KŪRĖJŲ VIZIJOSE KOLEKTYVINIS SODAS VIRSTA MIESTIEČIŲ ROJUMI

Roterdamo architektūros bienalėje pristatytas jaunųjų Lietuvos urbanistų kūrinys – kolektyvinių sodų ateities projektas. Pagal jį, pavyzdžiui, Amalių sodai virstų žmones į bendruomenę suburiančiais kvartalais, o žaliosios Lapės – apgyvendintais parkais.

Roterdamo architektūros bienalėje pristatytas jaunųjų Lietuvos urbanistų kūrinys – kolektyvinių sodų ateities projektas. Pagal jį, pavyzdžiui, Amalių sodai virstų žmones į bendruomenę suburiančiais kvartalais, o žaliosios Lapės – apgyvendintais parkais.

Veja, kurioje sėdėdamas vasaros rytais gali gerti kavą. Tyla, kur gali ramiai lakstyti vaikai. Daržas ar gėlynas. Šie kolektyvinio sodo atributai pavilioja vis daugiau miekstiečių. Net ir užkietėjusius: juk gyvendamas sode iš esmės vis dar lieki miestietis, neiškrenti iš miesto apibrėžties.

Sodai tapo tam tikra paribio zona, kuri dar nėra užmiesčio namų masyvai su brangiais dideliais sklypais. Juose dažnas švenčia gimtadienius ir vakarėlius, nes ten negalioja miesto triukšmą ribojančios taisyklės, kai kas vis dar sodininkauja, o sklypai, paveldėti iš tėvų, tarsi prašosi apgyvendinami. Tai nepaprastai įdomi ir sparčiai besivystanti zona, atspindinti tiek mūsų laukinio gariūnmečio laiko istoriją, tiek vėlesnius krizių ar ekonominių pakilimų sukurtus pokyčius. Todėl atradusi projektą "Atgaivink kolektyvinį sodą!" (Collective Gardens Revival), kurį inicijavo jaunų architektų /urbanistų komanda "PUPA – Public Urbanism Personal Architecture", vadovaujama Tado Jonauskio ir Justinos Miliuotytės, maloniai nustebau, juo labiau kad tai – pirmas Lietuvos projektas Roterdamo tarptautinėje architektūros bienalėje.

Vasara vykusios bienalės tema – "Natūraliai miestietiškas" (Urban by Nature). Bienalės kuratorius kraštovaizdžio architektas Dirkas Sijmonsas globalių aplinkos apsaugos problemų sprendimą mato pirmiausia per jų sprendimą miestuose.

Lietuviai čia pristato kolektyvinių sodų Vilniuje atsiradimo ir paplitimo istorijos, chaotiškos kaitos, kuri vyko paskutinius du dešimtmečius tyrimą bei siūlo vizijas, kaip toliau būtų galima plėtoti sodus. Projektas "Atgaivink kolektyvinį sodą!" gerai ir tiksliai iliustruoja gamtos ir urbanizacijos santykį šiuolaikiniame mieste. Parodoje eksponuojamas Vilniaus sodų maketas, videofilmas, Europos sodų žemėlapis ir nuotraukos. Visą bienalės ekspoziciją sudaro 96 projektai, tarp kurių autorių yra tokios pasaulinio garso architektų komandos kaip OMA, BIG, MVRDV, West 8.

Nors projektas ašis – Vilnaius kolektyviniai sodai, tačiau pats T.Jonauskis yra tikras kaunietis, užaugęs šiame mieste, tad ir pirmoji pažintis prasidėjo nuo Kauno kolektyvinių sodų. Abu su J.Miliuotyte baigė urbanistikos magistrantūros studijas Roterdame (Delfto technikos universitete), įgijo darbo patirties architektų biuruose Nyderlanduose, o prieš metus grįžo į Lietuvą ir kol kas darbuojasi čia. Ne tik darbuojasi, bet iš tiesų tyrinėja, kuria, atsiskleisdami ne tik vykdant kasdienius užsakymus, bet ir nebijodami didesnių, iš karto pelno neatnešančių projektų kaip šis.

– Kaip atsirado jūsų projektas?

– Vadinamųjų kolektyvinių sodų Lietuvoje yra tikrai daug, atrodo, net 2 proc. visos žemės, juose dabar gyvena apie 200 tūkst. žmonių. Tai – didžiulės labai gražios ir įdomios teritorijos, išsidėsčiusios dažniausiai už miesto, gamtos karkase, šalia upių ar ežerų, prie miško. Taigi šiuos didžiulius masyvus galima paversti nuostabiais gyvenamaisiais rajonais, tačiau ne bet kaip gyvenamais, o išsaugant tam tikras vertybes – žalumą, suteikiant galimybes toliau sodininkauti pasišventusiems mėgėjams, išlaikant gyventojų tankumą, nes sodų bendrijų sklypai yra tik po 6 arus, tad jei visi pradėtų gyventi juose, sodai taptų labai tankiai gyvenami, palyginti su užmiesčio, tarkim, kokiais Bendorėliais, kur sklypai yra po 30 arų, tad tas tankumas mums rodosi kaip sodų masyvų pranašumas. Mūsų tirtas laikotarpis nuo 1991-ųjų iki 2007-ųjų atskleidžia natūralią ir intensyvią sodų transformaciją. Paradoksalu, bet tą kitimą galima apibendrinti kreivėmis pagal namų dydį: pradžioje šie augo iki pilių, užimančių visą sklypą, ir vėl, atsiradus pinigų trūkumui, mažėjo iki minimalių namelių. Gariūnmečio nereglamentuota statyba, laukinis kapitalizmas turėjo savo labai vizualią fizinę išraišką ir davė keistų rezultatų.
Sodų raidoje galima išskirti dvi tendencijas. Pirmoji – esamo namelio plėtimas, kintant gyvenimo kokybei, augant poreikiams "prilipdant" prie jo reikiamas erdves. Galime aiškiai matyti, kaip prie buvusio daiktams susidėti sandėliuko "priauginama", priduriama virtuvėlė, po to – miegamasis, vėliau šiltnamis, tada vaikų kambarys viršuje. Kita tendencija – viską griauti, iškasti dviejų aukštų rūsį, suręsti keturių aukštų namą ir trijų aukštų pastogę. Taip išauga devynaukštis, kuris galų galų lieka neįteisintas, sklype nėra nė vietos automobiliui parkuoti, namas nepatogus gyventi. Atlikdami sodų raidos tyrimą stengėmės įtraukti kiek įmanoma daugiau jaunų žmonių, entuziastų. Renkant analizę, informaciją buvo labai svarbu tiesiog pašnekesiai – kas ką žino, kas ką matęs, daręs. Šnekėjome tiek su projektuotojais, tiek su gyventojais, žmonėmis iš savivaldybės, bandydami suprasti, kas tuo metu buvo leidžiama, o kas – ne, kaip architektai bandė apeiti tuos įstatymus, kaip žmonės laukdavo savo eilės sodo namo leidimui. Tyrimas evoliucionavo sulig kiekvienu pašnekovu, kol atėjo metas visa tai susisteminti.

Susikoncentravę į projektavimą, didžiąją dalį atlikome patys, vėliau nusprendėme įtraukti ir jaunus Lietuvos architektus, kurie galėtų pasiūlyti savo sodo namelio idėjas.
Projekto pateikimas bienalėje buvo įvairiapusiškas, neapsiribojome vien maketu, savo tyrimą pristatydami videoprojekcija. Gautą rezultatą vis dėlto vadiname tyrimu, nes projektu vadinti kol kas ankstoka – tiesiog apibendrinome surinktą medžiagą ir pateikėme tam tikrus vizionieriškus tolesnės sodų raidos siūlymus. Tokia, deja, jau yra urbanistų profesija – skiriamės nuo sociologų, geografų ir pan. tuo, kad turime pateikti ne tik išvadas, bet ir savo pasiūlymus, vizijas.

Tiriamoji dalis buvo pati savaime labai įdomi, įtraukianti, nes kolektyvinių sodų tema iki šiol mažai tyrinėta. Kai mes ėmėme domėtis, pradėjo pamažu su mumis susisiekti kiti šia tema besidomintys žmonės – rašantys, fotografuojantys, visi jautė, kad trūksta bendros platformos, kur šie tyrimai galėtų sugulti, ir nors iš pradžių dėl laiko stokos mes užsiėmėme tik savo uždavinių įgyvendinimu, tačiau neatsisakome minties surinkti visus, kurie kažką darė apie kolektyvinius sodus ir pabandyti padaryti kažką daugiau: gal kurti duomenų bazę, o gal pristatymus, parodą...

– Taigi, apie jūsų vizijas: kaip įsivaizduojate kolektyvinių sodų ateitį?

– Galėčiau pasakoti ilgąją versiją arba trumpąją.

– Tada prašyčiau ilgosios...

– Sodus būtų galima skirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmoji sodų dalis yra atsidūrusi arčiau miesto arba net jame, paveikta urbanizacijos, kur jau dabar daug žmonių, interesų ir pan. kaip Vilniuje, Geležinio vilko g. buvę sodai. Ten dabar jau statomi daugiabučiai ir sodininkavimas mažai kur išlikęs. Sodai, suformuoti prie pagrindinių kelių, netoli miesto, kur geras susisiekimas, jiems mes siūlome primityvias taisykles arba pasiūlymus, kad būtų pakankamai žalumos, kad šios teritorijos netaptų išbetonuotais kiemais, todėl siūlome, kad 50 proc. sklypo būtinai liktų žalias (pusę užima namas, aikštelė automobiliui ir t. t.).

Kita taisyklė – statomas namas neturėtų mesti šešėlio ant kaimyno sklypo. Dabar reikalaujama, kad namas būtų ne arčiau negu trys metrai nuo ribos, tačiau mažame sklype po tris metrus atėmus ne tiek daug ir lieka, vos namas betelpa, tad ta likusi prie tvoros erdvė užpildoma voljerais, šiukšlių konteineriais, malkinėmis ir pan. Ribojant šešėlį, automatiškai būtų ribojamas ir namo aukštis.

Atsirastų poreikis žmonėms grupuotis, nes sujungtame didesniame sklype galima patogiau išdėstyti gyvenamuosius namus, daugiau variacijų, o susigrupavusios keturios ar penkios šeimos turi galimybę, pavyzdžiui, namus pasistatyti šiaurinėje pusėje, pietinę palikdami terasoms, automobiliai – bendroje aikštelėje, tokiu būdu visa teritorija tampa organizuota patogesniam gyvenimui. Kol esi vienas, situacija yra gana sudėtinga, tokia, kokia iš esmės dabar ir yra, o grupavimasis duoda tą tikrąjį kolektyviškumą, atitinkantį pavadinimą "kolektyviniai sodai".

Kita didelė bėda yra infrastruktūros nebuvimas – vandens, kanalizacijos, elektros, dujų, elementarių miesto paslaugų, o kuo daugiau žmonių, tuo didesnės finansinės galimybės ir didesnis įvairių mechanizmų pasirinkimas – vandens valymo įrenginių, gręžinių. Tarkim, gręžinius jau dabar daro keli kaimynai susimetę pinigus, nes vienam brangu. Tokios ūkinio kolektyviškumo užuomazgos, iš kurio galima peržengti į kartu statomus namus, iš kur iki tikro bendruomeniškumo galima eiti – gal bendrą vaikų žaidimų aikštelę įrengiant, gal naudojantis vienu automobiliu (jau dabar vaikus į darželius ir mokyklas iš sodų retai kas veža po vieną, dažniausiai surenka ir kaimynų vaikus).

– O kaip su tuo lietuvišku atveju, kai buvo trys draugai, nusipirko sklypus šalia ir tapo kaimynais?

– Žinoma, egzistuoja ir taisyklė, kad lietuviui geras kaimynas yra tas, kuris toliausiai nuo jo ir kurio nesimato. Kaimyniškumas, bendruomeniškumas lietuviui nėra būdingas, per paskutinius pusšimtį metų dar labiau išbalansuotas, iš pradžių priverstinai jį diegiant, o dabar priverstinai nenorint nieko daryti. Ir kalbant su žmonėmis, klausiant, kas geriau: bendruomenė, bendrija ar bendruomeniškumas, – jie nelabai žino skirtumus. Tačiau mes esame jauni ir žiūrime labiau į jaunąją kartą. Jei siūlome vizijas, jos yra nukreiptos 20–30 metų į ateitį. Negali vien šiandiena kliautis.

Bendruomeniškumas, atsiradęs erdviškai, galėtų pagimdyti naujus namų tipus, sukurti nepriklausomas nuo miesto energetinių sistemų zonas. Atsirastų savi vandens tiekimo, elektros gavybos įrenginiai. Šia prasme galėtume tapti unikalūs Europos mastu. Elementarias technologijas sodininkai turi jau seniai – kubile surenka lietaus vandenį, pašildo saulėje vasarą, viską patys sumeistraudami, kai Vokietijoje, Nyderlanduose ar kitur žmonės tokį įrenginį perka už didelius pinigus. Tai didelis potencialas – patobulinus, įdiegus tam tikras technologijas sodų bendrijose, jos taptų eksperimentiniu, patraukliu gyvenamuoju rajonu, o ir mūsų mentalitetas turėtų pamažu keistis.

Tai tiek apie tuos sodus, kurie atsiduria arti miesto. Mes juos siūlėme dar tankinti – viename sklype net du namai, dvi šeimos. Mintis paprasta – kuo daugiau žmonių gyvena, tuo didesnė galimybė atsirasti įvairioms funkcijoms, paslaugoms – vaikų darželiui, žaidimų aikštelei, parduotuvei, turgui, kirpyklai.

Urbanizuotuose soduose viešosiomis erdvėmis taptų ne atskiros erdvės, bet ir gatvės, nes net žiūrint į lietuviškus kaimus, pagrindinis gyvenimas vyksta kaimo gatvėje – jos buvo skirtos žmonėms, dabar nusavintos automobilių, todėl mūsų siūlymas sodų gatveles vėl sugrąžinti gyventojams.

Žinoma, turėtų būti sutvarkytas jų dizainas, kad automobilis būtų tik svečias. Dizaino sprendimai taip pat turėtų būti nukreipti ne į pliko asfalto gatvę, o į žalią, jaukią, kur suoliukams, vaikų žaidimų aikštelėms sukurtas specialus apšvietimas. Šiuo metu sodų gatvės yra labai jautri tema.

Antroji grupė (pavyzdžiui, Naujosios Vilnios sodai), esantys toliau nuo Vilniaus. Pastebime, kad kuo atstumas nuo miesto didesnis, tuo jie yra žalesni. Čia tikslas būtų saugoti ir plėsti sodininkavimo tradiciją, perduodamą iš kartos į kartą. Šiuose, vadinkime, žaliuosiuose soduose, svarbu būtų išlaikyti sodininkystę kaip hobį ar kaip specialybę, nes ji po truputį nyksta besitraukiant vyresniajai kartai. Tiesa, jei buvo etapas, kai jaunoji karta daržus išnaikino, palikdama tik veją, tai dabar po truputį atsiranda europietiškai mąstantis jaunimas, žmonės, kurie grįžta prie daržų, augina ten ekologiškas daržoves.

Taigi, nors mažas daržų poreikis vėl atsiranda, mums labai rūpi, kaip jį dar paskatinti, įtraukti daugiau dalyvių. Šiuose soduose automatiškai turi būti ribojamas urbanizmas, statyba, namus mes matome kaip tam tikrus vasarnamius ar nedidelius namelius, kai žmonės galėtų gyventi normaliomis sąlygomis, tačiau būtų stipriai apribotas namo dydis, stengiantis išlaikyti sodo charakterį. Čia ypač svarbus tampa šešėlio klausimas. Kitas reikšmingas dalykas – vanduo. Šis klausimas dažniausia jau būna išspręstas (vandens bokštas, gręžiniai), kurį tereikia patobulinti: atnaujinti sistemas, geriau surinkti lietaus vandenį, geriau sutvarkyti nuotekų šalinimą. Mes teigiame, kad norint aplinką išlaikyti žalią, į teritoriją neturėtų būti įleidžiamas automobilis. Vertėtų sukurti bendras stovėjimo aikšteles, žinoma, aptarnavimo reikmėms (atsivežti žemių ir pan.) transportu visada būtų galima naudotis, tačiau ribojant kasdienėms reikmėms skirto automobilio įvažiavimą. Taip būtų kuriama parko atmosfera, kuri formuojama keliais būdais – prie įeigos, automobilių stovėjimo aikštelės galėtų kurtis informaciniai, sodininkavimo kultūros centrai, nedideli medelynai, mokymo laboratorijos, klasės ir poreikis tam iš tiesų yra. Tarkim, žinau, kas iš mano artimų draugų norėtų išmokti auginti agurkus, sužinoti apie veislių skirtumus, kurie jiems tinkamesni, o apsikeisti informacija nėra kur. Jie galvoja patys steigti prie savo sodų bendrijos informacinį centrą, dalytis tuo, ką išmokę. Į tą centrą, kuriame būtų numatyta edukacija ir vaikams, gal pamažu atvyktų žmonės ir iš miesto, eitų po sodus pasivaikščioti.

Svarbi ir gatvelių hierarchija. Dabar visur – takai takeliai, visi vienodo dydžio, svarbos. Siūlytume suformuoti pagrindinį grįstą taką, kur būtų galima važinėti dviračiais, riedučiais, lengvai vežti vaikus vežimėliais, vingiuojant per visą teritoriją. Apie šį pagrindinį taką galėtų formuotis sporto aikštelės, suoliukai, renginių vietos (Joninėms ir pan.). Atvykstantys lankytojai paskatintų steigtis kavines. Dar vienas svarbus mūsų tyrimo atradimas – kolektyviniai sodai sovietmečiu buvo vietoj naujų veislių tyrimo poligonų. Institutai išvesdavo naujas veisles ir jas testuodavo soduose. Sodininkai ir patys skiepydavo, tarkim, rožes, išvesdavo savo veisles. Taigi, visa tai galėtų tapti pagrindu informaciniams centrams. Mūsų vadinamųjų parkų dydžiai galėtų būti labai įvairūs – ir dešimt sklypų, ir šimtas. Tarkim, paskutinių dešimt ar dvidešimt sklypų gyventojai nutaria auginti gėles, garantuoti kokybę, šviesti visuomenę.

– Esate iš Kauno, ką galėtume pasakyti Kauno skaitytojams apie šio miesto sodus?

– Man atrodo, kad pirmosios sodų bendrijos, pavyzdiniai sodai ir atsirado Kaune. Sodų kultūra man kaip tik ir asocijuojasi su Kaunu, o Vilniuje viskas buvo įgyvendinta vėliau. Kauno sodai yra taip pat labai gražiame gamtos landšafte – šalia Kauno marių, Neries, šiek tiek prie Nemuno, tačiau yra ir nemažai sodo bendrijų, kurios kaip Amalių sodai – nei prie marių, nei prie upės, industrinė teritorija, pats gyvenau šalia. Dideli masyvai, tačiau gamtiškai jie nėra labai turtingi, todėl galvojant apie ateitį, būtent ten jau dabar reikia išskirtinių sprendimų. Tai sodai, esantys ne mieste ir ne gamtoje. Kaunas turi labai nutolusių nuo miesto sodo masyvų, tarkim, už Lapių, prie Garliavos, ten gyvena nemaža dalis gyventojų ir vis dar naudoja sodininkauti. Šios tolimiausios teritorijos kaip tik būtų įdomiausios žaliesiems sodams-parkams, o kurios arčiau miesto – virstų gyvenamosiomis teritorijomis kaip Amaliai, kuriuos transformavus į gyvenamąjį rajoną su žaliosiomis kokybiškomis erdvėmis, jie taptų fantastine teritorija.

– O ar realu jūsų vizijas įgyvendinti?

– Mes, kaip urbanistai, deja, padaryti nieko negalime, mūsų vaidmuo kiek kitoks – skleisti informaciją, medijuoti. Kuo daugiau šnekėsime, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors pradės judėti. Realizavimo pusė iš tiesų yra sudėtinga, nes dabar pirmiausia yra sprendžiamos buitinės problemos, nuosavybės, sklypų ribų klausimai, tvorų, stogų remontai, o visi vizionieriški projektai tėra mažai įdomūs, kad jie taptų realybe, reikia entuziastų. Tik per bendruomenes, sujungus iniciatyvių žmonių pastangas, galėtų kažkas nutikti.
Matome, kad savivaldybės taip pat būtų suinteresuotos nepalikti sodų teritorijų likimo valiai ir norėtų pabandyti nors kažką iš siūlymų įgyvendinti. Tik palyginti, tarkim, su Nyderlandais, kur teko dirbti ir kur kuo aukštesnė institucija, tuo vizionieriškesnis jos mąstymas, o kuo žemesnė, tuo kasdieniškesnis, Lietuvoje – viskas kasdieniška.
Vizijų neturėjimas kuria ateities nebuvimą, nėra regioninės politikos. Aplinkos ministerija dabar kaip tik galėtų daryti tuos žingsnius, priimti sprendimus, kokia bus miesto ateitis ir mūsų minimų sodų ateitis, žinoma, su galimybe ar net gyventojų pageidavimu, kokius savo kolektyvinius sodus jie patys norėtų matyti – žaliuosius ar tuos, urbanizuotus.