K. Toleikytė atskleidė, kad jos karjeroje yra pasitaikę situacijų, kai darbų negavo ne dėl per didelio, o dėl per mažo svorio.

„Esu turėjusi tokių situacijų, kai buvau nepatvirtinta darbams, nes man krito kelnės“, – pasakojo K. Toleikytė.

Šviesiaplaukė gražuolė sako, kad jai nereikėjo rūpintis dėl papildomų kilogramų. Už tai ji dėkoja genams.

„Visą laiką buvau tiesiog genetiškai liekna. Man nereikėjo laikytis baisių dietų. Esu mačiusi kolegių, kurios tai darydavo“, – sakė K. Toleikytė.

Moteris papasakojo, kad gyvendama Niujorke savo akimis matė, kaip save žalojo brazilė, moteriškų formų manekenė.

„Ji ne tik nevalgydavo, bet suvilgydavo vatos tamponėlius sultyse, kad jaustų sotumo jausmą, kad nevalgytų jokio maisto“, – atskleidė K. Toleikytė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Taip modelis elgėsi dėl to, kad ant moteriškų formų kūno netiko dizainerių kurti drabužiai.

„Agentūros jai primygtinai liepdavo mesti svorį. Merginai tiesiog genetiškai nebuvo duotas ypač lieknas kūnas – ji juk brazilė“, – kolegę prisiminė K. Toleikytė.

Panašių dalykų yra matęs ir fotografas G. Žilinskas. Jis ne tik pats sukasi mados pasaulyje, tačiau anksčiau yra susitikinėjęs su modelio karjeros siekusia moterimi. Pora kartu gyveno Niujorke.

„Ji buvo labai graži, 90-60-90, moteriškų formų – klubai, krūtinė. Jai sakydavo, kad ant jos neužlenda suknelės“, – pasakojo G. Žilinskas.

Matydamas, kas darosi jo mylimajai, G. Žilinskas siūlė Niujorką keisti į Lietuvą.

„Sėdi žmogus mėnesį be darbo ir skaičiuoja grikius. Matau, kad žmogui važiuoja stogas. Sakiau, kad tai – nesąmonė, kad reikia iš Niujorko važiuoti į Lietuvą“, – prisiminė G. Žilinskas.

Didžiosios prancūzų mados kompanijos prieš šį madų šou pasirašė savotišką sutartį, pagal kurią įsipareigojo nesamdyti madoms demonstruoti jaunesnių nei 16 metų merginų. Tai pat prancūzai nusprendė, kad madas demonstruojančioms merginoms turi tikti bent 34 dydžio rūbai.

Apžvalgininkai sako, kad merginos ant podiumų vis vien atrodo labai jaunai ir yra labai lieknos, bet moterų sveikatos gynėjos džiaugiasi, kad pagaliau ir Prancūzijos mados pramonė atsisako ypač lieso kūno standartų.

250 kilokalorijų

Jei pamatytum Liną (vardas pakeistas – red. past.), pietaujančią universiteto kavinėje, nieko neįtartum. Tik priėjus arčiau galbūt užkliūtų akis už šiek tiek labiau išblyškusios odos, labiau įdubusių skruostikaulių ir plonesnių rankų nei įprastai. Tačiau apskritai ji pasirodytų sveika pirmakursė, studijuojanti mėgstamą dalyką, turinti trumpus sušiauštus plaukus ir pilkšvas akis.

Mažai kas įtartų, kaip jai vis dar sunku kiekvieną dieną stovėti eilėje prie kasos, šįkart – su jogurto indeliu ir bananu rankoje. Niekas nepagalvotų, kad šiandien ji pusdienį įtikinėjo save, kad viskas yra gerai ir ji nusipelnė tos tokios šiltos ir skanios bandelės, kuri viliojo vitrinoje. Bet pralaimėjo kovą su savimi. Ir todėl pasiėmė kai ką mažiau kaloringo.

Mažiau kaloringo? Gal jums taip ir atrodytų, tačiau ne Linai. Aplinkiniai nežino, kaip sunku jai neapžiūrėti jogurto indelio ir nesuskaičiuoti, kiek kalorijų šis turi. Nors žiūrėti nereikia – užsimerkus merginai iškyla skaičius 158. O dar bananas – 90. 158 + 90 = 248 kcal (kilokalorijos – red. past.).

Kitados tai buvo Linos paros kalorijų norma, kai šiaip žmogui per dieną reikia suvartoti vidutiniškai apie 2,5 tūkst. kilokalorijų. Linos racione kartais nebūdavo ir to pustrečio šimto.

Fobijos apsėsta močiutė

Lietuvoje nemažai kalbama apie patyčias mokykloje, psichologinį smurtą tarp paauglių, terorizavimo apraiškas draugų rate. Tačiau esti atvejų, kai nereikia net kojos žengti iš namų, kad patirtum ką nors panašaus. Viskas vyksta čia, namie, virtuvėje, ir terorizuoja patys artimiausi žmonės.

"Norėčiau pasakyti, kad viskas atsitiko staiga, bet ne – tai truko ilgą laiką nuo pat mano vaikystės. Mano močiutė, mamos mama, iki pat dabar yra apsėsta kažkokios keistos svorio manijos. Rodos, ir dabar ji dėvi dviem ar trimis dydžiais mažesnius drabužius nei aš", – pradeda pasakojimą Lina.

"Kai gimiau, – tęsia ji, – svėriau 4,5 kg. Taip, galbūt tai yra šiek tiek daugiau, nei įprastai sveria kūdikiai, tačiau tokie jau tie vaikai: putlūs, minkšti, su riestainiais aplink riešus ir kelius. Žinoma, to neprisimenu, tačiau mama pasakojo, kad močiutė jau tada pavadino mane storu kūdikiu."

Pasak merginos, tai buvo tik pradžia. Kai mama išvažiuodavo darbo reikalais, tekdavo dažnai viešėti pas močiutę, kur Linai nuo mažens buvo ugdoma antsvorio fobija.

Veidrodis: tu – stora

Akmeniniu veidu, nenorėdama parodyti, kas verda viduje, Lina dalijasi vaikystės prisiminimų detalėmis: kaip eidavo su močiute gatve ir ši tyliai baksnodavo į antsvorio turinčias moteris, vadindama jas spintomis. Kaip mergaitė, užsidariusi kambaryje ir skaitanti knygą, išgirsdavo šūksnį, kad ateitų pažiūrėti, kokią "storą karvę" rodo per televizorių. Kaip būdavo pastebimas kiekvienas jos priaugtas ar numestas kilogramas ar kokie negražūs jos keliai, kai norėdavo apsirengti trumpesnį sijoną.

Lina sako niekada nežinojusi, ką reiškia turėti tradicinę močiutę – tokią, kuri žiemą mezga vilnones kojines, kepa sausainius. Linos močiutės orkaitėje vis dar guli instrukcijos, kaip ja naudotis, nors orkaitė pirkta prieš gerus septynerius metus.

Galiausiai po ilgų psichologinio terorizavimo metų, bebaigiant vienuoliktą klasę, Linai galutinai išsivystė nevisavertiškumo jausmas. Sau ji atrodė bjauri, kvaila ir, svarbiausia, stora. Atsistojusi prieš veidrodį matydavo tik tai, kad tarpas tarp jos šlaunų per mažas, ant pilvo kabo nereikalingi riebalai, o rankų žastai per stori.

Nuotaikų sūpuoklėse

Lina teigia, kad kuo toliau, tuo daugiau ėmė atsisakyti maisto: "Iš pradžių nustojau valgyti saldumynus. Prisimenu, kartą nuėjau pas draugę ir ji pasiūlė pyrago. O koks tai pyragas buvo! Šlapias, šokoladinis, kvapus, seilės burnoje pradėjo kauptis vien bežiūrint. Tačiau atsisakiau. Vėliau prisigalvojau visokių gudrybių ir su įprastu maistu: apsimesdavau, kad man bloga, atiduodavau vakarienę kaimynų šuniui, meluodavau motinai, kad pietus valgiau jau anksčiau."

Prasidėjo depresija. "Ir šiaip esu tyli, intravertiška, tačiau ėmiau išvis niekur neiti. Jausdavau nuolatinį nuovargį ir jėgų trūkumą, net jei išmiegodavau po dvylika valandų per parą, – prisimena Lina. –  Tapau apatiška, dažnai nieko nejausdavau – ant manęs galėjo šaukti, rėkti, kratyti už pečių, mušti – nebūčiau išleidusi nė garso. Net alkį pamiršdavau."

"Kažkoks vyras netyčia suvažinėjo mūsų namuose gyvenusią katę. Verkė mama, verkė sesuo, o man išvis nekilo jokių emocijų, – apie tą metą pasakoja Lina. – Tačiau kartais tarsi imdavau jausti viską iškart, visą pasaulį. Ir tokie nerviniai priepuoliai ištikdavo dėl smulkmenų. Kaip sakiau, iškeliavęs anapilin augintinis manyje nerado atgarsio, bet kitą dieną prieš išeinant į mokyklą neradau laikrodžio ir prasidėjo isterija. Kai kurie žmonės bijo pasaulio pabaigos. Na, ne aš – pasaulis man baigdavosi kiekvieną naktį, kai nieko nebematydavau pro raudą, o kitą rytą įsisukdavo vėl toks pat ratas."

Mama pamatė kaulus

Mergina tikina, kad buvo pradėjusios kilti mintys apie savižudybę. Dar ir dabar, patraukus aukštyn ilgas megztinio rankoves, dilbius bjauroja randai, kadaise padaryti skutimosi peiliukų. Jie niekada nebeišnyks. Pasak Linos, ji dešimtis kartų tikinusi save pjauti vertikaliai, o ne horizontaliai ir užbaigti šią kančią, susidedančią iš mechaniško kalorijų skaičiavimo, per daug riebalų ir įžeidžiamų močiutės replikų, tačiau negalėjusi.

Galiausiai Linos tėvai atkreipė dėmesį, kad kažkas ne taip, kai staigiai pradėjo blogėti dukters pažymiai. Tai atsitiko prieš Kalėdas, ant nosies – bandomieji brandos egzaminai, o ne už kalnų laukė ir tikrieji. Tėvai susirūpino, kad mergina nebeišlaikys jų taip gerai, kaip tikėtasi, ir neįstos ten, kur visada norėjo – į veterinariją.

Bene dvi savaites motina kvotė Liną, tačiau veltui. Viskas išaiškėjo tik tada, kai mama netyčia užėjo į dukros kambarį, kai ši kaip tik persirenginėjo ir stovėjo prie spintos pusnuogė. Daugiau žodžių nereikėjo, vaizdas buvo iškalbingas.

"Dabar suvokiu, kad tada atrodžiau baisiai, – sako Lina, – nors anuomet man taip neatrodė. Išvis nesupratau, kodėl visi staiga taip susijaudino. Mane išvežė į klinikas, kur laikė iki pat pavasario pradžios. Mano ūgis – 170 cm, o tuo metu svėriau 43 kg. Taigi, kūno masės indeksas (KMI) buvo vos daugiau kaip 15, nors normalus turėtų būti maždaug tarp 18,5 ir 25. Žinoma, nustatė anoreksiją. Tiesiogine to žodžio prasme, buvau kaulų rinkinys."

Lūžis įvyko ne iš karto

"Iš pradžių nesileidau gydoma, nemaniau, kad man kas nors blogai, – prisimena Lina. –  Priešinausi, kai gydytojai norėjo priversti mane atsisakyti savo manijos lieknėti. Duodamas tabletes slėpdavau po liežuviu ir nenurydavau, o vėliau išspjaudavau. Duodamą maistą valgydavau, nes nebuvo kaip išsisukti – visi pacientai buvo stebimi tarsi po didinamuoju stiklu, ir prižiūrėtojai griežtai tikrindavo, ar viską suvalgėme."

"Buvau bepasukanti bulimijos keliu, nes kelis kartus įsigudrinau viską išvemti, tačiau antroje gydymo pusėje įvyko lūžis. Visą gydymo laiką lankiausi pas psichologę. Dar ir dabar pas ją kartais nueinu. Pačioje pradžioje nieko jai nepasakojau ir tylėjau sučiaupusi lūpas, bet vis dėlto psichologei pavyko mane prakalbinti. Savaime aišku, papasakojau apie močiutę – čia ir slypėjo visos problemos šaknys", – atvirauja Lina.

Galiausiai pavyko merginą įtikinti, kad ši serga ir gydytis būtina. Nuo to laiko Lina vykdė nurodymus ir taip pamažu jos savijauta gerėjo, svoris augo, kol KMI pasiekė 19. Paleista iš ligoninės, Lina dar spėjo pasiruošti egzaminams ir, gerai juos išlaikiusi, įstoti mokytis trokštamos specialybės.

Gydytis turi pats

Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad kraujo ryšys užtikrina abipusę giminaičių meilę. Tačiau Lina pripažįsta, kad vis dar nėra tikra, kokie jos jausmai močiutei. Mergina žino, kad motina buvo nuėjusi su ja pasikalbėti, bet Lina vis tiek stengiasi laikytis nuo močiutės atokiau.

"Pernelyg bijau, kad ji vėl pradės kalbėti apie svorį ir aš palūšiu. Per pusantrų metų nuo tada, kai mane išleido iš ligoninės, kelis kartus taip vos neatsitiko. Iki šiol kiekvieną dieną vos prabudusi turiu kovoti su savo ligos padariniais, glūdinčiais psichikoje – turiu įtikinėti save, kad valgyti pusryčius, pietus ir vakarienę yra visiškai normalu. Kad nereikia lipti ant svarstyklių kiekvieną dieną. Ir kad turiu mylėti save tokią, kokia esu. Bet su kiekviena diena tai padaryti tampa vis lengviau", – pasakoja Lina.

Mergina sakosi esanti dėkinga savo tėvams bei gydytojams už tai, kad pastebėjo ir padėjo jai kovoti su anoreksija, tačiau tikina, kad kovojant su psichologine liga svarbiausia yra paties ligonio motyvacija. Gyvenimas – ne filmas, čia niekas neateis ir neišgelbės, pats privalai būti savo gelbėtoju. Turi išmokti priimti ligą ir daryti viską, kad pasveiktum.

Privalai suprasti, kad tikrasis grožis – ne kilokalorijų skaičius, ne liemens apimtis centimetrais ir ne kūno svoris.

Visai neseniai Lietuvą apskriejo žinia, kad Alytuje gyvenanti Rasa sugebėjo atsikratyti net 60 kilogramų svorio. Tačiau tai buvo tik transformacijų pradžia, dabar moteris gulėsi ant operacinio stalo, kur medikai pašalino dar 3 kilogramus nereikalingos odos ir riebalų.

Rasos pokyčiais džiaugiasi visi – moters mama, draugai. Rasa neslepia, kad žiūrėdama į save verkė, kadangi buvo pasmerkusi gyventi dideliame, sunkiame kūne, dėl ko moteris turėjo daug sveikatos problemų, tačiau šiandien Rasos gyvenimas visiškai kitoks, kiekvieną dieną ji sulaukia didelio vyrų dėmesio.

„Ir rašo žinutes, ir Facebook‘e rašinėja, dėmesio tikrai užtenka. Kviečia ir kavos, ir siūlo mašiną nupirkti, ir namus pastatyti. Visko siūlo“, - apie vyrų dėmesį kalbėjo Rasa.

„Gydytojas sako, kad nugaroj nusiurbė riebaliukų vienoje pusėje 700 gramų, ir kitoje pusėje 700 gramų, o nuo pilvo nuėmė 1,7 kilogramo nereikalingos odos. Gydytojas buvo nustebęs, nes prieš operaciją manėme, kad reikės pašalinti tik pusė tiek“, - šį pirmadienio vakarą 19 val. 30 min. per LNK laidoje KK2 kalbės Rasa.

Operacija truko net penkias valandas, o pabudusi po narkozės Rasa negalėjo pajudėti.

„Tik prabudau ir pagalvojau – aš tai padariau. Buvo palengvėjimas pabudus, o vėliau prasidėjo skausmas ir visi nepatogumai“, – laidoje kalbės alytiškė.

Rasos draugė Aurelija sakė, kad Rasa ant savęs pykdavo, kad po operacijos negalėdavo savimi pasirūpinti: „Keltis greitai po operacijos negalėjo. Ji labai ant savęs pykdavo, kad negali savimi pasirūpinti, laikui bėgant sugalvojome jai padėti ir prie radiatoriaus pririšome virvę, kad ji galėtų atsikelti, nebūtų labai nuo manęs priklausoma“.

„Tai ji buvo mano rankos, kojos ir visaip, kaip tik galėjo, mane ir padėjo. Ji nešė valgyti, vežė mane pas gydytojus, kėlė mane iš lovos, prausė – ji viską darė“, - apie draugės pagalbą pasakojo Rasa.

Tarptautinė gydytojų komanda išsiaiškino, kokios Europos tautos atstovai yra patys liekniausi, o kokios linkę į nutukimą.

Gydytojai įnagrinėjo 14 Europos šalių duomenis, tyrime dalyvavo daugiau kaip 250 tūkst. žmonių. Tiesa, vokiečiai ir slavai tyrime nedalyvavo.

Rezultatai rodo, kad kuo aukštesni yra kurios nors nacijos atstovai, tuo jų kūno masės indeksas yra mažesnis. taigi pagal ūgį ir svorį lyderiai yra Skandinavijos šalių atstovai – norvegai, danai, švedai.

O mažesnio ūgio, todėl ir putlesni yra Ispanijos, Italijos, Portugalijos ir Graikijos gyventojai. Prancūzai ir britai atsidūrė reitingo viduryje.

Požiūris, kai svarbiausia tampa žmogaus kūnas ir svoris, o charakteris, gebėjimai nuvertinami, yra visiškai netinkamas, LRT Radijui sako Valgymo sutrikimų centro vadovė Brigita Baks. „Toks siauras požiūris į žmogų laimės nesuteikia, nors visur žadama, kad sulieknėsi ir viskas bus gerai, kažkokią raukšlę pašalinsi – irgi bus gerai. Tokių laimės receptų pilni žurnalai, televizija, tad žmogus ieško, kaip jam greitai viską „susiremontuoti“, ir griebiasi labai trumpalaikių priemonių, užuot žiūrėjęs į visumą“, – pastebi psichoterapeutė.

Jos teigimu, dėl nuomonės, kad valgymo sutrikimai yra nepriimtinos ligos, jomis sergantiems žmonėms dažnai užkertamas kelias kreiptis pagalbos ir kažką daryti: „Liga negali būti priimtina arba nepriimtina, tu ja tiesiog susergi. Čia nėra žmogaus kaltės, jis nepasirinko ja susirgti – taip įvyksta. [...] juk niekas negali pasirinkti – susirgti vėžiu ar kita liga ar nesusirgti.“

– Dažnai lieknėjimo motyvas yra noras būti lieknesniam. Ko gero, kūno kultas tikrai nėra šio amžiaus išradimas ir kas kada nors nėra pabandęs numesti kelių kilogramų?

– Sveikas rūpinimasis fizine sveikata visada naudingas, bet norėtųsi akcentuoti, kad perdėtas orientavimasis vien tik į svorį gali tapti problema. Toks siauras požiūris į žmogų laimės nesuteikia, nors visur žadama, kad sulieknėsi ir viskas bus gerai, kažkokią raukšlę pašalinsi – irgi bus gerai. Tokių laimės receptų pilni žurnalai, televizija, tad žmogus ieško, kaip jam greitai viską „susiremontuoti“, ir griebiasi labai trumpalaikių priemonių, užuot žiūrėjęs į visumą.

– Kodėl negatyvus savo išvaizdos vertinimas toks paplitęs? Vieno tyrimo duomenimis, net 90 proc. moterų nepatenkintos savo išvaizda. Vyrų – kiek mažiau, bet irgi labai daug – net 70 proc.

– Žmonės linkę sukonkretinti. Jei blogai jaučiasi (tą tenka matyti ir dirbant su klientėmis), viską nukreipia į kūną – aš stora, tai negerai. Taigi visos emocijos, nerimas nukreipiamas į apčiuopiamą dalyką: susitvarkyti su konkrečiu dalyku neva lengviau, nes gali kažką daryti, užuot išjautęs, išbuvęs, aiškinęsis santykius, gerinęs ar keitęs gyvenimo būdą. Taip viskas labai supaprastėja ir nukreipiama į maistą.

– Nepasitenkinimas savo išvaizda gali privesti ir prie labai rimtų bei sveikatai pavojingų ligų, tokių kaip anoreksija, bulimija. Kokie tai valgymo sutrikimai?

– Valgymo sutrikimais laikoma nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymo sutrikimas. Juos gali „paleisti“ įvairūs dalykai. Dažnai paleidžiamasis mechanizmas – būtent dieta, nors šias ligas gali lemti ir genetiniai veiksniai, ir didesni pokyčiai, ir pasikeitimai šeimoje. Pažeidžiamas ir paauglystės amžius.

Besilaikant dietos tiesiog pasileidžia tas mechanizmas, nes reaguojama labai konkrečiai – visos problemos supaprastinamos ir nukreipiamos tik į maisto arba kūno kontroliavimą. Tokiu būdu kai kuriems žmonėms valgymo sutrikimai gali prasidėti būtent po tokio paleidžiamojo mechanizmo. Taigi sergant nervine anoreksija nepaliaujamai siekiama plonėti – nors kūno masė per maža, vis tiek badaujama. O bulimija pasireiškia pasikartojančiais gausiais persivalgymo priepuoliais ir kompensaciniu elgesiu po jų: paties sukeltu vėmimu, laisvinamųjų vartojimu, besaikiu sportavimu, badavimu. Bet, nors viskas susiję su maistu, tai atspindi vidinius konfliktus ir santykį su pasauliu.

– LRT Radijo klausytojas paminėjo, kad anoreksija ir bulimija – nepriimtinos ligos.

– Liga negali būti priimtina arba nepriimtina, tu ja tiesiog susergi. Čia nėra žmogaus kaltės, jis nepasirinko ja susirgti – taip įvyksta. Ir tai labai rimti dalykai, nes sergančių nervine anoreksija žmonių tikimybė išgyventi sumažėja, net 10–20 proc. jų per ilgą laiką numiršta. Be to, trečdalį mirties priežasčių šiuo atveju sudaro savižudybės.

Kadangi daug kas tai labai supaprastina ir nuvertina, sako, kad tos ligos yra nepriimtinos, žmogui užkertamas kelias kreiptis pagalbos ir kažką daryti. Bet juk niekas negali pasirinkti – susirgti vėžiu ar kita liga ar nesusirgti. Mes galime pasirinkti sveiką gyvenimo būdą, bandyti tobulinti save holisitiškai, kaip visumą. Tai būtų prevencija.

– Kartais į valgymo sutrikimus žiūrima kaip į paauglių kaprizus, bandymą atitikti reklamos standartus, o ne kaip į rimtą ligą. Kokias rizikos grupes išskirtumėte? Ar tai tikrai ligos, kurios aktualiausios paauglystėje?

– Paauglystėje valgymo sutrikimai iš lėtinių ligų yra trečioje vietoje. Tame amžiuje labai daug pokyčių, tapatumo problemų, santykio, gyvenimo krypties pasirinkimo. Tai labai labai jautrus amžius. Tada reikia ypač daug paramos, o ne smerkimo, kai kažkam kažkas patinka ar nepatinka.

– Į ką dėmesį turi atkreipti artimieji, kad nebūtų per vėlu?

– Reikia padėti  vaikams ugdytis savigarbą, skatinti jų savarankiškumą, smalsumą, intelektinę, sportinę, socialinę veiklą, kartu pasidžiaugti jų pasiekimais. Tada stiprės savigarba, o pasitikėjimas savimi geriausiai užkerta kelią šitiems sutrikimams. Svarbu su paaugliais palaikyti gerus santykius, padėti įveikti problemas, apie jas kalbėti, nes nėra žmonių be problemų. Maisto negalima naudoti siekiant išspręsti santykių ar jausmų problemas.

O jeigu aplinkiniai ima pastebėti, kad paauglys nyksta, nes krinta svoris, tampa irzlus, uždaras, dingsta daug maisto (namuose daugybė tuščių pakuočių, tik pripirkai maisto – šaldytuvas tuščias), būdinga nuotaikų kaita, nemiga, atsiribojimas, mergaitėms dingsta mėnesinės, tada reikia kalbinti (tik ne smerkti) ir klausinėti, gal reikia kokios pagalbos, pasakyti „man neramu, ar galima apie tai pasišnekėti“. Žinoma, anoreksija pastebima daug greičiau, nes labai keičiasi išvaizda, išsekimas matomas akivaizdžiai. Bulimija slaptesnė liga, jos labai gėdinamasi. Taigi tada reikia ypatingo jautrumo ir atvirumo.

– Viešojoje erdvėje jau galima pamatyti ir socialinių reklamų, bandančių įkvėpti džiaugtis savimi tokiu, koks esi. Kita vertus, lengva pasakyti „mylėk save tokį, koks esi“, sunkiau tai padaryti. Taigi nuo ko pradėti?

– Nuo sąmoningumo, poreikių atpažinimo, sportavimo ir nesieti visko su liesu kūnu. Kūnų yra įvairių, nes visų genetinė medžiaga skirtinga. Tėvams taip pat nereikėtų akcentuoti, pavyzdžiui, kad jie labiau mėgtų kažkurį žmogų, jeigu jis numestų svorio arba kažko nevalgytų, jei būtų panašesnis į modelį ar tilptų į kažkokius drabužius. Požiūris, kai toks svarbus tampa kūnas, o kitos savybės, gebėjimai, charakteris nuvertinama, yra labai siauras. Žinoma, kai žmonių nepažįstame ir tik matome juos praeinančius, gal labiau tai akcentuojame, bet juk draugus priimame kaip visumą, nesakome „aš su tavimi nekalbėsiu, nes tu man nepatinki“.

Pavasarį pasitinkate vildamiesi atsikratyti kelių per žiemą ant šonų susikaupusių kilogramų? Kaip žinia, drastiškos dietos norimo rezultato neduos. O štai subalansuota mityba – pats tas. Tik ką reiškia subalansuota? Kai kurie sveikos mitybos entuziastai teigia: tai – produktų derinimas. Tad šį kartą pasvarstykime, ką dera valgyti kartu, o ko vienoje lėkštėje šiukštu neturėtų būti.

Suvalgę mėsos su bulvėmis ir po to dar išgėrę kavos su pienu, tikrai jausimės apsunkę. Tą pačią mėsą ar bulves suvalgius su šviežiomis ar raugintomis daržovėmis, savijauta bus kur kas geresnė.

Atskira filosofija

Maisto derinimas – filosofija, turinti aiškias gaires. Anot derinančiųjų produktus, baltymai virškinami rūgščioje terpėje, o angliavandeniai – šarminėje. Organizmas vienu metu nesugeba išskirti ir rūgšties, ir šarmų, todėl jei mėsa valgoma su bulvėmis, o žuvis su ryžiais, pirmiausia skrandis virškins angliavandenius. O baltymai – mėsa ar žuvis – gulės skrandyje, kol susidarys rūgštinė terpė. Nevirškinami produktai skrandyje aprūgsta, ima pūti.

Panašiai ir su vaisiais bei riešutais. Nemirkyti riešutai – koncentruoti baltymai, virškinami skrandyje, tad iškart po jų suvalgius vaisių, kurie pradedami virškinti dar burnoje, organizmui siunčiami prieštaringi signalai. Vaisiams reikia kuo greičiau atsidurti plonojoje žarnoje, šarminėje aplinkoje, o baltymams reikia rūgštinės aplinkos. Kadangi vienu metu išskirti šarmą ir rūgšti skrandžiui pernelyg sudėtinga, vaisiai pradeda rūgti.

Maisto produktų derinimo šalininkai tikina, kad netinkamai parinkti produktai yra dujų susidarymo, žarnyno užterštumo, vidurių užkietėjimo priežastis.

Pagrindinės taisyklės

• Baltyminius produktus valgykite atskirai
• Nevalgykite kartu mėsos ir kiaušinių, žuvies ir sūrio ir t.t. Pieno produktus geriausia valgyti ar gerti atskirai.
• Vienu metu nevalgykite krakmolingo ir baltyminio maisto
• Mėsos, kiaušinių, sūrio, riešutų ar kito baltyminio maisto nereikėtų užkąsti duona, bulvėmis, saldžiais vaisiais arba grūdais.
• Nevalgykite krakmolingo ir rūgštaus maisto vienu metu
• Rekomenduojama vengti valgyti duoną, bulves, bananus ar kitus krakmolingus produktus su ananasais, pomidorais, citrinomis, apelsinais ir kitokiu rūgščiu maistu.
• Krakmolingo maisto negardinkite cukrumi
• Kai krakmolingas maistas gardinamas cukrumi, prasideda rūgimo procesas.
• Vaisius valgykite atskirai
• Vaisius galima maišyti tarpusavyje, išskyrus saldžius ir rūgščius, tačiau nepatariama to daryti su kitais maisto produktais.
• Būtinai darykite pertraukas tarp valgymų
• Pertraukos tarp valgymų daromos tam, kad skrandyje nesusimaišytų skirtingi produktai. Po vaisių ar daržovių patariama palaukti dvi valandas, po krakmolingo maisto – tris valandas, o po baltyminio – keturias valandas.

Valgydami negerkite skysčių

Numalšinti troškulį geriausia likus pusvalandžiui iki valgymo arba praėjus valandai po jo. Priešingu atveju, skysčiai praskiedžia skrandžio sultis ir apsunkina virškinimą.

Nevalgykite vienu metu daugiau nei šešių skirtingų produktų, net jeigu valgomi tik vaisiai arba daržovės, ši taisyklė taip pat galioja. Kitu atveju virškinimo sistema bus apkrauta kaip ir maišant bet kokius kitus produktus.

Komentaras

Studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovė Vaida Kurpienė:

- Aišku, bet kokiu atveju maistą skrandis suvirškins. Skirtumas tik tas, kad žmogaus savijauta, suvalgius vienokį ar kitokį derinį, bus skirtinga. Be to, klausimas, kokios maisto medžiagos bus pasisavinamos. Į maisto produktų derinimą galima pažiūrėti skirtingai. Vienas būdas – klasikinis, kur kartu nerekomenduojama valgyti mėsos su bulvėmis ar mėsos su duona ir panašiai. Kitas – kai kalbame apie maisto medžiagų pasisavinimą. Pavyzdžiui, jei valgome grikius su pienu ar burokėlius su varškės sūriu, iš tų produktų gausime mažiau geležies, nes pieno produktai blokuoja geležies pasisavinimą.

Visuomet žmonėms sakau, kad pavalgę šie pasižiūrėtų, kaip jaučiasi. Derinant produktus, skirtumas bus akivaizdus. Pavyzdžiui, suvalgę mėsos su bulvėmis ir po to dar išgėrę kavos su pienu, tikrai jausimės apsunkę. Tą pačią mėsą ar bulves suvalgius su šviežiomis ar raugintomis daržovėmis, savijauta bus kur kas geresnė.

Kuo sunkiau virškinamas maistas, tuo sunkiau reikiamos medžiagos pasisavinamos. Tad ypatingų mokslų čia nereikia, svarbiausia – atsigręžti į save ir savo savijautą.

Receptas: Žuvis su žalumynais

Reikės:

200 g žuvies,

1 žiupsnelio maltų pipirų,

1 žiupsnelio druskos,

1 saujos žalumynų (petražolių,krapų ir čiobrelių),

½ citrinos,

100g augalinio aliejaus.

Folijos lapą išklokite skardoje. Dėkite žuvį. Ją pasūdykite ir pabarstykite pipirais. Žalumynus susmulkinkite ir berkite į aliejų. Citrinos žievelę supjaustykite juostelėmis ir dėkite į aliejaus bei žolelių mišinį. Įberkite druskos ir pipirų. Išmaišę aliejinį mišinį įtrinkite žuvį. Citrinos sultis išspauskite ant žuvies. Viską susukite į foliją ir pašaukite į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepkite apie ketvirtį valandos. Patiekite su šviežiomis ar žaliomis daržovėmis. Skanaus!

Nors po viešų apsinuoginimų garsi Lietuvos dainininkė Daina Bilevičiūtė sulaukė dviprasmiškų komentarų ir vertinimų, primadona vėl pasirodė su Ievos kostiumėliu.

Po šio akto pasipylė pasipiktinusių komentarai. Tačiau grubūs epitetai nuo Dainos atšoka kaip žirniai nuo sienos. Jaunystėje  visos moterys buvo lieknos. Daina - taip pat. Tačiau tai nereiškia, kad subrendusi moteris turi slėptis po lapais ir gėdintis savo kūno. Daina kuo puikiausiai žino, dėl ko ji tapo aptakių formų. Tai - nėštumas. Atlikėjos formos ėmė keistis, kai ji pastojo. Prieš aštuoniolika metų. Kai pagimdė dukrytę, Dainai niekaip nebesisekė sulieknėti.

„Likau stambi. Jeigu nueidavau į parduotuvę, matuodavausi rūbą, jis man per dvidešimt centimetrų nesusieidavo. Po gimdymo aš numečiau tik keturis šimtus gramų“, - LNK laidoje infošou KK2 šį pirmadienio vakarą 19.30 val. pasakos D. Bilevičiūtė.

Dėl antsvorio Daina labai išgyveno, kreipėsi net į dietologus, išbandė įvairiausias dietas, badavo. Jei per baisiausias kančias ir numesdavo kokį kilogramą, jis per dieną priaugdavo! Ką reikėjo daryti? Slapstytis?! Gėdintis?

„Prisimenu, kai mes vaikystėj žaidėm su tokiom lėlėm kaip aš, pampuškom, jos buvo vaikščiojančios ir didžiausia svajonė buvo tokia lėlė. O dabar pažiūrėkit, kokios lėlės“, - sako Daina.

Dainai neliko kitos išeities, kaip sudraugauti su savimi, tiksliau, su savo kūnu. Ir Daina pamilo save tokią, kokia ji yra.

„Nemanau, kad mano kūnas yra netobulas (juokiasi). Aš esu tobula. Kaip ten sako mano draugė Šarkienė, aš esu labai graži, nu tai aš esu labai tobula“.

Be to, apsinuogindama Daina nutarė padrąsinti kitas kompleksuotas damas. „Nereikia būt perkarusiai kaip pakaba, kad tave mylėtų vyrai. Pažvelkite! Beveik visos žymiausių tapytojų mūzos buvo apvaliai skanios ir seksualios!“

nt gražuolės iš grupės „Kitokios“ Gretos Lebedevos piršto sužibo žiedas. Prabangus. Su didžiuliu briliantu. Sužadėtuvių. Garsiai ir labai gražiai dainininkei pasipiršo Londono olimpiados bronzos medalininkas imtynininkas Aleksandras Kazakevičius. Greta net negalvodama ištarė: „Taip!”.

Sužadėtinis Gretą iškart apipylė dovanomis. Įsodino „Kitokią“ gražuolę į prabangų BMW,
nupirko butą – didelį, su miegamuoju, svetine, vaikų kambariu.

Gretai sužadėtuvės – ir tikėtos, ir netikėtos. Mergina turėjo ne vieną draugą. Su vienu draugavo net trejus metus ir nieko. O pamatė Aleksandrą, pačiupinėjo, padraugavo tris mėnesius – ir iš karto tuoktis!

Tačiau nėra namų be dūmų – sužadėtiniai kartais nesutaria, praneša šio trečiadienio LNK laida KK2. Nepatikėsite, dėl ko. Dėl svorio! Ne, Greta ne per stora. Ji per liesa, nes vienu metu svėrė vos 47 kilogramus! Aleksandras pasipiktino: „Nėr už ko paimt!“

„Jam patinka moteriški apvalumai, daugeliui vyrų patinka, nepatinka niekam tos kūdos merginos. Bet dabar jau gerai, šventės, kilogramai auga gražiai“, – KK2 laidai šio trečiadienio vakarą 19.30 val. prisipažins per šventes suapvalėjusi Greta.