Jau keturiolika metų Rasos Keturakienės darbas yra būti mama globojamiems vaikams. Kiek jų per tą laiką Juragiuose rado užuovėją, moteris tiksliai nė nežino. Jos nuomone, ne skaičius yra svarbiausia. "Svarbiausia – patirtis, įgyta su kiekvienu vaiku", – tvirtino moteris.

R.Keturakienės šeimyna įsteigta 2010 m. liepos 11 d., tačiau ji ir iki tol kelerius metus užsiėmė šia kilnia veikla. Nemaža dalis globotų vaikų jau yra pilnamečiai, taip pat – įvaikinti šeimose Lietuvoje ir užsienyje. Sūnų ir dvi dukras turinti moteris kartu su vyru Kęstučiu ir šiuo metu globoja visą būrį vaikų, kuriems pristigo šilumos jų gimtuosiuose namuose.

Ne kartą pastebėta ir įvertinta

Šeimynos vadovės veikla ne kartą buvo pastebėta ir įvertinta. 2013 m. už pavyzdinę vaikų globą R.Keturakienė buvo apdovanota "Gerumo žvaigžde" – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos aukščiausiu apdovanojimu. Praėjusią savaitę Kauno rajono meras Valerijus Makūnas už pasiaukojamą veiklą R.Keturakienei įteikė Kauno rajono savivaldybės medalį (pasižymėjimo ženklą). "Gerų žodžių ir sveikinimų sulaukiame gana dažnai", – šypsojosi pašnekovė.

Rasa augo tarp dviejų brolių. "Visą laiką norėjau sesės. Labai draugavau su kaimynų globojama mergaite. Zyziau, zyziau ir išzyziau, kad tėvai taip pat globotų vaikus", – pasakojo juragiškė. R.Keturakienės tėvai Dalia ir Donatas Pažėros, dukros paraginti, tai darė dešimt metų. Šiuo metu patys jau yra nutraukę šią veiklą, bet noriai talkina dukrai, kai jai prireikia išvykti tvarkyti įvairių reikalų.

Svečiai: Keturakius (viduryje) aplankė Kauno rajono savivaldybės vadovai (iš kairės) – M. Venslovienė, V. Makūnas ir R. Černiauskienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa pradžioje dirbo fabrike Garliavoje, tačiau greitai suprato, kad tai nėra tikrasis jos pašaukimas ir taip pat ėmėsi globoti vaikus. Lygiagrečiai su šia veikla baigė mokslus Kauno kolegijoje ir įgijo socialinio darbuotojo specialybę.

Svarbiausia, kad jaustųsi tvirtai

Pasak Rasos, svarbiausia yra be tėvų globos likusiems vaikams suteikti šilumos, skirti pozityvaus dėmesio, rūpintis, užtikrinti jų lavinimą, ugdyti vaikų emocinius ir socialinius poreikius bei įskiepyti jiems motyvuotą požiūrį į šeimos vertybes. "Vaikučius ugdome aiškindami namų taisykles, mokydami higienos, savitvarkos įgūdžių, skatindami laikytis dienotvarkės, tvarkytis savo žaislus. Didelį dėmesį skiriame vaikų tarpusavio santykių ugdymui, mokome draugiškumo ir pagalbos vienas kitam. Svarbiausia, kad vaikas globojamoje šeimoje jaustųsi tvirtai. Kai jie jaučiasi saugūs, turi į ką atsiremti ir žino, kad gali prašyti pagalbos, pasipasakoti, galima tikėtis, kad viskas klostysis sėkmingai", – sako R.Keturakienė.

Plėtra: kad vaikams būtų erdviau, šalia K.Keturakis ėmė statyti dar vieną namą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Paklaustas, koks malonus dalykas šioje veikloje per tokį ilgą laikotarpį įsiminė labiausiai, šeimynos vadovė gerokai padvejojo ir patikino, kad vieno išskirti negali. "Kiekviena diena – vis kitokia, atnešanti ką nors malonaus. O štai kas yra žiauriausia, iškart galiu pasakyti. Tai akimirka, kai reikia atiduoti globotinį, kai jį įsivaikina. Kelias savaites vaikštau kaip pritrenkta", – atviravo pašnekovė.

Moteris džiaugėsi, kad sunkiomis akimirkomis turi visą spektrą institucinės pagalbos. "Be to, ir šeimoje vienas kitą palaikome. Esame vienminčiai su vyru, gyvename surėmę pečius. Kaip minėjau, padeda ir mano tėvai, mes visi keturi žiūrime ta pačia kryptimi", – sakė Rasa.

Į pareigas žiūri atsakingai

Mokyklinio amžiaus globotinių diena R.Keturakienės šeimoje prasideda pusę septynių ryto. Nusiprausę, papusryčiavę ir susiruošę vaikai skuba į mokyklinį autobusą, kuris skirtas vien jiems. Kol vyksta pamokos, moteris ruošia pietus.

Šeimyna valgo tik pačių užaugintą ir gamintą maistą. Per vasarą Keturakiai užaugina kelis šimtus vištų, kalakutų, skerdžia du tris jaučius, penkias kiaules, patys gamina dešras.

"Kadangi patiekalams ruošti dažniausiai naudojame pačių užsiaugintą mėsą, jos iš šaldiklio reikia išsiimti iš vakaro. Todėl vakare ir tariamės, kokie bus kitos dienos pietūs. Jei nuomonės labai išsiskiria, balsuojame, ką valgysime", – moteris paaiškino, kaip be pykčių išsprendžia ginčus dėl skirtingų norų.

Pramogoms: vaikai turi žaislų, dviračių, treniruoklių, biliardo stalą, netgi du ponius. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mažesnieji grįžta apie 14 val., vyresnieji – apie 15 val., o po būrelių – dar valanda vėliau. Pavalgę jie turi laisvo laiko, paskui imasi namų darbų. Pirmadieniai, trečiadieniais ir penktadieniais vaikai vežami į karatė treniruotes Garliavoje. Grįžusių laukia vakarienė, televizorius,  telefonas, kitokios veiklos.

Globojamieji turi visko, ko reikia laimingai vaikystei: jaukius kambarius, žaislų, dviračių, treniruoklių, biliardo stalą, netgi du ponius. Neseniai šeimynai Kauno rajono savivaldybė padėjo įsigyti "Mercedes Sprinter" mikroautobusą – tai praplės vaikų galimybes keliauti.

Vaikai R.Keturakienės šeimynoje turi ir pareigų. "Išties negaliu skųstis. Žinoma, kartais tenka prašymą pakartoti ar pareigą priminti du ar tris kartus, bet su vaikais pavyksta susitarti. Tiesiog reikia žinoti, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko. Nors pradžioje, kai teko išsiskirti su įvaikintais vaikais, prireikė psichologo pagalbos, kad galėčiau susitvarkyti su emocijomis, dabar jau pati galėčiau gauti dalinį psichologo diplomą", – juokėsi pašnekovė.