Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų trečią dieną tikintieji melsis už visus, tarnaujančius visuomenės gėriui - krašto apsaugos, teisėsaugos, priešgaisrinės gelbėjimo ir visų bendro gėrio tarnybų darbuotojus.

Sekmadienį Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje iškilmingai prasidėjęs palaimintojo J. Matulaičio šimto metų kunigystės minėjimas ir atlaidai tęsis iki liepos 15 dienos.

Trečiadienis bus skirtas maldai už švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus, ketvirtadienis - kunigų ir pasirinkusiųjų pašvęstąjį gyvenimą diena.

Penktadienį atlaiduose tikintieji melsis už ligonius ir neįgaliuosius, gydytojus ir visus ligoniais besirūpinančius, o vakare - už kenčiančius nuo priklausomybių ir jų šeimos narius.

Šeštadienis bus skirtas katalikiškiems judėjimams ir bendruomenėms. Pagrindinę atlaidų dieną sekmadienį tikintieji mels palaimintojo J. Matulaičio užtarimo tėvynei Lietuvai.

Visomis atlaidų dienomis maldininkams atvira palaimintojo J. Matulaičio tėviškė Lūginės kaime ir jo vardo muziejus Marijonų vienuolyne.

ELTA primena, kad J. Matulaitis - kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX amžiaus pradžios lietuvis. 1987 metų birželio 28 dieną jį beatifikavęs popiežius Jonas Paulius II ištikimą Dievo tarną pavadino „žmogumi pagal Dievo širdį“.

Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. netoli Marijampolės esančiame Lūginės kaime, ūkininkų šeimoje. Būsimas dvasininkas nuo mažumės buvo gabus mokslams, darbštus, bet sykiu itin kuklus. Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi - vos dešimties liko visiškas našlaitis, negana to, dėl skurdžių gyvenimo sąlygų susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia jį visą gyvenimą.

Sunkios gyvenimo sąlygos nesutrukdė J. Matulaičiui aukso medaliu baigti Petrapilio dvasinę akademiją ir Fribūre apsiginti aukščiausiais balais įvertintą disertaciją.

Lietuvoje J. Matulaitis įsitraukė į krikščioniškąją socialinę veiklą, skleidė Bažnyčios socialinį mokymą, padėdavo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų.

1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis įšventinamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai.

J. Matulaičio tarnystės vaisiai akivaizdūs iki šiol. Savo žiniomis ir darbu jis daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 d., čia ir palaidotas.

1934 metais jo kūnas perkeltas į Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią.