SPORTININKĖ NEIEŠKO LENGVŲ KELIŲ – SĖKMĘ MATUOJA NE MEDALIAIS, O SEKUNDĖMIS

Kaunietė Gabrielė greitai važiuoja paspirtuku, bet dar greitesnė ji baseino takelyje. Mergina pati save motyvuoja ir nesivaiko kitų pavyzdžių, sėkmę matuoja ne medaliais, o sekundėmis.

Kietas riešutėlis

Dėl krepšinio rungtynių „Žalgirio“ arenoje automobilį teko palikti tolėliau, todėl į susitikimą su Gabriele Čepavičiūte šiek tiek vėlavau. Kai atėjau į „Žalgirio“ arenos baseiną, septyniolikmetę moksleivę radau sėdinčią prie stalelio ir skaitančią knygą. Daugiau nei septynerius metus kone kasdien skirtingų miesto baseinų prieigose lūkuriuodama treniruotes baigiančių savo dukrų tokį vaizdą esu mačiusi vos kelis kartus. Dažniausiai vaikų, paauglių ar suaugusiųjų rankose – išmanieji telefonai, planšetės ir kompiuteriai. Prisipažinsiu, kad kompiuteris ir mano palydovas, bet tam turiu pateisinamą priežastį.

„Mėgstu skaityti, tik ne visuomet tam turiu laiko. Šią knygą nusipirkau už likusius dovanų kupono pinigus“, – Gabrielė į mane atgręžė žymaus prancūzų mokslininko Gustave’o Le Bono knygos „Minios psichologija“ viršelį, o aš raminau save, kad mano vėlavimas buvo naudingas bent vienai iš mūsų. Kiek vėliau smalsumo dėlei dirstelėjau į knygos aprašymą. Septyniolikmetės pasirinkimas mane darsyk nustebino. Pirmą kartą lietuvių kalba išleistas veikalas apie minios fenomeną, jos galią ir destruktyvumą, anot šių laikų mokslininkų, negali būti griežtai priskirtas kuriai nors kategorijai, nes yra psichologinis, sociologinis, istorinis, filosofinis, politinis ir netgi literatūrinis kūrinys.

„Ši knyga XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios. Jaučiasi“, – kritiškai kūrinį vertino G. Čepavičiūtė.

Supratau, kad paauglė – kietas riešutėlis. Tai tik darsyk paliudijo į kėdę įremtas paspirtukas, kuriuo kasdien skrieja Gabrielė. Buvau šventai įsitikinusi, kad taip riedėti galima tik elektriniu.

„Ne, ne, jis paprastas! Ne vienas galvojo, kad jis elektrinis“, – nusijuokė sportininkė, vieną dviratę priemonę baseine keičianti kita – vežimėliu. Gabrielė gali eiti, tačiau labai sunkiai, nes kojų raumenys mažiau išsivystę, užtai jos rankos – tarsi nulietos. Kažkada mergina dėl jų kompleksavo, visgi galiausiai pamėgo. Kitaip esą ir būti negali, kai rankos tave neša į tikslą. O štai plaukus paauglė nurėžė.

„Kai mama leido, patrumpinau juos, o rudenį visiškai trumpai nusikirpau. Dabar sau labiausiai patinku“, – pasitikėjimu spinduliavo Gabrielė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Triumfas Tailande

Nors plaukikę iš tolo stebėjau jau ne vieną mėnesį, susitikti pokalbio pastūmėjo trumpa žinutė internete apie sėkmingą jos pasirodymą pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynėse Tailande. Iš tolimos šalies, kur lankėsi pirmą kartą, trenerės Rasos Mažutaitienės auklėtinė grįžo su čempionės titulu.

Auksas nereiškia, kad esi patenkintas rezultatu.

 

„Vienas aukso ir du sidabro medaliai, – išvydusi nuostabą mano veide Gabrielė gūžtelėjo pečiais. – Taip, taip, pelniau ir du sidabro medalius, tik apie juos mažiau kas kalba, nes ne auksas. Tačiau mane labiau džiugina antrų vietų rezultatai.“

Nors už savęs paliko visas varžoves ir 100 m nuotolį nugara įveikė per 1 min. 38,53 sek., tai, anot plaukikės, nėra jos geriausias laikas. 2021 m. 100 m nuotolį 50 m baseine ji įveikė per 1 min. 32,35 sek.

„Auksas nereiškia, kad esi patenkintas rezultatu. Varžybose Tailande man sutrukdė nuovargis. Po kelionės buvau neišsimiegojusi, nes susipainiojo laikas, buvau mažai valgiusi. Kai prisitaikiau, iškart pagerinau savo rezultatus. Kompleksiniu plaukimu numečiau 7 sek. Plaukdama 100 m nugara buvau toli nuo savo geriausio laiko. Mano asmeninis rekordas, kurį pasiekiau prieš stuburo operaciją, yra 6 sek. geresnis“, – Gabrielė neslėpė, kad intensyviai dirba norėdama pasiekti savo ankstesnę formą. 2020-aisiais mergina įvykdė paralimpinį normatyvą, tačiau į Tokijo paralimpines žaidynes dėl kvotų ribojimo taip ir neišvyko. 2021-aisiais paralimpiadoje plaukikui Edgarui Matakui iškovojus bronzos medalį ir gavus papildomą kvotą svarbiausiose tarptautinėse vasaros sporto šakų varžybose Paryžiuje 2024-aisiais, Gabrielei sužibo viltis. Kad patektų į olimpiadą, Gabrielei reikia įvykdyti normatyvus. B normatyvas – 1 min. 35 sek., o A normatyvas – 1 min. 30 sek. Ar pavyks?

Pergalė: Tailande vykusiose pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynėse kaunietė pasipuošė trimis medaliais. Gabrielės Čepavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Kol kas bijau ką nors žadėti. Laikas parodys“, – nedaugžodžiavo S6 klasėje plaukianti kaunietė G. Čepavičiūtė.

Sėkmingas tandemas

Matydama į baseiną einančius mažus vaikus, Gabrielė prisiminė, kad panašiai prasidėjo ir jos sportinis kelias. Negalią turinčią mergaitę mama į baseiną, Gabrielės vadinamą varlinuku, vedė dėl geresnės savijautos. Būdama ketverių ji ėmė treniruotis pas Romualdą Bičkauską, kuris daugybę metų dirbo su negalią turinčiais sportininkais ir buvo tuometis Kauno plaukimo meistrų ir neįgaliųjų klubo „Takas“ pirmininkas.

„Ėjau ne dėl rezultatų, tiesiog buvo smagu plaukti. Kelis kartus dalyvavau varžybose. Pamatęs, kad uoliai lankau, stengiuosi ir man gerai sekasi, treneris nuvedė pas savo dukrą, dabartinę mano trenerę Rasą“, – Gabrielė prisiminė ne tik pirmuosius jųdviejų susitikimus, bet ir tiesmuką R. Mažutaitienės klausimą, ar tikrai vienuolikmetė nori plaukti ir varžytis. – Atsakiau, kad taip.“

Stichija: jau nuo mažų dienų Gabrielė mėgo vandenį, todėl su malonumu lankė plaukimo treniruotes. Regimanto Zakšensko nuotr.

Savo žodžius Gabrielė patvirtino veiksmais. Daug dirbo ir baseine, ir išlipusi iš jo. Stiprino ne tik kūną, bet ir dvasią. Padedama ne vieną šalies rekordininką išugdžiusios trenerės, ji ėmė mokytis sportinės disciplinos – laikytis miego režimo, tinkamai maitintis.

„Būdavo, anksčiau į treniruotę ateidavau alkana. Neturėdavau jėgų plaukti. Trenerė patarė, ką valgyti, kokie laiko intervalai turi būti tarp treniruočių ir valgymų. Ji pastebi, jei ateinu tuščiu skrandžiu, taip pat, kad esu gerai pailsėjusi, ir sako: šiandien išsimiegojai, todėl plauksi daugiau“, – G. Čepavičiūtė džiaugėsi sėkmingu jųdviejų tandemu.

Dabar plaukikės kuprinėje visuomet yra riešutų, vaisių ir javų batonėlių. Ji puikiai žino, kad motyvacija – priežastis ką nors daryti o disciplina yra įgūdis, kuris vystosi laikui bėgant. Tomis dienomis, kai nesijaučia itin motyvuota, disciplina tampa tikslų siekimo pagrindu.

Užnugaris: nors atmintyje visada liks pirmasis treneris R. Bičkauskas, dabartinei savo trenerei R. Mažutaitienei Gabrielė jaučia didžiulę pagarbą ir meilę. Gabrielės Čepavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Beje, trenerė Rasa, anot sportininkės, padėjo atrasti ir mėgstamiausią jos plaukimo stilių. Iki tol maniusi, kad tai yra kraulis, dabar Gabrielė save vadina nugariste. Sportininkės mėgstamiausias – 100 m nuotolis.

„Kažkada su trenere juokavome, kad pas ją arba ateina nugaristai arba jais tampa. Aš pamėgau šį stilių. Jei mano klasėje būtų 200 m nuotolis, labai norėčiau jį plaukti. Deja, nėra“, – kalbėjo G. Čepavičiūtė, nesilygiuojanti į jokius kitus sportininkus, o tiesiog trokštanti būti geriausia savo pačios versija.

Dienotvarkė ir malonumai

Dažniausiai vidinės varomosios jėgos merginai nestinga, visgi pasitaiko dienų, kai reikia daugiau pastangų. Dažniausiai tai nutinka rytais, daliai miestiečių besiverčiant ant kito šono ir vėl įsikniaubiant į pagalvę.

Sporte svarbu turėti partnerį, kuris motyvuoja. Aš jo neturiu, užtai išmokau save motyvuoti. Tiesiog nėra kito pasirinkimo, nes nėra daug neįgaliųjų plaukikų.

„Tris kartus per savaitę turiu rytines treniruotes. Pati nusprendžiau, kad taip noriu. Keliuosi 5 val. ryto, o pro baseino duris įžengiu tą pačią minutę, kai jas atrakina darbuotojai, – 6 val. Būna visko, bet svarbiausia tokiais momentais pakilti iš lovos. Toliau jau paprasta“, – paprašyta išsamiau papasakoti apie įprastą dieną, G. Čepavičiūtė neslėpė, kad pirmadienis nuo penktadienio mažai kuo tesiskiria. Po pirmosios treniruotės, kuri trunka kiek daugiau nei valandą, Gabrielė skuba į Kauno jėzuitų gimnaziją. Iš ugdymo įstaigos, kurią lanko nuo penktos klasės, popiet ji keliauja į antrą treniruotę. Per sezoną Gabrielė įprastai nuplaukia apie 1 tūkst. km, o per vieną treniruotę gali įveikti ir iki 6 km.

Gabrielės Čepavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

„Plaukdama plytelių neskaičiuoju. Jei tai daryčiau, turbūt atsitrenkčiau į sienelę. Neslėpsiu, būna nuobodu, kai treniruotės tikslas nuplaukti daug, tarkim, 30 kartų po 100 m arba 60 kartų po 100 m. Sporte svarbu turėti partnerį, kuris motyvuoja. Aš jo neturiu, užtai išmokau save motyvuoti. Tiesiog nėra kito pasirinkimo, nes nėra daug neįgaliųjų plaukikų. Man patinka po treniruočių jaustis pavargusiai, nes žinau, kad tik sunkiai dirbdama pasieksiu savo tikslus, – jie, anot gimnazistės, negali trukdyti mokslams. – Grįžusi sėdu prie namų darbų. Stengiuosi visko nepalikti vienam vakarui. Mokausi ir per pertraukas, ir važiuodama.“

Panirusi į profesionalų sportą, mergina suprato, kad teks riboti ir socialinį gyvenimą. Ne visur ji spėja dėl treniruočių ir varžybų grafiko, o kai kur po įtempto dienos ritmo tiesiog nebenori eiti. Užtai kartą per mėnesį Gabrielę galima sutikti Kauno menininkų namuose, kur vyksta poezijos skaitymo vakarai. „Susidėlioju savo planus taip, kad galėčiau ten būti“, – apie savo pomėgius kalbėjo G. Čepavičiūtė, poeziją ne tik klausanti, bet ir pati rašanti. Tiesa, kur kas dažniau ant popieriaus gula baltosios eilės, skirtos ne plačiajai visuomenei. Patinka Gabrielei ir geras europietiškas kinas, skirtas ne primityviai pramogai.

„Labai patinka „Romuva“. Mėgstu lankytis „Scanoramos“ ir „Kino pavasario“ festivaliuose. Ten rodo gerus filmus. Gyvenimiškus“, – savo brandų požiūrį demonstravo G. Čepavičiūtė.