IŠGELBĖTOS DVYNĖS: TADA IR PO DEŠIMTIES METŲ

Apie mamos įsčiose pagydytas Austėją ir Aurėją, Lietuva sužinojo 2010-aisiais. Kaip šiandien gyvena dvynės, kurių gimimą daug kas iki šiol vadina stebuklu?

Panašios ir skirtingos

Aurėja ir Austėja jau priprato prie dėmesio – praeiviai į mergaites atsigręžia ir dėl to, kad jų plaukai kone tokio pat ilgio kaip kojos, ir dėl to, kad šios yra identiškos dvynės. Mergaitės prasitarė, kad ne tik klasės auklėtoja, draugai ir artimieji, bet ir tėtis kartais susipainioja, kuri yra kuri. Gal todėl, apsidrausdami, aplinkiniai jas vadina tiesiog sesėmis.

„Žmonės painioja, o man jos labai skirtingos“, – šypsojosi dvynių mama Sandra Stankevičienė.

Ne tik todėl, kad po nesėkmingo kritimo su riedlente Aurėjos riešas sutvirtintas įtvaru. Ir ne dėl skirtingų akinių rėmelių spalvų. Dukros, anot mamos, apdovanotos skirtingu charakteriu. Aurėja – kietesnio būdo, mėgsta vadovauti, tuo metu Austėja švelnesnė ir neretai nusileidžia sesei.

Savo skirtumus pripažino ir pačios sesės. Viena jų labiau mėgsta vanilinius, kita – šokoladinius ledus. Vienai labiau patinka miegoti antrame, kitai – pirmame dviaukštės lovos aukšte. Viena svajoja būti profesionale jojike, kita norėtų būti veterinare. Visgi, bent keliais klausimais sesės sutaria – skaniau už varškės apkepą mamytės ruošti kepsniukai, gražiau už rožinę ar žydrą spalvą – geltona, o gyvenimas su katinais įdomesnis nei su vaikais.

Sesės būna pačios laimingiausios, kai pasibaigus pamokoms iš mokyklos jas pasiima mamytė. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Manau, kad aš vaikų neturėsiu. Užtai namuose laikysiu daug katinų ir megsiu su virbalais mažučius megztinius“, – baksnodama sesei alkūne į šoną juokėsi Austėja.

Aišku buvo tik tai, kad be operacijos aš jas abi prarasiu.

Netikėta žinia

Tuo metu Sandra savo gyvenimo be vaikų neįsivaizdavo ir neįsivaizduoja. Dukros, anot 33-erių moters, buvo didžiausia jos svajonė, o dabar – neišmatuojama laimė. Tiesa, tam, kad Aurėja ir Austėja išvystų pasaulį ir įsitvirtintų jame, jaunai moteriai teko daug iškentėti.

„Labai norėjome turėti vaikų ir labai jų laukėme“, – S.Stankevičienė prisiminė 2009-uosius, kai po savo širdimi pajuto plakant kitas dvi.

Įžengusi į antrą nėštumo trimestrą moteris ėmė jausti nuovargį. Dirbti stovimą darbą darėsi vis sunkiau, todėl būdama 23-oje nėštumo savaitėje ji nuvyko į Kauno klinikas.

„Galvojau, pasiimsiu nedarbingumą“, – visai netikėtai doc. dr. Vlado Gintauto atlikta echoskopija, anot moters, per kelias akimirkas viską kardinaliai pakeitė. – Daktaras pasakė, jei per dieną situacija nesikeis, mane siųs. Nesupratau tik, kur. Namo? Tada V.Gintautas pasakė, kad mergaitės turi vieną kraujotaką. Aš puoliau į ašaras, pagalvojau, kad jos suaugusios.“

Netrukus ginekologas paaiškino, kad maždaug šeštadalis dvynių, turinčių bendrą chorioną, o vėliau – ir bendrą placentą, suserga dvynių transfuzijos sindromu. Beveik visus tokius dvynius jungia kraujagyslinės jungtys, bet vienai iš 6–7 tokių dvynių porų arterijų ir venų jungtys placentoje tampa labai pavojingos, mat vienas dvynys tampa donoru, atiduodančiu kraują, o kitas – recipientu, jį priimančiu. Blogai abiems, mat donoras netenka kraujo, tampa anemiškas. Pro jo inkstus prateka mažiau kraujo, todėl vaisius mažiau šlapinasi, mažėja vaisiaus vandenų. Priešinga situacija vyksta su recipientu. Jis turi per daug kraujo, jo inkstai gamina labai daug šlapimo, todėl šis dvynys laisvai plaukioja gausiuose vandenyse. Galop jo širdelė pervargsta nuo pernelyg didelio perpumpuojamo kraujo kiekio ir gresia žūtis. Anksti prasidėjęs negydytas transfuzijos sindromas neišvengiamai baigiasi abiejų dvynių žūtimi. Toks sindromas per nėštumą išsivystė S.Stankevičienės dvynėms.

Žiūrėdami į kūdikystės nuotraukas tėvai negali patikėti, kaip greit bėga laikas. (Antano Slavinsko nuotr.)

Kentė didelius skausmus

Efektyviausias dvynių transfuzijos sindromo gydymo būdas – placentos arterioveninių jungčių prideginimas lazeriu. Prieš dešimtį metų tokia operacija Lietuvoje nebuvo atliekama.

„Gydytojas iškart paaiškino, kokia tikimybė, kad po jos išgyvens abi arba viena mergaitė. Aišku buvo tik tai, kad be operacijos aš jas abi prarasiu“, – jaunos poros – Sandros ir jos vyro Aurimo tąkart neišgąsdino nei 7 tūkst. įkainota operacija, nei atstumas, kurį dėl jos reikėjo įveikti.

Nelaukę atsakymo, su visais reikalingais dokumentais, jau kitądien sutuoktiniai išplaukė į Vokietiją, Hamburgo universitetinės ligoninės Perinatologijos centrą. Operacija truko ilgiau nei tikėtasi. Į pabaigą, silpstant anestetikų poveikiui, moteris ėmė jausti stiprų skausmą.

„Klausia daktarai ar dar galiu kentėti. Sakau: taip“, – S.Stankevičienė pasakojo, po nakties, kuri, anot Vokietijos medikų buvo lemiama, drauge su vyru ji laiminga iškeliavo namo.

Deja, praėjus savaitei po procedūros buvo pastebėta, kad dvynių vandenų kiekis ir vėl nevienodas. Situacija blogėjo, atsirado grėsmių abiem mergaitėms, todėl teko imtis kito metodo – pastoviai nuleidinėti dvynio donoro vandenis. Skausmingos procedūros, anot Sandros, kas keletą dienų buvo kartojamos iki penkių kartų, o jų metu buvo nuleidžiama nuo 3 l iki 5 l vandenų.

Didžiausias laimėjimas

Likusius pora mėnesių moteris gyveno laukimu ir tikėjimu.

„V.Gintautas vis sakydavo, kad jei sulauksime 28 savaičių, tai bus labai gerai. Sulaukėme. Tada sakė, bus gerai, jei sulauksime 30-ies. Sulaukėme ir tiek“, – moteris įsitikinusi, kad medikų profesionalumas ir jos vidinė stiprybė padėjo įžengti į 33 nėštumo savaitę. padėjo Po cezario pjūvio, 2010-ųjų sausio 7 dieną Austėja ir Aurėja pasveikino savo tėvus ir pasaulį. Abiejų mergaičių ūgis buvo 42 cm, o svoris 1780 g. Pirmą savaitę mergaitės praleido inkubatoriuje, o iš jo keliavo pas mamą.

„Matote, kokios jau jos didelės. Šiemet atšventėme dešimties metų gimtadienius“, – S.Stankevičienė mintimis grįžo į sausio pradžią.

Tradiciškai, tądien ant šventinio stalo keliavo du tortai. Abu su flamingais, tik skirtingų atspalvių. Ta proga Sandra V.Gintautui nusiuntė ir mergaičių nuotrauką. Pamatęs ją, medikas, anot moters, susigraudino.

„Dar prieš dešimtį metų, pirmą kartą išleisdamas mus iš ligoninės daktaras neslėpė jaudulio, sakė, kad mes esame didžiausias jo gyvenime laimėjimas. Juk išgyveno abi mergaitės“, – pirmosios moters Linos, kuriai 2008-aisiais ten pat, Vokietijoje, buvo atlikta panaši operacija, istorija nebuvo tokia pat sėkminga. Moteris neteko vieno iš dvynių.

„Esu dėkinga ne tik V.Gintautui, bet ir Linai. Ji pasidalijo savo patirtimi ir davė daug naudingų patarimų“, – moteris džiaugėsi, kad likimas ją suvedė su būriu puikių žmonių.

Antano Slavinsko nuotr.

Iš coliukių į damas

Gimus Aurėjai ir Austėjai, Sandra Kauno klinikose praleido daugiau nei mėnesį, o grįžusi namo, po kelių savaičių grįžo atgal. Pastebėjusi kitokį nei įprastai vienos dukros elgesį, moteris nedelsiant kreipėsi į medikus.

„Aurėja buvo vangesnė, verkdavo. Medikai ramino, kad taip būna, nes mažiems vaikams skauda pilvukus. Tačiau kai mažylei ėmė kilti temperatūra, nusprendėme važiuoti į priimamąjį. Pamenu, kad nenorėjo daryti tokiai mažai echoskopijos, o kai padarė pamatė, kad kepenyse yra supūliavęs krešulys“, – sužinojus apie jį, šeima ir vėl apsigyveno Kauno klinikose, tik jau chirurginiame skyriuje. Kone pusantro mėnesio mergaitei buvo lašinami antibiotikai, o daktarai vis svarstė, ar krešulio neteks šuntuoti. Laimei, neprireikė, o paskutinis vaizdas echoskopo ekrane medikus privertė sudvejoti, ar tik mama nebus sumaišiusi ir atnešusi ne tą dukrą – krešulio nebuvo nei ženklo.

„Daug patyrėme per pirmuosius kelis mėnesius. Gulėdamos ligoninėje pasigavome dar kelias infekcijas. Vėliau vieną dukrą ištiko apnėją. Grįžtu su ja iš intensyviosios terapijos skyriaus, žiūriu, jau kitos dukros netenku“, – antrą kartą užvėrus Kauno klinikų duris, visos negandos, pasak dvynių mamos, baigėsi. Mergaitės augo tvirtos, anksti ėmė sėdėti ir vaikščioti. Tiesa, buvo nedidelio svorio ir ūgio. Dabar gi merginos nebetelpa į jokius statistinius vidurkius – dešimtmečių ūgis 156 cm.

„Abi jos nešioja 39 dydžio batus! Kaip ir aš“, – S.Stankevičienė juokėsi, kad nepaisant vienodų išmatavimų, dukros nesiskolina nei jos drabužių, nei batelių. – Labai skiriasi mūsų skoniai. Aš mėgstu sukneles, o joms nei už ką neįsiūlysi. Įlindusios į kelnes ir šortus. Plaukų taip pat nepaleisi – vis surišti ir surišti.“

Žingeidžios ir smalsios

Aurėja ir Austėja darželio beveik nelankė. Pirmieji septyni mėnesiai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kiek prisimena mama, buvo katastrofiški. Kiekvieną dvynių ir mamos išsiskyrimą lydėjo dramos su ašaromis, o po kelių dienų praleistų grupėje mergaitės iš režimo iškrisdavo kelioms savaitėms.

„Paskaičiavau, kad per tuos septynis mėnesius antibiotikus mergaitės gėrė dešimt kartų“, – taip S.Stankevičienė dukras nusprendė ugdyti namuose.

Jai tai sekėsi puikiai – būdamos 3 metų Austėja ir Aurėja mokėjo visas raides, o dar po metų laisvai skaitė vaikiškas knygeles. Kai tėvai mergaites nuvedė į priešmokyklinę grupę, pedagogai iš nuostabos tik skėsčiojo rankomis – taip paruoštų vaikų jie esą seniai nematė.

Geriausias laikas – kai visi kartu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Siūlė mums iš karto eiti į antrą klasę, nes pirmoje joms nebus ką veikti, bet mes nusprendėme neskubėti“, – S.Stankevičienė nesitvėrė džiaugsmu, kad būsimų Kazio Griniaus progimnazijos ketvirtokių alkis mokslui ir pasaulio pažinimui niekur nedingo.

Abi jos pavyzdingos mokinės, puikiai kalba angliškai, šoka klasikinius šokius, piešia animacinius filmukus, domisi žirgais.

„Tai yra didžiausia mano laimė ir mano turtas“, – S.Stankevičienė neslėpė, anksčiau dažnai prisimindavusi Austėjos ir Aurėjos gimimo stebuklą. Dabar pastarąjį primena Kauno klinikų pastatas, kai moteris važiuoja pro jį arba į jį.