Nėra lengva tiksliai išsiaiškinti, kiek šiandien Lietuvos gyventojų moka kalbėti tarmiškai, nors naujausi tyrimai rodo, kad apie pusę apklaustų respondentų moka tarmę, o dalis jų teigė, kad norėtų mokėti tarmiškai. Vis dėlto, tarmių gyvybingumą lemia keletas skirtingų faktorių, tokių kaip nuostatos ar perdavimas iš kartos į kartą.

Kažin ar daugelis girdėjęs dzūkus sakant: „Gerau su razumnu pamesc, negu su durnium rasc“ arba „Atbulom rankom darysi, atbulais dancim ir valgysi“. O vakarų aukštaičius klausiant: „Paršokai par šunį, nebeparšoksi par uodegą?“ „Ar arkle biletą tùri, ka eini viduriu gatves?“

Siekiant priminti apie lietuvių kalbos įvairovę lauko reklamos įmonė „JCDecaux Lietuva“ kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) inicijavo kampaniją, kurios metu Lietuvos miestų gatvėse pasirodė daugybė tarmiškų posakių, atkeliavusių iš skirtingų etnografinių regionų atstovų – dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių ir žemaičių – lūpų.

„Pastarąją kampaniją įkvėpė mūsų ankstesnis projektas apie senąją lietuvių kalbą „Dabar išnyks mažiau“. Gatvėse pasirodę tarmiški posakiai sulaukia įvairių žmonių reakcijų ir kelia diskusijų apie mūsų kalbą, jos atvirumą ir lankstumą. Kartais keistai ar net juokingai skambantys tekstai lydi miestiečius keliaujant į darbą ar parduotuvę, laukiant autobuso ar stovint kamštyje. Kampanija tapo puikia proga priminti, kad kiekviena tarmė yra reikšminga identiteto dalis ir nesvarbu, ar esi žemaitis, jau seniai gyvenantis Vilniuje, ar aukštaitis Telšiuose“, – sakė „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Bet tarmės skyla ir dar smulkiau – į patarmes, o šios savo ruožtu gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. VLKK pirmininkė dialektologė dr. Violeta Meiliūnaitė teigia, kad atskirų valstybių tarmių ir bendrinių kalbų santykiai verti gero trilerio, nes iš pradžių, valstybių aušroje, bendrauta kalbų variantais, kuriuos šiandien pavadiname tarmėmis.

M. Savičiūtės nuotr.

„Kuriantis valstybėms ir klostantis socialinėms struktūroms nuolat tenka pasitelkti visuomeninį susitarimą. Bendrinė kalba yra ne kas kita, o visuomeninis susitarimas, bendrasis vardiklis, skirtas susikalbėti iš skirtingų valstybės vietų kilusiems gyventojams. Ir tai pasakytina ne tik apie Lietuvą, tai bendroji schema. Juk ir Dantės „Dieviškoji komedija“ rašyta Toskanos dialektu. Bendrinė kalba dažniausiai kuriama kažkurios iš tarmių pagrindu. Kaip ta tarmė pasirenkama? Priklauso nuo istorinių aplinkybių – gal ta vietovė ekonomiškai stipriausia, todėl jos tarmė laikoma prestižine; gal tos tarmės tekstai labai išsklido po pasaulį; gal toje vietoje įkurta valstybės sostinė... Bet didžiausia klaida, kurią esame linkę daryti – supriešinti tarmes ir bendrinę kalbą. Būtų puiku, jei tarmėse rastume tai, kas papildo, išplečia bendrinę kalbą, o ne suteiktume tarmės kalbėtojai nemokšos kaimiečio etiketę. Juk tarmė terodo, kad esi įsišaknijęs į tam tikrą vietą. Tad tokios etiketės iš esmės prilygsta teiginiui, kad jei esi kilęs iš tam tikros vietos, tai pagal nutylėjimą esi menkesnis nei žmogus iš prestižinio regiono“, – teigė dr. Violeta Meiliūnaitė.

Prie tarmių kampanijos prisidėjo lietuvių kalbą tyrinėjantys specialistai. Vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės Joniškio šnektos pavyzdžius parinko žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė. Žemaitiškus posakius pateikė žemaičių tarmės tyrėjas dr. Juozas Pabrėža. Vakarų aukštaičių (sūduvių) posakiais pasidalijo buvusi Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja Marija Žvinakevičienė. Dzūkiškus pasakymus atrinko Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Vilija Ragaišienė.

Kalbiniu požiūriu Kauno rajono apylinkės skiriasi kur kas labiau, nei manyta iš pradžių, sako Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotoja Laura Brazaitienė. Ji – viena iš 2018–2020 m. vykusio Kauno rajono gyventojų tarmėms skirto projekto tyrėjų.

– Kodėl buvo pasirinktas būtent Kauno rajonas ir jo gyvenvietės?

– Mintis ištirti Kauno rajono savivaldybės teritorijoje egzistuojančius lietuvių kalbos variantus kilo Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovei prof. dr. Danguolei Mikulėnienei.

Nuo XXI a. pradžios Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, suintensyvėjo kalbos (kalbų) variantiškumo tyrimai: šiuo metu daugiau orientuojamasi ne į bendrinę (ar standartinę) valstybinės kalbos atmainą, o į vietinius – regioninius ar dar smulkesnius – variantus, paprastai besiformuojančius tradicinių tarmių pagrindu.

Europos fondų lėšomis Lietuvoje 2011–2014 m. vykdytas mokslo tiriamasis projektas "Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida" parodė, kad Kauno rajono savivaldybės teritorija yra labai svarbi bendrinės lietuvių kalbos raidai – tarpukariu aplink Kauną, kaip laikinąją Lietuvos sostinę, formavosi bendrinės kalbos standarto zona.

Tuo laikotarpiu Kaune telkėsi lietuvių inteligentija. 1922 m. Kaune įkūrus Lietuvos universitetą (jis nuo 1930 m. tapo Vytauto Didžiojo universitetu), atsirado labai palankios sąlygos tyrinėti lietuvių kalbą. Kaunas tapo lituanistikos tyrimų centru. Jame dirbo žymūs kalbininkai: Pranas Skardžius, Antanas Salys, Petras Jonikas ir kiti. Svarbiausius bendrinės kalbos norminimo veikalus čia parašė ir Jonas Jablonskis. Lietuvių kalbos vartojimo sritis labai pasikeitė, kūrėsi kalbos funkciniai stiliai, norminta rašyba, tartis, kirčiavimas, sintaksė, žodynas, ypač terminai. Įkurta Lietuvių kalbos draugija, pradėtas leisti žurnalas "Gimtoji kalba". Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (1919–1939) toliau vyko lenkinimas ir rusinimas, Mažojoje Lietuvoje – vokietinimas, todėl Kaunas tapo bendrinės lietuvių kalbos lopšiu.

XX a. antrosios pusės tradicinių tarmių klasifikacijoje ši zona nebuvo skiriama, nes tradicinė tarmėtyra iki pat XX a. pabaigos buvo orientuota į kaimo vietovių kalbą. Taigi XX a. septintajame dešimtmetyje visos Kauno apylinkės buvo priskirtos vakarų aukštaičiams.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Antano Salio sudarytoje pirmojoje mokslinėje lietuvių tarmių klasifikacijoje dalis teritorijos priskirta ne vakarų, o vidurio aukštaičiams. Šiuos tarmių klasifikacijų skirtumus projekto metu ir norėta patikrinti.

Taip pat siekta nustatyti dabartinės bendrinės kalbos ribas Kauno rajone: kuriose seniūnijose kalbama tarmiškai, o kur dominuoja bendrinė lietuvių kalba. Siejant su anksčiau minėta Kauno regiono svarba bendrinės lietuvių kalbos raidai, šis tyrimas bus svarbus kalbos prognostiniams modeliams.

– Kaip buvo paskirstytos užduotys tarp projekto dalyvių?

– Projekto, vykdyto 2018–2020 m., pradžioje tyrėjų komandą sudarė Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro darbuotojai: prof. dr. Danguolė Mikulėnienė (vadovė), doc. dr. Rima Bakšienė, dr. Laura Brazaitienė ir dokt. Simona Vyniautaitė. Vėliau prie šios grupės prisijungė centro doktorantas Žydrūnas Šidlauskas.

Vakarų aukštaičių kauniškių patarmė, kuria kalbama šiose apylinkėse, yra artimiausia bendrinei kalbai.

Išvykę į ekspedicijas paprastai skirstėmės į grupes po kelis: vieni iš mūsų, seniūnijų darbuotojų lydimi, susitiko ir kalbėjosi su vietos gyventojais, įsirašė kalbos (tarmės) pavyzdžių. Kiti patraukė į ugdymo įstaigas, kuriose, remdamiesi anketomis, aiškinosi jaunuolių požiūrį į kalbos variantus, fiksavo kalbinį vietovės kraštovaizdį, kitaip tariant, fotografavo viešuosius užrašus: antkapius, įmonių pavadinimus, skelbimus, iškabas, tvarkaraščius ir kitus objektus.

Už visokeriopą pagalbą nuoširdžiai dėkojame Kauno rajono savivaldybei, seniūnijų administracijai ir kitiems darbuotojams, mokyklų administracijai ir mokytojams bei mokiniams, bibliotekininkams ir kultūros centrų darbuotojams. Ačiū vietos gyventojams ir visiems pagalbininkams, be kurių geranoriškumo ir nuoširdžios pagalbos šis projektas nebūtų įgyvendintas.

– Kaip vyko bendravimas su pačiais rajono gyventojais?

– Bendravimas su pačiais gyventojais buvo sudedamoji šio kompleksinio tyrimo dalis. Kaip jau buvo užsiminta, rinkome ne tik kalbos faktus. Mus domino ir vietos gyventojų sociokultūriniai tinklai (t.y. kur jie važiuoja dirbti, į kokias mokyklas ir darželius leidžia vaikus, teiravomės apie artimiausias sveikatos apsaugos ir kultūros įstaigas, parduotuves ir pan.). Fotografavome ir kaupėme kalbinio kraštovaizdžio elementus (gatvių ir įmonių pavadinimus, skelbimus, antkapių užrašus). Seniūnijų, vietos bibliotekų ir kitų įstaigų darbuotojų klausėme apie lankytinus objektus, susipažinome su čia saugoma kraštotyros ir istorine medžiaga. Požiūrį į vietinius kalbos variantus aiškinomės apklausdami gimnazistus.

Centras: L.Brazaitienė akcentavo Kauno regiono svarbą – tarpukariu aplink laikinąją sostinę formavosi bendrinės kalbos standarto zona. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip apklaustieji reagavo sužinodami, kad bus toks projektas, kuris atskleis senovės tarmes?

– Nustebdavo, nes, kaip teigė vienas iš jaunųjų vietos kalbinės bendruomenės narių, kalbame "konkrečios tarmės neturėdami". Natūralu. Vakarų aukštaičių kauniškių patarmė, kuria kalbama šiose apylinkėse, yra artimiausia bendrinei kalbai. Todėl sutikti tarmių tyrėją čia, o ne stipria tarmine raiška pasižyminčiuose Telšiuose, Plungėje, Panevėžyje ar Utenoje, buvo kiek neįprasta. Kartu visiems buvo be galo malonu, kad mokslininkų dėmesio sulaukė gimtosios Kauno apylinkės. Ne vienas iš respondentų, pokalbiams jau gerokai įpusėjus, mums patvirtino, kad jų pačių ir aplinkinių kalba, nors ir artima bendrinei kalbai, vis dėlto skiriasi.

– Kaip vyko jūsų ekspedicijos?

– Rengdamiesi tirti vietinius Kauno rajono kalbos variantus, nemažai ruošėmės iš anksto. Tiriamąjį plotą pirmiausia išnagrinėjome "Lietuvių kalbos atlaso" žemėlapiuose. Paaiškėjo, kad jis yra labai nevientisas, išraižytas gausybės izoglosių, arba linijų, kuriomis žymimos kalbinių ypatybių paplitimo ribos.

Norėdami sistemiškiau ištirti šią teritoriją, ją padalijome į smulkesnes dalis: šiaurvakarinę (Čekiškės–Vilkijos), šiaurrytinę (Babtų–Vandžiogalos), pietrytinę (Piliuonos–Samylų) ir pietvakarinę (Garliavos–Ringaudų). Medžiagą rinkome penkių savaitės trukmės ekspedicijų metu. Pavyzdžiui, išvykę į Čekiškės–Vilkijos pusę apsilankėme Čekiškės, Vilkijos ir Vilkijos apylinkių, Batniavos, Raudondvario, Kulautuvos, Kačerginės ir Zapyškio, o patraukę Babtų–Vandžiogalos kryptimi – Babtų, Užliedžių, Domeikavos, Karmėlavos, Neveronių, Lapių ir Vandžiogalos seniūnijose. Penktoji ekspedicija buvo skirta trūkstamai medžiagai surinkti ar sukauptai papildyti.

Prieš kiekvieną ekspediciją susipažinome su areale, į kurį ketinome vykti, jau surinktais ir Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomais kalbiniais duomenis (rankraštiniais šaltiniais, garso įrašais), pasidomėjome kalbiniu jo kraštovaizdžiu (pvz., kiek ir kokių kapinių, kitų objektų esama vietovėje). Tik tuomet planuodavome maršrutą: nuspręsdavome, kur pirmiausia vyksime ir kiek preliminariai ten užtruksime, pasiskirstydavome darbais.

– Kokia nauda buvo padaryti šį projektą jums bei žmonėms?

– Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugoma labai nedaug senosios tarminės medžiagos iš Kauno rajono. Vykdydami šį projektą per keletą metų Tarmių archyvą papildėme gausia nauja lingvistine medžiaga (garso įrašais, kalbinio kraštovaizdžio nuotraukomis, mokinių anketomis ir žemėlapiais). Visi naujai surinkti duomenys yra neįkainojami lietuvių kalbos kaitos ir raidos tyrimams.

Jų pagrindu šiuo metu rengiama mokslo monografija yra neabejotinai svarbi Kauno apylinkių šnektų prognostikai ir tolesniems geolingvistiniams tyrimams. Įdomi ji bus ir paprastam, arba eiliniam, kalbos vartotojui, besidominčiam savo krašto istorija, kalba ir jos ateitimi.

– Tad ar labai skiriasi tarmės Kauno rajone? Ar galėtumėte atpažinti, iš kokio rajono yra gyventojas?

– Paaiškėjo, kad kalbiniu požiūriu Kauno rajono apylinkės skiriasi kur kas labiau, nei manėme iš pradžių. Pavyzdžiui, apie Čekiškę, Vilkiją tebevartojami tradicinių vietinių šnektų variantai, išlaikyta didžioji dalis skiriamųjų tarminių ypatybių.

O štai Garliavos, Samylų apylinkėse greta vartojami ir bendrinės kalbos standartą atitinkantis, ir tarminis kalbos variantai. Išsiskiria Ežerėlio ir Linksmakalnio seniūnijos. Jų gyventojų kalbos specifiką lėmė šių gyvenamųjų vietovių formavimosi ypatumai – abi seniūnijos palyginti jaunos, čia dominuoja gyventojai, atsikėlę iš įvairių Lietuvos kraštų. Šių tiriamųjų kalbą galima vertinti kaip netarminę atsikėlusių gyventojų kalbą.

Dar kitokia situacija išryškėjo nuvykus į Babtų, Vandžiogalos pusę. Tai yra vidurio Lietuvos Kauno–Jonavos ruožo, kuriame tradiciškai vartotas vietinės lenkų kalbos variantas, dalis. Čia tradicinės lietuvių kalbos šnektos pakitusios labiausiai. Daugumos kalbintų pateikėjų vartojamas kalbinis variantas jau neturi tradicinių vietinių šnektų bruožų, tačiau skiriasi ir nuo bendrinės kalbos standarto.

Taigi iš kalbos ypatybių nesunku suprasti, ar kalbama su vietos kalbinės bendruomenės nariu, ar iš kitur atvykusiu asmeniu.

– Kodėl skiriasi rajono gyventojų tarmės, nors žmonės gyvena nedideliu atstumu vienas nuo kito?

– Skiriasi ne tik viena nuo kitos mažai tenutolusiose vietovėse gyvenančių žmonių kalba. Skirtumų galima pastebėti ir tos pačios vietovės atstovų kalboje. Kalbinių (tarminių) skirtumų priežasčių esama įvairių (geografinių, istorinių).

Gamtines kliūtis (Nevėžio upę) tyrėjai yra nurodę kalbėdami apie Kauno apylinkes, ties kuriomis eina kauniškių ir šiauliškių riba, fiksuojamus kalbinius skirtumus. Be to, anksčiau, kai žmonių susisiekimo priemonės nebuvo tokios modernios, didžiulė kliūtis bendrauti buvo ir Nemunas.

Dalį kalbinių skirtumų galėjo nulemti ir istorinė regiono raida, administracinis vietovių susiskirstymas. Dabartinė Kauno rajono teritorija įėjo net į trijų senųjų gubernijų – Kauno, Suvalkų ir Vilniaus – plotus. Juose žmonių kalba taip pat šiek tiek skiriasi.

– Ar daug buvo susidomėjusių savanorių, kurie projekto metu padėjo jums?

– Galima tik pasidžiaugti, kad visokeriopos pagalbos sulaukta ne tik iš Kauno rajono seniūnijų darbuotojų. Projektu susidomėję vietos gyventojai pokalbio dažnai ateidavo kartu su draugais ir kaimynais. Mokytojai ir kiti švietimo darbuotojai, susirinkę į Kačerginėje vykusį projekto seminarą, vėliau maloniai talkino apklausiant aukštesniųjų klasių moksleivius.

Gubernijos: mokslininkų teigimu, dalį kalbinių skirtumų galėjo nulemti ir administracinis Kauno regiono susiskirstymas. / Lietuvių kalbos atlaso nuotr.

– Vandžiogalos pusė yra labiau priskirta vakarų aukštaičiams šiauliškiams, o likusieji – kauniškiams? Dėl ko taip įvyko?

– Kauno apylinkių šnekų sudėtingumas pastebėtas seniai. Kelioms šnektoms būdingomis ypatybėmis ši teritorija išsiskyrė visose iki šiol žinomose lietuvių tarmių klasifikacijose: XX a. septintojo dešimtmečio Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio, XX a. ketvirtojo dešimtmečio Antano Salio ir XIX a. pabaigos Antano Baranausko.

Jūsų minimi Z.Zinkevičiaus ir A.Girdenio tarmių skirstymo kauniškiai ir šiauliškiai (kartu ir Vandžiogalos apylinkės), kaip aukštaičiai, turėjo tarti nepakitusius ie, uo, kaip vakarų aukštaičiai – dvigarsius an, am, en, em ir buvusius nosinius balsius ą, ę.

Apie Čekiškę, Vilkiją tebevartojami tradicinių vietinių šnektų variantai, išlaikyta didžioji dalis skiriamųjų tarminių ypatybių.

Kauniškių šnektoje nekirčiuoti ilgieji ir kirčiuoti trumpieji balsiai paprastai turėtų būti išlaikyti, kirtis neatitraukiamas. O šiauliškių šnektos atstovai atitraukia kirtį, trumpina nekirčiuotus ilguosius ir ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius.

– Kuo ypatinga Samylų seniūnijos gyventojų kalba?

– Šis arealas išsiskiria tuo, kad yra išsidėstęs greta Kauno marių. Šio vandens telkinio sukūrimas turėjo skaudžių padarinių senųjų gyvenviečių likimui. Dėl priverstinės migracijos keitėsi ir vietiniai tarminiai variantai, ir gyventojų kalbinės savimonės modeliai.

Ekspedicijų metu surinkta medžiaga rodo, kad apie Samylus, taip pat Piliuoną iki šiol fiksuojamos ne tik pietinei vakarų aukštaičių kauniškių daliai būdingos ypatybės. Kadangi, formuojant Kauno marias, į šias apylinkes gyventojai buvo atkelti iš įvairių vietų, jų kalboje pasitaiko ir kitų ypatybių, būdingų tolimesnėms gyvenamosioms vietovėms, kurios nebepriklauso Kauno rajonui, pvz., Rumšiškėms, Kruoniui ir kt.

Reikia pasakyti, kad Samylų–Piliuonos apylinkės šiuo metu yra intensyviai tiriamos. Su išsamiai išnagrinėta kalbine jų situacija visi norintys galės susipažinti po kelerių metų projekto dalyvio Žydrūno Šidlausko rašomoje daktaro disertacijoje "Kauno marių užtvindytų gyvenviečių vietinio varianto (re)konstrukcija: realiojo, stebimojo ir atminties laiko perspektyvos".

– Ar kalbos prasme Vilkijos apylinkių seniūnija labai skiriasi nuo Raudondvario seniūnijos?

– Skirtumų esama. Pastebėjome, kad arčiau Kauno miesto esančiose ir didesnę gyventojų migraciją patyrusiose seniūnijose, iš jų ir Raudondvario, vyrauja bendrinei kalbai artimesnis variantas, jame senųjų vietinių šnektų tarminių požymių iš esmės jau nebelikę. Vilkijos apylinkių seniūnija (ne miesto) yra kaimiškesnė, turinti daugiau sėslių gyventojų ir mažiau atvykėlių, todėl ir joje vartojama kalba vertintina kaip tradicinio tarminio varianto tąsa.

– Kas labiausiai patiko vykdant projektą? Ką darytumėt kitaip?

– Tarmėtyrininką visada džiugina galimybė nuvykti į menkai ar ir visai netirtą teritoriją. Bendravimas su vietos šnektos atstovais, prisilietimas prie vietos įstaigose (bibliotekose, muziejuose, bažnyčiose) saugomų dar nepublikuotų dokumentų yra neabejotinai naudingas. Sukaupta nauja, gausi ir įvairi medžiaga tyrėjui leidžia ne tik patvirtinti ar paneigti išsikeltas hipotezes. Išvykų metu sukauptos žinios ne tik plečia jo akiratį, bet ir yra puiki terpė naujoms idėjoms ir naujiems tyrimams. Taigi viską pakartotume ir nieko nekeistume.

Ketvirtadienio vakarą į Dovilų etninės kultūros centrą atėjo pasipuošę vietos žmonės. Filmas, kurio pažiūrėti jie rinkosi, buvo apie mus, lietuvius, kalbančius ta pačia, bet tokia skirtinga kalba, kad žmonės viename, rodos, mažos Lietuvos kampe nesupranta kito pakraščio gyventojų, kai jie kalba tarmiškai.

Filmą autorius kūrė septynerius metus, kalbino daugybę žmonių visoje Lietuvoje, prašydamas tik vieno – prabilti gimtąja tarme.

Vienas pirmųjų A. Baryso pakalbintų žmonių buvo Helmutas Lotužis iš Kisinių kaimo. Šis vyras yra vienas iš nedaugelio natūraliai dar mokančių šišioniškių tarmę. Jis taip pat dalyvavo filmo peržiūroje.

Man labai patiko, kad autorius kalbino paprastus žmones, o ne tuos pačius, kuriuos esame įpratę matyti per televiziją.

Režisierius aplankė visus Lietuvos regionus, kalbino savąja šnekta kalbančius žmones.

Už kadro skambantis Marijaus Žiedo balsas skaitė profesorės Dalios Kiseliūnaitės parašytą tekstą apie tarmes. Juo paaiškinta, kiek ir kokių jų yra.

Vienas filmo herojų pasakojo, kad senatvės ligų paveikti žmonės pamiršta viską, bet ne kalbą, kurios išmoko iš savo mamos.

"Man labai patiko, kad autorius kalbino paprastus žmones, o ne tuos pačius, kuriuos esame įpratę matyti per televiziją. Patiko, kad jie kalbėjo skirtingomis temomis, bet taip, kaip nuo mažens yra išmokę. Ramus kalbėjimas nuteikia maloniai. Nors objektas yra žmonės ir jų kalba, bet parodyta ir nuostabi Lietuvos gamta. Žiūrėdama filmą ne kartą nubraukiau ašarą, bet ne iš skausmo, o iš džiaugsmo, labiausiai jaudina gražūs dalykai", – po filmo peržiūros kalbėjo etnologė Rūta Vildžiūnienė.

Filmas "Visos tarmės gražiausios" keliaus per Lietuvą, jo autorius nusiteikęs parodyti jį nedidelių miestelių žmonėms. Galbūt jį bus galima pamatyti ir per televiziją.

Kauno rajonas – lietuvių bendrinės kalbos lopšys, – taip tvirtina Lietuvių kalbos instituto (LKI) Geolingvistikos centro profesorė, habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, kurios vadovaujama mokslininkų grupė parengė išsamią studiją apie Pakaunėje vyraujančias tarmes.

2018–2019 metais vykusi ekspedicija kitąmet bus tęsiama, o surinkta medžiaga panaudota knygoje, prie kurios leidybos ketina prisidėti ir Kauno rajono savivaldybė.

„Dar liko „baltųjų“ zonų Karmėlavos, Vilkijos apylinkių seniūnijose, bet labiausiai norėtume panagrinėti Samylų seniūniją, kurioje gyvena ir kadaise iš Kauno marių dugno kaimų atsikėlusių žmonių. Turite daugybę lobių, kurie svarbūs visai Lietuvai“, – kalbėjo profesorė, susitikusi su Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu.

Pagal dabartinę lietuvių tarmių klasifikaciją didžioji dalis Kauno rajono teritorijų priklauso Vakarų aukštaičiams kauniškiams, tik Vandžiogalos seniūnija ir dalis Vareikonių apylinkių – Vakarų aukštaičiams šiauliškiams.

D. Mikulėnienė pabrėžė, kad tarpukariu aplink Kauną, kaip laikinąją Lietuvos sostinę, formavosi bendrinės kalbos standarto zona. Šiuo požiūriu dabar išsiskiria Raudondvario, Ringaudų, Akademijos, Garliavos, Karmėlavos, Kulautuvos, Kačerginės, Alšėnų seniūnijos.

Vandžiogala išsiskiria kaip netarminė su kitų kalbų (lenkų, rusų) substratu.

Konferencijoje, kurią suplanuota surengti kitąmet, bus pristatyta mokslinio tyrimo medžiaga. Kauno rajono atstovai taip pat kalbės apie kultūros ir istorijos paveldo išsaugojimą.

„Neabejoju, kad tokie renginiai padės atskleisti mūsų krašto miestelių ir kaimų savitumą, išgryninti vertybes“, – sakė V. Makūnas.

Pavyzdžiui, jeigu apima pyktis, galite sakyti, kad "širdzis užgruvo", jeigu kas nors, paprastai tariant, durnas tapo, sakykite "palos užsisukė", o "dancis skalauc", nesunku atspėti, reiškia gerti ir girtauti, matyt, omenyje turima dzūkiška samanė, o galbūt ir laukinių obuoliukų alus, nes "iš daug ko dar? macnesnio gėrimo ir viskų šaukė vienu vardu – alus". Šie frazeologizmai puošia garsių Lietuvos dzūkų nuotraukomis išmargintą, dzūkiškų gėrimų receptų kupiną sieninį "Dzūkų kalendorų".

Tačiau šiemet asociacija "Vilniaus dzūkuliai" išleido ne tik sieninį, bet ir stalo kalendorių, kuriame gausu šmaikščių dzūkiškų patarlių. "Jeigu šaiminykė, sodzydama svogūnus, laidzia gazus per užpakalį – tai svogūnai bus labai kartūs", – rašoma kalendoriuje, papuoštame retro fotografijomis, vaizduojančiomis įvairias Dzūkijos vietoves: Seinų kunigų seminariją, Kurnėnų mokyklą, Punios piliakalnį, Merkinės turgaus aikštę, Druskininkų pušynus, Kapčiamiestį, Lazdijus.

Kalendorius skelbia ir tai, kad "visų dancys balci, bet nežinia, kas už dantų", "ne tep ropė kepa, kap šikna nori", "neparpūlʼk an pyrmo sniego, ba visų žiemų puolinėsi".

Kalendorių išleidimo proga – trumpas interviu su šiam leidiniui dzūkiškus frazeologizmus atrinkusia kalbininke, dialektologe dr. Asta Leskauskaite.

– Kaip dzūkų tarmė atrodo kitų tarmių kontekste, kokios jos ypatybės?

– Lietuvoje yra dvi tarmės – žemaičių ir aukštaičių, kurios smulkiau skirstomos į patarmes, šnektas, pašnektes. Dzūkai, arba, kaip tarmėtyrininkai sako, pietų aukštaičiai, yra aukštaičių tarmės dalis. Aukštaičių tarmė pagal pasaulio šalis dalijama į tris patarmes – vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius ir pietų aukštaičius.

Kalendorius skelbia ir tai, kad "visų dancys balci, bet nežinia, kas už dantų", "ne tep ropė kepa, kap šikna nori", "neparpūlʼk an pyrmo sniego, ba visų žiemų puolinėsi".

Žinoma, tam tikros dzūkų tarmės ypatybės vienija juos su kitais aukštaičiais, bet esama ir tokių, kurias turi tik pietų aukštaičiai. Pietų aukštaičiai, kaip ir vakarų aukštaičiai, išlaiko dvigarsius an, am, en, em, bet nosinius balsius ą ir ę taria kaip rytų aukštaičiai – ų, į. Taigi pagal vieną minėtą tarminę ypatybę jie yra artimi vakarų, o pagal kitą – rytų aukštaičiams.

Esama ir tokių tarminių ypatybių, kurios pietų aukštaičių šnektose yra beveik arba visai išnykusios. Gražu, kad vis dar gyva kai kurių daiktavardžių dviskaita, pavyzdžiui, "matau du bernuku", "an stalo padėjau du puodu". Vis dėlto tokių formų tepasako vyriausioji karta. O juk seniau buvo vartojama ne tik vyriškosios, bet ir moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaita ("an kiemo matau dvi višti").

Kitas pavyzdys – pietinėje pietų aukštaičių dalyje užfiksuotas ir beveik išnykęs priebalsių s, z ir š, ž painiojimas. Anksčiau Ašašninkų gyventojus, kurie neištardavo žodžio "ešeriukas" ir sakydavo "asarukas", pašiepdami kaimynai net vadino asarukais.

– Ar tarmė vienoda visame Dzūkijos regione, ar skiriasi kiekvienoje vietovėje?

– Nėra tarmės ar patarmės, kuri būtų visiškai vienoda. Skirtumų atsiradimą natūraliai lėmė istorinės, ekonominės bei kitos sąlygos, bendruomenių uždarumas ir sėslumas, kitos priežastys. Juk kadaise, kai susisiekimas buvo menkas, žmonės ir keliavo mažiau nei dabar. Tų, kurie gyveno atskirti upės ar supami miško, kalba kito kur kas mažiau už įsikūrusiųjų judresnėse vietovėse, kurias įvairiais tikslais lankydavo gretimų kaimų ar tolimesnių miestelių gyventojai.

Štai Nemunas – didelė upė, kurią ne bet kas galėjo lengvai perplaukti. Lygindami rytinę ir vakarinę pietų aukštaičių ploto dalį, pastebėsime, kad šios upės vienoje ir kitoje pusėje gyvenantys dzūkai nevienodai taria, pavyzdžiui, balsį o.

– Kokia yra šių kalendorių kalba?

– Kalba, kuria parašyta didesnė dalis kalendorių tekstų, artimesnė vakarinės pietų aukštaičių dalies kalbai. Mes, tarmėtyrininkai, mokslo darbuose garsinei tarminių pasakojimų raiškai atspindėti vartojame specialius transkripcijos ženklus. Bendrinės kalbos rašyba negali tiksliai atspindėti visų tarminių fonetinių ypatybių, tad norėdami, kad žmonės lengvai perskaitytų ir suprastų kalendorių tekstus, pavartojome tik kelis papildomus ženklus.

Atrinkti pietų aukštaičiams būdingi žodžiai, frazeologizmai užrašyti iš įvairių Dzūkijos vietovių, taigi atspindi ne vien jos vakarinę ar pietinę dalį.

– Kiek kalendoriuose esama gyvų, o kiek – tik žodyninių žodžių?

– Asys (šiurkštusis asiūklis), bužys (vabalas), draugė (šeima, šeimyna), draskė (gervuogė) – šie žodžiai ir dabar gyvai vartojami pietų aukštaičių šnektose. O štai tokie žodžiai kaip avynas (avidė), amba (barimas) randami tik žodynuose.

Įvairiuose susitikimuose, kuriuose kalbamasi apie lietuvių kalbos tarmes, įdomu klausytis klausytojų reakcijos. Kartais žmonės sako tam tikrų dzūkiškų žodžių nesą niekada girdėję arba vartojantys juos visai kitomis reikšmėmis. Kodėl taip nutinka? Galbūt žmogus yra kilęs iš tokios vietovės, kur tas ar kitas žodis ir nebuvo vartojamas, gal jį žinojo jo seneliai ir tėvai, bet dabar jau primirštas. Tai natūralu, juk tarmė, kaip ir žmogus, gyvena savo nuostabų gyvenimą ir laikui tekant keičiasi. Ypač aiškiai tai visi pastebime šiandien.

Pavyzdžiui, bobingė, reiškianti juodojo serbento uogą, iki šiol yra gyvas žodis Varėnos rajone, tačiau lazdijiškiai jo nežino. Gražių retų ar užmirštų žodžių yra tikrai nemažai. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos frazeologizmus.

– Kaip vyko patarlių ir frazeologizmų atrinkimo procesas?

– Frazeologizmų paprastai klausdamas lengvai neprisirinksi, nes reikia atidžiai klausytis daug pašnekovų pasakojimų ir juos išsirankioti. Rengiant kalendorių remtasi akademiniu "Lietuvių kalbos žodynu", "Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynu", išleistais tarminiais tekstais ir garso įrašais.

Atrinkti įdomesni frazeologizmai iš pietų aukštaičių ploto, o ne plačiai vartojami visoje Lietuvoje. Darbas buvo netrumpas, bet labai įdomus – ieškai, skaitai, vertini ir nusprendi, kuriuos iš rastųjų pateikti skaitytojui.

Renginyje, į kurį atvyko daugiausia lietuvių kalbos mokytojai, buvo pristatyta LKI parengta studija „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“.  Knygoje pateikti lietuvių kalbos tarmių žemėlapiai ir jų komentarai.

LKI Geolingvistikos centro darbuotojos keliavo po Lietuvą, bendravo su žmonėmis, įrašinėjo jų kalbas, kaupė ir sistemino surinktą medžiagą. Dabar mokslininkės lankosi Kauno rajone, kur vyrauja vakarų aukštaičių patarmė. Šios patarmės pagrindu XX a. pradžioje  formavosi norminė lietuvių kalba.

Seminare dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas džiaugėsi, kad tyrimas padės labiau išryškinti pakaunės miestelių ir kaimų savitumą.

Geolingvistikos centro vadovė, prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė pastebėjo, kad vietos gyventojai gerai žino savo krašto istoriją ir mielai kalba tarmiškai. Profesorė ragino saugoti išnykusių kaimų pavadinimus, kitus vietovardžius, juos įamžinti gatvių, įmonių pavadinimuose. „Buvo smagu sužinoti, kad Zapyškyje veikia „Zapynės“ kepykla, ir keista matyti Kačerginėje įsikūrusį prekybos centrą „Bostonas“, - šypsojosi D. Mikulėnienė.

Dr. Rima Bakšienė kalbėjo apie tarminę įvairovę Kauno rajone. Didžiojoje teritorijos dalyje vyrauja vakarų aukštaičių kauniškių patarmė ir tik Vandžiogalos seniūnijoje, dalyje Babtų, Lapių ir Domeikavos seniūnijų kalbama vakarų aukštaičių šiauliškių patarme. Šios patarmės skiriasi kirčiavimo ypatumais, galūnių trumpinimu, junginių le ir lė kietinimu.

D. Mikulėnienė mano, kad šiuos skirtumus galėjo nulemti lenkų kalbos vartojimas Vandžiogalos – Babtų krašte. Beje, mokslininkės tvirtinimu, pakaunės lenkų kalba labiau gramatiška nei Vilnijos lenkų kalba, kuri yra gudiška.

Dr. Laura Geržotaitė nagrinėjo Lietuvos gimnazistų tarmiškumą. Ji tvirtino, kad jaunuolių tarminė kompetencija pakankama, o tarmiškumas silpnėja, einant iš rytų į vakarus. Bene labiausiai savo tarme didžiuojasi Varėnos dzūkai, o štai alytiškiai mano, kad jų tarmė nepakankamai graži.

Geolingvistikos centro darbuotojos pakvietė į talką mokytojus ir mokinius. „Mums norėtųsi pakalbinti vyresnio amžiaus žmones, įrašyti kuo daugiau tarmių, patarmių ir šnektų“, - sakė D. Mikulėnienė. Mokslininkė tiki, kad tarmės yra kultūros vertybė, kurią, nors ir kintančią, mes privalome perduoti savo vaikaičiams.

Pirmoje vietoje – tarmės

Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovės Loretos Vaicekauskienės teigimu, ypač svarbu tai, ką žmonės patys mano apie kalbą, kadangi būtent tai ir keičia kalbines praktikas. Instituciniai sprendimai švęsti tarmių metus ir gerbti įvairių miestų bei miestelių šnektas neapsaugo pastarųjų nuo nykimo ir žmonių nenoro jomis kalbėti viešose erdvėse. Tad savo tyrimo lauku kalbininkė pasirinko Lietuvos moksleivių sąmoningą ir pasąmoningą požiūrį į lietuvių kalbos šnektas.

"Norint išsiaiškinti, kokį santykį su tarmėmis žmonės iš tikrųjų turi ir kas daro tam įtaką, pravartu išanalizuoti du kalbėtojų sąmonės lygius. Sąmoningai žmonės kontroliuoja tai, ką sako, tačiau pasąmoningai jaučia poreikį su kuo nors tapatintis", – paaiškino ji.

Tyrimas, kuriame dalyvavo paaugliai moksleiviai, vyko įvairiose Lietuvos mokyklose ir atskleidė daugiau, negu buvo galima tikėtis. Tiriant mokinių sąmonės lygį jų buvo paprašyta sureitinguoti Lietuvos miestų šnektas pagal labiausiai patinkančią. Rezultatai parodė, kad dauguma mokinių pirmenybę teikia gimtajai tarmei, o antrą vietą skiria bendrinei kalbai.

"Iš teorijos žinome, kad vykdant apklausą dauguma respondentų renkasi atsakyti "taip, kaip reikia" užuot taip, kaip iš tikrųjų galvoja. Šiuo atveju tai būtų mokyklos ideologijos palaikymas ir pirmos vietos skyrimas bendrinei kalbai, tačiau mokiniai dažniau į pirmą vietą iškeldavo savo tarmes", – atskleidė L.Vaicekauskienė.

Anot jos, įdomu ir tai, kad tyrimo metu išryškėjo aiškus lyčių pasiskirstymas. Vaikinai demonstravo akivaizdų lojalumą gimtajai tarmei, o merginos tarsi negalėdavo apsispręsti – bendrinei kalbai, gimtajai tarmei ir Vilniaus miesto šnektai jos skyrė panašų skaičių taškų.

"Suprantama, kad mokiniai reitingavo įvairiai, tačiau išvedus rezultatų vidurkį, pamatėme aiškius pasikartojimus – pasakojo L.Vaicekauskienė. – Vis dėlto dviejuose miestuose merginos savo tarmėms masiškai skirdavo paskutines sąrašo vietas. Ar galite atspėti, kokie tai miestai?"

Stereotipų galia

Pasirodo, kad būtent Šiauliuose ir Panevėžyje moksleivės mažiausiai norėjo turėti sąsajų su savo gimtąja tarme.

"Kodėl? Atsakymo reikėtų ieškoti šių miestų stereotipuose, – paaiškino L.Vaicekauskienė. – Panevėžys ir Šiauliai niekaip neatsikrato treninguoto vyruko su beisbolo lazda įvaizdžio. Viešojoje erdvėje šie miestai dažnai šaržuojami kaip nesaugūs ir kupini nelegalios veiklos. Neretai iš jų ir vietinių gyventojų pasišaipoma. Šie du miestai kartu su savo tarmėmis visuomenėje turi ryškią asociaciją su vyriškumo atributais, todėl merginoms tai nėra artima."

Kitas tarmes abiejų lyčių mokiniai iškėlė į sąrašo viršų kaip gražiausios kalbos pavyzdį. Tačiau jei tarmės taip gerbiamos, kodėl tada jomis drovimasi kalbėti? "Atsakyti į šį klausimą mums padėjo moksleivių pasąmonės analizė, nuo kurios tyrimas ir prasidėjo", – atskleidė kalbininkė. Pasak jos, faktas, kad respondentai sąmoningai įvardijo savo tarmes kaip labiausiai jiems patinkančias, dar nereiškia, kad ir jų pasąmonė taip mano.

Vienas svarbiausių aspektų, anot L.Vaicekauskienės vykdant tyrimą – užtikrinti, kad mokiniai nesuprastų, kad tyrėjams rūpi kalba. Todėl skambinant į mokyklas ir prašant galimybės atlikti tyrimą, jis buvo įvardytas kaip sociologinis. Taip tiek mokytojams, tiek mokiniams tikrasis tyrėjų tikslas išliko paslaptimi.

Iš pradžių mokiniams paklausyti buvo pateikiama dvylika trumpų įrašų. Keturiuose įrašuose skambėjo bendrinė kalba, keturiuose vilnietiška tarmė, o likusiuose miesto, kuriame tyrimas buvo atliktas, šnekta. Tačiau šių tarmių atmainos nebuvo ryškios ir lingvistinių kompetencijų neturintis asmuo vargiai galėtų jas vienas nuo kitos atskirti. Pateiktuose įrašuose vaikinai ir merginos kalbėjo apie tai, koks jų manymų turėtų būti geras mokytojas.

Visoje Lietuvoje tyrimo rezultatai buvo vienodi – kalbėtojai, kurių balse buvo girdima bent truputėlis tarmės, buvo nuvertinti kaip mažiau protingi, įdomūs ar šaunūs.

Anot L.Vaicekauskienės, įrašų turinys buvo visiškai suvienodintas – išimta bet kas, kas galėtų sukelti neigiamų asociacijų. Išklausę įrašus mokiniai turėjo įvertinti girdėtus asmenis – jie pasirodė protingi, įdomūs, o gal kieti? "Patys to nežinodami moksleiviai atliko sudėtingiausią fonetinę analizę, – stebėjosi tyrėja. – Mūsų smegenys yra tikras stebuklas – sąmoningai negebėdami atskirti pateiktų kalbos atmainų, paaugliai įrašus vis tiek išrūšiavo pagal tarmes."

Visoje Lietuvoje tyrimo rezultatai buvo vienodi – kalbėtojai, kurių balse buvo girdima bent truputėlis tarmės, buvo nuvertinti kaip mažiau protingi, įdomūs ar šaunūs. "Moksleiviai nežinojo, kad mums rūpi pati kalba, o ne jos turinys ir neturėjo reikiamų kompetencijų, kad gebėtų suprasti, jog kai kuriuose įrašuose buvo kalbama tarmiškai. Vis dėlto nežymia tarme šnekėję kalbėtojai jiems pasąmoningai atrodė mažiau protingi", – nuostabos neslėpė kalbininkė.

Pasąmonės slėpiniai

Pasak jos, įdomu ir tai, kad Vilniaus tarmė su bendrine kalba viso tyrimo metu stipriai konkuravo. Kalbėtojai, kurie kalbėjo bendrine kalba, buvo įvertinti kaip rimti, protingi, kompetentingi, tačiau Vilniaus tarmės atstovai moksleiviams atrodė įdomūs ir kieti. Tai susiję su sostinės ir buvimo jos gyventoju prestižu.

"Vėliau moksleivių klausėme, kaip jie mano, iš kur kalbėtojas yra kilęs. Jeigu mokiniai galvodavo, kad iš Vilniaus, jam skirdavo daugiau balų, – pasakojo L.Vaicekauskienė. – Bet kokiu atveju, buvo patvirtinta teorija, kad vertindami sąmoningai moksleiviai iškeldavo tarmę, o pasąmoningai jiems labiau imponuodavo bendrinė kalba."

Pasak tyrėjos, tai galėtų būti atsakymas, kodėl tarmės po truputį nyksta: niekas nenori skambėti kaip mažiau įdomus ar protingas. L.Vaicekauskienės manymu, išeitis iš šios situacijos yra tik viena – paneigti bendrinės kalbos, kaip vienos teisingos šnektos mitą.

"Iš tikrųjų esti kelios geriausios kalbos. Tarmės palaiko vietos tapatybę, o bendrinė kalba pasitarnauja kalbant išėjus iš tarminių regionų. Nė viena jų nėra prastesnė už kitą, – sako ji. – Kita vertus, svarbu ir legalizuoti kalbėjimą tarmėmis viešojoje, prestižinėje erdvėje."

Anot lingvistės, paviršiniu lygiu tam tikrų pokyčių jau vyksta, tačiau to per maža. "Prie žmonių požiūrio pokyčių ir Šiaulių regiono atgimimo smarkiai prisidėjo rašytojo Rimanto Kmitos romanas, parašytas šiaulietiška tarme. Tačiau ar tokių veiksmų užteks pakeisti žmonių pasąmonę, nežinau, – abejoja ji. – Pasąmoningos asociacijos su tam tikros tarmės kalbėtojais itin svarbios. Jau aptarėme situaciją su Panevėžio ir Šiaulių tarmėmis, o štai padėtis su vilnietiška tarme – atvirkštinė. Sostinės gyventojai visuomenėje turi tam tikrą prestižą, tad jį įgauna ir kalba."

Pasak L.Vaicekauskienės, Vyriausybės bandymai keisti požiūrį į tarmes švenčiant tarmių metus ar panašiais metodais, nepadarys reikiamo poveikio.

"Valstybė staiga nutaria, kad dabar švęsime Tarmių metus, todėl apsivilksime tautiškus drabužius ir kepsime bobutės pyragus. Kaip tai gali sudominti jaunimą – juk viskas pateikta per daug instituciškai ir nepatraukliai. Daug svarbiau yra tarmėms atverti prestižines viešąsias erdves – bent jau per Tarmių metus. Tegul koks nors laidos vedėjas veda laidą tarmiškai, žurnalistai rašo straipsnius sava šnekta – tai suteiks tarmėms tam tikro legalumo viešojoje erdvėje. Tačiau kol kas tarmės televizijoje skirtos tik pajuokauti, o kas norės iš savęs daryti klouną?" – pabrėžia ji.

Pasak kalbininkės, didžiulis laimėjimas būtų pasiekti, kad pradinių klasių mokiniams mokykloje nebūtų draudžiama kalbėti ir rašyti savo gimtąja tarme.

Apie dešimtojo dešimtmečio gyvenimą Šiauliuose pasakojantį romaną, 2017-ųjų "Metų knygos" rinkimuose pripažintą geriausia metų knyga suaugusiesiems, – pokalbis su pačiu rašytoju. Šnekėtasi ne tarmiškai, tačiau apie tarmes ir šnekamosios kalbos vietą Lietuvoje, skirtumus tarp ano meto ir dabartinės visuomenės.

– Lietuvoje panašių bandymų parašyti romaną vien šnekamąja kalba iki šiol nebuvo. Tačiau prieš porą metų kartu su šveicaru kalbininku Markusu Roduneriu išvertėte tarmiškai parašytą Šveicarijos rašytojo Pedro Lenzo romaną "Čia aš Varatarius" į šiaulietišką kalbą. To paties pavadinimo spektaklyje taip pat kalbama tik šiaulietiškai. Radote panašumų tarp Berno ir Šiaulių?

– Negalima teigti, kad Lietuvoje nėra tarmiškai parašytų knygų. Ilgai neieškoję tikrai rasime žemaitiškų ar aukštaitiškų kūrinių. Tokias knygas rašo ir profesionalūs literatai, pavyzdžiui, poetas Vladas Braziūnas arba literatūrologė Viktorija Daujotytė, kuri išleido net tris žemaitiškos poezijos knygas. Tačiau, taip, vien šnekamąja miesto kalba parašyto romano dar nebuvo. Net nežinau, kas paskatino rašyti būtent šiaulietiškai, taip išėjo tiesiog natūraliai. Pagrindinis personažas yra Šiauliuose gyvenantis jaunas vaikinas, o knyga parašyta pirmuoju asmeniu – daugiausia aprašoma tai, kas vyksta jo galvoje, tad tame monologe, tiesioginiame kalbos sraute, tarmiškumas visiškai natūraliai įsipaišo. Man asmeniškai labai jau dirbtinai atrodo, kai kūrinyje tam tikri žodžiai aplipdomi kabutėmis ar paryškinami kursyvu. Kita vertus, jeigu knygos siužetą pasakotų trečiasis asmuo, tarmiškai užrašyti būtų galima tik dialogus.

Šnekant apie Šveicarijos šnekamąsias kalbas, turiu pastebėti, kad jos visos turi ryškius skirtumus. Pas mus bendrinės kalbos įtaka jau yra didžiulė, tarmių skirtumai vis mažėja, tačiau Šveicarijoje viskas kitaip. Bendrinė kalba šioje šalyje yra vokiečių – tai yra rašto kalba, ji taip pat vartojama radijuje, televizijose, ja šneka vieši asmenys. Tačiau kitose sferose karaliauja įvairiausios tarmės ir miestų šnektos. P.Lenzo knyga "Čia aš Varatarius" yra parašyta Berno tarme. Galima rasti daugybę jos vertimų, ji netgi yra išversta į bendrinę vokiečių kalbą, kadangi tikrai ne visi vokiečiai supranta šią šnektą. Būtent M.Roduneriui, kurio gimtoji tarmė kaip tik ir yra Berno, kilo idėja šią knygą išversti į šiauliečių kalbą. Šis kalbininkas daugiau negu 20 metų gyveno Šiauliuose, todėl ir buvo pasirinkta ši tarmė – juolab kad Bernas ir Šiauliai panašūs savo proletariškumu ir kitais aspektais. M.Roduneriui pradėjus versti, netrukus prisijungiau ir aš. Versdami stengėmės išlaikyti devintojo dešimtmečio pabaigos – dešimtojo dešimtmečio pradžios kalbą, kad ji sutaptų su laikmečiu, aprašomu knygoje. Aišku, ne viską pavyko visiškai tiksliai perteikti – romane yra įvairių tik šveicarams suprantamų aspektų, kurių neperteiksi nei šiaulietiškai, nei bendrine lietuvių kalba, kadangi neturime tokių žodžių ar frazių.

– Tarmėmis parašytus romanus sunku išversti į užsienio kalbas. Tačiau galbūt "Pietinia kronikas" vieną dieną bus išverstos, kaip ir "Čia aš Varatarius"? Kaip manote, galbūt kas nors užsidegs idėja jūsų romaną išversti ir į bendrinę lietuvių kalbą?

– Tiesą pasakius, romanas šiuo metu jau yra verčiamas į šnekamąją ukrainiečių kalbą. Ukrainoje taip pat nėra vienos šnekamosios jaunimo kalbos, visi regionai kalba skirtingai. Kadangi vertimo idėja užsidegė vertėja iš Donbaso regiono, pasirinkta būtent šio regiono šnekta. Tai reiškia, kad išverstame variante bus daugiau rusicizmų negu įprasta, bet man atrodo, kad romanui tai visai tinka. Yra idėjų ir apie vertimus kitomis kalbomis, bet kol kas viskas tebėra pradinės stadijos. Esame šnekėję su vienu vokiečiu leidėju, tad ateityje galima tikėtis vertimo ir į kurią nors vokiečių miesto tarmę. Taip pat viename Šveicarijos žurnale turėtų pasirodyti ir publikacijų su romano ištraukomis visomis Šveicarijos oficialiomis kalbomis.

Vertimas į bendrinę lietuvių kalbą? Būtų tikrai įdomu, tačiau nesu tikras, ar to tikrai reikėtų, gal užtektų kokio nors žodynėlio. Manau, kad romane neaiškūs galėtų būti tik kai kurie žodžiai – tie, kurie labiausiai būdingi šiauliečiams arba jau iš kalbinės vartosenos išnykęs slengas. Iš tikrųjų skaitytojai pateikia įvairių atsiliepimų – vieni sako, kad viskas tikrai aišku ir suprantama, kiti teigia visiškai negalintys suprasti romano kalbos, tačiau tokių pasitaiko retai.

– Kaip vyko šiaulietiškos tarmės užrašymo procesas knygoje? Juk turėjote apgalvoti, kaip užrašyti kai kurias kalbos formas ar žodžius taip, kad suprastų ne tik šiauliečiai. Galbūt rašymo procese teko nemažai kartų keisti kalbą, gludinti ją? O gal tiesiog užrašėte tarmę tokią, kokią ją pažįstate, ir per daug nesukote sau galvos?

– Kadangi romanas pasakoja apie 1990-uosius, vartojau to laikmečio šneką, netgi kai kurias savo tėvų kartos gramatines formas. Rašant man norėjosi kuo daugiau šiaulietiškumo, tačiau tai nėra labai tikslus dokumentinis kūrinys, nors jame galima rasti ir tam tikro leksinio vintažo. Kūrybinio proceso metu iš tikrųjų buvo iškilę klausimų dėl kai kurių garsų rašybos, tad galiausiai rašymą pasukau taip, kad skaitytojui tiesiog būtų lengviau skaityti. Bet kokiu atveju ne viską įmanoma užrašyti taip, kaip ištariama. Pavyzdžiui, sunkumų sukėlė šiaulietiški balsiai – juk šioje šnektoje nėra grynų "ė" ar "ie", bet yra tam tikras garsas tarp šių dviejų balsių. Lygiai taip pat ir su balsiais "o" ir "uo". Tačiau juk nepradėsi visko žymėti it kokiame dialektologijos vadovėlyje, nes tada žmonės tikrai neperskaitys. Kai nusprendžiau įskaityti ir garso knygą, pagalvojau, kad čia ir bus tas variantas, kuriame pateiksiu šiaulietišką kalbą tokią, kokią prisimenu.

– Pats esate lietuvių filologas. Lietuvoje vis dar turime keistą santykį su savo normine ir nenormine kalba. Institucijos, besistengdamos ginti taisyklingą, vadinamąją teisingąją kalbą, neretai perlenkia lazdą, o įvairios tarmės ir šnektos tarsi nustumiamos kaip kaimo žmonių kalba. Kaip manote, ar kada nors įmanoma lietuvių bendrinės kalbos ir įvairių tarmių sintezė? Ar tikrai reikia stumti tarmes iš viešojo gyvenimo, tarsi tai būtų blogis?

– Tarmės oficialiai tarsi ir nėra blogis – juk švenčiame tarmių metus, džiaugiamės jų įvairove. Tačiau man tai atrodo šiek tiek apsimestinis dalykas, kadangi vertiname tik tas tarmes, kurios yra labai senos, nepaliestos šiuolaikinės įtakos, o miestų kalboms visiškai neskiriame dėmesio ir čia ta įvairovė jau pasidaro nebesvarbi. Šis dviveidiškumas ir bendrinės kalbos dominavimas man nepatinka.

Gaji nuostata – jeigu kalbi tarmiškai, esi neišsilavinęs. Šnekamoji kalba neturi jokio prestižo, o mano romanas ir buvo tam tikras bandymas paklausti žmonių, kodėl nekalbame tarmiškai.

Pastebiu, kad lietuviams yra įvarytas labai didelis kompleksas, kad mes nemokame taisyklingai kalbėti. Tačiau bendrinė kalba yra visiškai dirbtinė ir natūraliai ja niekas nekalba. Tad manau, kad turėtume šiek tiek daugiau šnekėti apie tikrąją jos vietą visuomenėje. Juk daugeliui žmonių pabaigus vidurinę ar universitetą bendrinės kalbos nelabai ir reikia – nei jie bus žurnalistai, nei televizijos diktoriai ar vieši asmenys. Tačiau gaji nuostata – jeigu kalbi tarmiškai, esi neišsilavinęs.

Šnekamoji kalba neturi jokio prestižo, o mano romanas ir buvo tam tikras bandymas paklausti žmonių, kodėl nekalbame tarmiškai. Manau, kad daugelis tiesiog jaučia visuomenės spaudimą. Tačiau pastebiu ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, Šiauliuose žmonės tikrai pradėjo daugiau kalbėti šiaulietiškai. O vykstant įvairioms miesto šventėms visada atsiranda šiaulietiškų užrašų. Rašytinės tarmiškos kalbos pastebiu ir socialiniuose tinkluose. Man atrodo, žmonės po truputį pradėjo keisti požiūrį į savo kalbą ir šneka taip, kaip jiems malonu. Savo gyvenime taip pat pastebiu vieną aspektą – tarkime, Vilniuje susitinki draugą ir kalbi bendrine kalba, bet, išsprūdus porai šiaulietiškų žodžių, užplūsta visai kitokia nuotaika, visi iš karto persijungia į tarmę ir pats bendravimas pasikeičia į smagesnį, intymesnį. Žmogui šie dalykai labai svarbūs, tad privalu neužmiršti tos kalbos, su kuria užaugai. Tai, kad tarminė kalba turi tam tikrą autentikos krūvį, yra akivaizdu iš skaitytojų reakcijos į knygą.

– Galbūt dėl to romanas taip išpopuliarėjo – žmonės atpažino save, savo kalbą?

– Taip, žinoma. Iš pradžių jutau nemažą riziką, kad knygą skaitys tik žmonės iš Šiaulių, tačiau ji artima daugeliui. Neretai knygų mugėje ar kur nors kitur paklausiu pirkėjų, kuo knyga juos sudomino, nors jie – ne šiauliečiai. Skaitytojai atsako, kad tuo, kad tai pirmoji knyga Lietuvoje, parašyta taip, kaip žmonės kalba, nesvarbu, kad tai ne tavo tarmė.

Papildant mintį apie kalbos prestižą, manau, kad prie tarminės kalbos supratimo, kaip neišsilavinusio žmogaus bruožo, smarkiai prisideda ir populiarioji kultūra. Visos tos humoristinės laidos ir komiški personažai, šnekantys tarmiškai, šį mitą tik dar labiau pastiprina. Personažas televizijoje kalba tarme ir tai jau savaime juokinga, jam net nieko daugiau daryti ir nebereikia. Visa tai lemia, kad į įvairias šnektas vis dar žiūrime kaip į žmogaus siaurumą ir provincialumą, nepriklausomai nuo to, ką jis iš tikrųjų sako. Knyga šį mitą ir bandžiau sulaužyti.

– Romane aprašomi 1993–1996 m. Šiauliai. Veiksmas vyksta neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kurioje buvo visko: ir organizuoto nusikalstamumo, ir visokeriopo atgimimo. Aprašomais metais pats, kaip ir romano herojus, buvote neseniai pilnametystės sulaukęs vaikinas, gyvenote Šiauliuose. Rašydamas romaną ieškojote to laikotarpio spaudos, kalbėjotės su bičiuliais ir pažįstamais, kad atgaivintumėte to meto šiaulietišką šnektą ir tuomečius įvykius. Ar daug kas buvo pasimiršę? Ką prisiminėte, kas jau buvo nugrimzdę užmarštin?

– Taip, bandžiau prisiminti tą šnektą, bet kokių nors šaltinių, kuriose būtų užfiksuota to meto šnekamoji kalba, mes neturime. Tad vienintelis būdas atkurti to laikmečio kalbą yra tavo paties ir draugų prisiminimai. Tiesa, ieškodamas informacijose senuose laikraščiuose radau užuominą, kad daugmaž 1994-aisiais Šiauliuose veikusi kalbos draugija paprašė moksleivių parašyti rašinius tokia kalba, kokia jie kalba kasdienybėje. Susiradau tuomečius konkurso organizatorius, tačiau jokio archyvo jie neturėjo. Tais laikais, kai tik pradėjo steigtis privačios radijo stotys, visi jaunuoliai norėjo būti radijo stočių vedėjais. Tad, jeigu turėdavai namuose mikrofoną ir įrašantį magnetofoną, susėsdavai su draugu ir įrašinėdavai radijo laidas. Vieną tokią neišsimagnetinusią kasetę man pavyko rasti. Buvau įsitikinęs, kad tai bus nuostabus kalbos šaltinis, bet nieko gero iš jos man vis dėlto nepavyko išpešti.

Tačiau iš tikrųjų buvau labai daug ką pamiršęs, juk praėjo virš dvidešimt metų. Užtenka rasti kokių nors senų nuotraukų ar daiktų, kad suprastum, kaip stipriai viskas pasikeitė. Iš skaitytojų taip pat neretai sulaukiu atsiliepimų, kad tik skaitydami knygą jie suvokė, kokie didžiuliai pokyčiai įvyko mūsų gyvenimuose ir mumyse pačiuose. Kai tu prisimeni tų laikų telefonus, madas, muziką, buitį, supranti, kad dabar viskas yra visiškai kitaip. Vartant to meto spaudą irgi neretai tenka nustebti, kad kokie nors įvykiai vyko tada, nes tau atrodė, kad jie vyko visai kitu metu. Tikrai įdomu prisiminti laikotarpį, kai įvedė litus, bandai įsijausti į savo tuometę būseną, paklausinėji draugų, kaip jiems tuo metu viskas atrodė. Aš tai vadinu smulkiąja antropologija, nes tokie tyrinėjimai labai daug pasako apie visuomenę ir jos pokyčius.

Dar vienas įdomus aspektas yra greitas šnekamosios kalbos keitimasis. Neretai atrodo, kad kaip mes šnekėjome prieš 20 metų, taip ir tebešnekame, tačiau iš tikrųjų kai kurie žodžiai ir posakiai visiškai nebevartojami. Pavyzdžiui, žodis "kurtkė" tuo metu buvo visiškai normalus ir tau net į galvą nebūtų šovę sakyti "striukė". Tačiau dabar jau niekas nebesako "kurtkė". Atrodo, kad 20 metų nėra labai daug, bet manau, kad mes per mažai fiksuojame pokyčius. Romanas ir buvo bandymas parodyti, ką mes prarandame nykstant šnekamajai kalbai, nes per ją labai gerai atsiskleidžia žmogaus mentalitetas ir požiūris į įvairius dalykus. Deja, tokių šaltinių beveik neturime.

Sausakimšoje salėje skambėjo tarmiškai skaitomi kūriniai, dainos. Renginyje pastebėta: nors Kauno rajonas neturi išskirtinės tarmės, jį iš visų pusių supa tarmiškai šnekantys regionai.

Konkurso komisijos pirmininkas Gaudentas Kurila džiaugėsi, kad konkursas nuolat auga ir šiais metais jam buvo pateikta daugiau kaip 100 kūrinių. Tradiciniu tapusio konkurso sumanytojas ir organizatorius – raudondvarietis etnografas, bardas Algirdas Svidinskas.

Pirmos vietos laimėtoju moksleivių kategorijoje tapo Mažosios Lietuvos atstovas Augustas Reikertas. Antra vieta atiteko aukštaičiui Algirdui Pauliukėnui, trečia – Jurgitai Pauliukėnaitei.

Suaugusiesiems šiemet nebuvo skiriamos prizinės vietos, tačiau išrinkta dešimt geriausių autorių. Tai – sūduvė Marytė Rastupkevičiūtė, dzūkė Danutė Kurkulionienė, aukštaičiai Romualdas Šimkūnas, Adelė Maknevičienė, Jolanta Gegelevičiūtė, Vilija Jurėnienė, Milda Krasauskienė, Pranas Zemlevičius, žemaičiai Augenijus Zabitis ir Dalia Zabitienė.

Šventėje dalyvavo ir tarmiškai visus sveikino Lietuvos mažųjų kultūros sostinių atstovai iš Punios, Priekulės, Palūšės, Paežerių.

Po Lietuvą jau kurį laiką keliauja spektaklis „Čia aš, varatarius“. Jis ne tik rodomas netradicinėse erdvėse – dažniausiai kavinėse – bet ir išsiskiria savo kalba, nes Pedro Lenzo romanas, pagal kurį pastatytas spektaklis, buvo išverstas iš šveicariško dialekto ne į bendrinę lietuvių kalbą, o į šiaulietišką patarmę.

„Aš pats esu, galima sakyt, kieme užaugęs, gatvėj, tai iš esmės man labai artima ta ne literatūrinė kalba. Aišku, ir literatūrinė kalba man irgi artima. Skaitau ir kitas knygas, ne tik slengu parašytas. Aš manau, tai praturtina. Ypač lietuvių literatūroje tai yra visiška naujovė. Pavyzdžiui, ta Pedro Lenz knyga, pagal kurią aš ir stačiau spektaklį, Šveicarijoje tai yra visa, kaip čia pasakyt, mada – net ne mada, o tendencijos. Visoje Šveicarijoje yra tendencija šnekamąja kalba – kiekvienas, ar ten regionas savąja kalba rašo knygas, stato filmus, spektaklius“, – sakė spektaklio „Čia aš, varatarius“ režisierius Antanas Gluskinas.

„Originalas yra Berno tarme ir tarsi norėjosi tarmiškumo, regionalumo tam tikro. Bet, be abejo, kad jis priartina – tiesiog daug dalykų nereikia kurti, žmonės atpažįsta iš kalbos. Ir ne tik šiauliečiai. Jie tiesiog pažįsta tikrą gyvą žmogų. Man atrodo, kad labai dažnai teatre, o ypač kine lietuvių kalba, ta bendrinė, taisyklinga, švari kalba skamba labai dirbtinai ir žmonės dėl to savęs ten neatpažįsta,“ – teigė P. Lenzo romano „Čia aš, varatarius“ vienas iš vertėjų Rimantas Kmita.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Loreta Vaicekauskienė pabrėžia, kad Lietuvoje nėra jokio draudimo ar suvaržymų, kad nebūtų galima rašyti savo kūrinių tarme ir būtent tokiai kūrybai šiaip jau gana griežta mūsų valstybinės kalbos politika duoda gana daug laisvės. Mokslininkės įsitikinimu, klestėti tarmėms, patarmėms ir šnektoms labiau kliudo ne kalbos prievaizdai, o pačių gyventojų stereotipai.

„Bendrinė kalba, standartinė kalba yra išsimokslinusių žmonių, miestiečių kalba. Kas yra iš karto „aukštas, aukšta“ vertė, o vat mūsų regioninė, labiau kaimietiška, labiau tinka privačiam bendravimui. Ir žmonės gali teigti tau, kad aš ją labiausiai mėgstu, gerbiu, jinai man pati gražiausia yra, bet pasirinkti nešnekėti ja netgi savo miestelyje su, sakysim, gydytoja, nes „ką apie mane pagalvos“, kad aš koks gal neišsilavinęs“, – kalbėjo VU docentė, Lietuvių kalbos instituto mokslininkė Loreta Vaicekauskienė.

Pirmąją išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją paskelbė Antanas Baranauskas. Buvusiame Kauno gubernijos plote tada jis išskyrė 11 tarmių.