Pradžia – su anapilin iškeliavusiu V. Šapranausku

Kadaise kurtas projektas „Kulinarinis šou“, kaip prisiminė R. Ščesnavičius, buvo pirmasis toks televizinis projektas tiek jam pačiam, tiek ir Vytautui Šapranauskui. Tiesa, Robertui teko laidą ne tik vesti, bet tuo pat metu ir gaminti.

Žinomas vyras neslėpė – V. Šapranauskas  jį išmokė ne vienos vertingos televizijos pamokos. „Mokiausi iš jo būti „šou menu“, nes man tai buvo visiška naujiena. Eteryje ir gyvenime nepaprastai vienas kitą gerbėme: jis buvo aukščiausio lygio profesionalas, be galo išsilavinęs žmogus. Tiesą pasakius, norėjau būti toks, kaip jis“,  – atviravo Robertas.

Ilgainiui Robertas ir pats taip įsisuko į televizijos karuselę, kad daugeliui tapo kulinariniu guru, kas savaitę ant kiekvieno žiūrovo stalo patiekiančiu vis įmantresnį, įdomesnį ir gardesnį patiekalą.

TV3 nuotr. 

„Man patiko justi kontaktą, grįžtamąjį ryšį: sutikdavau žmones, kurie dalindavosi įspūdžiais, pasakodavo, kaip stebi laidas, stengiasi identiškai pagaminti patiekalus pagal mano sukurtus receptus. Tuomet suvokiau, kam aš visa tai darau ir su kuo kalbu vesdamas laidas“, – prisiminimais dalijosi Robertas.

Robertas prisiminė – kuo labiau buvo atpažįstamas televizijoje, tuo daugiau dėmesio sulaukdavo ir gyvenime. Darbai sekė vienas po kito. Robertas buvo mėgiamas ne tik Lietuvoje – daugybė užsienyje gyvenančių gurmanų iki šiol pamena susitikimus su aukščiausio lygio profesionalu iš Lietuvos ar ištraukas iš knygos „Gurmano užrašai“. Vis dėlto vėliau Robertui atėjo metas nuo televizijos atsikvėpti: jo dėmesio ir daugybės jėgų tuo metu pareikalavo net keli Roberto atidaryti restoranai.

Nauja laida 

Tačiau R. Ščesnavičius pripažino televizijos pasiilgęs. „Grįžtu šiek tiek kitoks, pasisėmęs gyvenimiškos patirties – dabar man viską daryti yra smagu. Dabar žinau, kaip ir kas turi būti, bet atlaidžiau žiūriu į gyvenimiškas situacijas: pateisinu tuos, kurie ieško savęs kulinariniame kelyje, ir, natūralu, kažką daro ne taip. Bet toks tas gyvenimas ir turi būti: kupinas ieškojimų ir iššūkių“, – įsitikinęs Robertas.

Nauja kulinarinė laida „Su Robertu lengviau“ – nuo birželio 11 dienos, sekmadieniais, 10.30 val. per TV3.

Profesionalo patirtis virtuvėje – 45 metai, o į priekį jį visada vedė noras tobulėti. Kulinarijos studijas R.  Ščesnavičius baigė Kaune, o vadovavimo patirties sėmėsi garsiuose Europos restoranuose.

Maisto ruošimas Robertui yra ne tik profesija, bet ir meno raiška, galimybė bendrauti su žmonėmis. R. Ščesnavičius į eterį grįžo po beveik ketverių metų pertraukos. Robertas tikina, kad grįžimas buvo visai neplanuotas, tačiau labai lauktas ir džiugus.

„Dirbti televizijoje visada labai smagu. Traukia mane kameros, daug metų filmavausi įvairiose laidose. Kartais pats savęs klausiu, kodėl mane traukia televizijos virtuvė... Labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, gal todėl filmuotis man smagu. Televizija leidžia pabendrauti su daugybe žmonių. Karjeros pradžioje man buvo keista, kai atsistojus prieš kamerą reikia su kažkuo kalbėti. Vėliau žmonės pradėjo mane atpažinti gatvėje, kalbindavo. Dėmesys, kurį juntu iš žmonių, yra malonus“, – pasakoja virtuvės šefas.

Šiuo metu didžiausia kulinaro aistra – jo rengiami desertų šou. R. Ščesnavičius sako, kad net visko matę svečiai būna apstulbinti. Visgi maisto ekspertas įsitikinęs, kad ir po prašmatniausių puotų labiausiai norisi namuose gaminto maisto.

Martyno Starkaus vedamoje laidoje šį vakarą susirungs drabužių kūrėja Gabrielė Gineikaitė su mama Danguole. Jos gamins makaronus su krevetėmis. „Šio patiekalo receptas nėra labai senas mūsų šeimoje, jam 4-5 metai. Jį atsivežėme iš Šri Lankos. Ten šį patiekalą valgėme dažnai, tik kad buvo labai aštru. Patobulinome pagal savo receptorius“, – pasakos Gabrielės mama.

Moterų konkurentai bus aktorius Eimutis Kvoščiauskas su mama Izabele. Komanda gamins ukrainietiškus barščius. Ar pavyks suspėti per 20 minučių? Kuri komanda nugalės? Tai paaiškės jau šį vakarą 21.30 val. per LRT televiziją.

Naujas – ne vien meniu

Daugiau nei keturiasdešimties metų darbo patirtį R.Ščesnavičius kaupė ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Olandijoje, kitose užsienio šalyse.

Prieš kurį laiką kartu su visa šeima nuosavą restoranų verslą Kaune plėtojęs charizmatiškasis kulinaras šypsosi – nors šis nemažai energijos ir jėgų pareikalavęs etapas taip pat užsibaigė, tačiau, regis, ramus gyvenimas jam negresia.

Tad kuo gi suviliojo Klaipėda? Pašnekovas atviras – įtikino ne tik "Meridiano" restorano valdytojų požiūris bei planai. Ko gero, apsisprendimui įtakos turėjo ir paties restorano, veikiančio legendiniame uostamiesčio burlaivyje, išskirtinumas, kurį neabejotinai kuria ir solidus, iki smulkiausių detalių išieškotas interjeras.

Bemaž prieš du mėnesius "Meridiano" virtuvėje ėmęs šeimininkauti R.Ščesnavičius pradėjo nuo kertinių dalykų – tai yra restorano lankytojai šiandien jau gali įvertinti ir šefo sukurtą meniu, ir jo naujai suburtos komandos darbą.

Ne kopijuoti, o kurti

Nors, kaip ir daugelis sričių, kulinarija veikiama tam tikrų mados tendencijų, o technologijos nuolat tobulėja, R.Ščesnavičius įsitikinęs, jog vienos svarbiausių vertybių išlieka paties virėjo kūrybiškumas, savitas braižas.

Būtent šios savybės lietuviui pelnė ir tituluotų užsienio kolegų pripažinimą.

"Kai tik atsiranda koks nors įdomus restoranas, kuris galiausiai tampa populiarus, netrukus kažkas ima jį kopijuoti. Gal net ne iš blogos valios – turbūt noras pakartoti gerus dalykus kyla savaime", – juokais svarstė pašnekovas.

R.Ščesnavičius pripažino, jog nuolatinės naujų skonių derinių, receptūrų paieškos jam suteikia begalinį kūrybinį malonumą. Ir, kas be ko, profesinį pranašumą – virtuvės šefas patyrė, jog jo darbai ilgainiui taip pat tampa kopijavimo objektu.

Kita vertus, pašnekovas įsitikinęs, kad išties tobulam patiekalui, be kokybiškų produktų, tinkamo jų tarpusavio "sąskambio" bei virėjo profesionalumo, būtinas ir dar vienas labai svarbus ingredientas.

"Kai kurie sako, kad patiekalas turi būti gaminimas su meile. Aš to nevadinu meile. Veikiau tai – tam tikra energija, kurią gamindamas turi "transliuoti". Tiesiog reikia nuolatos nuteikti save, galvoti apie tai, kad gamini labai skanų, nuostabų patiekalą", – atskleidė garsusis virtuvės šefas.

Įžvelgia nemažai snobizmo

Itin burokėlius, ankštines daržoves mėgstantis R.Ščesnavičius tvirtino, jog iš esmės produktų, kurių nevalgytų, netoleruotų, nėra.

Nors su tokiais atvejais savo darbinėje aplinkoje virtuvės šefui vis dėlto tenka susidurti, anot pašnekovo, virėjui negali egzistuoti netoleruotini produktai, nes tai yra vienas svarbiausių jo darbo instrumentų.

"Turbūt visi mes vaikystėje nemėgome vienokio ar kitokio maisto, tačiau iš tokių dalykų išaugama. Manau, kad kažkokių atskirų produktų netoleravimas yra liga, tai kalba apie tam tikrus psichologinius dalykus", – mano virtuvės šefas.

Panašiai, nevyniodamas žodžių į vatą, R.Ščesnavičius kalba ir apie vegetarizmo ar veganizmo idėjų puoselėtojus.

"Pažiūrėkite, kaip protingai elgiasi gyvūnai. Jie neeksperimentuoja, nesiblaško. Bet žmogui vis kažkas negerai, jis vis kažkuo nepatenkintas, ima ir sugalvoja, kad nebevalgys mėsos ar dar kažko. Suprantama, jei kamuoja kažkokios ligos, sveikatos problemos. Tačiau sveikas žmogus turi vartoti įvairų maistą, ir tuos pačius riebalus. Tik, žinoma, viskam turi būti saikas", – šypsojosi garsusis virtuvės šefas.

Tai kur gardžiausi cepelinai?

Pašnekovas tikino pats neturįs jokių fobijų – pasitaiko, jog tenka užkrimsti ir bulvių traškučių, ir kitokio greitmaisčio.

Neabejingas R.Ščesnavičius ir mūsų tautinei virtuvei, tik pastebi, jog populiariausių tradicinių patiekalų kokybė jį neretai nuvilia net specializuotuose šalies maitinimo įstaigose.

Bulvių tarkių pusgaminiai, prastos mėsos įdaras – išlavintas virtuvės šefo gomurys bemat identifikuoja, kokiais būdais užeigos bando sutaupyti, siekdamos valgytojus privilioti kuo labiau konkurencingomis kainomis.

"Bet aš žinau, kur gaminami iš tiesų geri cepelinai, – šypteli pašnekovas, o paprašytas atskleisti paslaptį, tik nusijuokia: – Pas mane!"

Ar taip yra iš tiesų, regis, klaipėdiečiai taip pat galės įsitikinti netrukus, mat šį vieną populiariausių tautinės virtuvės patiekalų R.Ščesnavičius planuoja įtraukti į restorano "XIX amžius", kurio veikla taip pat rūpinasi "Meridiano" operatoriai, dienos pietų meniu.

Laivą valdantis Klaipėdos jūrinio miesto simbolio burlaivio "Meridianas" paramos fondas naują sezoną pasitinka pokyčiais.

Fondo direktorius Aloyzas Kuzmarskis su šeima nuo šiol yra vienintelis jo dalininkas. "Friedricho pasažo" savininkas Aidas Kaveckis šį pavasarį iš fondo pasitraukė.

"Gavau pasiūlymą įsigyti likusią fondo dalį ir apsisprendžiau priimti šį iššūkį, nes žinau, kad Klaipėdai ir klaipėdiečiams tai yra svarbus simbolis, ir jis turi ne tik puošti miestą, bet ir tarnauti visuomenei, priimti ekskursijas, sutuoktuves ar krikštynas ant denio, reprezentacinius miesto ir kitus renginius", – teigė A.Kuzmarskis.

Kartu su burių pakėlimu savo veiklą atnaujina "Meridiano" restoranas, kuriame taip pat įvyko reikšmingų pasikeitimų. Restorano virtuvei vadovauti ėmėsi garsus Lietuvos virtuvės šefas Robertas Ščesnavičius.

Pirmosios šalyje televizinės kulinarinės laidos "Roberto receptai" vedėjas, daugiau nei 40 metų darbo įvairiuose Lietuvos ir užsienio restoranuose stažą turintis R.Ščesnavičius kurti laive įrengtame restorane specialiai atvyko iš Kauno.

"Gavęs pasiūlymą, pirmiausia nieko daug nežadėdamas atvažiavau apžiūrėti "Meridiano". Šis burlaivis mane sužavėjo, puikų įspūdį padarė tai, kaip įrengtas restoranas, virtuvė, tad nusprendžiau imtis čia darbo", – tvirtino virtuvės maestro, turintis patirties tiek nuosavame restoranų versle, tiek kaip kviestinis šefas bei įvairių kulinarinių šou rengėjas.

Jo kuriama "Meridiano" restorano koncepcija ir meniu neapsiribos kuria nors viena griežta virtuvės kryptimi.

"Man labai svarbi kūrybinė laisvė ir galimybė gaminti patiekalus derinant įvairius stilius, ingredientus bei išgaunant ryškius, puikius skonius, o ne laikantis tam tikrų apibrėžtų standartų", – savo vertybėmis virtuvėje dalijosi R.Ščesnavičius.

Įvertinti jo kūrybą "Meridiano" restorane klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės jau nuo šio šeštadienio. Darbo dienomis restorane bus tiekiami verslo pietūs, savaitgaliais skambės gyvo garso muzika.

Nuo kitos savaitės "Meridiano" viršutiniame denyje tradiciškai pradės veikti lauko kavinė.

Tuo metu tradicinė burių pakėlimo šventė kviečia visus klaipėdiečius ir miesto svečius šį šeštadienį, gegužės 13 d., aplankyti burlaivį bei stebėti įspūdingą reginį.

Kaip jau įprasta, bures kels Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai.

Be to, pirmą kartą šią šventę nuspalvins Lietuvos muzikos scenos grando Ovidijaus Vyšniausko nemokamas koncertas nuo "Meridiano" denio.

Neseniai šis atlikėjas buvo surengęs itin sėkmingą jubiliejinį koncertų turą didžiosiose šalies arenose, vienas turo koncertų vyko ir Klaipėdos "Švyturio" arenoje.

Dar vieną unikalią progą šį šeštadienį gyvai išgirsti O.Vyšniauską klaipėdiečiams dovanoja veiklą atnaujinantis "Meridiano" restoranas.

Apsilankęs TV3 laidoje „Virtuvės istorijos“ žinomas vyras pasakos ne tik apie tai, kokį maistą mėgsta skanauti pats, bet ir kalbės apie dietas, kurios, pasak jo, toli gražu ne kiekvienam organizmui.

Šį šeštadienį laidoje „Virtuvės istorijos“ ankstyviausieji žiūrovai turės galimybę išvysti net dviejų šaunių kulinarų duetą – virtuvėje suksis ir smagiai šnekučiuosis ne tik laidos šefė, kulinarė Ilona Juciūtė, bet ir garsus šios srities profesionalas R. Ščesnavičius.

„Aš atradau virtuvę nuo vaikystės, nes mano mama, močiutė ir tėtis labai skaniai gamindavo. Šeimoje nebuvo profesionalaus kulinaro, bet buvo tradicija, kad visi mėgo gaminti“, – prisiminimais dalinsis virtuvės meistras.

Manantiems, kad profesionaliai maisto gamyba užsiimantys žmonės visuomet valgo tik įmantriausius patiekalus, R. Ščesnavičius prisipažįsta: jo racione – ir greitasis maistas, kurio visai nereikėtų smerkti. „Negalvokite, kad greitasis maistas visada yra blogai. Tikrai nėra blogai, aš ir pats greitąjį maistą vartoju, kaip ir visi mirtingieji. Aukšto lygio maistas nėra kiekvienai dienai“, – su šypsena pasakos R. Ščesnavičius.

Net leisdamas sau pasilepinti profesionalus kulinaras nepamiršta ir sveikos mitybos. Jis laidoje atskleis, jog ketina išleisti receptų knygą tiems, kurie nori gyventi sveikai. O laidos žiūrovams, kurie bando visas dietas iš eilės, R. Ščesnavičius negailės vertingų patarimų.

„Virtuvės istorijos“ – šeštadieniais 9.00 val. per TV3.

Neužtenka metus stebėti

„Dabar taip madinga: pagyventi Danijoje ar Anglijoje metus dvejus, tiek pat laiko prabangiame Kopenhagos ar Londono restorane paplauti indus viena akimi stebint žinomą šefą ir, grįžus į gimtinę, iš karto save vadinti profesionalu. Taip, viskas įmanoma, tačiau tikrasis meistriškumas kulinarijoje (kaip ir, beje, daugelyje kitų sričių) ateina tik metų metus nuolatos dirbant: su įvairiausiais poreikiais, įvairiausiais produktais, įvairiausiose situacijose. Visame gyvenime, regis, per mažai dienų, kad viską išragautum – ką kalbėti apie trumpalaikę patirtį“, – greitos sėkmės virtuvėje mitus griauna Robertas. Pats joje ilgiau nei 40 metų dirbantis vyras pripažįsta taip pat labai ilgai ieškojęs vis naujų, nepažintų skonių, bandęs suprasti jau patirtus, bet nepamėgtus ir tik po kokio dešimtmečio suprato, kad artėja metas, kai jo virtuvėje nebenustebinsi.

Trūksta skonių išraiškos

Paklaustas, kokius pokyčius Lietuvos ir pasaulio virtuvėje pastebi, Robertas atsako: „Paskutiniais metais pastebiu, kad ypač daug dėmesio skiriama maisto pateikimui, dizainui. Žinoma, tai žavu – pats irgi stengiuosi patiekalus pateikti kuo estetiškiau, tačiau dažnai dizainas iškeliamas net aukščiau paties skonio... Taip pat daugėja minimalizmo, tačiau dažniausiai kulinarijos paslaptis – ne minimalizmas, o atvirkščiai: skonių įvairovė, dermė, tiesiog visos spalvos ragautojo receptoriams. Deja, to net ne visada siekiama... Žinoma, nekalbu apie tradicinę virtuvę, kuri keliauja iš šalies į šalį su visais savo skoniais bei tradicijomis ir tai yra labai sveikintina“.

Prisiminęs keliones po pasaulio virtuves Robertas šypsosi: vienoje karališkos virtuvės mokykloje teko apmokyti studentus ne tik gaminti, bet ir patiekti. Estetika pasiekė tokį lygį, kad jaunieji žiūrovai plodavo ir skanduodavo „Picaso, Picaso“.

Pabodusios petražolės

Kalbėdamas apie maisto puošybą Robertas ironizuoja: jau keliasdešimt metų, kad ir kur nueitum, visur petražolės: ant šaltienos pas močiutę – petražolės, valgykloje virš sriubos – petražolės, nuėjus į restoraną vidury baltos lėkštės – vėl tos pačios petražolės. Atrodo, kad Lietuvoje daugiau niekas neaugtų, – šypsosi Robertas. Ir akcentuoja, kad svarbu maistą ne tik puošti, bet ir spinduliuoti į jį teigiamas emocijas: „O jei pavargote, spinduliuokite bent sportinį azartą“.

„Robertai, bet tikrai, negaliu atsistebėti, su kokia meile trinate mūsų gaminamą žuvį prieskoniais“, – pritaria laidos vedėja Kristina Rimienė. Šį šeštadienį, laidoje „Pasaulis pagal moteris“ bus galima sužinoti ir šios su meile keptos žuvies receptą.

Svarbu valgyti šviežią maistą

Robertas mano, kad žmogus nusipelno valgyti viską, tiesiog tai reikia daryti su saiku. „Jei save kažkur per daug riboji, vis tiek vieną dieną trūksta kantrybė. Geriau savęs neriboti ir ragauti, ko trokšta širdis, tačiau niekada nepiktnaudžiaujant. Kitas labai svarbus dalykas – produktų šviežumas. Pavyzdžiui, tą pačią, šiandien gaminamą žuvį, ėmiau ne šaldytą, o šviežią – visiškai kitos savybės“, – kaip atsirinkti kokybišką maistą aiškina Robertas. Gamindamas jis dar naudos pankolį, žirnių daigus, paprikas, bulves ir daugybę prieskonių.

Kaip Robertui ir Kristinai sekėsi gaminti žuvį, kokiais pasiekimais džiaugiasi Robertas bei ką turėtume žinoti apie savo virtuvę – šį šeštadienį 9.30 val. mitybos mitus sugriausiančioje laidoje „Pasaulis pagal moteris“.

Robertas Ščesnavičius gyvena dviejuose pasauliuose: pragmatiniame ir filosofiniame. Žinomo virtuvės šefo požiūris į televiziją – taip pat dvejopas.

– Kas yra televizija Robertui Ščesnavičiui?

– Esu dvejopas žmogus. Todėl ir mano požiūris į televiziją – dvejopas. Gyvenu pragmatiniame pasaulyje, naudojuosi jo paslaugomis, privilegijomis, galimybėmis. Tačiau turiu ir kitą savo pusę – filosofinę.

Daug metų dirbu ir televizijoje, todėl negaliu jos peikti. Ir tas darbas man nėra nemalonus. Laidos apie kulinariją – informacinės, šviečiamosios. Skandaluose nedalyvauju, jų nekuriu. Esu tylus, ramus žmogus.

Tačiau kita, filosofinė, mano pusė teigia, kad televizija – blogis. Žmonės nutolsta nuo tikrojo pasaulio, sąmoningumo, vertybių, tikrų jausmų, teisingų daiktų. Vienintelė jų tikrovė – televizijos ir kompiuterio ekranas. Ir daugelis to nuo tikrovės neskiria. Ką sako ir formuoja ekranas, žiūrovams yra tiesa. Tai baisu, nes televizijoje labai daug simuliacijos, bukinančių, tuščių laidų.

Žmogus turėtų būti sąmoningesnis, daugiau filosofuoti, įžvelgti tikrąsias vertybes. Beje, taip, aš žiūriu televiziją.

– Ką žiūri Robertas?

– Lietuvoje – LRT. Yra neblogų laidų. Patinka per šią televiziją demonstruojami istoriniai, biografiniai filmai. Patiko neseniai rodytas filmas apie karo metų Vokietiją. Tiesa, lietuviškų serialų  nežiūriu

Dažniausiai žiūriu "Discovery". Labai patinka Morgano Freemano vedama laida "Through the Wormhole", mokslininko Stepheno Hawkingo laidos apie kosmosą, mokslą, visatą, egzistenciją. Dar imponuoja laida per "Discovery" – "How the Universe Works", kanalas "Animal Planet". Pastaruoju metu dėl propagandos, politikos mažiau žiūriu rusiškų kanalų.

– Jūsų lietuviškieji televizijos kanalų topai?

– Dažnai žiūriu "Teisę žinoti", "Dėmesio centre" ir visas informacines žinias.

Šou laidų nemėgstu, nors kartais pažiūrėdavau šokių projektus, žiūrėjau ir "Dainų dainą".

– Ko trūksta mūsų televizijoms?

– Daug laidų pernelyg pigios, pramoginės laidos tuščios, banalios. Nežiūriu tokių kaip "Mano vyras gali" ir panašių. Nepatinka!
Tačiau nesmerkiu kūrėjų: jei žmonėms to reikia – jų teisė. Suprantu, kad televizijos yra komercija. Ir koks žmonių sąmoningumas, socialinis poreikis, tai ir demonstruojama. Kokie esame, tą ir gauname.

– Ko, kaip žiūrovas, pasigendate lietuviškuose kanaluose?

– Pasigendu tokių laidų, kurias matau užsienio kanaluose. Taip pat gerų, bet ne lėkštų, nebanalių filmų.

Įjungiu televizorių, o ten dažnai rodo filmus, pavyzdžiui, su Stevenu Seagalu. Iškart išjungiu – negaliu žiūrėti. Deja, dabar nerodo senų, klasikinių filmų. Žiūrint "Kaukazo belaisvę" apėmė nostalgija.

Norėčiau, kad rodytų senus, klasikinius Ingmaro Bergmano, Michelangelo Antonionio, Federico Fellini filmus. Pastarąjį režisierių dievinau, mačiau visus filmus. Deja, jie turbūt dulka stalčiuje, skirti gurmanams.

– Turite mėgstamus laidų vedėjus?

– Nemėgstamų nėra. Patinka Rūta Mikelkevičiūtė, Ugnės Skonsmanaitės ir Tomo Ališausko duetas, nors pramoginių info šou laidų nežiūriu. Jie – faini žmonės, gerai parašyti tekstai, kuriuos Ugnė ir Tomas gerai atkalę, neblogas humoras.

– Klausimas kitam, filosofiniam Robertui: ką reikia daryti, kad būtų daugiau kitokių laidų? Ar nuo komercijos nepabėgsime?

– Gal tam pasmerkti? Lietuvos rinka maža. Išsivysčiusių užsienio šalių laidos kitokios, didesnės finansinės galimybės. Labai gaila, nes televizija turėtų atlikti ir edukacinį vaidmenį.

– Tačiau juk kokį žiūrovą ugdysime, auginsime, tokį ir turėsime? Kaip sakoma, ką sėsi, tą ir pjausi.

– Taip. Todėl daugiau ir aktyviau turėtų dirbti edukacijos srityje valstybinė televizija. Nors per LRT būna neblogų laidų. Tiesa, nesmerkiu ir komercinių televizijų.

– Beje, virtuvės šefas neprasitarė apie kulinarines laidas.

– Specialiai nežiūriu dažnai, nes nejausdamas pradėsiu kopijuoti, perimti patiekalų gaminimo technologiją. Noriu išlaikyti savo stilių. Tačiau pažiūriu Gordono Ramsay, daug rečiau – Jamie Oliverio laidas. Pastarasis – populiarus žmogus, gerai išreklamuotas prekės ženklas, tačiau matau užkulisius, dirbu kulinarijoje ir manęs jo laidos neįtikina.

– Apie ką būtų laida pagal Robertą Ščesnavičių, jei nevaržytų jokios galimybės?

– Vis dėlto kurčiau laidas apie kulinariją. Nepatinka pernelyg dideli kulinarijos šou, kur laidas veda neprofesionalai, ir juokinga, kai jie vertina profesionalų darbą. Tai parodija, nors žmonės jas mėgsta.

Norėčiau gero kulinarijos šou su auditorija. Turiu tokią svajonę, galbūt ji išsipildys. Deja, kulinarinės laidos Lietuvoje trumpalaikės ir nepopuliarios.

"Tapau šaukštelių gurmanu", – nusijuokė žinomas virtuvės šefas Robertas Ščesnavičius. Per ne vienus metus jo rinktoje kolekcijoje šiandien yra daugiau nei 400 įvairiausių šaukštelių.

Brangiausias – 400 litų

Kolekcionavimo pradžia? Važinėdamas po užsienio šalis R.Ščesnavičius visada parsiveždavo suvenyrų ir būtinai bent vieną arbatinį arba kavos šaukštelį.
Malta, Paryžius, Eifelio bokštas, princesė Diana, Amsterdamas, Škotija: Robertas rodo šaukštelius su piešiniais ir užrašais.

"Iš pradžių tai būdavo komerciniai, suvenyriniai šaukšteliai, dažniausiai – su šalių simbolika, su jų vėliava, herbu, – apie jau ne vienus metus puoselėjamą pomėgį prabilo R.Ščesnavičius. – Netrukus susidomėjau rimčiau. Ypač ėmė imponuoti sidabriniai, antikvariniai, retesni ir įdomesni šaukšteliai, taurelės."
Seniausi šaukšteliai – Roberto senelės, kilusios iš Radvilų giminės, dovana.

Šiems lietuviškiems sidabriniams šaukšteliams – apie 200 metų: juos dovanų gavo senelė iš savo tėvų, šie – iš savų. Tai šaukšteliai, kurie buvo dovanojami iš kartos į kartą.

"Vienus pirmųjų įdomesnių šaukštelių nusipirkau Švedijos sostinėje Stokholme", – akis traukiantys trys nedideli, greičiausiai kavai skirti, paauksuoti, emaliu papuošti sidabriniai antikvariniai šaukšteliai – brangiausi Roberto kolekcijoje. Vienas kainavo apie 400 litų.

"Jie buvo Švedijos karališkosios šeimos puotos dalyviai, jiems – apie 150 metų", – paaiškino R.Ščesnavičius.

Perka sendaikčių turguje

Dabar Roberto kolekcijoje puikuojasi beveik visų Europos valstybių šaukšteliai. Verslo partneris ir draugas jam padovanojo įdomų, apie 15 cm ilgio šaukštelį iš Kinijos, kitas atvežė šaukštelių iš Japonijos, Turkijos, Egipto, JAV.

Šaukšteliai, kurių kotelius puošia gėlės, paukščiai, plunksnomis pasipuošęs indėnas – vieni įdomesnių virtuvės šefo kolekcijoje.
Netradiciniai ir Anglijoje pagaminti karalienės Viktorijos laikų dvigubi šaukšteliai.

"Ne vieną šaukštelį dovanojo apie 20 metų Anglijoje gyvenanti ir restoranui vadovaujanti dukterėčia, – Robertas rodo Anglijos karalienės jubiliejaus proga su jos heraldika išleistą paauksuotą sidabrinį šaukštelį. – Dovanotam arkliui į dantis nežiūri, todėl branginu visas draugų dovanas. Tačiau aš dabar ieškau tik sidabrinių, antikvarinių šaukštelių.

Beje, sužinojau, kad labai vertinamas Machačkalos kalimo sidabras."

Savo kolekciją R.Ščesnavičius papildė ne vienu šaukšteliu, įsigytu sendaikčių turguje, veikiančiame prekybos miestelyje "Urmas", kur suvažiuoja estų, latvių, lenkų, vokiečių.
Kartą Robertas ilgai derėjosi, kol už 150 litų nusipirko įdomų, baltu ir mėlynu emaliu papuoštą šaukštelį iš esto.

Įspūdingų šaukštelių jis pamato ir svečiuose, pas draugus ar pažįstamus. Visada pagiria, bet sutramdo norą nusipirkti. "Visada nutyliu, nes neetiška. Nenoriu, kad žmonės jaustų įsipareigojimą ar spaudimą", – prisipažino R.Ščesnavičius.

Dovanos neparduodamos

Anksčiau kavą litrais maukęs Robertas dabar Etiopijoje išrastu gėrimu mėgaujasi rečiau, bet stipresniu. Dažnai geria arbatą  be cheminių priedų – iš natūralių žolelių, uogų, imbiero. Neretai, ypač iškilmingomis progomis, jis naudoja kolekcionuojamus šaukštelius.

"O kodėl ne? Smagu gerti kavą, arbatą iš gražių indų, naudoti gražius šaukštelius, – šyptelėjo R.Ščesnavičius. – Nors žmona jau mane tramdo nešvaistyti pinigų šaukšteliams. Ji nėra sentimentali. Ir, beje, nė vieno šaukštelio man nedovanojo."

Priešingai Roberto žmonai, ne vieną šaukštelį tėčiui dovanojo taip pat virtuvėje dirbantis sūnus Tomas.

Kas pusmetį savo kolekciją Robertas išvalo ir išblizgina specialiai sidabrui skirtu audeklu. Puikiai sidabrinius šaukštelius valo druska ir dantų pasta.

Ar R.Ščesnavičius patyrė mistinių istorijų, susijusių su šaukšteliais, kurių kai kurie labai seni? Ne.

"Ir kleptomanų tarp draugų ar pažįstamų neturiu, – juokavo Robertas. – Tiesa, neseniai buvo atvejis – išvaliau šaukštelius ir išėjau į susitikimą. O grįžęs namo – ieškau, ieškau ir nerandu. Buvo baimės! Paskambinau žmonai, o ji, pasirodo, šaukštelius sudėjo į medžiaginį maišelį ir padėjo į spintą."

Garsus virtuvės šefas neskaičiuoja, kiek šaukšteliams išleido pinigų. Ar parduotų kurį nors kolekcijos eksponatą arba kelis, jei kas nors pasiūlytų padorią sumą?
"Ne, – nukirto R.Ščesnavičius. – Kaip neparduočiau ir senelės dovanoto žiedo. Skursčiau, bet neparduočiau. Man dovanos yra šventa ir neparduodamos už jokius pinigus."

Daugelis moterų svajoja apie skaniai gaminantį vyrą, sugebantį patiekti ne tik šventinę vakarienę, bet ir greitai sukurpti eilinės dienos pietus iš likučių šaldytuve. Svajokite atsargiai, nes svajonės pildos su kaupu -šį sezoną televizija BTV pasiūlys net du profesionalius šefus – gerai žiūrovams ir gurmanams pažįstamą Robertą Ščesnavičių, kuris džiugins klasikiniais pasaulio virtuvės šedevrais bei  jo sūnų, ambicingą, jauną virėją Tomą Ščesnavičių, kuriam žinios ir intuicija leidžia receptus kurti akimirksniu, o idėjas įgyvendinti paprastai ir greitai. 

Daug metų šeimoje vykusi tyli kulinarinė vyrų dvikova į televizijos eterį laidoje „Šefas rekomenduoja“ keliasi neatsitiktinai. Pagaliau garsusis virtuvės meistras Robertas Ščesnavičius pripažino, jog sūnus Tomas užaugo ir tapo rimtu konkurentu.

„Niekada nesitikėjau, kad Tomas nueis mūsų su žmona pėdomis. Jei atvirai, mes bandėme tam sukliudyti, tačiau, atrodo, jo troškimas buvo stipresnis už visas šios srities problemas, kurias jis matė nuo vaikystės. Vis gi šiandien turiu pasakyti, kad sūnus gali mane pavaduoti net ir labai atsakingame priėmime. Tuo labai džiaugiuosi“, – sako Robertas.

Jaunasis šefas Tomas prisimena laikus kai į virtuvę jam buvo draudžiama kelti koją, todėl visas idėjas ir kulinarines naujoves teko susirinkti iš knygų, ragaujant ir pasikliaujant įgimta nuojauta. Tuo metu, kai Robertas Ščesnavičius vadovavo restoranams ir mokė kitus virėjus gastronomijos meno, Tomas slapčia ragavo viską, ką rasdavo šaldytuve.

„Tikriausiai mažai kas žino, kad ir mano mama yra profesionali šefė, todėl mūsų namuose visada būdavo įvairiausių gurmaniškų produktų, apskritai, maisto netrūko. Tačiau juo švaistytis niekas neleisdavo, gamindavo tik tėtis, rečiau – mama. Aš už dingusius produktus dažnai gaudavau velnių, bet man tiesiog viena vieta degė, kaip norėjau būti lygiavertis virtuvės šeimininkas. Taip viskas ir prasidėjo, aš tiesiog žiauriai norėjau, kad mane įvertintų“, – prisipažįsta garsaus šefo sūnus Tomas.

Du skirtingi virėjai – du skirtingi stiliai ir du požiūriai į tuos pačius produktus. Laidoje „Šefas rekomenduoja kiekvieną šeštadienį du šefai improvizuos vieno pagrindinio produkto tema, todėl žiūrovai galės palyginti, kaip skirtingai su tuo pačiu produktu patiekalus gali pagaminti du skirtingų kartų ir krypčių virtuvės šefai. Niekas nenustebs, jei Robertas Ščesnavičius liks ištikimas klasikinės virtuvės priesakams, o Tomas Ščesnavičius įkvėps tuos, kam nepatinka ilgai krapštytis prie puodų. Intriguojančią tėvo ir sūnaus dvikovą virtuvėje kiekvieną šeštadienį vainikuos du virtuoziški patiekalai.

Du šefai namuose geriau nei vienas ir daug geriau nei jokio.  Robertas ir Tomas laidoje „Šefas rekomenduoja“ - jau greitai per BTV.

Žinomas šefas Robertas Ščesnavičius grįžta į ekranus su naująja BTV laida „Šefas rekomenduoja. Robertas pasakoja naujojo autorinio kulinarinio šou „Šefas rekomenduoja“  atsiradimo priežastis ir tikslus, apie gastronomines keliones, naujas idėjas, autoritetus ir pasaulį, kuriame egzistuoja labai skirtingi mitybos įpročiai. 

Robertas Ščesnavičius drauge su žmona vadovauja ne vienam restoranui ir kavinei Kaune, šefo aptarnaujami banketai ir furšetai keliauja po Lietuvą, jo virtuvę giria politikos ir verslo elitas, gerai pažinodami Robertą, šefo patiekalais ir receptais mėgaujasi sporto ir šou pasaulio žmonės. Galima sakyti, Robertas – visada ant bangos. 

- Kodėl turėdamas tokį didelį verslą, tiek ištikimų klientų, nusprendėte dalį savo laiko paaukoti televizijai? Kas paskatino jus sugrįžti?

- (Šypsosi.) Juokais galėčiau pasakyti, kad vieną kartą patekęs į televizijos pinkles ne taip lengvai iš jų išsivaduoji. Kita vertus, tame yra dalis tiesos. Net pasinėręs į savo profesinę sritį nuolat jaučiau įvairių žmonių dėmesį ir kai gavau pasiūlymą vėl atsistoti kitoje ekrano pusėje, kiek pasvarstęs sutikau. Pirmas dalykas todėl, kad man patinka gaminti ir kurti, o antras, per tiek metų gimė daugybė naujų receptų, susikaupė naujų žinių, techninės informacijos ir visu tuo aš šiandien turiu galimybę dalintis su žiūrovu. Tai nuostabu, nes dalindamasis jautiesi tūkstantį kartų prasmingiau, nei to nedarydamas. Štai ir visa paslaptis. 

- Ne paslaptis, jog pastaruoju metu televizijos eterį užkariauja virtuvė, įvairiausi projektai ir šou suburia nemažas auditorijas ir rodos jų tiek daug, kad gal jau daugiau ir nebereikia. Kuo laida „Šefas rekomenduoja“ skirsis nuo kitų kulinarinių laidų?

- Mano laida kulinarinė ir tai reiškia, kad joje svarbiausia – maisto gaminimas, o ne mano asmuo ar šokiruojantys triukai, neturintys nieko bendra su virtuve. Tik nepagalvokite, kad man nepatinka kulinariniai šou projektai, tiesiog asmeniškai norėčiau sukurti tokią laidą, kurioje dominuotų geras skonis, kokybiški produktai ir nepriekaištinga technika.

- Kartais žiūrint kulinarines laidas atrodo, kad visa tai, ką daro patyrę virėjai yra aukštasis pilotažas ir namuose tie triukai ir išmonė yra neįgyvendinama, nes taip pabandęs pasiausti savo namų virtuvėje - garantuotai liksi alkanas. Kaip iš tiesų reikia žiūrėti į kulinarines pamokas per televiziją? Ar įmanoma idealiai atkartoti rodomą receptą? 

- Mano pareiga ir tikslas – pateikti žiūrovui galutinį kokybišką produktą. Ką su juo daryti, tegul sprendžia pats vartotojas – pagaminti jį originaliai, pasisavinti tik idėją, perdaryti, supaprastinti, patobulinti, pabranginti ar atpiginti, tik pasižiūrėti,  – tai jau jo reikalas. Manau, kad žmogus, žinantis, kur virtuvėje yra peiliai, samtis ir puodai, tikrai žinos ką daryti su naujomis žiniomis ar nematytais produktais. Aš pats laidą žiūrėčiau vien dėl galimybės pasisemti naujų idėjų, pamiklinti smegenis ir skonio receptorius. Galų gale kaip ten sako, kad gražu žiūrėti į dirbantį ugniagesį, o man gražu žiūrėti kaip akyse gimsta nematytas ir neragautas patiekalas. 

- Dabar madinga sakyti, jog mūsų gyvenimas yra per greitas, kai kurie specialistai tikina, kad net valgymo tempus reikia gerokai sulėtinti, norint pajusti gerą skonį ir malonumą, o kaip yra su gaminimu? Jūs pats esate greito ar lėto gaminimo šalininkas? 

- Mes  esame taip stipriai įtakojami ir manipuliuojami kitų, kad dažniausiai užmirštame, jog savo gyvenimo tempą turime reguliuoti patys. Atsisakę beprasmių darbų ir kalbų galime sutaupyti daug laiko, bet užuot tai darę, lakstome po prekybos ir pramogų centrus, valgome kur papuolė ir ką papuolė, beviltiškai socializuojamės internete. O aš, žinoma, tik už lėtą gaminimą ir lėtą mitybą. Tik taip pajuntamas tikras malonumas.

- Jums tenka nemažai keliauti po pasaulį, sakykite, kurioje šalyje kaip patyręs, bet žingeidus virėjas būtumėte norėjęs užsilaikyti ilgiau? 

- Jeigu jūs man būtumėt turėjusi galimybę šį klausimą užduoti prieš kokį 20 metų tikrai įvardinčiau kokią nors konkrečią šalį, bet dabar sunku pasakyti. Gal būt norėtųsi daugiau praleisti laiko Tolimuosiuose Rytuose ar Pietryčių Azijoje, šios virtuvės pastaruoju metu mane labiausiai jaudina ir domina. Keliauti mėgau visada, dabar galbūt vis rečiau, tiesiog su metais supranti, kad kūrybiškumas nėra labai tampriai susijęs su patirtimi ir kelionėmis. Čia kaip toje istorijoje apie didįjį keliautoją,  – apkeliavęs visą pasaulį ir sugrįžęs namo, prie namo slenksčio, pamato ant besikalančio daigo mažą rasos lašelį ir staiga supranta, kad jame telpa visas pasaulis. Be to, man labai patinka gyventi ir dirbti Lietuvoje, čia tiek daug galimybių.

- Koks ingredientas ar prieskonis jums yra nepamainomas valgių gaminime? Kas jūsų galva gali pakeisti nykų patiekalą į išskirtinio skonio šedevrą?

- Nėra jokio stebuklingo ingrediento ar prieskonio, kuris būtu nepamainomas. Jeigu jūs galvojate, kad atradę tokį ir jūs pats tapsite nepamainomu, tai jūs skaudžiai apsirinkate. Sėkmė priklauso  virėjui, kuris manipuliuoja ir žaidžia tais ingredientais, o ne atvirkščiai. Mes, postsovietiniai produktai, dažnai stengiamės sumenkinti asmenybę, priešpastatydami jai daiktus. O jei klausiate, kokius mėgstu prieskonius, galiu išvardinti: juodąjį pipirą, aitrųjį raudoną pipirą, kalendrą, peletrūną, čiobrelį. Yra daug puikių prieskonių, svarbu žinoti, kas su kuo dera.

- Jei jau pradėjome kalbėti apie skonį, pasakykite, ką galvojate apie dietas, vegetarizmą ir veganus? Ar esate kada bandęs pakeisti savo mitybos įpročius?

- Kiek aš pažįstu gyvūnų pasaulį, nieko nesu girdėjęs, kad bent vienas iš jų mėgintų pakeisti savo mitybos įpročius. Tai daro tik žmogus, nes jis yra protingas, bet gal ne visuomet išmintingas. Apskritai, žmogus vienintelė būtybė, kuri nenori būti tokia, kokia yra. Tai jau filosofinis klausimas. Asmeniškai aš negaliu ir nenoriu nei girti, nei peikti žmogaus pasirinkimo valgyti vienokį ar kitokį maistą. Vieną tikrai žinau – tai ne man.

- Iki vėlumos užtrukus filmavimui nuogąstavote, kad namuose, Kaune nerimauja likusi viena mama. Suprantu, kad turite didelę ir rūpestingą šeimą. Kaip tikroje kauniečių šeimoje švenčiamos Kalėdos? 

- Buvo toks laikas, kai kiekvienais metais prieš šventes įsigydavau vienokį ar kitokį stalo papuošimą. Per eilę metų jų susirinko gan nemažai, o dabar jie būna retai išpakuojami. Nesinori dirbtinos pompastikos, nes su kiekvienais metais vis dažniau prisimenu vaikystę, senas Kalėdų tradicijas, išimu iš indaujos didįjį senelės servizą, prisimenu jos receptus, iškepu mamos pyragą. Per Kalėdas visada norisi susigrąžinti praeities dalykus ir tai daugiau susiję su prisiminimais ir geromis emocijomis. Kasmet per šventes labai pasiilgstu senelės ir jos kapotos silkės, ilgų ir šiltų pokalbių su tėčiu, vaikystės sniego kvapo ir geros senos eglutės, kurią puošdavo mandarinai, saldainiai ir tikros žvakutės. Žinau, kad šįmet tikrai būsiu bažnyčioje, puošiu eglutę, sėdėsiu su namiškiais prie gausiai nukrauto stalo ir ilgai su jais kalbėsiu.