BELAUKIANT VELYKŲ: SVARBIAUSIA – BENDRYSTĖ IR KARTU PATIRTAS DŽIAUGSMAS

Netrukus giedosime „Aleliuja!“, sveikinsime vieni kitus su Kristaus Prisikėlimu, o pasiruošimą Velykų sekmadieniui pradėsime nuo smagaus kiaušinių marginimo ritualo. Tiems, kurie norėtų prisiliesti prie senovės lietuvių puoselėtų kiaušinių marginimo paslapčių, – tautodailininkės Virginijos Jurevičienės patarimai.

Pamėgo popieriaus karpinius

Kelionę į senųjų amatų ir tautodailės pasaulį reikėtų pradėti ne nuo kruopščiai skutinėtų Virginijos margučių, o nuo jos karpinių. Kupiškietės vaikystė prabėgo kaime, kur jos tėvai turėjo nedidelį ūkį, o tėvelis net laikė arklį.

„Nieko jis su tuo arkliuku nedarė – tiesiog augino savo malonumui, kaip draugą. Gal dėl to ir aš, kai jau pradėjau piešti akvarele, kur buvus, kur nebuvus, vis piešdavau arklius. Pamenu, kai visi vaikai bėgiodavo po laukus, aš sėdėdavau parimusi prie popieriaus lapo su teptuku rankose“, – vaikystės prisiminimais dalijasi tautodailininkė.

Baigusi Šiaulių pedagoginį institutą jauna pedagogė atėjo dirbti į ką tik naujai pastatytą darželį. „1985-aisiais darželių buvo pristatyta daug, o štai darbuotojų trūko. To pastato sienos buvo pilkos ir tuščios. Kaskart, atėjus į darbą, darydavosi nejauku“, – pasakoja ji.

Todėl Virginija ėmė sukti galvą, kaip nejaukią aplinką savomis išgalėmis truputį pagyvinti. Prisiminė, kad jų kaime gyvena tautodailininkė Birutė Urbonienė, kuri karpė labai gražius karpinius. Gavusi iš jos tų karpytų paveikslų, Virginija išpuošė jais savo darbovietės koridorių. Tačiau koridoriai buvo labai ilgi, o karpinių – mažai, todėl nusprendė pamėginti pati. Susirado knygą apie karpymo meną, ją išstudijavo, nusipiešė raštą ir pabandė karpyti.

„Ne iš gero gyvenimo tai dariau – buvau priversta“, – juokiasi V. Jurevičienė ir priduria, kad vėliau šį pomėgį kuriam laikui buvo užmetusi. Atsiminė tik maždaug apie 2010-uosius, kai darželio, kuriame dirbo, direktorė pasidomėjo, ar ji kartais nekarpanti, ir pasiūlė surengti jos karpinių parodą.

„Direktorės paskatinta surengiau pirmąją savo karpinių parodą. Iš pradžių darželyje, paskui Kultūros centre, vėliau tie karpiniai, kurių ilgainiui vis daugėjo, pradėjo keliauti po Panevėžio rajoną, galiausiai – po visą Lietuvą“, – prisimena savo veiklos pradžią pašnekovė.

Pamėgo: V. Jurevičienė bandė kiaušinius marginti ir kitu tradiciniu lietuvių pamėgtu būdu – bičių vašku, tačiau skutinėjimas jai kur kas mielesnis širdžiai. / A. Sidorovienės, V. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Populiarina senąsias tradicijas

Virginija šiuo metu viename darželyje ugdo priešmokyklinio amžiaus vaikučius. Ji yra senųjų amatų meistrė, todėl ir mažiesiems nori įskiepyti meilę lietuvių tradicijoms. Duoda bukas žirklutes ir drauge su vaikais karpo popierines užuolaidėles.

Anot pedagogės, lietuviai senovėje jomis puošdavo ir Velykų stalą, ir šventus paveikslus, ir langus. Senus karpinius, jau sudulkėjusius, praradusius gerą išvaizdą, nuimdavo, o namus prieš Velykas – svarbiausią metų šventę – išpuošdavo naujais.

Smalsu sužinoti, kaip šalia karpinių Virginijos gyvenime ima rastis ir ristis kruopščiausiais raštais išskutinėti margučiai. Kūrėja pasakoja, kad, įstojusi į Lietuvos tautodailininkų sąjungą ir pradėjusi bendrauti su kitomis karpytojomis, susipažino ir su tautodailininke, sertifikuota tradicinių lietuvių amatų meistre Odeta Tumėnaite-Bražėniene.

„Kai pamačiau jos skutinėtus margučius, aš irgi panorau pamėginti. Iš pirmo karto nepavyko. Klausiau Odetos, kaip ji juos daro, o ši tik juokėsi ir sakė, kad jei jau moku karpyti, mokėsiu ir skutinėti“, – margučių istorijos pradžią bando atsekti pašnekovė, iš pradžių puošusi kiaušinius savo karpiniais, bet vis dažniau į rankas paimdavusi ir aštrų peiliuką.

Mėgsta siužetinius piešinius

Kai karpo karpinius ar skutinėja margučius, V. Jurevičienė stengiasi, kad jos darbai atspindėtų net tik gamtos ritmą, bet ir anų laikų lietuvio darbus ūkyje.

„Savo akimis mačiau ir sėją, ir derliaus nuėmimą, ir visą kaimo žmogaus kasdienybę įvairiais metų laikais, todėl stengiuosi tai pavaizduoti ir savo karpiniuose, taip pat – ant kiaušinių. Man patinka siužetiniai piešiniai. Esusu pedagogė, todėl man labai svarbus ir edukacinis darbų akcentas: juk šių dienų miesto vaikai nelabai žino, kaip karvė atrodo, o kiek ji spenių turi – nė neklauskite“, – juokiasi pašnekovė, sukūrusi „Metų laikų“ karpinių ciklą, kuriame matyti, ką žmonės ir gyvulėliai veikia skirtingais metų laikais.

Vienas iš to ciklo darbų – „Pavasaris“ – iškeliavo net į prezidentūrą – šalies vadovas Gitanas Nausėda padovanojo jį Sakartvelo prezidentei.

„Ten pavaizduota viskas, kas vyksta pavasarį, – paukšteliai vaikus peri, žmonės pavasario darbus dirba, iš medelių sula laša, o pavasaris tarsi koks šeimininkas po laukus vaikštinėja“, – dovanos siužetą nupasakoja tautodailininkė.

Įdomiau: itin gražūs smulkiais karpinėliais papuošti margučiai. Vietoj klijų kūrėja naudoja kiaušinio baltymą. / A. Sidorovienės, V. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Konkuruoja du amatai

Šiandien, anot Virginijos, ji turi du laisvalaikio hobius. Margučių skutinėjimas ne juokais konkuruoja su karpiniais ir dar neaišku, kuris ateityje nugalės. Moteris prisipažįsta, kad bandė kiaušinius marginti ir kitu tradiciniu lietuvių pamėgtu būdu – bičių vašku, tačiau malonumo nepajautė.

„Skutinėjimas pasirodė kur kas mielesnis širdžiai. Gal suveikė vaikystės prisiminimai, kai tėvukas vakarais prieš Velykas, nudirbęs visus darbus, sėsdavosi prie stalo ir ilgai peiliuku skutinėdavo kiaušinius. Man labai patikdavo tas gremžiamo kiaušinio lukšto garsas. Jis buvo toks raminantis, tylus. Tas susikaupimas žavėjo: juk reikėjo viską tiksliai daryti, nes jei ranka praslys, teks viską pradėti iš naujo“, – aiškina V. Jurevičienė.

Ji ant margučių skutinėja ne tik baltiškus simbolius, bet ir bundančios gamtos motyvus: gėlytes, žalčiukus, saulutes, kiškučius, paukščiukus ir pan. Tokius gyvos gamtos paveikslėlius, sako, skutinėti netgi lengviau, nes nereikia laikytis griežtos simetrijos.

Tautodailininkė pirmiausia pieštuku pasižymi vos matomas skersas ir išilgas linijas, pagal kurias vėliau komponuoja raštą. Į knygas, kaip iš pradžių, nebežvilgčioja, paveikslėlių nebekopijuoja: kuria savo originalius siužetus, o visus baltiškus simbolius, kuriuos naudoja kūryboje, moka mintinai.

„Dažnai tokį simetrijos reikalaujantį margutį darau per kelis kartus. Kiek paskutinėjusi, kelioms dienoms jį padedu, kad akys pailsėtų ir kad kitą dieną nauju žvilgsniu į jį pažvelgusi matyčiau, ko dar trūksta“, – skutinėjimo meno paslaptimis dalijasi ji.

Paklausta, kokių paukščių kiaušinius dažniausiai naudoja, mini įvairius: stručio, žąsies, anties, vištų ar mažųjų vištelių.

Savo akimis mačiau ir sėją, ir derliaus nuėmimą, ir visą kaimo žmogaus kasdienybę įvairiais metų laikais, todėl stengiuosi tai pavaizduoti ir savo karpiniuose, taip pat – ant kiaušinių.

Mėgsta eksperimentuoti

Šiandien populiaru atsigręžti į gamtą, naudoti natūralias jos žaliavas. Tačiau, anot kūrėjos, jei norite tikrai ryškių, sodrių spalvų – niekur nedingsite nuo cheminių dažų, skirtų medvilnei dažyti. Kadangi labai daug margučių Virginija margina parodoms, naudoja ir juos.

Geriausiai raštai matyti, kai kiaušiniai nudažyti sodriais, tamsiais tonais, išgauti verdant mėlynojo svogūno lukštus, taip pat – mėlynojo kopūsto lapus. Virginijai patinka visos gamtos spalvos. Moteris džiaugiasi, kad neseniai gavo graikinių riešutų kevalų. Jų viralas kiaušinukus nudažė sodriai šokoladine spalva.

Pašnekovė siūlo į margučių dažymo procesą žiūrėti kūrybiškai. „Dažnai mėgstu daryti tokius mišinius, kai į verdantį vandenį pridedu visko: nuo burokėlių lupenų iki mėlynųjų svogūnų lukštų. Įdomu žiūrėti, kas išeis“, – atvirauja ji.

Tautodailininkė yra girdėjusi, kad jos kolegos kiaušinius merkia ir į juodalksnio ar ąžuolo žievės dažus, pastiprindami jų veikimą surūdijusiais gelžgaliais. Tokį viralą reikėtų virti tiems, kurie nori tamsių, beveik juodų kiaušinių. Nuo seno lietuviai tokius labai mėgo, mat žemdirbiškoje kultūroje juoda spalva reiškė pasėlius auginančią žemę.

Kriterijai: skutinėjant margučio grožis priklauso nuo rašto linijų storio, taisyklingumo, ornamento tikslumo. / A. Sidorovienės, V. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Skutinėjimo pradžiamokslis

Virginija mielai sutinka pasidalyti kiaušinių skutinėjimo pradmenimis. Jei norite paprastesnio varianto, sako, tiesiog išvirkite kiaušinius, pamerkite juos į norimus vienspalvius dažus ir kai atauš – skutinėkite peiliuku.

Ji dekoruoja tuščiavidurius kiaušinius, prieš tai pro vieną mažą skylutę išpūtusi jų baltymą. Tik tuomet merkia į dažus. Skutinėjimui naudoja labai paprastą įrankį – kanceliarinį peiliuką su plonesne viršūnėle.

Prieš Velykas mokytoja visada nešasi dažytą kiaušinį į darželį, kad galėtų vaikams parodyti, kaip vyksta skutinėjimo procesas.

„Gaila, kad negaliu duoti jiems patiems pabandyti: peiliukas per aštrus. Matytumėte, su kokiu susidomėjimu, net sulaikę kvapą, jie stebi mano rankos judesius. Gal kada gyvenime, kai patys savo akimis bus matę procesą, užsimanys pamėginti“, – tikisi ji.

Pasilieka visus margučius

Senovės lietuviai turėjo tradiciją vieną margutį pasilikti namų apsaugai. Jį laikydavo saugiai padėję iki kitų Velykų. Ar Virginija laikosi šio papročio? Tautodailininkė juokiasi, kad laikosi ir net labai.

„Aš pasilieku visus savo skutinėtus kiaušinius, nes nuolat jais pildau savo kolekciją, kurią vežioju į parodas visoje Lietuvoje. Šiandien joje yra beveik 250 mano skutinėtų margučių. Dalis jų prieš Velykas iškeliavo į Upytės tradicinių amatų centrą. Jei važiuosite pro šalį – užsukite pasižiūrėti“, – kviečia ji.

Kita dalis margučių yra Kupiškio etnografijos muziejuje, dar viena paroda ruošiama į Kupiškio rajono viešąją biblioteką. Neseniai pradėjusi ant savo margučių dėl įdomumo rašyti ir jų skutinėjmo metus. Kai išsitraukia pasižiūrėti pirmuosius bandymus, net juokas ima – skirtumas labai didelis.

Ar karpinių ir margučių skutinėjimo meistrė nenorėtų turėti savo darbų galerijos, kokią neseniai atsidarė kolegė O. Tumėnaitė-Bražėnienė Vaikutėnuose?

Ne, apie muziejų kol kas negalvoja. Tuomet reikėtų mesti darbą, o vaikučius ji labai myli. „Šiuo metu man užtenka karpinių edukacijų. Daugiau laiko skirti šiems smagiems užsiėmimams tikrai negaliu“, – aiškina tautodailininkė ir priduria, kad skutinėjimas užima labai daug laiko. Prie vieno margučio meistrė darbuojasi net dvi, tris dienas. Paskausta ir akys, ir rankos, ir pečiai. „Įtampa didelė, – prisipažįsta, – bet vis tiek tas procesas mane traukia ir gana.“

Ką daro, jei beskutinėjant margutis suskyla? Kūrėja sutinka, kad pradžioje visko pasitaiko, bet kai jau įgunda ranka – retai kada ji nuvažiuoja į šoną. Atsiranda pajautimas. Pažįstami irgi dažnai klausinėja, kaip jai pavyksta tokias tiesias linijas brėžti.

„Reikia atpalaiduoti ranką. Kai labai įsitempi, labai stengiesi – tada ranka ir suka pro šalį“, – šypsosi pašnekovė.

Edukuoja: popieriaus karpiniuose V. Jurevičienė mėgsta siužetinius piešinius. Jais siekia parodyti jaunimui senovės lietuvių darbus pagal gamtos ritmą. / A. Sidorovienės, V. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Patarimai tėveliams

Ugdytinių tėveliai dažnai klausinėja Virginijos, kokius kiaušinių marginimo būdus ji siūlytų mažiesiems. Anot ankstyvojo ugdymo pedagogės, paprasčiausias būdas – sukarpyti spalvotą krepinį popierių juostelėmis, tada jas sudrėkinti ir aplipdyti jomis virtą kiaušinį – rezultatas išryškės bematant. „Po kelių minučių juosteles galima nuimti ir turėsite spalvingus margučius“, – dalijasi patirimi auklėtoja.

Kitas jos siūlomas būdas – iš plono spalvoto popieriaus prikarpyti visokių figūrėlių ir klijuoti jas su kiaušinio baltymu. Suaugusieji gali pamėginti iškarpyti kažką sudėtingiau.

Virginija apgailestauja, kad ne vienoje šeimoje tradicijas dažnai nurungia prekybos centruose pardavinėjami ryškiaspalviai kiaušinių lipdukai.

„Aš esu už senųjų tradicijų puoselėjmą, bet matau, kad niekaip nepabėgsime mes nuo tų lipdukų. Juk ne visi tėvai moka kiaušinius marginti vašku ar juos skutinėti, tai kaipgi jie perduos tą senovinę tradiciją savo vaikams? Mano galva, svarbiausia prieš Velykas yra visos šeimos bendrystė ir džiaugsmas, kurį puošdami kiaušinius vienaip ar kitaip patiria mažieji“, – dalijasi savo nuomone.

Estetika: senovės lietuviai karpiniais puošė ir Velykų stalą, ir šventus paveikslus, ir langus. / A. Sidorovienės, V. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Priimtinos tvarumo idėjos

Velykų stalą Virginija visada dekoruoja savo karpytomis popierinėmis staltiesėlėmis. Viduryje stalo pūpso margučių kraitė, papuošta kadagio šakele.

Patiekalų Virginija gamina nedaug. Jos nuomone, Velykų stalas neturėtų lūžti nuo valgių ir kiaušinių. Šiais perteklinio vartojimo laikais kūrėja siūlo numarginti keletą kiaušinių sau ir keletą paruošti draugams, jei žadate važiuoti pas juos į svečius. Taip pat pagal senąsias lietuvių tradicijas krikštamotė visada dovanodavo kiaušinį savo krikšto vaikui.

„Jei tų kiaušinių vis dėlto liks – ilgai nelaukę pasidarykite iš jų gardžią mišrainę. Aš sutarkuoju kietai virtą kiaušinį, pagardinu jį česnaku ir majonezu, o tokią užtepėlę tepu ant batono arba bandelės – labai skanu“, – dalijasi kupiškietė.

Artėjančių Velykų proga Virginija linki visiems pozityvumo. „Pasidžiaukime, kad gyvename, galime džiaugtis kiekviena diena, kad turime savo artimuosius“, – linki ji skaitytojams, o sau – kad įsibėgėjus pavasariui galėtų daugiau laiko skirti tapybai.