IŠ SENTIMENTŲ GIMĖ „SENTIMENTAI“: VIENAS POKALBIS PASTŪMĖJO Į NAUJĄ AVANTIŪRĄ

Sau duoto pažado, kurį įamžino vaizdo įraše, Indrė ir Monika laikėsi – „Pinterest“ paveikslėliais iliustruotas pandeminis pokalbis prie puodelio kavos virto studija.

Suvedė bendra aistra

Fotoaparatą į rankas Indrė paėmė daugiau nei prieš dešimtį metų. Tada priešais jos objektyvą lakstė maži vaikai. Sulaukusi pirmagimio, savo pomėgį, kaip sako pati, padėjo į stalčiuką su viltimi, kad kažkada jį vėl prisimins. Pandemija ir pažintis su Monika, kuri fotografijos srityje taip pat nebuvo naujokė, pakurstė senąsias aistras ir pastūmėjo į naują avantiūrą.

„Susitikome ankstesnėje darbovietėje. Apie fotografiją pokalbiai užsimegzdavo nuo darbinių reikalų“, – radusios jungiančią temą, kolegės, anot Indrės Skrebytės, prasidėjus karantinui vieną vakarą susėdo prie puodelio kavos.

Tąsyk joms į galvą šovė mintis įkurti studiją. Grįžusios namo, savo pažadą moterys patvirtino vaizdo įrašu.

„Tą naktį sunkiai užmigau. Galvoje visą laiką sukosi vaizdai iš „Pinterest“, – grandioziniai planai neleido sumerkti akių ne tik M. Andriuškienei.

Kitądien moterys pabudo apimtos dar didesnio entuziazmo, todėl nieko nelaukdamos ėmė ieškoti patalpų. Apžiūrėjusios kelis variantus, savąjį bičiulės rado „Baltijos“ fabrike. Nors buvo užkrautos siuvimo mašinomis, su gremėzdiškomis grotomis ant langų, neišvaizdžiais vamzdžiais ir žemai nuleistais šviestuvais, 160 kv. m buvusios siuvyklos patalpos Indrei ir Monikai tarsi kuždėjo, kad čia geriausia vieta kūrybai.

Pradžia: kai pirmą kartą atvėrė būsimos studijos erdves, vaizdas čia buvo toks. (Indrės Skrebytės nuotr.)

„Kai pamačiau pro langus krintančius saulės spindulius, iškart pasakiau: „Imam!“, – M. Andriuškienė nė sekundės neabejojo pasirinkimu.

Indrės širdis taip pat jautė, kad šios erdvės joms skirtos. Todėl net tada, kai nuomos klausimas buvo pakibęs ant plauko, ji išliko rami. Jautė, kad likimas viską sudėlios jų naudai.

„Kol derėjomės, pradėjo augti nekilnojamojo turto ir nuomos kainos. Kaip tik tuo metu atsirado dar vienas žmogus, kuris norėjo išsinuomoti visą aukštą. Savininkas perspėjo, kad pirmenybę teiks jam, tačiau viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo būti“, – patogiai įsitaisiusios ant minkštų pufų, puodelius kavos prie lūpų glaudė studijos „Sentimentai“ šeimininkės.

Siena paliko randą

Tam, kad šaltos erdvės virstų jaukia studija, kokioje mus sutiko draugės, prireikė maždaug devynių mėnesių. Praėjusių metų kovą gavusios raktus ir atvėrusios jau savų patalpų duris, moterys suprato, kad paveikslėlių iš „Pinterest“ etapas baigėsi, atėjo naujas – teptukų periodas.

„Stovėjome, žiūrėjome į sienas ir galvojome, nuo ko pradėti. Viena, kai tu svajoji, ir visai kas kita, kai ateina metas veikti“, – paklausta, kurioje vietoje braukė starto liniją, M. Andriuškienė pirštu bedė į langų pusę.

Pirmiausia nuo jų buvo nuimtos grotos, tada moterys ėmėsi tvarkyti sienas. Pasitelkusios artimųjų patirtį ir virtualiosios erdvės išmintį, Indrė ir Monika maišė tinką, glaistą, lipo ant kopėčių ir pačios jį tepė. Vėliau atėjo betoninių grindų eilė. Jos buvo padengtos trijų spalvų dažais. Panaikinus lempas, kurios buvo skirtos siuvėjoms, buvo įrengtas naujas apšvietimas. Prie medinės grindų ir apdailos dalies rankas pridėjo abiejų moterų tėčiai.

Indrės Skrebytės nuotr.

„Įrengti studiją padėjo ir daugiau žmonių – vyrai, draugai, pažįstami, artimieji, kurie ne tik dalijo patarimus, bet ir buvo įdarbinti tvarkyti patalpas. Visko buvo. Kartą po nakties radome kiaurai permirkusią sieną. Visas darbas nuėjo niekais“, – pasakojo I. Skrebytė, kuriai devynių mėnesių triūsas įsimins visam gyvenimui.

Tvarkant patalpas ant jos užvirto kelis šimtus kilogramų sverianti stumdoma siena. Po šio įvykio ant dešinio moters klubo liko randas. Jį paslėpė tatuiruotė, tačiau dalies kojos Indrė iki šiol nejaučia.

„Į studiją ėjome praktiškai kiekvieną dieną. Vasarą tik šiek tiek atsipalaidavome. Tačiau visada prisiminimuose liks kiekvieno vakaro maudynės, kai reikėjo nuplauti visur prilindusias dulkes“, – I. Skrebytė neslėpė, kad, praėjus maždaug penkiems įtempto darbo mėnesiams, dar pavasarį buvęs entuziazmas pamažu blėso.

Jai, bet ne Monikai. Įžengus į jau suremontuotą, bet vis dar tuščią studiją, su lengvu atodūsiu ji tarė: „Pagaliau dekoruosime!“ Indrė neslėpė, jei ne Monika, ji pati greičiausiai būtų nuleidusi rankas.

Daiktai iš antrų rankų

Išsinuomojusios erdves, naujosios šeimininkės davė sau pažadą apstatyti jas dėvėtais arba pačių kurtais akcentais. Pirmoji į „Baltijos“ fabriką atkeliavo vos keliomis dešimtimis eurų įkainota balta metalinė lova.

Pasirinkimas: beveik viską, ką rasite studijoje, Indrė ir Monika darė pačios arba pirko iš antrų rankų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Skelbimų portale moterys surado seną bambukinį barą su kėdėmis. Prireikė beveik dviejų savaičių, kol jį nušveitė ir išnaikino įsiveisusias skruzdes. Prosenelio radijo imtuvą Monika rado rūsyje. Ten pat gulėjo ir keli lagaminai. Indrė iš tėčio parsinešė didelių stiklinių indų, baldų. Indas, kuriame kažkada buvo obuolių vynas, virto nuostabia vaza. Kitų, tik kiek mažesnių, stiklainių entuziastės nusipirko bagažinių turguje.

„Spėjame, kad jie medicininiai, nes buvo Kauno klinikų užrašai“, – arčiau vazų, kuriose sukaišytos žmogaus ūgio smilgos, žengė I. Skrebytė.

Vąšeliu nertų servetėlių sienelė – taip pat rankų darbas. Įspūdingą dekoraciją savo vestuvėms darė Monika kartu su mama. Medinius sienelės sutvirtinimus gamino jos tėtis. Baltos spalvos židinys, įremtas į sieną, – dar vienas Monikos kūrinys, tarnaujantis studijai.

Kai pamačiau pro langus krintančius saulės spindulius, iškart pasakiau: „Imame!“

„Tėtis pažiūrėjo į vidinę pusę ir nusijuokė. Jam būtų pakakę vos kelių vinių, o aš sukaliau visą saują, kad tik geriau laikytųsi“, – už nugaros palikusi židinį ir vario spalvos sieną, kurią nieko nesakiusi Indrei pati nudažė, Monika atsigręžė į baltomis gubojomis kaišytą dirbtinės žolės paklodę. Nors ieškojo kitokios, radusios ją viename prekybos centre moterys neatsispyrė. Pradžioje prie žalios dekoracijos stovėjo rožinis pianinas, dabar – kėdė, kurią nusipirko iš vienos sendaikčių kolekcininkės.

„Atsimenu, atvažiavome apsipirkti nedideliu automobiliu. Jame – mano vaikas, aš ir Monika. Šiaip ne taip sugrūdome tuos 9 m žolės“, – I. Skrebytė juokavo, kad panašių situacijų, kai ėjo pirkti maisto produktų vakarienei, o grįžo su netyčia atrastais daiktais studijai, buvo ne sykį.

Kai kurie pirkiniai iškart randa savo vietą, kiti suslapstyti kampuose laukia, kada pateks į kadrą. Atitarnavusios dekoracijos keliauja į kitų šeimininkų rankas. Taip ir sukasi ratas.

Akcentai: viena pirmųjų į studiją atkeliavo lova, ant kurios žmonės mielai sukrinta per fotosesijas. (Indrės Skrebytės nuotr.)

Fotografuoja drauge

Vis dėlto vienas daiktas patalpose yra visiškai naujas. Tai – šviečiantis užrašas „Sentimentai“, pastatytas ant rožinio pianino.

„Kaip gimė pavadinimas? Sentimentai praeičiai, seniems daiktams. Paskutinius taškus sudėliojo praėjusių metų eurovizinė Monikos Liu daina“, – apie studiją, kurioje neretai spragsi kitų fotografų blykstės, kalbėjo šeimininkės.

Jaukiai įrengtose erdvėse, anot jų, nėra jokios konkurencijos. Čia mezgasi naujos pažintys ir gimsta nuostabūs darbai.

„Nejaučiame jokios fotografų konkurencijos, nors kalbų apie tai girdėjome ne kartą“, – pečiais gūžtelėjo M. Andriuškienė.

Erdvioje studijoje jau vyko šeimų, įmonių, įvairių prekių ir keturkojų augintinių fotosesijos. Buvo nufilmuoti keli vaizdo klipai. Kitą dieną po mūsų susitikimo „Sentimentuose“ turėjo vykti mergvakaris. Tai bus pirmas kartas, kai studija nuomojama ne fotosesijai, o šventei.

Prisiminusi stalčiuką, į kurį daugiau nei prieš dešimt metų įdėjo savo svajonę, po pertraukos fotoaparatą į rankas galiausiai paėmė ir Indrė. Savąjį fotoaparatą įdarbino ir Monika. Šiandien studijos šeimininkės – puikus kūrybinis tandemas.

Įvairovė: studijoje rengiamos įvairios fotosesijos. (Indrės Skrebytės nuotr.)

„Dviese smagiau, nes galime pasidalyti darbais. Viena sutvarko apšvietimą, kita sustato žmones. Kai kuriuos darbus dirbame atskirai. Tarkim, man labiau patinka fotografuoti produktus. Visai neseniai turėjau popieriaus gaminių fotosesiją“, – savo stipriąsias puses vardijo M. Andriuškienė.

Indrei labiau patinka fotografuoti žmones. Veikiausiai dėl to ji nepaleidžia ir savo senosios svajonės, kuriai kažkada pritrūko drąsos, – fotografuoti kūdikius.