia. Jie komentuoja ir sporto renginius. Mačiau jų darbą per kalnų slidinėjimo pasaulio taurės varžybų tiesioginę transliaciją, televizijos studijoje stebėjau populiaraus realybės šou "Šokančios žvaigždės" (angl. "Dancing Stars") vienos laidos generalinę repeticiją, kurios metu ruošėsi ir garsinio vaizdavimo specialistai. Jie dirba apie dešimt metų, yra išvystyta ir metodika, ir komanda. Mes ieškome, eksperimentuojame, esame pradininkai", – komentavo ekspertė.

Silpnaregių ir neregių vedlius į spalvų ir judesių pasaulį pradėta rengti 2012 m. Vilniaus universiteto tuomečiame Kauno humanitariniame fakultete – disciplina "Garsinis vaizdavimas" dėstoma Audiovizualinio vertimo studijų programos trečiajame kurse. Studentai pasitelkti rengiant animacinių filmukų, muzikinių vaizdo klipų ir kitų smulkių audiovizualinių kūrinių garsinį vaizdavimą, žmonėms su regos negalia komentuotas Kaune vykęs IBSA Europos aklųjų riedulio čempionatas, spektakliai "Biografija: vaidinimas", "Solė ir močiutės" (studentės K.Meilūnaitės darbas) bei "Vyšnia šokolade". Šiuo metu ruošiamas Arūno Žebriūno kino filmo "Gražuolė" garsinio vaizdavimo tekstas ir įrašas.

Svarbi kiekviena detalė

Pasak L.Niedzviegienės, dirbama tam tikrais etapais: žiūrimas spektaklis arba jo įrašas, vėliau rengiami komentarai, po to komentavimas tikrinamas, žiūrima, ar nėra taip vadinamųjų skylių. Matantieji ne viską fiksuoja – veiksmas įvyko ir viskas. Čia juk svarbu visos detalės: kaip Hamletas kreipėsi į karalienę, ar prie jos pasilenkė, ar už galvos suėmė, ar uždėjo ranką... O kada jis priėjo? Gerai, jeigu tai aiškiai girdima, o jeigu ne? Reikia šią informaciją perduoti, priešingu atveju, atsiranda skylės, pradingsta veiksmo nuoseklumas. Lygiai taip pat svarbu, kad komentaras neužgožtų veiksmo scenoje.

Kokių taisyklių laikomasi rengiant spektaklio komentarus? Anot pašnekovės, pradedama nuo to, kas žmogui su regos negalia yra įprasta, pristatomi tie daiktai, kurie yra atpažįstami.

"Hamleto" atveju scenovaizdis nėra paprastas, Didžiojoje scenoje nuleista orkestro duobė, naudojamas podiumas ir vaidybos aikštelė parteryje... Neteisinga būtų pradėti: "Ant priekinių parterio kėdžių atremtas podiumo galas..." Kas tas podiumas, kodėl podiumas? Kai kas gal net nežino, kas tai yra. Todėl buvo nuspręsta pradžioje pristatyti tradicinę sceną ir aiškius daiktus ant jos: grimo staliukus, kėdes, pantomimos teatrą. Tik tada pereita prie neįprastų elementų. Paprastai žiūrovai prieš spektaklį užlipa į sceną ir paliečia dekoracijas, – tai labai padeda suprasti veiksmą, tačiau "Hamleto" atveju to nebuvo galima padaryti dėl žmonių gausos ir saugumo lipant į sceną.

Nebūtina visko aprašyti – bus neįdomu ir sunku suprasti. Pagal užsienio oficialias tradicines gaires nereikėtų nusakyti jausmų ir emocijų – tai esąs subjektyvus vertinimas. Tačiau kartais emocijas privalu įvardyti, nes pasakoti apie gestus ir mimikas tiesiog nėra laiko, be to, ta auditorijos dalis, kuri nemato nuo gimimo, sunkiai supras kūno kalbos aprašus, kažin ar gebės juos susieti su tam tikra emocija. Tokiais atvejais emociją vis dėlto verta įvardyti tiesiogiai.

Regos negalią turintys žmonės su spalvomis sieja tam tikrus jausmus, emocijas, net fizinius daiktus. "Žinoma, žmogus, kuris nemato nuo gimimo, visai kitaip įsivaizduoja tą spalvą. Jis niekada neįsivaizduos raudonos taip, kaip mes matome, bet jis turi savo suvokimą. Aš studentams sakau: yra dalykų, kurių gyvenime nematėte, nečiupinėjote, bet jūs turite savo supratimą, kas tai yra. Lygiai taip pat ir dėl spalvų. Gal kažkam raudona reiškia meilę, kraują, aistrą, karštį ar pavojų. Gal kažką blogo arba kažką gero. Kiekvienas žiūri subjektyviai", – dėstė niuansus L.Niedzviegienė.

Skaitant garsinio vaizdavimo tekstą nėra būtinos ryškios intonacijos, nereikia vaidinti, stengtis kažką užaštrinti, – tiesiog privalu perteikti informaciją maloniu, tinkamu balsu, kuris padėtų suprasti. Užsienyje tokiam darbui samdomi diktoriai, bet ne aktoriai. Garsinio vaizdavimo pradmenis klojanti dėstytoja priminė ir kitus svarbius niuansus: "Nepatartina net ir cenzūruoti. Jei, pavyzdžiui, yra smurtas, tu negali kažko nutylėti. Matantis negali apgauti nematančiojo. Tu esi jo akys, privalai perteikti tai, ką matai, stengtis atsiriboti nuo savo simpatijų, antipatijų ar subjektyvaus vertinimo."

Vertimo užkulisiai

Daugiau nei prieš metus K.Meilūnaitė nudžiugino mažuosius teatro žiūrovus, parengusi pasakos "Solė ir močiutės" aprašą, kartu jį ir skaitė. W.Shakespeare‘o spektaklio "Hamletas" komentavimas – jos būsimojo bakalauro darbo dalis (darbo vadovė – dr. L.Niedzviegienė).

Mergina spektaklio įrašą buvo susiskirsčiusi pusvalandžio trukmės segmentais, kurį kiekvieną peržiūrėdavo, pasižymėdavo svarbiausius dalykus. Tą pačią sceną teko peržiūrėti ne vieną kartą, tikrinti, ar užtenka laiko pasakyti komentarą. Kad parengtų veiksmo pusvalandį, mergina užtrukdavo ne vieną ir ne dvi valandas.

Studentė džiaugėsi galėjusi pritaikyti sukauptą patirtį: "Vido Bareikio "Hamletas" sudėtingesnis, du su puse karto ilgesnis. Po vaikiško spektaklio lengviau pastebėdavau reginčiajam nelabai įsimenančius dalykus."

Koks buvo didžiausias iššūkis? "Sinchroniškai suderinti komentarą ir scenoje vykstantį veiksmą, – atsako K.Meilūnaitė. – Jaudinausi, kaip pasakyti, kad pasikeitė lokacija, aktorius perėjo į kitą scenos pusę, kai nėra pauzės, vyksta nuolatinis jo monologas."

Garsinio vaizdavimo pavyzdys

Scenoje pasirodo Hamletas. Jis ramiu užtikrintu žingsniu nueina ant podiumo, nulipęs į scenos duobę, iš jos pasiima mikrofoną su stovu ir pastato jį podiumo viduryje. Hamletas, kelis kartus pėda spausdamas ant mikrofono stovo esantį mygtuką, įjungia ir išjungia mikrofono stovo šviesą. Palikęs šviečiantį mikrofoną, Hamletas nulipa į scenos kairėje esančią duobę ir apsižvalgo, prapliumpa lietaus siena, kitoje scenos pusėje iš duobės kyla būgnininko platforma. Hamletas, išlipęs iš duobės, susimąstęs praeina pro lietaus sieną ir, nuėjęs iki kairiojo scenos krašto, išjungia pagrindines šviesas. Scenoje tamsu, švyti tik podiumo viduryje paliktas mikrofono stovas. Hamletas prieina prie mikrofono. Veiksmas vyksta viename iš pilies kambarių.

Neregiai išvydo spektaklius

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos respublikinio centro iniciatyva stengiamasi, kad aklieji ir silpnaregiai susipažintų su skirtingų režisierių kūryba, aplankytų skirtingus Lietuvos teatrus. Neregiams ir silpnaregiams pritaikyti spektakliai su garsiniu vaizdavimu Lietuvoje rodomi nuo 2012 m. Jau parodyta dešimt spektaklių:

A.Čechovo "Dėdė Vania", rež. Ericas Lacascade'as, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT);

H.Ibseno "Visuomenės priešas", rež. Jonas Vaitkus (LNDT);

F.Molnaro "Lilijomas", rež. Laszlo Bagossy (LNDT);

J.Marcinkevičiaus "Katedra", rež. Oskaras Koršunovas (LNDT);

Dante Alighieri "Dieviškoji komedija", rež. Eimuntas Nekrošius ("Meno fortas" ir LNDT);

W.Shakespeare'o "Karalius Lyras", rež. Jonas Vaitkus, (Lietuvos rusų dramos teatras);

M.Frisho "Biografija: vaidinimas", rež. Gintaras Varnas, (NKDT);

A.Dilytės "Solė ir močiutės", rež. Agnė Dilytė (NKDT), vaikams;

L.Ruohonen "Vyšnia šokolade", rež. Linas Marijus Zaikauskas (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras);

W.Shakespeare'o "Hamletas", rež. Vidas Bareikis (NKDT). Net 160 žiūrovų atvyko iš Šiaulių, Kaišiadorių, Panevėžio, Prienų, Kėdainių, Jonavos, Vilniaus, Kauno rajonų. Artimiausi spektakliai numatomi Klaipėdos dramos teatre.

Komentarai

Irma Jokštytė, Neįgaliųjų "Naujojo teatro" aktorė

Būgštavau, kad teatre, kuriame svarbi yra atmosfera, komentavimas iš šono ne visada padeda, tačiau šiuo atveju tai padėjo. Man patiko, kad Kristina skyrė dėmesį atmosferai perteikti. Tai labai sveikintinas dalykas, nes ne kiekvienas sugeba pajausti atmosferą ir perteikti intonaciją. Sėdėjau pirmoje eilėje ir buvo labai gera jausti aktorius, erdvę. Mes naudojame klausą erdvei pažinti, erdvę jaučiame visu kūnu."

Roma Girnienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialo pirmininkė

Teatruose lankausi dažnai ir be garsinio komentavimo. Po spektaklių aptariame įspūdžius. Labai džiugu, kada yra galimybė stebėti spektaklį su garsiniu vaizdavimu. Mums labai svarbu patekti į sceną, paliesti dekoracijas – susidarome vizualinį įspūdį, tačiau ir žodinis scenos pristatymas yra gerai. Dalis mūsų sąjungos narių tokiame spektaklyje buvo pirmą kartą ir liko sužavėti.

Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas" trupė, neseniai grįžusi po beveik mėnesį trukusio turo po Kiniją, atvyksta į Klaipėdą. Jau balandžio 21, 22 dienomis spektaklis bus rodomas atsinaujinusio Klaipėdos dramos teatro salėje. „Hamleto" pristatymas uostamiestyje - vienintelė proga pamatyti spektaklį dar šį sezoną.

Net keletui „Hamleto" trupės aktorių Klaipėda - daugiau nei vienas iš daugelio miestų. Giedrius Savickas čia gimė bei augo. Nelė Savičenko bei Darius Meškauskas - ilgamečiai Klaipėdos dramos teatro trupės aktoriai, čia praleidę didžiąją dalį savo kūrybinio kelio. D. Meškauskas paklaustas, ar būtent Klaipėdos dramos teatre subrendo kaip aktorius, atsakė, jog ta branda dar nesibaigė.

„Manau, kaip aktorius ir žmogus aš visą laiką bręstu ir mokausi. Aktoriai dažnai juokauja: „Kad man prie dabartinės patirties ir suvokimo grąžintu jaunystės sveikatą". Bet parako dar yra, o Klaipėdos publika man išties svarbi. Todėl kviečiu visus apsilankyti „Hamleto" spektakliuose Klaipėdos dramos teatre", - teigia pagrindinį Hamleto vaidmenį kuriantis D. Meškauskas.

O. Koršunovas turėjo idėją vaidinti Hamletą pats. Atsisakė vien dėl to, jog tai reikalauja itin didelio fizinio pasiruošimo. Tad D. Meškausko kuriamas Hamleto vaidmuo režisieriui - itin svarbus.

„Darius Meškauskas šiame spektaklyje yra mano alte ego", - teigia O. Koršunovas.

Gastrolės uostamiestyje - ne vienintelis Klaipėdos dramos teatro bei O. Koršunovo bendradarbiavimo pavyzdys. Dar 2004-aisiais režisierius čia pastatė spektaklį pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas", o 2007-aisiais pristatė Augusto Strindbergo „Kelio į Damaską" interpretaciją. Būtent vaidmenys šiuose dvejuose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose ir atvedė N. Savičenko ir D. Meškauską į OKT/Vilniaus miesto teatro „Hamletą".

„Iki „Hamleto" mums reikėjo ilgai bręsti, tai mūsų dešimtmečio spektaklis, dešimt metų ėjome iki jo. Visų ligtolinių spektaklių patirtis, darbo su aktoriais sukaupta patirtis, daugybė užsienio kelionių, klaidų ir atradimų patirtis yra sudėta į „Hamletą", - teigia O. Koršunovas.

Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai D. Meškauskas, N. Savičenko, G. Savickas, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Rasa Samuolytė, Julius Žalakevičius, Darius Gumauskas, Tomas Žaibus ir Jonas Verseckas.

OKT/Vilniaus miesto teatro „Hamletas" Klaipėdoje - jau balandžio 21, 22 dienomis. Pradžia 18 valandą.

Naujausia Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera – Vido Bareikio režisuotas "Hamletas".

Analizės pjūviai

Perpasakoti "Hamleto" siužetą būtų mažų mažiausiai kvaila. Naratyvas puikiai žinomas, visgi turinio perpratimas, interpretavimas – ne vieno menininko ar mokslininko nagrinėjimo sfera. Filosofas Richardas Kearney teigia, kad "Hamletas" jau nuo pirmųjų eilučių mus įpainioja į dramą apie tragišką atminties negalimumą ir neišvengiamumą. Jis siūlo kūrinį nagrinėti keturiais skirtingais rakursais: 1. Psichoanalitinės paradigmos – šmėkla kaip pasąmonė. 2. Egzistencionalistinės paradigmos – šmėkla kaip žlugimas / nesėkmė. 3. Dekonstrukcinės paradigmos – šmėkla kaip sunaikinimas ir 4. Teologinės paradigmos – šmėkla kaip sąžinė. Visus šiuos keturis rakursus galime vienokia ar kitokia forma aptikti ir V.Bareikio režisuotame "Hamlete".

Kūrinio pamatas – būtinybė prisiminti ir tuos prisiminimus išgyventi, kitaip tariant, gyventi apsuptam vaiduoklių ir galų gale pačiam tokiu tapti. Vaiduokliu, reikalaujančiu draugo gyventi tam, kad papasakotų tavo istoriją. Galbūt todėl Williamas Shakespeare'as niekada nedings iš režisierių minčių ir vaidensis teatro scenose, peržengęs laiką, saistomas neišdildomo noro būti ne tik ir ne tiek prisimintam, kiek nepamirštam.

Keisti ir pasikeisti

Jei (kiek įmanoma straipsnio rėmuose) mėgintume perbėgti V.Bareikio kūrinį R.Kearney siūlomais literatūros rakursais, spektaklį pamatytume keliomis skirtingomis pusėmis.

Pirmoji, psichoanalitinė – mėginimas nugalėti tam tikro kodo (paprastai – tėvo) autoritetą gali būti įžvelgtas gana standartiškai, todėl linksniuojmas ne vieno teatrologo. "Hamletas" – kaip režisūrinės brandos ženklas. Kerštas už nužudytą (ir, beje, pragare degantį tėvą), nesitaikstymas su esama situacija ir, galų gale, mirtis. Žinoma, galima pradėti kalbėti apie kitų kūrėjų įtakas, citatas ir metaforas, kurios gana akivaizdžiai matomos spektaklyje (ledas, grimo staliukai ir pan.), bet tai tebūtų faktų konstatavimas. Nes tik žavėdamasis ir užmušdamas autoritetus gali lieti savo asmeninį kūrybos pamatą.

Lietuvos kūryboje tai gana garsiai ir aiškiai ištarė Oskaro Koršunovo ir Sigito Parulskio duetas dar su "P.S. Byla O.K.": "Jeigu tu neišdrįsi paaukoti vienatinio savo sūnaus, tai aš paaukosiu vienatinį savo tėvą. Auka turi būti" <...> "Taip buvo lemta ir taip turėjo įvykti. Aš nežinojau, už ką esu kaltas. Taip, aš kaltas. Ir žinau – už ką." Tad natūralu, kad jau pats "Hamleto" pasirinkimas įrašo atminties ir prisiminimo formas, kurias režisierius galbūt net ne visada renkasi sąmoningai. O nuolatinė laidotuvių ir mirties atmosfera primena apie privalomą auką tiek literatūros, tiek scenos kūrinyje.

Ar su kokiais nors sceniniais košmarais kovojo V.Bareikis, ar Vainiaus Sodeikos Hamletas? Abejoju. Tačiau bent pasąmoninis lygmuo pakeisti ir būti kitokiam, nei visi iki tol buvę tėvai, vienaip ar kitaip paliečia kūrybinę komandą. Gal todėl į sceninę raišką įpinama vis daugiau šiuolaikinių (savi)destrukcijos motyvų.

Metas gyventi, metas mirti

Šmėkla – kaip žlugimas ar nesekmė, kuri ištinka visus kūrinio veikėjus, nuo Hamleto iki Ofelijos. Tačau šiame spektaklyje režisierius išryškina nuolatinį Fortūnos buvimą greta – kekšės, kuri tik lydi šalia esančius, baltu lateksu iš sekso prekių parduotuvės apsirengęs puolęs angelas, kurį reikia laikyti už rankos, kad netyčia nenulūžtų aukštakulniai. Vos tik ją paleisi, tuoj pat ras kokį kompanjoną "iš šono" – jaunesnį, žavingesnį ir, žinoma, pajėgesnį.

Prieš išvykdamas iš Danijos Laertas žiūrovų akivaizdoje trumpai pornostiliumi pasilinksmina su Fortūna. Tačiau pataikavimas gyvenimui, malonumų troškimas, už rankos vedžiojama kekšė veda prie mirties triumfo, kuris V.Bareikio "Hamlete" – šaltas, blizgantis it tos ledo kaukolės. Be jokio kraujais plūstančio tragizmo, tik preciziškai apskaičiuotas tikslumas. Nesėkmė gyventi, o juolab nesėkmė gyventi teatrališkai viešą gyvenimą.

Gyvenimo plikumą ir teatrališką jo eksponavimą spektaklyje atskleidė itin sėkmingas ir puikus bendradarbiavimas su scenografe Paule Bocullaite ir kostiumų dailininke Aiste Radzevičiūte. Precizinis šaltumas – rodos, toks šiuolaikinis V.Bareikio Hamleto pasaulis – beprotybė būti apsuptam ne aistrų, o šaltumo arba tiesiog jausmų nebuvimo.

Emocijos tėra teatrinė išmonė, Hamletas apsimeta bepročiu, vargšė Ofelija nusiskandina, Laertas reikalauja keršto, ką jau bekalbėti apie gyvus ir mirusius karalius. Dar besirenkant žiūrovams į salę, scena nuolat sukasi, it ekspozicija, kurią reikalaujama pamatyti iš visų pusių; tamsios spalvos ir baltų gėlių puokštės nuo pat pirmųjų akimirkų sukuria laidotuvių atmosferą.

Ne gyvenimo, o mirties spektaklis, kuriam atskleisti pasitelkiama didžiosios scenos techninės galimybės. Besisukantis scenos ratas, nuolat leidžiantis apžvelgti ir pakeisti reikalingas dekoracijas, į žiūrovų salę nutiestas podiumas (juk "visas pasaulis – tai scena"), besileidžiančios konstrukcijos, kuriančios savotišką šokį, orkestro duobėje įkurdinti muzikantai, gyva muzika ir, galų gale, paskutinėje scenoje į duobę nuleidžiama Fortūna. Su mirusiaisiais jai nėra ką veikti.

Viltis nebūti pamirštam

"Hamleto" pasaulis sunaikinamas arba susinaikina pats, ištiktas šizofreniško gyvenimo absurdo, kurį režisierius patikėjo atskleisti Dainiui Svobonui.

Sykiu su fatališkuoju Hamletu, nuolat kankinamu mėginimo prisiminti / nepamiršti, D.Svobonas mus lydi nuolatinėje kelionėje mirties link. It dievas jis įkurdintas trijuose vaidmenyse: tėvo šmėklos balsas, Gertrūda ir Klaudijus viename asmenyje. Būdamas vyras, moteris, žmona, teta, dėdė, tėvas, miręs ir gyvas, D.Svobonas tarsi sako: argi įmanoma nebūti bepročiu šiame beprotiškame pasaulyje, kurį išskaidžius į aiškias atskiras dalis, teturėsime pusę vyro, pusę moters, o santykis tarp gyvo ir mirusio taps tik siurrealia susitarimo riba, panašiai kaip Salvadoro Dali miręs laikas ištęžusiuose laikrodžiuose, taip ir gyvame hermofrodite įkalintas mirusiojo balsas?

Spektaklio "Grande finale" įrėmina ir atskleidžia polinkį į šaltumą, o aistrų draskomas Hamletas pasirodo kaip tėvo šmėklos marionetė arba tiesiog gyvenimo auka.

Pabaigoje vietoj dramatiškų kardo kirčių ir besiliejančio kraujo – tiesmukas susitikimas su mirtimi. Susidūrimas su savo sąžine, nuo kurios mirties minutę nebepabėgsi. Mes mirštame, bet vienas turi likti gyvas tam, kad atmintis pratęstų savo kankinančią kelionę. Kitaip tariant, prisiminimas bei atmintis ir toliau turi būti žmogaus vergvaldžiu, o šis – jai paklusti. Fortūna nekeisdama savo seksualios išvaizdos demonstratyviai palieka mirusiuosius. Savo darbą ji atliko.

Tad, rodos, gigantomaniškas Lietuvos režisierių pomėgis kurti beveik keturių valandų spektaklius šįkart įprasmino jauną V.Bareikio ir V.Sodeikos Hamletą. Tikiu, kad tai tėra pirmasis bandymas, kurį savo kūrybiniame kelyje abu kartos. Galbūt net ne po vieną kartą. Pastarasis bandymas nuspalvintas mėginimo egzistuoti šaltoje bejausmėje nebūtyje, ieškoti savo kelio ir tariamo susitaikymo, mirties. Galbūt tam, kad prisikeltų? Nes iškreiptoje veidrodžių karalystėje, kurioje nebegalima atskirti vyro nuo moters, tėvo nuo motinos, gyvojo nuo mirusiojo, protingai gyventi ne visada pavyksta, o pasitikėti pasileidusia Fortūna irgi nėra prasmės.

Spektaklio veiksmus retkarčiais vis perskelia scenos gilumoje pasirodančios vaizdo projekcijos su kariniais vaizdais. Toks ir yra teatro teatre gyvenimas – kova, kurią nuolankiai pralaimi mirčiai, bet turėdamas vilties būti nepamirštas.

Gruodžio 19-ąją Nacionalinis Kauno dramos teatras šventė 95-ąjį gimtadienį. Tą vakarą į premjerinį spektaklį rinkosi aktoriai, garbūs svečiai ir teatro mylėtojai.

Improvizuotoje scenoje Didžiosios scenos fojė teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas sveikino teatro bendruomenę su iškilia švente ir pakvietė į ją teatro veteranus, trupės aktorius, darbuotojus, Lietuvos teatrų vadovus.

Iškilia proga Lietuvos respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą perskaitė patarėjas Valdemaras Sarapinas, Kultūros ministro Šarūno Biručio sveikinimą perdavė ministro pavaduotojas Arnas Neverauskas, taip pat buvo įteiktas Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės sveikinimas ir dovana. Kauno miesto mero vardu teatro bendruomenę sveikino mero pavaduotojas Simonas Kairys. Teatrą pasiekė ir Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno sveikinimai.

Šventinio vakaro dalyviai pamatė jaunosios kartos režisieriaus Vido Bareikio darbą – spektaklį „Hamletas“.

Režisierius, muzikantas Vidas Bareikis nebijo viešai išsakyti savo nuomonę apie tautos kvailinimą, ironizuoti socialinius reiškinius dainų tekstais bei savo nuostatas perteikti kuriamuose spektakliuose. Į vieno formato rėmus netelpantis menininkas Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuoja spektakliu „Hamletas“.

Mūsų dienų „Hamletas“

Jei smalsu, kur ir kada vyksta spektaklio veiksmas, režisierius V. Bareikis paaiškintų paprastai: 2015 metais Kauno dramos teatre, kur puiki aktorių komanda pasakoja žiūrovams istoriją, parašytą  XVII amžiuje. Ir pridurtų: „Man regis, mes labai apsivogtume, jeigu 2015 metais scenoje rodytyme XVII a.“ Paklaustas, kodėl ryžosi statyti „Hamletą“ dar nesulaukęs nei trisdešimties, kai šį spektaklį jau statė tokie stiprūs režisieriai kaip E. Nekrošius bei O. Koršunovas, jaunosios kartos režisierius, beje, scenoje pastatęs jau penkiolika spektaklių, sutinka, jog šiam kūriniui reikia subręsti. Tačiau žmogus gali būti subrendęs ir nesulaukęs tam tikro amžiaus.

Sulaukęs pasiūlymo režisuoti spektaklį teatro 95-ečiui, menininkаs nusprendė imtis kažko neeilinio: „Jei tokia graži proga, kodėl gi nepastačius visų mylimo ir žinomo W. Shakespere‘o „Hamleto“? Pagalvojau, kad jei jau švęsti – tai pilnomis taurėmis vyno arba kraujo!“.

„Vaidinimas – geriausi spąstai bus, kur jūsų sąžinė įklius!“ – kertinė naujojo spektaklio frazė. Ši premjera yra V. Bareikio pamėgto „teatro teatre“ principo tąsa. Teatras veikia kaip veidrodis, versdamas įsižiūrėti, jis atskleidžia tai, kas dažnai lieka šešėlyje – paties aktoriaus misiją, jo asmenybės dualumą, būtį ir buvimą teatre ir už jo ribų. Režisierius žada naujame pastatyme pateikti šekspyriškos vaizduotės ir rimtų egzistencinių klausimų sintezę.

„Man nekyla klausimų „būti ar nebūti“? Žinoma, kad būti. Bet kaip būti tokioje visuomenėje, bendruomenėje, kai aplinkui yra tokie polonijai, rozenkrancai, klaudijai, tėvai, tokios aplinkybės? Jie nėra vienplaniai niekšai. Tad klausimas mums, kaip tokioje aplinkoje būti?" – sako režisierius, vildamasis, kad spektaklį pamatęs žiūrovas užduos klausimą sau, kokios jo gyvenimo taisyklės.

Neromantiškas herojus

Hamleto asmenybė V. Bareikio spektaklyje – ne romantiškas herojus ir ne idealistas, o tiesos ieškantis žmogus. Jis perregi jį supančius žmones, tačiau tiesos paieškos nuveda prie krauju sutepto keršto. Daugiabriaunis Hamleto vaidmuo patikėtas aktoriui Vainiui Sodeikai. Pasak režisieriaus, pagrindinį vaidmenį turėtų atlikti Hamleto bendraamžis, kuris turėtų įgimto, nesuvaidinto pamišimo. Būtent toks, jo nuomone, yra aktorius V. Sodeika, kuriam būdingas sveikas pamišimas ir kartu aštri aktorinė intuicija.

Kokį Hamletą mato ir kuria pats V. Sodeika? „Iš pradžių atrodė, kad tai yra pagrindinis personažas, kurį norisi suvaidinti teatre. Bet įsigilinus į pjesę supratau, kad įdomu vaidinti visus personažus. Svarbiausias ne Hamletas, o spektaklio tema. Šis spektaklis atveria platformą daugeliui temų ir per Hamletą kūrėjai gali apie tai kalbėti. Hamletas ieško teisybės iš savo pozicijos. Jis jaučia atsakomybę, pareigas, bet pasirenka kerštą už tėvą. Tai man asocijuojasi su tuo, kas vyksta mūsų pasaulyje, – teroru. Ką duoda toks kerštas – nežinau, bet jis tikrai ne į gerą“, – kalba gilią personažo analizę atlikęs aktorius.

Eglė Grigaliūnaitė, kurianti Ofelijos vaidmenį, prisipažįsta, kad jos kuriamas personažas atstovauja nykstančiai žmonių rūšiai. „Ofelija vadovaujasi tikėjimu ir nesipriešinimu. Tai labai neįprasta, nes mes mokomi gavę smūgį atsikirsti. Ji gi nesipriešina, o perleidžia likimo smūgį per save“, – sako savito vaidmens atlikėja.

Scenografiją spektakliui kuria Paulė Bocullaitė, kostiumus – dailininkė stilistė Aistė Radzevičiūtė. Dramaturgijos klausimais režisieriui padėjo dramaturgijos asistentė Austėja Lunksytė-Yildiz. Muziką parašė elektroninės muzikos kūrėjas Marius Stavaris. Muzikos autorius prisipažino, kad teatrą buvo nurašęs kaip scenos meno žanrą: „Teatras nuo vaikystės man asocijavosi su nuobodybe, neįdomumu. Kai paskambino Vidas, pagalvojau: „O kaip įdomu!“

Spektaklio premjera – gruodžio 18, 19, 20, 30 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre.