Gydytoja infektologė profesorė Raimonda Matulionytė sako, kad  didžiausia problema, su kuria susiduriama Lietuvoje, yra tai, jog nemaža dalis asmenų, kuriems nustatytas ŽIV, nesikreipia į specialistus ir nepradeda gydymo.

„Pacientų, kuriems kada nors Lietuvoje nustatyta ŽIV, besilankančių gydymo įstaigose, yra mažiau negu pusė, vadovaujantis oficialia statistika. Tai iš tikrųjų yra labai blogas rodiklis, (...) Europos regione pats blogiausias“, – atskleidė R. Matulionytė.

Lietuvoje ŽIV infekuotais bei AIDS sergančiais asmenimis ir jų artimaisiais rūpinasi asociacija „Demetra“ šiais metais jau atliko beveik 8 tūkst. ŽIV testų ir iki metų pabaigos planuoja ištirti daugiau nei 15 tūkst. gyventojų.

Remiantis UNAIDS bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje iki 2022 metų  lapkričio iš viso registruota beveik 4 tūkst. ŽIV užsikrėtusių žmonių. Šis virusas sukelia AIDS ligą, kuri kasmet nusineša apie 100 gyvybių.

Tačiau UNAIDS įspėja, kad ligos plitimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei pasaulio lyderiai imsis atitinkamų pastangų.

„AIDS galima sustabdyti iki 2030 metų“, – pareiškė UNAIDS, pristatydama planą dėl investicijų, įrodymais pagrįstos prevencijos ir gydymo bei nelygybės, kuri šiuo metu stabdo pažangą, mažinimo.

Anot UNAIDS, AIDS plitimo sustabdymas yra kiekvienos valstybės politinis ir finansinis pasirinkimas. 

„Sėkmė įmanoma – šį dešimtmetį“, – teigė UNAIDS vykdomoji direktorė Winnie Byanyima (Vini Bjanjima).

Pirmą kartą 2015 metais JT užsibrėžė tikslą iki 2030-ųjų panaikinti AIDS keliamą grėsmę visuomenės sveikatai.

W. Byanyima pabrėžė, kad didžiausia pažanga kovojant su ŽIV virusu, sukeliančiu AIDS, padaryta tose šalyse ir regionuose, kurie investavo į šio viruso plitimo sustabdymą.

Ji minėjo Rytų ir Pietų Afriką, kur nuo 2010 metų naujų ŽIV infekcijos atvejų sumažėjo 57 procentais.

Botsvana, Esvatinis, Ruanda, Tanzanija ir Zimbabvė jau pasiekė vadinamuosius 95-95-95 tikslus.

Tai reiškia, kad 95 proc. ŽIV užsikrėtusiųjų žino apie savo būklę, 95 proc. žinančiųjų, kad yra užsikrėtę ŽIV, gauna gyvybę gelbstintį antiretrovirusinį gydymą, o 95 proc. gydomų žmonių yra pasiekę viruso slopinimo lygį.

Mažiausiai 16 kitų šalių jau beveik įgyvendino šį užsibrėžtą tikslą.

Tarp jų – aštuonios Užsachario Afrikos šalys, kuriose gyvena 65 proc. ŽIV infekuotų asmenų, taip pat Danija, Kuveitas ir Tailandas.

UNAIDS ataskaitoje teigiama, kad prieš du dešimtmečius pasaulinė AIDS pandemija atrodė nesustabdoma – kasmet ŽIV užsikrėsdavo daugiau kaip 2,5 mln. žmonių, o AIDS kasmet nusinešdavo du milijonus gyvybių.

Tačiau dabar situacija yra visiškai kitokia.

„Dabar yra galimybė sustabdyti AIDS didinant politinę valią ir investuojant į tvarų atsaką į ŽIV, finansuojant tai, kas svarbiausia: įrodymais pagrįstą ŽIV prevenciją ir gydymą, sveikatos sistemų integraciją, nediskriminacinius įstatymus, lyčių lygybę ir įgalintus bendruomenių tinklus“, – sakoma ataskaitoje.

UNAIDS teigė, kad 2022 metais pasaulyje 39 mln. žmonių gyveno su ŽIV, iš jų 29,8 mln. turėjo galimybę gauti antiretrovirusinę terapiją. Tarp tų, kurie šios galimybės neturi, yra 660 000 vaikų.

Antiretrovirusinį gydymą gaunančių asmenų skaičius nuo 2010 metų išaugo beveik keturis kartus, pažymima ataskaitoje.

Praėjusiais metais ŽIV užsikrėtė apie 1,3 mln. žmonių, t. y. 59 proc. mažiau nei 1995-aisiais, kai buvo stebimi didžiausi skaičiai.

Tuo tarpu 630 000 žmonių mirė nuo su AIDS susijusių ligų.

„Iš viso nuo 2004 metų, kai buvo pasiektas aukščiausias taškas, su AIDS susijusių mirčių skaičius sumažėjo 69 procentais“, – teigiama ataskaitoje.

Paskutinė Europoje

Santaros klinikų infekcinių ligų gydytojos prof. Raimondos Matulionytės teigimu, trumpu ūminės stadijos periodu minėti simptomai gali signalizuoti ir ŽIV.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) duomenimis, Lietuvoje iš viso užregistruota daugiau kaip 3,5 tūkst. ŽIV atvejų, iš kurių beveik 700 progresavo į AIDS. Pagal rodiklius, kiek ŽIV sergančių asmenų žino apie savo ligą, ją gydo ir yra suvaldę, Lietuva yra paskutinė tarp 39 Europos ir Centrinės Azijos valstybių. Tai lemia faktas, kad beveik 60 proc. apie savo ligą žinančių asmenų vis dar nepradėjo arba netęsia gydymo, o apie 18 proc. – savo diagnozės dar nežino. Nežinioje galimai gyvena daugiau kaip 700 Lietuvos gyventojų.

Paciento profilis kinta

Nuo šio viruso atvejų registravimo Lietuvoje pradžios, ŽIV paplito tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, daug lytinių partnerių keičiančių ar homoseksualių asmenų. Tai per daugelį metų nupiešė tipinį paciento paveikslą, kurį ir įsiminė visuomenė.

Tačiau R. Matulionytė įvardija, kad naujų ŽIV pacientų tipažas dabar yra gerokai pasikeitęs. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, daugiausia užsikrėtimų 2021 m. registruota didmiesčiuose – Vilniuje ir Klaipėdoje, kas antras pacientas – 30–44 metų darbingas asmuo.

„Šiandien šis virusas gali slėptis tarp kasdien sutinkamų praeivių, kaimynų ar net artimųjų. Daug nenustatytų ŽIV atvejų yra ne tarp tipinių rizikos grupių žmonių, o, pavyzdžiui, tarp vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų, kurios dažniausiai net nesusimąsto apie galimą šio viruso grėsmę.

ŽIV, jeigu gydomas, šiais laikais leidžia gyventi visavertį ir kokybišką gyvenimą, susilaukti vaikų ir turėti lytinių santykių be baimės užkrėsti partnerį.

Šiuo metu paskirdami bendrus kraujo tyrimus šeimos gydytojai papildomai prideda ir hepatito C tyrimą. Šis virusas taip pat plinta per kraują, tad juo užsikrėtęs asmuo gali sirgti ir ŽIV. Todėl testuodami dėl hepatito C medikai turėtų pagalvoti ir apie ŽIV, nes kuo anksčiau jis nustatomas, tuo greičiau galima pradėti gydymą ir tęsti kokybišką gyvenimą“, – pažymi infektologė.

Ji sako, kad šio viruso labiausiai paveikiamos žmonių rizikos grupės – įkalinti asmenys, žemo slenksčio kabinetų lankytojai ir taip nuolat testuojami. Dėl ŽIV visuotinai tiriamos ir nėščiosios. Tačiau žmonės, kurie nepriskiria savęs jokiai rizikos grupei, vengia profilaktiškai pasitikrinti dėl ŽIV, nors iš užsikrėtimo tikimybės skalės jie neiškrinta. Šiuo metu virusas dažniau nei per kraują yra perduodamas sperma ir makšties išskyromis, taigi didžiąją dalį naujų atvejų Lietuvoje lėmė nesaugūs lytiniai santykiai. Vadovaujantis statistika, netgi dažniau heteroseksualūs nei homoseksualūs, kaip teigia profesorė.

Dažnai ignoruoja signalus

NVSC duomenimis, praėjus kelioms savaitėms nuo užsikrėtimo ŽIV, net 50–90 proc. asmenų pasireiškia ūmine vadinamai ŽIV stadijai būdingi simptomai. Vis dėlto dėl neišskirtinio jų pobūdžio tokie signalai apie ŽIV dažnai ignoruojami arba priskiriami kitoms infekcijoms, pvz., koronaviruso ar gripo.

„Daugeliui virusų būdinga pakilusi kūno temperatūra, nuovargis, limfmazgių padidėjimas, apetito stoka, burnos ir ryklės gleivinės uždegimai ar sąnarių skausmai. ŽIV išduoti galintis odos bėrimas ar niežėjimas taip pat painiojamas su kitomis sveikatos ar mitybos problemomis. Kadangi šie simptomai gali būti neryškūs, tęsiasi vos savaitę ar dvi, apie rimtesnes ligas pacientai nė nepagalvoja“, – pastebi prof. R. Matulionytė.

Gydytoja pabrėžia, kad vos pajutus tokius simptomus išsigąsti nereikia. Tačiau jei jie pasireiškia be aiškios priežasties ir ne gripo sezono metu, taip pat po nesaugių lytinių santykių, nustačius kitas lytiškai plintančias ligas arba hepatitą – reikėtų atlikti ŽIV testą. Paprasčiausiu atveju jį, kaip ir greitąjį koronaviruso antigenų testą, galima įsigyti vaistinėse, o naudojimo principas beveik nesiskiria, reikės tik bakstelėti į pirštą, o ne imti mėginį iš kvėpavimo takų.

Gydomas gyventi netrukdo

Gydytojai pastebi: daug žmonių paprasčiausiai bijo testo atsakymo langelyje išvysti teigiamą rezultatą. R. Matulionytė primena: teigiama diagnozė – ne nuosprendis, priešingai, tai galimybė suvaldyti ŽIV. Liga gydoma specialiais valstybės kompensuojamais vaistais, slopinančiais viruso dauginimąsi ir imuniteto naikinimą. ECDC duomenimis, Lietuvoje virusą iki nebeperduodamo ir nebeaptinkamo kiekio vaistais yra sumažinę maždaug 4 iš 5, iš viso – apie 1 000 gydomų pacientų. Kiti apie ligą dar nežino arba žino, bet nesigydo. Visi šie pacientai leidžia virusui toliau plisti. 38 Lietuvos gyventojams 2021 m. buvo nustatytas AIDS – sunkiausia ŽIV ligos stadija.

„Būtina suprasti, kad negydant ŽIV išeikvojamos žmogaus organizmo imuniteto jėgos ir jis tampa imlus kitoms infekcijoms. Ši būklė vadinama AIDS: pasireiškia kitų virusų, grybelių, pirmuonių, bakterijų sukeltos infekcijos ir piktybinės ligos, pvz., tuberkuliozė. Nuolat didėja tiesiogiai su ŽIV nesusijusių būklių rizika, pvz., miokardo infarkto, insulto, cukrinio diabeto, vėžio“, – pasakoja infektologė.

Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo mažiau žalos organizmui virusas padaro. Gydytoja pažymi, kad ŽIV, jeigu gydomas, šiais laikais leidžia gyventi visavertį ir kokybišką gyvenimą, susilaukti vaikų ir turėti lytinių santykių be baimės užkrėsti partnerį.

Puikios perspektyvos dingo

Veronika (vardas pakeistas) keturiolika metų gyvena su ŽIV diagnoze. Sportiška, liekna 41-erių metų moteris dirba viename iš ŽIV prevencijos centrų, kur teikiama nemokama pagalba ŽIV infekuotiems asmenims. „Kiekvienas galime būti jų vietoje“, – sako tyliai.

Veronikos vaikystė atrodė graži. Su tėvais ir jaunesne sese gyveno erdviame keturių kambarių bute Vilniaus centre, puikiai mokėsi, grojo fortepijonu, mėgo skaityti, o baigusi mokyklą su pagyrimu tapo viena geriausių Vilniaus universiteto studenčių. Vienintelis dalykas, temdęs šią idilę, – mamos liga. Ji sirgo šizofrenija. Dėl patiriamos įtampos penkiolikmetė Veronika susirgo anoreksija. Išsikapstė, bet mokantis antrame kurse užgriuvo naujos bėdos – nuo insulto mirė tėtis, o po pusmečio nusižudė mama.

„Po tėvų mirties pajutau tuštumą. Supratau, kad viską, ką dariau iki tol, dariau dėl jų – kad jie manimi galėtų didžiuotis, – prisipažįsta Veronika. – Dabar nebeliko prasmės tai daryti. Nebuvo jokio stimulo mokytis, kažko siekti. Mečiau studijas.“

Netrukus Veronika susipažino su Igoriu – aštuoneriais metais vyresniu, nuo narkotikų priklausomu, ką tik iš įkalinimo įstaigos grįžusiu vyru. „Šliejausi prie jo kaip prie tėvo, nors jis nuolat mane žemino, smurtavo“, – prisimena ji. Kad Igoris yra infekuotas ŽIV, Veronika sužinojo per vėlai, po pusmetį trukusio bendro gyvenimo ir lytinių santykių, kurių metu nesisaugojo. Tačiau reagavo į tai ramiai. „Buvau pasiryžusi sirgti kartu su mylimu žmogumi ir galbūt – net vieną dieną mirti kartu su juo. Pasakiau, kad niekada gyvenime jam dėl to nepriekaištausiu, ir savo pažadą tesėjau, nors ŽIV užsikrėčiau tik dėl jo melo ir lengvabūdiškumo.“

Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.

Igoris pripratino Veroniką ir prie heroino. „Leidausi „saugiomis“ dozėmis, kad neprarasčiau savo kūno kontrolės, – sako Veronika. – Man patiko ta ramybė ir vidinė tyla, kuri užplūsdavo pavartojus. Visi blogi prisiminimai ir problemos nutoldavo.“ Tačiau vieną dieną moteris suprato, kad saugių dozių nebūna, ji pasijuto įklimpusi. Savijauta vis prastėjo, pinigų trūko. „Prisimenu: brendu per sniegą alkana, sušalusi, suplyšusiais batais. Kūną skauda taip, kad atrodo jį kažkas plėšo gabalais, krečia drebulys, teka ašaros... Kas tie batai, kam tas valgis, jei reikia dozės, – prisipažįsta moteris. – Malonumo iš to patirdavau vis mažiau, narkotikų reikėjo tam, kad jausčiausi normaliai. Kartais norėdavau mirti.“

Vėžys, netikėtas nėštumas

Rizika: nežinant, kad Veronika laukiasi, pirmąjį nėštumo trimestrą ji buvo gydoma radioaktyviuoju jodu, dėl to labai išaugo tikimybė, kad kūdikis gims neįgalus.

Veronika ne kartą bandė nutraukti narkotikų vartojimą, tačiau vis nesėkmingai. Galiausiai padėjo metadono programa. Savijautai pagerėjus moteris nustojo vartoti narkotikus. Kreipėsi į „Demetrą“ – ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociaciją, lankėsi jų rekomenduojamuose mokymuose, pradėjo ŽIV antiretrovirusinę terapiją (ART). Tačiau tuomet tarsi perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo nauja žinia – Veronika sužinojo serganti skydliaukės vėžiu. „Ta diagnozė mane pribloškė labiau nei žinia, kad sergu ŽIV. Vėžys man atrodė mirtina liga. Juk buvau vos 27-erių, ką tik pradėjusi iš naujo kabintis į gyvenimą.“ Vis dėlto ji pradėjo gydymo kursą – operacija, hormonai, radioaktyvusis jodas. „Pradėjau priaugti svorio. Maniau, kad tai pašalinis hormonų poveikis, todėl nekreipiau dėmesio, – prisimena ji. – Paaiškėjo, kad laukiuosi. Tai mane pribloškė. Baisiausia buvo dėl to radioaktyvaus jodo, kurį gavau pirmąjį, patį jautriausią nėštumo trimestrą. Gydytojai sakė, kad tikimybė pagimdyti neįgalų kūdikį – labai didelė. Bijojau ir dėl ŽIV. Klūpodama maldavau jų nutraukti nėštumą, bet buvo per vėlu – trys mėnesiai, kai leidžiama tai padaryti, jau buvo praėję.“ Veronika darė viską, kad apsaugotų būsimą kūdikį bent jau nuo užsikrėtimo ŽIV – tęsė ART, sutiko su Cezario pjūviu, nuolat vežė jį testuoti ir visą laiką su nerimu stebėjo. Įvyko stebuklas – sūnus gimė sveikas. Vienintelė problema, kurią turi – dėl skydliaukės pažeidimo atsiradusi įgimta hipotirozė.

Ratas įsisuko iš naujo

Po sūnaus gimimo praėjus dvejiems metams Veronika išsiskyrė su Igoriu ir pradėjo gyventi su Andriumi. Kad turi ŽIV, moteris prisipažino jam iš karto, nors taikant ART viruso jos kraujyje testai jau seniai nerodė. Andrius neužsikrėtė. Deja, jis taip pat buvo priklausomas nuo narkotikų. Netrukus prie senų įpročių grįžo ir Veronika. Nors daug dirbo, pinigų vis trūko. Draugo įkalbėta pradėjo imti greituosius kreditus. Skolos augo, pasiekė 20 tūkst. eurų, antstoliai spaudė, vėl visu sunkumu užgriuvo problemos. Negana to, Igoris pasiekė, kad jam atitektų sūnaus priežiūra ir pusė Veronikos buto. „Man tiesiog nebeliko, dėl ko gyventi, todėl vartojau vis daugiau“, – prisimena moteris.

Kai Andrius buvo įkalintas už prekybą narkotikais, Veronika vėl pabandė stotis ant kojų. Išsiskyrė su Andriumi. Šiandien Veronika džiaugiasi, kad pati save išlaiko, tvarkingai moka skolas, dirba dviejuose darbuose ir stengiasi atkurti prarastą ryšį su sūnumi. Narkotikų nevartoja jau ketverius metus. „Sunkiausi yra pirmieji mėnesiai, bet kuo labiau tolsti nuo tos bedugnės, tuo mažiau norisi prie to grįžti. Man visa tai pernelyg daug kainavo, kad dėl vienos dozės vėl visko atsisakyčiau“, – sako ji.

ŽIV ir motinystė suderinama

Apie riziką ŽIV infekuotai moteriai pagimdyti infekuotą kūdikį ir būdus jį apsaugoti nuo vėlesnio užsikrėtimo papasakojo Santaros klinikų infekcinių ligų gydytoja prof. Raimonda Matulionytė.

Raimonda Matulionytė. Asmeninio archyvo nuotr. 

„Jei moteris nesigydo, laikoma, kad rizika nėštumo ir gimdymo metu užkrėsti kūdikį yra apie 23 proc., o jeigu jis žindomas, ji padidėja dar 10–16 proc. Taigi bendra rizika yra apie 40 proc. Tai priklauso ir nuo stadijos. Jei moteris ŽIV užsikrečia prieš pat pastodama arba per pirmąjį nėštumo trimestrą, rizika labai padidėja. Laimei, Lietuvoje visos nėščiosios, net ir nepriklausančios rizikos grupėms, dėl ŽIV tikrinamos du kartus – pirmąjį ir trečiąjį nėštumo trimestrą, – pasakoja profesorė. – Jei moteris gydosi, rizika užkrėsti kūdikį sumažėja iki 0,5 proc. Lietuvoje nėra nė vieno gimusio ŽIV užkrėsto vaiko, jei būsima mama gydėsi.“

R. Matulionytės žodžiais, kai viruso aktyvumas nuslopintas, Cezario pjūvis ŽIV infekuotoms moterims nebūtinas. Jis buvo daromas seniau, kai dar nebuvo tokių efektyvių vaistų ir nebuvo sukaupta pakankamai įrodymais grįstų duomenų. Dabar, kai virusologinių tyrimų atsakymai palankūs, moterys skatinamos gimdyti natūraliai.

„Žindyti nerekomenduojama jokiu būdu. Būtų tikrai gaila, jei gimęs sveikas kūdikis užsikrėstų ŽIV per motinos pieną. Geriausia išeitis – pieno mišiniai. Galbūt ne visos mamos pajėgios nusipirkti mišinukų, valstybė tai galėtų kompensuoti. Kitose šalyse jie kompensuojami, tiesa, kai kuriose jų ŽIV paplitęs labiau, tad tai aktualiau, – pastebėjo gydytoja infektologė. – Manau, valstybė taip pat galėtų labiau skatinti įsivaikinti tuos ŽIV infekuotus vaikus, kurių mamos vartoja narkotikus, stokoja socialinių įgūdžių, jų teisės apribotos. Pavyzdžiui, Estijoje tokie vaikai jau buvo įsivaikinti be baimės. Nemažai tokių vaikų yra Rumunijoje, Ukrainoje. Jei ŽIV infekuoti vaikai nuo mažens yra stebimi pediatrų, vartoja paskirtus vaistus, jie gyvena tokį pat visavertį gyvenimą kaip ir kiti sveiki vaikai.“

Gimė aštuoni ŽIV infekuoti vaikai

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pateiktais duomenimis, per visą ŽIV registracijos Lietuvoje laikotarpį žinoma apie 209 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų gimdymus, gimė 8 ŽIV infekuoti vaikai. Minėti 8 atvejai yra tie, kai moterys į gydytojus nesikreipė, kreipėsi vėlai arba nesilaikė gydytojo nurodymų.

NVSC duomenimis, 2021 m. Lietuvoje gimdė 11 ŽIV užsikrėtusių nėščiųjų.

Lietuvoje nuo 2007 m. visoms nėščiosioms sudarytos galimybės nemokamai pasitikrinti dėl ŽIV du kartus nėštumo laikotarpiu. Tyrimo išlaidos padengiamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Tokio profilaktinio patikrinimo metu nėščiosioms kasmet diagnozuojami keli ŽIV infekcijos atvejai: 2021 m. – du, 2020 m. – penki, 2019 m. – vienas. Tai leidžia laiku pradėti antiretrovirusinę terapiją (ART) ir užtikrinti, kad sumažėtų tikimybė naujagimiui užsikrėsti ŽIV. Vaistai kompensuojami iš PSDF biudžeto. Visiems naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV užsikrėtusi motina, yra skiriama ŽIV ligos profilaktika, ji turi būti pradėta kiek įmanoma anksčiau po gimdymo ir tęsiama 4 savaites (už šį gydymą taip pat sumokama iš PSDF biudžeto).

Psichologinę ir kitokią pagalbą teikia ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra“, tel. (8 5) 233 2533, 8 687 10 655, e. p. demetra@demetra.lt. Šios organizacijos ŽIV prevencijos centro tel. 8 608 80 534, e. p. checkpoint.demetra@gmail.com.

Kone pusė užsikrėtusiųjų – Vilniaus apskrityje.

NVSC duomenimis, per pastaruosius trejus metus sergamumo ŽIV rodiklis sumažėjo nuo 5,4 iki 4,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų, tačiau daugėja šiuo virusu užsikrėtusių moterų bei pasikeitė vyraujantis jo plitimo būdas – jau keleri metai dažniausiai ŽIV užsikrečiama per lytinius santykius.

Iš viso per visą ŽIV registravimo laikotarpį iki lapkričio 1-osios Lietuvoje užregistruoti 3783 virusu užsikrėtę žmonės, iš jų vyrų 3,5 karto daugiau nei moterų – atitinkamai 2934 vyrai ir 849 moterys.

Epidemiologai primena, kad ŽIV plinta trimis būdais: lytinių santykių metu, per kraują, tai yra dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis, perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais. Trečiasis, kuris registruojamas gerokai rečiau, – kai ŽIV užsikrėtusi motina užkrečia savo vaiką nėštumo metu, gimdydama arba žindydama.

„Šiandien ŽIV ir AIDS nebėra mirties nuosprendis. Užsikrėtę ŽIV ir sergantys AIDS žmonės gyvena pilnavertį gyvenimą ir sulaukia senatvės, kadangi yra gydymas. Labai svarbu, kad gydymas ne tik sustabdo ligos progresavimą, suteikia žmonėms galimybę ir toliau pilnavertiškai gyventi, bet ir užkerta kelią tolesniam infekcijos plitimui“, – sakė laikinoji NVSC vadovė Giedrė Aleksienė.

Nuo 1988 metų Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva gruodžio 1-ąją minima Pasaulinė kovos su AIDS diena.

Pasaulyje iš viso pernai patvirtinta per 1,5 mln. naujų ŽIV atvejų, o nuo su AIDS (įgyto imunodeficito sindromo), kurį ir sukelia ŽIV, susijusių ligų mirė daugiau nei 600 tūkst. žmonių.

Pagal šį susitarimą Jungtinės Karalystės farmacijos milžinės GSK patronuojama įmonė „ViiV Healthcare“ leis pasirinktiems gamintojams gaminti preparato „Cabotegravir LA“ generinę versiją. Šis preparatas vartojamas kaip priešekspozicinė ŽIV profilaktikos (PrEP) priemonė.

Susitarta, kad bus gaminama injekcijomis suleidžiamas „Cabotegravir“, suteikiantis apsaugą nuo infekcijos maždaug dviem mėnesiams. Preparatas bus platinamas 90-yje šalių, kur 2020 metais buvo užregistruota daugiau kaip 70 proc. visų naujų ŽIV infekcijos atvejų, nurodė „Unitaid“.

„Prieiga prie veiksmingos ilgalaikės ŽIV prevencijos priemonės gali reikšmingai prisidėti prie tikslo užbaigti ŽIV perdavimą ir iki 2030 metų užbaigti  šią epidemiją“, – sakė „Unitaid“ atstovas Herve Verhooselis (Hervė Verhoselis).

„Pastangos padidinti „Cabotegravir LA“ prieinamumą PrEP tikslams ypač smarkiai paveiks grupes, kuriose užsikrėtimo atvejai ypač dažni, pavyzdžiui, tarp vyrų, lytiškai santykiaujančių su vyrais, ir sekso darbuotojų“, – pridūrė jis.

Trečiadienį per Monrealyje vykstančią Tarptautinę AIDS konferenciją buvo paskelbtas pranešimas apie tyrimus, rodančius, kad pasaulinė kova su ŽIV stringa, sumažėjus išteklių dėl COVID-19 pandemijos ir kitų krizių.

Pernai pasaulyje užregistruota apie 1,5 mln. naujų infekcijos atvejų. Šis skaičius daugiau kaip milijonu didesnis už iškeltus pasaulinius kovos su ŽIV tikslus.

Ilgai veikiančios „Cabotegravir“ injekcijos tapo prieinamos neseniai. Paaiškėjo, kad jos daug veiksmingesnės negu šio preparato tabletės, kurios turi būti geriamos kasdien.

Tačiau šio preparato metinis kursas Jungtinėse Valstijose anksčiau šiais metais kainavo 22 tūkst. dolerių (21,6 tūkst. eurų). Didelė jo kaina tapo kliūtimi pradėti platinti šiuos vaistus daugumoje šalių, išskyrus pačias turtingiausias.

„Unitaid“ yra tarptautinė iniciatyva, siekianti, kad mažų ir vidutinių šalys turėtų vienodas galimybes naudotis medicinos inovacijomis.

Tuo metu MPP, įkurtas „Unitaid“ ir remiamas Jungtinių Tautų, siekia, kad reikalingiausi medicinos preparatai būtų platinami mažų ir vidutinių pajamų šalyse kaip generiniai vaistai.

„Mažėjančios infekuotumo tendencijos ir tendencija, kai tarp pastovių kraujo donorų nustatomas mažesnis infekuotumas, lyginant su pageidaujančiais tapti donorais, rodo gerėjančias galimybes užtikrinti kraujo saugumą Lietuvoje“, – pažymėjo ULAC direktorius Saulius Čaplinskas.

Anot centro, tiriant kraujo donorus pernai rasta mažiau hepatitų B ir C, tačiau daugiau sifilio. Tai rodo centro medikų atlikta kraujo donorų infekuotumo infekcijomis 2021 metų apžvalga.

Joje teigiama, kad pernai privalomai tiriant kraujo donorus dėl infekcijų serologinių žymenų, hepatitų B ir C infekcijos žymenys nustatyti 41 donorui, užpernai – 48.

Tiriant kraujo donorus dėl sifilio pernai nustatyti 33 donorų infekuotumo atvejai, 2020 metais dešimčia atvejų mažiau – 23.

Tiriant kraujo donorus dėl ŽIV infekcijos, nustatyti keturi ŽIV infekcijos atvejai (donacijos). Užpernai ŽIV infekcijos tarp kraujo donorų buvo rasta tiek pat. Tuo tarpu 2015–2019 metais donorų patikros metu ŽIV infekcija vidutiniškai buvo randama nuo septynių iki dešimties atvejų per metus.

Visų infekcijų serologinių žymenų, išskyrus ŽIV, daugiau nustatyta tarp pageidaujančių tapti donorais, lyginant su pastoviais donorais.

Analizuojant septynerių metų (2014–2020) kraujo donorų infekuotumo statistiką, nustatyta, kad infekcijų paplitimo rodiklis 1000 donacijų Lietuvoje sumažėjo – hepatito C per minėtą laikotarpį sumažėjo 7,5 karto, kitų infekcinių žymenų (sifilio, ŽIV ir hepatito B infekcinių) – vidutiniškai 3,2 karto.

ULAC primena, kad siekiant užtikrinti donorinio kraujo saugumą, visi kraujo ar kraujo produktų donorai privalomai serologiškai tiriami dėl transfuzijų keliu perduodamų infekcijų nustatant ŽIV, hepatitų B ir C infekcijų bei sifilio laboratorinius žymenis.

Nuo 2009 metų, siekiant nustatyti užkrečiamųjų ligų ŽIV, hepatitų B ir C infekcijų sukėlėjus kuo ankstyvesnėje užkrečiamos ligos stadijoje, visas donorų kraujas taip pat tiriamas taikant nukleino rūgščių amplifikacijos tyrimo metodą, leidžiantį infekcijas išaiškinti jų inkubacinio laikotarpio metu.

Aptikus infekcinių ligų žymenis, visas donoro kraujas, ar jo komponentai toliau nenaudojamas, o kraujo donorystė infekuotiems asmenims uždraudžiama.

IAVI finansuojamas tyrimas, IAVI G003, grindžiamas pažanga ŽIV vakcinos mokslinių tyrimų srityje. Pirmojo etapo klinikinio tyrimo IAVI G001 rezultatai parodė, kad skiepijimas ŽIV imunogenu eOD-GT8 60mer kaip rekombinantiniu baltymu paskatino saugų tikslinį imuninį atsaką 97 proc. recipientų (sveikų suaugusių JAV gyventojų). Imuninis atsakas, nukreiptas į tam tikros klasės B ląsteles ir didinantis jų kiekį, yra būtinas plačiai neutralizuojančių antikūnų (bnAbs) susidarymo procesui. Plačiai paplitusi nuomonė, kad bnAbs indukcija yra efektyvios ŽIV vakcinos tikslas, o šis B ląstelių aktyvinimas yra pirmasis šio proceso žingsnis. IAVI G003 skirta patikrinti hipotezę, kad skiepijimas IAVI ir „Scripps Research“ mokslininkų grupės sukurtu ir „Moderna“ mRNR platformos pagalba pernešamu eOD-GT8 60mer gali paskatinti panašų imuninį atsaką Afrikos šalių populiacijose, koks buvo stebimas ir tyrimo metu Amerikoje.

Didžiausias iššūkis – ŽIV viruso gebėjimas mutuoti

ŽIV virusas ypatingas – jis labai kinta.

Praėjo jau beveik 40 metų nuo ŽIV viruso atradimo 1983 metais, tad lūkesčiai dėl imunoprofilaktinės priemonės – vakcinos sukūrimo, kaip pastebi virusologas prof. Saulius Čaplinskas, yra teisėtai dideli.

„COVID–19 virusui įveikti buvo operatyviai mestos be galo milžiniškos pajėgos ir pinigai, tad matome rezultatus. AIDS vakcinos tyrimai buvo keliami kaip prioritetiniai, bet tiek politinės valios ir investicijų sulaukę nebuvo. Visgi svarbiau tai, kad ŽIV virusas ypatingas – jis labai kinta. Herakleitas yra pasakęs, kad negalima du kartus įbristi į tą pačią upę, tai su šiuo virusu panašiai. Net iš dalies teigiama, kad iš ŽIV infekuotojo paėmus kraujo iš vienos ir kitos rankos, virusas bus šiek tiek skirtingas. Du kartus to paties viruso neišskirsi, todėl iki šiol ir nepavykę sukurti universalios vakcinos. Labai džiugu, kad jau prasidėjo klinikiniai tyrimai ir lauksime sėkmingų rezultatų“, – pabrėžė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktorius.

Prof. S. Čaplinskas priminė tris ŽIV užsikrėtimo būdus –  lytinių santykių metu, per kraują, ir ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką. Naująja vakcina, jei tokia bus patvirtinta, turėtų skiepytis ŽIV neužsikrėtę asmenys – tie, kuriems rizika didžiausia. Ar jie skiepysis? Čia, profesoriaus teigimu, jau kita tema.

„Nepaisant šių ateities iššūkių, naujiena apie ŽIV vakcinos kūrimo progresą yra jaudinanti daugeliui. Pasaulyje su ŽIV infekcija gyvena daugiau nei 37,7 mln. žmonių. Per šiuos keturis dešimtmečius milijonai žmonių mirė, milijonai liko našlaičiais. Iki šiol turėtos priemonės veikia nepakankamai, tad vakcinos sukūrimas teikia vilčių. mRNR vakcinos, kaip ir buvo prognozuojama, yra ne ateitis, o jau šiandiena. Ši technologija bus kuo toliau, tuo plačiau naudojama. Dar anksti, tačiau labai įdomu, kokie bus šio klinikinio tyrimo rezultatai“, – teigė S. Čaplinskas.

Tai daugiau nei klinikinis tyrimas

Galimybes rengti IAVI G003 suteikė Amerikos žmonių parama, skiriama per JAV Prezidento įsteigtą Skubios pagalbos AIDS srityje planą (angl. PEPFAR) ir Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūrą (angl. USAID). Papildomą paramą teikia Bilo ir Melindos Geitsų fondas, skirdamas dotacijas „Moderna“ ir Bendradarbiavimo kuriant vakcinas nuo AIDS (angl. CAVD) Vakcinų imunologijos statistikos centrui (angl. VISC).

„Kelias iki ŽIV vakcinos buvo ilgas ir vingiuotas. mRNR technologija gali paspartinti saugios, efektyvios, įperkamos ir ilgalaikio poveikio ŽIV vakcinos, kuri būtų naudojama visame pasaulyje, sukūrimą“, – sakė IAVI pirmininkas ir generalinis direktorius, medicinos mokslų daktaras Markas Feinbergas. „IAVI G003 pasitelkia „Moderna“ patikrintą mRNR vakcinos technologiją, naują ŽIV vakcinos metodą, kurį daugelį metų kūrė IAVI ir „Scripps Research“ daugiau nei per du dešimtmečius trukusį ir USAID remtą bendradarbiavimą su mokslo kompetencijos centrais Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Kartu siekiame atsakyti į svarbiausius mokslinių tyrimų klausimus, galinčius paspartinti ŽIV vakcinos kūrimą, kuriam vis dažniau vadovauja mokslininkai iš šalių, kuriose šios vakcinos reikia labiausiai.“

I. Gelūno / BNS nuotr.

„Naudodamiesi savo mRNR technologija ir lAVI vakcinų paieškos bei kūrimo patirtimi, tikimės atrasti naują metodą, padėsiantį įveikti kai kurias ilgalaikes kliūtis, trukdančias sukurti nuo ŽIV apsaugančią vakciną. Be to, esame dėkingi už galimybę bendradarbiauti su mokslininkais ir tyrėjais iš bendruomenių, kurias slegia didžiulė ŽIV našta“, – sakė Stephane'as Bancelis, „Moderna“ vyriausiasis vykdantysis direktorius. „Moderna“ ŽIV vakcinos kūrimo programa kartu su COVID-19, zika ir nipah programomis padeda įgyvendinti keturias iš penkiolikos prioritetinių vakcinų programų, kurias įsipareigojome sukurti iki 2025 m., ir kurios yra skirtos pažaboti pasaulio sveikatai grėsmę keliančias infekcines ligas.“

Tikimasi, kad keliose IAVI G003 klinikinio tyrimo vykdymo vietose šiame tyrime iš viso dalyvaus aštuoniolika sveikų, ŽIV neužsikrėtusių suaugusių savanorių. Visi dalyviai gaus dvi eOD-GT8 60mer mRNR dozes, kurių kiekvienoje bus dalis viruso sekos, nepajėgios sukelti ŽIV infekcijos. Šiam atviram tyrimui nebus taikomi jokie kodavimo ir atsitiktinės atrankos principai – visi dalyviai bus paskiepyti. Įtrauktų dalyvių saugumas bus stebimas šešis mėnesius po paskutinės dozės gavimo, bus atlikti išsamūs molekuliniai šių dalyvių imuninio atsako tyrimai, siekiant įvertinti tikslinio atsako sukėlimą. Pagrindinės tyrimo vertinamosios baigtys – saugumas ir imunogeniškumas, apibrėžiamas kaip medžiagos gebėjimas paskatinti imuninį atsaką. IAVI G003 klinikinio tyrimo galutinių vertinamųjų baigčių analizė bus atliekama naudojant imunologinius tyrimus. Šią analizę visų pirma atliks KAVI klinikinių tyrimų instituto (KAVI-ICR) Nairobyje (Kenija), taip pat Kenijos medicininių mokslinių tyrimų instituto Geografinių medicininių tyrimų centro (lKEMRI-CGMRC) Kilifio mieste (Kenija) mokslininkai ir iš dalies mokslininkai iš Bendradarbiavimo kuriant vakcinas nuo AIDS (angl. CAVD) Centrinių paslaugų centro; IAVI Neutralizuojančių antikūnų centro (IAVI NAC), „Scripps Research“, La Jolla (Kalifornija) ir VISC.

„Mano manymu, tai yra revoliucinis požiūris į ŽIV vakcinos modeliavimą ir kūrimą; tikiuosi, kad esame teisingame ŽIV vakcinos kūrimo kelyje“, – sakė CFHR direktorius, medicinos mokslų daktaras Etienne'as Karita. „Tai bus pirmas kartas, kai Afrikoje vertinsime mRNR perneštą ŽIV imunogeną, kai šiam tyrimui vadovaus Afrikos mokslininkai ir tyrėjai, remdamiesi ilgamete partneryste su USAID ir IAVI.“

„Aurum jau seniai dalyvauja vakcinų klinikiniuose tyrimuose. Per pastaruosius penkiolika metų, bendradarbiaudami su IAVI ir USAID, smarkiai išplėtėme savo veiklos pėdsaką ir mokslinius pajėgumus Pietų Afrikoje“, – teigė technologijos mokslų daktaras Vinodhas Edwardas, „Aurum South Africa“ generalinis direktorius. „Džiaugiamės galėdami pasitelkti šiuos pajėgumus tirdami naujos kartos ŽIV vakcinos antigeną, naudojant mRNR. Matėme, kokį poveikį mRNR technologija padarė COVID-19, todėl nekantriai laukiame, kada galėsime sužinoti šios technologijos galimą poveikį ŽIV.“

Kaip skelbiama ULAC ataskaitoje, iš pernai pradėtų gydyti asmenų 87 ŽIV užsikrėtė per švirkščiamuosius narkotikus, 70 – heteroseksualių, 19 – homoseksualių santykių metu, o trijų asmenų užsikrėtimo kelias nėra žinomas. Gydymas pradėtas ir vienam vaikui.

Iš viso Lietuvoje 2021 metais ŽIV ligos gydymas skirtas 1091 sergančiam asmeniui, 817 iš jų – vyrai.

ULAC skelbiamais duomenimis, beveik pusė (48,9 proc.) asmenų, kuriems pernai pradėtas ŽIV ligos gydymas, buvo užsikrėtę virusiniu hepatitu C, 5 proc. – virusiniu hepatitu B, o 5,6 proc. sirgo tuberkulioze bei šešiems asmenims buvo nustatytas sifilis.

179 arba 16,4 proc. ŽIV užsikrėtę asmenys pernai ŽIV ligos gydymą gavo būdami įkalinimo įstaigose.

ULAC pranešime taip pat pažymima, kad nepaisant to, jog ŽIV ligos gydymas yra nemokamas, maždaug tik kas antras užsikrėtęs asmuo dėl ŽIV ligos paslaugų lankėsi gydymo įstaigoje ir gydyme dalyvauja tik 43 proc. visų pacientų, kurie žino, kad yra užsikrėtę ŽIV.

Pasak ULAC medikų, teoriškai ši aprėptis galėtų ir turėtų būti didesnė, bet beveik pusė pacientų nesikreipia gydymo paslaugų, nes, tikėtina, nejaučia jokių ŽIV ligos simptomų, dar kita dalis turi ŽIV ligos gydymo prieinamumo problemų, kai negali gauti gydymo paslaugų pagal gyvenamąją vietą.

Anot pranešimo, taip yra todėl, kad dalyje savivaldybių dirbantys gydytojai infektologai neteikia ŽIV ligos gydymo paslaugų dėl įvairių priežasčių.

Oficialiais duomenimis, iš viso Lietuvoje iki 2022 metų registruoti 3572 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš kurių dauguma vyrai, užsikrėtę ŽIV infekcija vartojant švirkščiamuosius narkotikus.

ULAC vertinimu, savo ŽIV statusą žino 84,5 proc. visų galimai užsikrėtusių ŽIV asmenų – šis rodiklis turi gerėjimo tendenciją, užpernai jis siekė 83 procentus.

„2019–2021 metais ir šiais metais finansuojama Europos Sąjungos lėšomis 12 žemo slenksčio kabinetų visoje šalyje, dešimt lokacijų. (…) Šių metų pabaigoje finansavimo srautas baigiasi, tačiau turime vilties, kad tai perims valstybinis finansavimas“, – antradienį per spaudos konferenciją Seime sakė Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas.

Anot jo, finansavimas būtinas norint tęsti vykdomas programas. Šiemet joms gauta apie 400 tūkst. eurų.

Žemo slenksčio kabinetuose teikiamos nemokamos konfidencialios anoniminės sveikatos priežiūros ir kitos paslaugos asmenims, vartojantiems švirkščiamąsias narkotines ir psichotropines medžiagas ne gydymo tikslu, taip pat užsikrėtusiems ŽIV, hepatitu C.

Nežinia dėl ateities

Tokiai veiklai finansavimą gaunančios organizacijos „Demetra“ vadovės Svetlanos Kulšis teigimu, dėl besibaigiančio finansavimo sunku prognozuoti tolesnę veiklą.

„Dėl tolesnių žingsnių, labai neramu dėl finansavimo, kas bus po Naujųjų metų“, – teigė S. Kulšis.

Pasak jos, įstaiga gaudavo apie 15 tūkst. ŽIV testų, jie atrankos būdu buvo skiriami į žemo slenksčio kabinetus ateinantiems asmenims visoje Lietuvoje. Pasibaigus projektui, tokių testų gali pristigti.

S. Kulšis teigimu, pastaraisiais metais būtent europinių fondų lėšų dėka išplėstas ir teikiamų paslaugų spektras.

Dėl tolesnių žingsnių, labai neramu dėl finansavimo, kas bus po Naujųjų metų.

„Įtraukėme ne tik testavimą nuo ŽIV, bet ir nuo hepatito C, sifilio. Teisinė bazė dar nepalanki nevyriausybinėms organizacijomis teikti tokias paslaugas, mums egzistuoja apribojimai“, – sakė ji.

Anot „Demetros vadovės, kad galėtų teikti paslaugas, nevyriausybinė organizacija turi sudaryti bendradarbiavimo sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir teikti paslaugas per institucijas.

S. Kulšis duomenimis, kiekvieną mėnesį įstaigoje dėl ŽIV ištiriama daugiau 100 asmenų, maždaug 1 proc. jų nustatomas virusas. Tokiu atveju įstaiga nukreipia asmenis gydymui, teikia įvairias kitas paslaugas.

Anot gydytojos Ligitos Jančorienės, šeimos gydytojai iki šiol neturi galimybės paskirti ŽIV antikūnų testo asmeniui, kuris gali būti užsikrėtęs. Šis klausimas spręstas dar iki pandemijos, tačiau į šeimos gydytojų krepšelį tokie testai nepateko.

„Lietuva gerokai atsilieka skaičiumi pacientų, kurie gydomi. Jei vidutiniškai Europos šalyse 73 proc. patekę į gydymo įstaigas, (…) tai Lietuvoje 43 procentai“, – teigė medikė.

Jungtinės Tautos buvo nubrėžusios tikslą iki 2020 metų išaiškinti 90 proc. sergančių asmenų, tiek jų turėtų patekti ir į gydymo įstaigas.

Sprendimai vėluoja

Anot Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkės Morganos Danielės, su ŽIV pasaulis gyvena jau 36 metus, tačiau spręsti problemas Lietuvoje iki šiol vėluojama. Vienas tokių klausimų – saugesnio narkotikų vartojimo kambariai.

„Kai eina kalba, susiduriame su emociniu pasipiktinimu, kaip čia galima steigti specialias patalpas, kur keičiami švirkštai, leidžiama vartoti ir kalbama apie saugų vartojimą“, – teigė politikė.

Pasak jos, Šveicarijoje tokie kambariai veikia nuo 1986 metų ir padeda mažinti apsvaigusių žmonių gatvėse skaičių, veikia kaip ŽIV ir hepatito C, mirčių nuo perdozavimo, viešosios tvarkos pažeidimų, komplikacijų prevencija.

M. Danielė teigė, kad artimiausiu metu bus siekiama plėsti prevencijos paslaugas, o minėti kambariai būtų viena priemonių.

„Reikia išspręsti teisinius ŽIV ištyrimo barjerus, reikia sprendimų, kaip padaryti ŽIV testavimą, greituosius testus labiau prieinamus kiekviename punkte, kur teikiamos paslaugos žmonėms, vartojantiems narkotikus. Užtikrinti kuo paprastesnį patekimą į gydymą“, – teigė politikė.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs hepatitu C prieš daugelį metų susirgęs Karolis pasakojo, kad tuomet buvo paliktas su diagnoze ir jo ligos gydymas nebuvo finansuojamas. Galiausiai vyras pasakojo išvykęs į Daniją, kur jam iškart skirti brangūs vaistai. Šioje šalyje vyras lankėsi ir saugaus narkotikų vartojimo kambariuose. 

„Danijoje nustebino pirmiausia švara, tvarka, kavos kvapas. Užėjus – kontaktas su socialine darbuotoja, pakvietė į kabinetą, tai buvo nuostabi patirtis. Visi žmonės, kurie būtų gatvėje, vartotų po tiltais, ten rasdavo saugią vietą. Tokiems žmonėms saugumas ir palaikymas esminis dalykas“, – teigė Karolis.

Vyras pabrėžė, jog tokiuose kabinetuose apsilanko ir priklausomybių turintys medikai, pareigūnai, teisininkai, nes, anot Karolio, „ši liga nesirenka pagal profesiją, ji renkasi pagal skausmą“.

Anot L. Jančorienės, Lietuvoje yra daugiau kaip 3500 ŽIV infekuotų asmenų, tarp jų dominuoja vyrai. Daugiausiai sergančiųjų yra Vilniuje ir Klaipėdoje.