Pigiausi konservavimo būdai

Pasak R. Laužiko, iš istorinių šaltinių žinome, kad džiovinimo būdu mūsų protėviai konservuodavo ne tik vaisius, bet ir žuvis, grybus, barščių lapus, sūrius, duoną, meduolius.

„Rauginimui, sūdymui, rūkymui reikėdavo druskos, ji buvo atvežama iš kitur ir brangi, tad paprasčiau ir pigiau buvo atsargas džiovinti. Bene seniausią konservavimo džiovinant įrodymą yra radusi archeologė Rimutė Rimantienė, kasinėdama Nidos neolito gyvenvietę. Tai džiovinti miškinės obels vaisiai, kuriems daugiau kaip 4 500 metų“, – pasakoja profesorius.

Dar vienas pigus konservavimo būdas buvo užkasti į žemę arba laikyti kaupuose, apkrovus šiaudais ir užpylus žeme. Taip per žiemą lietuviai išlaikydavo šakniavaisius, o kartais ir obuolius.

„Turtingesnieji atsargas laikydavo rūsiuose, kurių būdavo tik mūriniuose pastatuose. Kitas populiarus senovinis konservavimo būdas buvo rauginimas. Raugdavo grybus, barščių lapus, batvinius, burokus, kopūstus, agurkus. Kai kada – viską kartu. Tokį rauginimo būdą 1613 m. aprašė lenkų botanikas Simonas Syrenijus: „Lietuvoje (baltuosius burokus) raugina kartu su ropėmis, su česnakais, su svogūnais, su kopūstais, su grūzdais, klodami sluoksniais, ir vadina šį valgį kvašenina“, – pasakoja prof. R. Laužikas.

Lašinius sūdė jau XIV a.

Sūdytų ar rūkytų lašinių rastume daugumos lietuvių šaldytuvuose, be jų neišsiversdavo tėvai ir seneliai, o prof. R. Laužikas sako, kad būtent sūdymo kontekste į rašytinius šaltinius pakliuvo vienas pirmųjų lietuviškų gaminių pavadinimų.

„1394 m. balandžio 14 d. Jogailos dvaro sąskaitos rašoma, kad „5 grivnos duotos skerdikui, kuris nudūrė 12 meitelių ir paruošė lašinius (originale „sloninę“), vadinamą loszijna, skirtus pačiam Jo Didenybei karaliui.“ Mėsos sūdymas galėjęs būti pagrindinis konservavimo būdas arba proceso, prieš rūkant, dalis, nes Lietuva garsėjo rūkytais mėsos gaminiais“, – sako gastronominio paveldo tyrinėtojas.

Tačiau nemažą dalį senųjų maisto konservavimo technologijų išstūmė šaldytuvas ir šaldiklis. „Išnykęs toks konservavimo būdas kaip statinėse sūdyta mėsa – pekenfleišas. Baigiantis ganiavos sezonui reikėdavo apsispręsti, kurie gyvuliai bus paliekami per žiemą, o kuriuos teks pjauti, nes reikėjo taupyti pašarus. Pekenfleišo kokybė pirmiausia priklausė nuo mėsos – ji turėjo būti riebi. Populiariausia sūdyta mėsa – jautiena, bet sūdyta ir kiauliena, aviena ir kitos mėsos rūšys. Bene egzotiškiausią pekenfleišą aprašė Janas Szyttleris 1839 m. „Medžiotojo vadove“. Anot jo, rinktinis pekenfleišas gaminamas iš meškos mėsos, o Janas Dąbkiewiczius 1838 m. knygoje „Spiżarnia wiejska“ gyrė avienos pekenfleišą, sūdomą lapkritį ir išliekantį gerą iki pat kitų metų gegužės. Gaminio skonis priklausė nuo mėsos rūšies, druskos kiekio, naudotų prieskonių rinkinių, valgomosios salietros naudojimo (ar nenaudojimo), suslėgimo lygio ir sūdymo laiko“, – įdomius istorinius faktus atskleidžia prof. R. Laužikas.

Naujovės plito per dvarus

Kadangi anksčiau druska ir cukrus buvo brangūs, tikrai ne visi galėjo virti uogienes ar sūdyti mėsą: „Mažiau turtinguose namuose XVIII a. rasime džiovintų grybų, raugintų burokų ar batvinių, sūdytos ar rūkytos kiaulienos lašinių, gal šiek tiek riešutų, o dvare bus ir kiaulienos kumpių, dešrų, skilandžių, ir pusžąsių, jautienos, sviesto. Žinoma, skirtingi ir konservuotų produktų kiekiai.“

Svarbus dalykas buvo konservavimo technologijos: per dvarus, jų samdomus virtuvės profesionalus, plito naujovės. Pavyzdžiui, XVIII a. Radvilos savo Palenkės Bialos dvare kiekvienai vasarai ir rudeniui samdydavo labai specifinį virtuvės profesionalą – konfitiūrininką, kurio darbas būdavo paruošti uogų ir vaisių atsargų žiemai: konfitiūrų, sulčių, uogienių.

„Žinoma, konservavimo situacija gerokai pasikeitė tarpukariu, kai žymiai pagerėjo gyvenimo lygs, druska atpigo ir tapo visuotinai vartojamu produktu, o cukrus tapo pasiekiamas kur kas didesnei visuomenės daliai. Kita vertus, tarpukariu plito naujos konservavimo technologijos, tokios kaip konservavimas hermetiniuose induose (pagal tuo metu populiarią „Veck“ įmonę vadintas vekavimu)“, – pastebi gastronominio paveldo tyrinėtojas.

Senoviniai šaldytuvai

Mūsų žiemos gana ilgos ir gana šaltos, ypač tokios būdavo seniau. Prof. R. Laužikas sako, kad XV–XIX a. Europoje, vadinamojo Mažojo ledynmečio metu, vidutinė temperatūra Vilniuje buvo panaši kaip šių laikų Helsinkyje, o Klaipėdos uostas užšaldavo: „Ne veltui laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių kaime vadintas mėsiedu. Tuo metu pjaudavo kiaules, valgydavo daug mėsos. Lietuviškos žiemos sąlygomis mėsą būdavo galima tvarkyti be didžiulės skubos, ilgiau jos turėti šviežios.“

Kitas senovinis šaldytuvas buvo šuliniai, šaltiniai ir vandens telkiniai, kurių gilumoje net vasarą temperatūra tesiekia apie kelis laipsnius šilumos. Įdomus buvo raugintų agurkų laikymas nardinant statinę vandens telkinyje, o pieno šaldymą šuliniuose atsimena turbūt dar ne vienas iš mūsų.

„XIX a. dvarai maistui laikyti turėdavo atskirus pastatus – ledaines. Tai pastatėlis su giliu rūsiu, į kurį žiemą prikraudavo upėje ar ežere išpjauto ledo. Toks ledas, užpiltas šiaudais ar durpėmis, išlikdavo per visus metus, sukurdamas patalpoje šiuolaikiniam šaldytuvui artimą temperatūrą ir leisdamas išlaikyti maisto produktus ilgesnį laiką“, – apie mūsų šaldytuvų pirmtakus pasakoja mokslininkas.

Marinuotos slyvos salotoms

Profesorius R. Laužikas dalijasi senoviniu slyvų marinavimo receptu iš garsaus Vilniaus kuchmistro Jano Szyttlerio 1841 m. išleistos knygos „Pakankamai ir apdairiai aprūpintas sandėliukas“ („Spiżarnia dostatecznie i przezornie urządzona“), kurioje pateikta daug ir įvairių senųjų mėsos, vaisių, uogų, grybų, daržovių konservavimo idėjų.

„Ima prinokusių geros veislės slyvų, vengrinių ar kokių kitų, ir nenuskabant kotelių sudeda į stiklainius iki viršaus. Paskui užpila actu, jau anksčiau pavirintu su cukrumi, taip, kad visas slyvas apsemtų.“ Tolesniame tekste J. Szyttleris mini, kad marinatui vienai kvortai (apie 0,7–0,9 l) acto imama vienas svaras (apie 400 g) geriausio cukraus. Kai kaitinamame acte cukrus ištirpsta, marinatas pagardinamas cinamonu, gvazdikėliais, kvapiaisiais pipirais, lauro lapais ir dar kelias minutes paverdamas. Prieš pilant ant vaisių, jis ataušinamas. Paskui stiklainiai uždaromi ir laikomi žiemai.

Dažnai žmonės nori turėti senelių, prosenelių ar kitų protėvių pavardes. Jeigu šių asmenų duomenys nėra įtraukti į Gyventojų registro duomenų bazę, civilinės metrikacijos įstaiga prašo pateikti dokumentus, liudijančius, kad protėvis turėjo pageidaujamą įgyti pavardę. Yra buvę atvejų, kai žmonės norėjo perimti net 19 amžiuje gyvenusių protėvių pavardes. Pastebima tendencija, kad tokias pavardes nori susigrąžinti jauni žmonės, taip pagerbdami jau mirusių senelių ar prosenelių atminimą.

Taip pat būna nemažai atvejų, kai pavardė keičiama atsisakant nelietuviškos kilmės priesagų, pavyzdžiui, -ovičius, ir keičiama į tradicinėje vartosenoje trumpesnį variantą – -ėnas, arba trumpinama lietuviška pavardė, pavyzdžiui, Sakalauskas tampa Sakalu.

Pastebima tendencija, kad tokias pavardes nori susigrąžinti jauni žmonės, taip pagerbdami jau mirusių senelių ar prosenelių atminimą.

Neretai tėvai keičia ir savo vaikų vardus. Pasitaiko, kad vaikui gimus duotas vardas lieka įrašu dokumente, nes šeimoje jį vadina kitu vardu. Yra atvejų, kai registruojant vaiką jam suteikiami du vardai, bet vėliau tėvai dokumentuose pageidauja palikti tik vieną, arba nori įrašyti antrą – krikšto vardą.

Lietuvoje pernai buvo įregistruoti 34 475 naujagimiai. Maždaug ketvirtadalis jų (9 324) gimė užsienio valstybėse, tačiau šie gimimo faktai buvo įtraukti į apskaitą Lietuvoje. 2018 m. mūsų šalyje buvo registruoti 34 985 gimę kūdikiai.

Praėjusiais metais sudaryta mažiau santuokų negu 2018 metais – atitinkamai 21 268 ir 21 970 santuokos. Daugiau kaip pusė šių ceremonijų įvyko civilinės metrikacijos įstaigose – 12 329, bažnyčiose buvo registruota 4 901 santuoka, o 3 785 santuokos vyko užsienio valstybėse ir po to buvo įtrauktos į apskaitą Lietuvoje. Mūsų šalies diplomatinėse atstovybėse susituokė 253 poros, daugiausia jų – Jungtinėje Karalystėje (138), Vokietijoje (43), Norvegijoje (34).

Vilnius yra vienintelis Lietuvos didmiestis, kuriame pernai susituokė daugiau žmonių negu 2018 m. (6 086 santuokos). Kaune įregistruota 2 276, Klaipėdoje – 1 277, Šiauliuose – 667, Panevėžyje – 532 santuokos.

Pernai vėl padaugėjo ištuokų – civilinės metrikacijos įstaigose jų užregistruota 9 232, iš jų 716 užsienio valstybėse. 2018 m. mūsų šalyje buvo užfiksuotos 9 063 ištuokos.

Praėjusiais metais sumažėjo mirties atvejų – civilinės metrikacijos įstaigose registruotos 38 989 netektys, o 2018 m. jų buvo 40 388.

Naudodama neandertaliečių (Homo neanderthalensis) – išnykusios žmonių rūšies – ir Heidelbergo žmogaus (Homo heidelbergensis), kuris laikomas bendru mūsų ir neandertaliečių protėviu, trimačius kaukolių modelius, tarptautinė mokslininkų komanda išaiškino labai skirtingas su kvėpavimu susijusias adaptacijas.

Kompiuterizuota dinamika parodė, kad neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių (Homo sapiens) veido sandara „orą kondicionuoja efektyviau“ nei H. heidelbergensis veidas. Tai rodytų, jog neandertaliečiai ir žmonės „evoliucionavo, kad geriau atlaikytų šaltą ir/ar sausą klimatą“, žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ rašo mokslininkai.

Neandertaliečiai taip pat galėjo pro savo nosis įtraukti ir išstumti „reikšmingai daugiau“ oro nei H. heidelbergensis ar dabartiniai žmonės. Galbūt tai atspindi didesnį neandertaliečių energijos poreikį, susijusį su kresnu sudėjimu ir medžiotojų gyvenimo būdu.

Manoma, jog neandertaliečiams reikėdavo iki 4 480 kalorijų per dieną, kad jie išgyventų Europos žiemas. Dabartiniams vyrams rekomenduojama 2,5 tūkst. kalorijų per dieną.

Dėl didelio suvartojamų kalorijų kiekio reikia daugiau deguonies angliavandeniams, riebalams ir baltymams ląstelėse sudeginti, kad išsiskirtų energija.

Giliai įkvėpkite

Mokslininkai ilgai diskutavo, kokie veiksniai lėmė neandertaliečių veido pavidalą su didele, plačia nosimi ir atsikišusiu viršutiniu žandikauliu.

Viena teorija teigė, kad taip jie galėjo stipriau kąsti.

Tačiau trečiadienį paskelbtas tyrimas to nerodo. Kompiuteriniai modeliai pademonstravo, kad neandertaliečiai, palyginti su žmonėmis, „nebuvo ypač stiprūs kandžiotojai“.

Tačiau neandertaliečiai tikrai pranoko mus sugebėjimu įkvėpti ir iškvėpti pro nosį daug oro. Tai rodo „daug energijos eikvojantį gyvenimo būdą“.

Mokslininkų grupė daro išvadą, kad „savitą neandertaliečių veido morfologiją bent iš dalies nulėmė prisitaikymas prie šalčio“. Tai pasireiškė ir šalto, sauso oro kondicionavimu, ir didesniu absorbuojamo deguonies kiekiu.

Neandertaliečiai Europoje, centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose atsirado prieš maždaug 200 tūkst. metų. Jie išnyko maždaug prieš 30 tūkst. metų. Tai sutapo su dabartinių žmonių atkeliavimu iš Afrikos.

Abi šios grupės trumpą periodą gyveno tose pačiose vietose ir kryžminosi. Teigiama, kad dabar ne afrikiečių rasės žmonės turi maždaug 1,5–2,1 proc. neandertaliečių DNR.

Ilgą laiką neandertaliečiai buvo vaizduojami kaip nelabai protingi, brutalūs žmonės, bet po pastarųjų metų tyrimų ėmė formuotis rafinuotų būtybių, kurios kūrė meną, rūpinosi vyresniaisiais, laidojo mirusiuosius ir net galėjo būti pirmieji juvelyrai, vaizdas. Vis dėl to tuo pačiu metu jie tikriausiai buvo nesvetimas kanibalizmas.

– Kokia yra baimės funkcija?

– Baimė, kaip ir visi jausmai, gali būti ir naudinga, ir žalinga. Baimė padeda mums išgyventi. Ji yra tarsi kelrodis, kompasas, neleidžiantis daryti to, kas pavojinga. Tai pozityvioji baimės pusė. Vaikai bijoti išmoksta iš suaugusiųjų. Vaikų, kurie nelabai pasitiki savimi, baimė gali tapti labai didelė, gali imti juos varžyti. Suaugusieji ko nors bijančiam vaikui dažnai spontaniškai sako – tu nebijok. Tačiau pagalvokime apie save. Kai bijome ir mums kažkas pasako tą patį, tai nepadeda.

Baimė, kaip ir visi jausmai, gali būti ir naudinga, ir žalinga.

– Ar nėra taip, kad iš vaikystės atsinešame tas pačias baimes į suaugusiųjų pasaulį?

– Žinoma. Kad ir ta pati tamsos baimė, kuri iš tiesų yra nežinomybės baimė. Ši baimė labai archajiška. Tokias baimes atsinešame ne tik iš tėvų, bet net iš protėvių. Baimės turi įvairias priežastis.

Noriu paminėti dar vieną aspektą. Vaikų baimių šaltiniu kartais gali būti pyktis. Pavyzdžiui, tėvai neleidžia vaikui naudotis mobiliuoju telefonu. Vaikas dėl to pyksta. Ant tėvų pykti yra baisu, nes tėvai suaugę, nuo jų priklausai. Jie tave maitina, būdamas vaikas tu negali gyventi vienas.

Todėl vaikas negali parodyti pykčio tėvams, jis tą pyktį išstumia. Pats vaikas negalvoja, kad pyksta, nes tai per daug pavojinga, galima patirti kažkokią netektį. Taip ir atsiranda baimė – ir dėl to, kad gali patirti netektį, ir dėl to, kad negali išreikšti pykčio.

Todėl kai tėvai vaikui liepia nepykti, negražiai nekalbėti, tai gali lengvai virsti vaiko baime. Tėvams sunku rasti aukso vidurį. Jie turi pasakyti, kad supranta vaiko jausmus, bet tai nereiškia, kad nebus vykdomi susitarimai.

– Receptų nėra, tačiau kaip reikėtų elgtis su vaikų baimėmis?

– Pirmiausia reikia pasakyti – aš matau, kad tu bijai. Paklausti, ar vaikas gali įveikti tą baimę, kaip jam padėti. Tačiau su skirtingais vaikais būna skirtingai. Kai kurie labai jautrūs ir jiems reikia daugiau tokio supratimo. Vaikus reikia drąsinti. Ir drąsinti tada, kai jie daro tai, kas jiems patinka. Ne tik tada, kai daro tai, kas patinka mums.

– Kaip su baimėmis turėtų elgtis suaugusieji? Pavyzdžiui, trauminėmis baimėmis, kai bijoma išsiskirti.

– Kai žmogus auga, baimę kontroliuoti padeda gebėjimas apie tai kalbėti, sugebėjimas simboliškai baimę išreikšti. Reikia ne būti baimėje, o per simbolius suteikti jai formą. Taip išmokstame su tuo tvarkytis.

Jei patiriama kažkokia trauma, pavyzdžiui, anksti netenkama vieno iš tėvų, vyksta tėvų skyrybos ir pan., suaugęs žmogus turi artimų santykių baimę. Kai kas nors jam tampa artimas, kažkokiu būdu sugebama kitą žmogų atstumti. Galbūt bijoma vėl patirti praradimo skausmą. Tačiau suaugusieji gali perdirbti tuos trauminius jausmus. Kartais tiesiog reikia pagalbos iš šalies.

– Taigi pirmiausia baimę reikia atpažinti?

– Taip, reikia žiūrėti į save su meile ir susidomėjimu. Esame tokie, kad bijome, bet ta baimė mums kartais reikalinga. Net su ja turime daryti sprendimus. O kartais žmogus bijo ir nedaro. Yra tam tikri kriterijai, leidžiantys suprasti, kad baimė jau nėra sveika.

Svarbiausias kriterijus – baimė ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, paprastų uždavinių atlikimui. Mes turime kurti santykius, dirbti, draugauti. Jei dėl baimės negalime to daryti, reikia įsikišimo. Ypač, jei tai trunka ilgiau nei šešis mėnesius, apima įvairias sritis. Gali būti, kad patiriama trauma ir kurį laiką nesinori nieko daryti. Tačiau, jei tai trunka per ilgai, reikalinga pagalba.

Namą pažino iš nuotraukos

45-erių berlynietis E.Purwinas pirmą kartą atvažiavo ieškoti savo protėvių namų ir kapų prieš metus.

Vyras prisipažino nežinojęs, kur tiksliai yra jo prosenelio statytas būstas.

Sena nuotrauka, kurioje užfiksuotas gausus jo giminaičių būrys, išsirikiavęs priešais namą, mažai tesuteikė žinių, kur ieškoti šio pastato.

Keliaudamas Priekulės aplinkkeliu vyras iš tolo pamatė šviesų statinį, kuris priminė matytąjį nuotraukoje.

"Buvo penktadienis prieš Velykas. Kai beldžiausi į duris, tik 50 procentų tikėjau, kad man pasiseks, ir dabartiniai gyventojai įsileis į vidų. Viskas atsitiko kuo puikiausiai – šeimininkai pakvietė ne tik kavos, bet ir pietų, paaiškėjo, kad namas labai gerai prižiūrimas, jo šeimininkai – nuostabūs žmonės Dalia ir Romualdas. Tada pabendravome, jie neprieštaravo, kad atvažiuočiau dar kartą kelioms dienoms", – pasakojo E.Purwinas.

Šiemet kovo viduryje vyras praleido protėvių namuose savaitę.

"Jūs neįsivaizduojate, koks tai nepaprastas jausmas žinoti, kad miegu tame pačiame kambaryje, kuriame pabusdavo mano prosenelis, žiūrėti pro tą patį langą, kaip ir jis, matyti tuos pačius laukus. Juk 66-erius metus į šiuos namus nebuvo įžengęs nė vienas mūsų giminės žmogus. Apie visa tai buvau tik girdėjęs pasakojimus. Tai lyg sapnas, prisiminimas apie ne mano patirtus jausmus. Prabundu ir mėgaujuosi tyla ir ypatingu jausmu, kurį žodžiais sunku apibūdinti", – teigė svečias.

Apie Griežiuose esantį šeimos namą E.Purwinas girdėjo dar vaikystėje, matė nuotraukas.

Vyras pasakojo, kad religinga šeima namo gale buvo įsirengusi kambarį maldoms, kur susirinkdavo ne tik gausi šeimininkų šeima, ateidavo ir kaimynai.

Svečias rodė, kas kur senais laikais yra buvę namuose ir aplinkui juos. Visa tai jis žino iš vyresnių artimųjų pasakojimų.

Dar vienas šio atvykėlio tikslas – aplankyti protėvių ir giminaičių kapus.

E.Purwinas žinojo, kad kažkur kaimo apylinkėse tebegyvena pagyvenusi jo prosenelio giminaitė.

Būdama labai garbaus amžiaus ji tebetvarko Purvinų kapus, sodina gėles, o per šventes uždega gedulo žvakes.

Nušovė 10-metį berniuką

Griežiai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kur kas didesnis kaimas nei dabar.

Vien palei akmenimis grįstą gatvę, vedusią iš Priekulės į Kontvainius, stovėjo 12 ar net daugiau sodybų.

Prieškariu kiekvienas šeimininkas privalėjo rūpintis šio kelio ruožu, besidriekiančiu šalia jo žemės.

Šis akmenimis grįstas kelias jau seniai nebenaudojamas, bet vis dar matomas.

Rodydama jį svečiui dabartinė Purvinų statyto namo šeimininkė Dalia ne kartą aiškino, iš kokio lietuviško žodžio kilusi jo pavardė. Mat ankstyvą pavasarį brukis yra sunkiai išvažiuojamas, apsemtas vandeniu ir purvu.

"Mano senelis buvo Mikelis Purwinas, o jo tėvas – Kristofas gimė 1861-aisiais, mirė 1940 m. Tai jis pastatė šį namą ir gyveno čia su gausia šeima. Prosenelis turėjo daug sūnų ir ne vieną dukrą. Dabar mūsų giminė išsibarsčiusi po visą pasaulį – gyvena JAV, Kanadoje, Australijoje", – apie saviškius pasakojo E.Purwinas.

Šeima į Vokietiją pasitraukė 1950 m. Pačioje karo pabaigoje bėgančius iš gimtų vietų juos užklupo sovietų kariuomenė, todėl Purvinams teko grįžti namo.

Čia jie išgyveno tragišką įvykį – vieną dieną užsukę sovietų kareiviai nušovė 10 metų šeimininkų sūnų.

Kodėl kareivis taip pasielgė, galima tik spėlioti. Galbūt vaikas kalbėjo vokiškai ir kulką į jį paleido neapykantos apakintas eilinis. Tikrosios šios tragedijos priežasties niekas nežino.

Greitai po to šeima išvyko į Vokietiją.

Sužinojo apie tetos tėvą

E.Purwinas bendrauja su JAV gyvenančia jau garbaus amžiaus sulaukusia teta Elze.

Pokalbio su "Klaipėdos" žurnalistais metu vyras susisiekė su giminaite skaipu. Su sūnėnu greitakalbe bėrusi žodžius moteris prabilo lietuviškai.

Žurnalistams ji atvėrė paslaptį, kurios nežinojo nė jos sūnėnas – moters tėvas buvo prancūzas, karo metais vokiečių paimtas į nelaisvę ir sukūręs šeimą su Griežiuose gyvenusia mergina.

Ponia Elzė žino tik savo tėvo vardą, pavardė išsitrynė iš atminties.

Pačioje karo pabaigoje jis, kaip ir visi kiti belaisviai, buvo kažkur išgabentas ir dingo.

Nurimus karo audroms, žmona kreipėsi į Raudonojo Kryžiaus organizaciją, prašė rasti sutuoktinį, bet nesulaukė nė menkiausios žinios.

Praeities žinovas karybos istorijos entuziastas klaipėdietis Egidijus Kazlauskis yra išsiaiškinęs, kad sovietai visus vokiečių belaisvius prancūzus išgabeno į Tambovo karo belaisvių stovyklą.

Jiems teko išgyventi ligas ir badą. Tie, kuriems buvo lemta išgyventi, į gimtuosius kraštus parsirado daugiau nei po metų.

Šio savo giminės epizodo E.Purwinas nežinojo.

Kolūkiečiai užpjudė šunimis

E.Purwino mamos šeima buvo kilusi iš buvusios Austrovengrijos, po karo ta vieta perėjo Čekoslovakijai. Iš šeimos namų nieko neliko, mama dėl to labai liūdėjo.

Visiškai kitokios emocijos šeimoje kyla prabilus apie Griežiuose tebestovintį prosenelio statytą namą.

Sovietmečiu jame gyveno kelios šeimos, todėl vidinės erdvės buvo perplanuotos.

E.Purwino giminaičiai iš Amerikos kartą buvo atvažiavę pažiūrėti protėvių būsto, bet tada jame gyvenę kolūkiečiai atvykėlius užpjudė šunimis.

Traukdamiesi iš Lietuvos šeimininkai paliko viską, ką šeima buvo užgyvenusi. Po daugelio metų čia apsilankęs jų sūnus, dabar gyvenantis JAV Arizonos valstijoje, prisiminė, kad kažkokius brangesnius daiktus jie buvo užkasę.

Akivaizdu, kad šių turtų ieškota ne vieną dešimtmetį, nes R.Denevičius rado sodą iškasinėtą taip, lyg į jį buvo susirinkę visi apylinkių kurmiai.

Vėliau gyventojai išsikėlė ir ilgą laiką namas nyko tuščias.

Kai bene prieš 15 metų šį tuomet gerokai nuniokotą statinį įsigijo Dalios ir Romualdo Denevičių šeima, kiauras stogas nebesaugojo nuo lietaus, todėl vidus buvo įdrėkęs.

Tarybiniais metais palėpėje iš sunkių silikatinių plytų sumūrytos pertvaros prislėgė sienas ir jos buvo išlinkusios į išorę.

Stogo konstrukcijose naujasis savininkas rado įrėžtą 1876 m. datą, kuri veikiausiai byloja apie namo statybos metus.

Dėkojo už svetingumą

Maždaug prieš porą dešimtmečių E.Purwino tėvas buvo užsiminęs sūnui apie norą nupirkti seną giminės namą Griežiuose.

Pasitarę jie nusprendė, kad toks nekilnojamasis turtas, net jei jį pavyktų įsigyti, didžiąją metų dalį būtų tuščias.

Dabar, kai atsirado galimybė šią vietą ne tik aplankyti, bet ir paviešėti sodyboje, Purwinai jaučiasi laimingi ir apie tokį pirkinį nebegalvoja.

"Man labai gera, kad čia gyvena Dalia ir Romualdas. Tikiuosi, kad galėsime atsidėkoti šiems nuoširdiems žmonėms tuo pačiu, kai jie apsilankys pas mus Berlyne. Jaučiame jiems begalinį dėkingumą už išsaugotus ir taip gražiai prižiūrimus namus", – kalbėjo svečias.

Daugiau nei 10 metų gyvenęs Australijoje, ne vienus metus dirbęs Skandinavijoje vyras tikino, kad Lietuvoje jaučiasi panašiai kaip Švedijoje.

Lenkija, pasak jo, mažai panaši į mūsų šalį. Čia esą kur kas mažiau neskoningo blizgesio, namai dažomi panašiomis spalvomis.

"Mano akimis, Lietuvoje žmonės tik iš pirmo žvilgsnio yra šaltoki. Kai pradedi bendrauti, pamatai, kad jie – itin malonūs, svetingi ir draugiški, – gyrė lietuvius E.Purwinas. – Dalia man pasakojo apie daugybę lietuvių, emigravusių iš savo šalies. Galvodamas apie senelio likimą gerai suprantu ir jūsų tautiečius. Mano seneliui buvo 50 metų, kai jis su savo namiškiais buvo priverstas palikti viską ir pradėti naują gyvenimą Vokietijoje. Jis buvo jau susiformavęs žmogus, tokio amžiaus nėra lengva viską vėl pradėti nuo nulio."

Purvinai – kas antrame kaime

Lietuvos architektas, istorikas, etnografas Martynas Purvinas negalėjo patvirtinti ar paneigti, kad E.Purwinas gali būti jo giminaitis.

"Po truputį rankioju giminaičius Purvinus. Gali būti, kad atsekus protėvius prieš porą šimtų metų ir su E.Purwino giminaičiais rastume ryšių. Kažkada Vokietijoje paslaugus pažįstamas rado gal 300 tą pačią pavardę turinčių žmonių. Pavardė kildinama iš kuršiško žodžio "purvs", reiškiančio pelkę, šlapią vietą. Smetonos laikais Butkų Juzė siūlė mano pavardės turėtojus persivardyti Pabališkiais. Bet mes nenorėjome atsiskirti nuo protėvių", – pasakojo M.Purvinas.

Žinomas etnografas, Mažosios Lietuvos enciklopedijos sudarytojas pasakojo savo bendrapavardžių ieškodamas senuosiuose dokumentuose radęs jų vos ne kas antrame kaime.

Jo paties prosenelis gyveno Smeltėje, prieš pusantro šimto metų tai buvo atskiras nuo Klaipėdos kaimas.

M.Purvinas prisiminė pravažiuodavęs pro Griežius, matydavęs senas sodybas, bet jam nė į galvą neatėjusi mintis, kad ten gyveno jo bendrapavardžiai, o gal net tolimi giminės.

Holivudo megažvaigždė Benas Affleckas (Benas Aflekas), garsėjantis humanitariniais siekiais, vienos dokumentinės laidos kūrėjų buvo paprašęs cenzūruoti savo atradimą, jog vienas iš jo protėvių turėjo vergų, rodo nutekintas elektroninis laiškas.

Anksčiau šią savaitę paskelbta „WikiLeaks“ žinutė yra viena tarp tų nepatogių elektroninių laiškų, filmų scenarijų ir kitos vidinės informacijos lobyno, prie kurio buvo prieita per didelio masto įsilaužimą į „Sony“ kompiuterių tinklą 2014 metais.

Viename iš susirašinėjimų elektroniniais laiškais „Sony“ vadovas Michaelas Lyntonas (Maiklas Lintonas) su savo bičiuliu, Harvardo profesoriumi Henry Louisu Gatesu (Henriu Luisu Geitsu), diskutuoja apie B. Afflecko reikalavimą, kad per būsimą laidą „Finding Your Roots“ („Savo šaknų ieškojimas“), prodiusuojamą visuomeninio transliuotojo PBS, nebūtų rodomas jo protėvis, laikęs vergų.

„Štai mano dilema, - rašė H.L.Gatesas. – Pirmą kartą konfidencialiai vienas iš mūsų svečių paprašė kai ką iškirpti apie vieną iš savo protėvių – faktą, kad jis turėjo vergų. Šį sezoną iš vergvaldžių yra kilę keturi ar penki mūsų svečiai, tarp jų ir Kenas Burnsas (Kenas Bernsas). Iki šiol niekas nebandė cenzūruoti ar koreguoti tai, ką nustatėme. Jis yra megažvaigždė. Ką darysime?“.

Atsakydamas M.Lyntonas minėtą laidą vedančiam H.L.Gatesui pataria tą informaciją pašalinti.

„Aš ją pašalinčiau, jei niekas nežino, bet jei paaiškės, kad medžiaga buvo koreguota tokiu opiu klausimu, tuomet bus keblu. Vėlgi, kad viskas būtų ramu, aš tikrai ją išimčiau“, - rašė jis.

H.L.Gatesas toliau rašė būgštaujantis, kad laidos cenzūravimas „pakenks jų vientisumui“.

Galiausiai minėtoje laidoje iš tikrųjų nebuvo užsiminta apie vergų turėjusį B.Afflecko protėvį, ir vietoj to susitelkta ties kitais protėviais, įskaitant tolimą senelį, kuris buvo susižavėjęs okultizmu.

Dokumentinėje laidoje taip pat buvo rodomas CNN laidų vedėjas Andersonas Cooperis (Andersonas Kuperis). Vienam iš jo protėvių taip pat priklausė keli vergai, ir jis žuvo vieno iš vergų užmuštas daržo kauptuku. Vėliau tas vergas buvo be teismo pakartas už susidorojimą su savininku.

Galbūt tai nebuvo mums pažįstama meilė, tačiau prieš maždaug 385 mln. metų mūsų labai tolimi protėviai – šarvuotosios žuvys ( Placodermi) – įgijo gebėjimą atlikti lytinį aktą.

Tokią prielaidą kelia evoliuciją tiriančių mokslininkų grupė, sutelkusi dėmesį į vienos rūšies šarvuotųjų žuvų – Microbrachius dicki – fosilijas.

Šios maždaug 8 cm ilgio žuvys gyveno buveinėse dabartinėje Škotijoje, kur jų pirmosios fosilijos buvo rastos 1888 metais, taip pat dabartinės Estijos ir Kinijos teritorijoje.

Jau anksčiau buvo nustatyta, kad šarvuotosios žuvys buvo primityviausi žandikaulius turėję gyvūnai ir vieni iš ankstyviausių stuburinių žmonių protėvių.

Tačiau dabar jie gyvybės knygoje užims dar garbingesnę padėtį.

Kiek žinoma, Microbrachius dicki buvo ankstyviausia rūšis, kurios individai kopuliuodavo, tokiu būdu atlikdami vidinį apvaisinimą, sakoma straipsnyje, kuris sekmadienį buvo paskelbtas mokslo žurnale „Nature“.

Tų žuvų patinai turėjo sukaulėjusias raidės „L“ pavidalo lytines išaugas – pterigopodijas, kuriomis suleisdavo spermą į patelės organizmą. Toks dauginimosi būdas veiksmingesnis lyginant su įprastu žuvų nerštu, kai kiaušinėliai apvaisinami išleisti į vandenį, sakoma studijoje.

Tuo tarpu patelėms išsivystę nedideli poriniai kaulai, kuriais patino lytinis organas buvo surakinamas poruojantis.

Genties Microbrachius pavadinimas graikų kalba reiškia „mažytės rankos“, tačiau mokslininkai šimtus metų suko galvas, kam iš tiesų buvo reikalingos tos kaulingos porinės „rankos“, sakė Australijos mieste Adelaidėje įsikūrusio Flinderso universiteto paleontologijos profesorius Johnas Longas (Džonas Longas).

„Išsprendėme šią didžią mįslę, nes jos buvo skirtos poravimuisi, kad patinas galėtų nukreipti savo pterigopodijas į patelės genitalijų zoną“, – aiškino jis.

Iki šiol manyta, kad vidinis apvaisinimas tarp stuburinių atsirado daug vėlesniame evoliucijos etape.

Šarvuotosios žuvys, kurių galvą ir kūną dengdavo storos kaulinės plokštelės, viešpatavo pasaulio vandenynuose, upėse ir ežeruose maždaug 70 mln. metų.

Jos buvo nušluotos prieš maždaug 360 mln. metų per mįslingą masinį išnykimą.

Daugelis paleontologų šiuos gyvūnus dešimtmečius laikė gamtos keistenybe – aklina evoliucijos šaka.

Tačiau J.Longo ir kitų tyrėjų išvados rodo, kad šarvuotosios žuvys buvo daug svarbesnės.

Šie gyvūnai savo palikuoniams perdavė daugelį savo požymių, tokių kaip žandai, dantys ir porinės galūnės, dabar būdingų ropliams, paukščiams ir žinduoliams, įskaitant žmones.

Jeigu naujosios studijos išvados teisingos, iš pterigopodijų per šimtus milijonų metų išsivystė patinų peniai.

Microbrachius gebėjimas kopuliuoti buvo atrastas praeitais metais, kai J.Longas ištyrė vieną fosiliją, saugomą Talino technologijų universitete.

Patinai ir patelės tikriausiai poruodavosi susiglaudę šonais, kai susijungdavo jų kaulingos genitalijos, sakoma naujame tyrime.

„Tai leisdavo patinams nukreipti savo genitalijų organus į poziciją, tinkamą poravimuisi“, – pažymėjo J.Longas.

Tačiau tokia poza atrodydavo gana keistai, pripažino tyrėjas.

„Susikibusios „rankomis“, tos žuvys atrodydavo veikiau kaip šokėjai, susikibę už parankių, negu besiporuojanti pora“, – sakė jis.

Ankstyvieji Amerikos čiabuviai tūkstančius metų gyveno Beringo sąsiaurio sausumos tilte, dabar nugrimzdusiame po vandeniu, prieš įžengdami į Aliaską ir kitas Šiaurės Amerikos teritorijas, penktadienį paskelbė tyrėjai.

Jų išvados pateikia atsakymų į senus klausimus: kur žmonės, kurie pirmieji įžengė į Naująjį pasaulį, gyveno per paskutinįjį ledynmetį, kai atsiskyrė nuo savo gentainių Azijoje prieš maždaug 25 tūkst. metų.

„Šis darbas užpildo 10 tūkst. metų trūkstamą dalį Naujojo Pasaulio apgyvendinimo istorijoje“, – sako Londone įsikūrusios Karališkojo Holloway (Holovėjaus) koledžo Geografijos katedros darbuotojas Scottas Eliasas (Skotas Elajesas).

Jūros dugno nuosėdų mėginiuose, paimtuose buvusio Beringo sausumos tilto vietoje, randamos vabzdžių ir augalų fosilijos rodo, jog prieš maždaug 5 000 metų ar seniau šimtai arba tūkstančiai žmonių vadino centrinę Beringijos regiono dalį savo namais.

Vadinamoji Beringijos pauzės teorija, pirmąkart buvo pasiūlyta 1997 metais dviejų Lotynų Amerikos genetikų, o po dešimtmečio ją išplėtojo mokslininkų grupė, vadovaujama tyrėjų iš Tartu universiteto Estijoje, ištyrę daugiau nei 600 Amerikos indėnų mitochondrijų DNR.

DNR mutacijos rodo, kad grupė tiesioginių indėnų protėvių tikriausiai gyveno izoliuoti bent kelis tūkstančius metų Beringo sąsmaukos regione.

Dabar tas sausumo tiltas yra maždaug 50–60 metrų gylyje po Beringo ir Čiukčių jūrų vandenimis.

Tačiau prieš tūkstančius metų Beringo sąsmaukoje ir aplinkinėse teritorijose plytėjo krūmokšniais apaugusi tundra, iki šiol būdinga Aliaskos arktiniams regionams. Pagrindiniai jos augalijos elementai yra žemaūgiai gluosniai ir beržai, taip pat samanos ir kerpės.

„Manome, kad tie protėviai išgyveno Beringo sausumos tilto krūmokšniais apžėlusioje tundroje, nes tai buvo vienintelis Arkties regionas, kur augo sumedėję augalai“, – aiškino S.Eliasas.

„Jiems reikėjo medienos kurui, kad galėtų kūrenti laužus tame itin šaltame pasaulio regione“, – pridūrė jis.

S.Eliasas, kurio studija buvo paskelbta JAV žurnale „Science“, aiškina, kad tenykščiai gyventojai veikiausiai užkurdavo laužą iš krūmokšnių šakų ir uždėdavo ant jo stambiųjų žinduolių kaulų, kuriuose esantys riebalai degdavo ištisas valandas ir padėdavo žmonėms nesušalti žvarbiomis arktinės žiemos naktimis.

Daugelis archeologų dabar laikosi nuomonės, kad pirmieji žmonės Naująjį pasaulį pasiekė prieš maždaug 15 tūkst. metų, kai tirpstantys ledynai atvėrė kelią į Šiaurės Ameriką vandenyno pakrantėje ir žemyno gilumoje, nors ši teorija tebėra diskusijų objektas.

S.Eliasas ir jo bendradarbiai tai pat išanalizavo tam tikrų rūšių vabzdžių liekanas, rodančias, kad tame regione per paskutinįjį ledynmetį (prieš maždaug 27–20 tūkst. metų) klimatas buvo gana švelnus.

„Mano požiūriu, genetikos ir paleoekologijos duomenys puikiai susideda“, – sakė Kolorado universiteto Boulderyje tyrėjas Johnas Hoffeckeris (Džonas Hofekeris), pagrindinis „Science“ paskelbtos studijos autorius.

Pasak J.Hoffeckerio, priešistoriniai Beringijos gyventojai tikriausiai sėkmingai medžiodavo negyvenamuose stepių ir tundros regionuose, esančiuose toliau į rytus ir vakarus.

Tuose regionuose klimatas buvo sausesnis ir augo daugiau žolės, todėl tikėtina, kad ten gyveno daug žolėdžių, tokių kaip bizonai, arkliai ir mamutai.