PASAULIS KAIP REALYBĖS ŠOU

Prieš du dešimtmečius daugelis komercinių televizijos kanalų žiūrovų buvo įpratę kiekvieną vakarą leisti žiūrėdami realybės šou, kurių būta visokių: imituotas baro, akvariumo ir daugelio kitų uždarų patalpų gyvenimas, kuriame dalyvaudavo po keliolika dažniausiai jaunų žmonių. Auditoriją tai traukdavo, nes būdavo galima įsibrauti į kito asmens privatų buvimą, nesikeliant nuo sofos. Daugelio tų realybės šou dalyviai tikrai patirdavo nemenką psichologinį sukrėtimą.

Po televizijos projektų pabaigos jie dar šmėžuodavo ekranuose kaip muzikos atlikėjai, laidų vedėjai ir atlikdavo kitokius viešus vaidmenis. Dabar iš esmės beveik nė vieno jų likimas nieko nedomina, yra nežinomas. Dalyvavimas realybės šou, jei ir davė materialinės naudos ar socialinio kapitalo, šios vertybės buvo trumpalaikės. Vis dėlto, realybės šou televizorių ekranuose buvo ta riba, ties kuria eiliniai, ne vieši, asmenys ėmė prarasti savąjį privatumą. Ir darė tai džiaugsmingai, pakiliai, televiziškai.

Po kelerių metų nuo realybės šou eros piko pasaulyje buvo sukurtas socialinis tinklas „Facebook“. Jo galia pasirodė tokia, kad realybės šou ėmė dalyvauti kiekvienas tinklo vartotojas – nuotraukos, įrašai, pastabos, aktyvumas tapo matomi kiekvienam, kuris turi „Facebook“ paskyrą. Tada jau visi užėmėme tą poziciją, kurią dar visai neseniai galėjome matyti tik televizijos ekrane užimamą kitų žmonių. Socialiniame tinkle neliko ne tik privatumo – tai buvo akivaizdu dar prieš dešimtmetį. Neliko žmogaus kaip kūrinio paslapties. Nesvarbu, ar vadinsime save gamtos sukurtomis būtybėmis, ar dieviškumo ženklu pažymėtais žmonėmis, beveik niekas jau nekelia klausimų, kur yra viešumo ribos. Netgi privačiuose pokalbiuose beveik niekas nesustabdo vidinių išpažinčių, pasakydamas, kad toliau be saiko atviro kalbos tęsinio girdėti nepageidauja. Tačiau ir tai jau reflektuota daugelio kitų autorių kone iškart po „Facebook“ išradimo.

Atėjo laikas, kai atskiras individas, jo unikalumas, autentiškumas ir kitos romantinės vizijos šiandien niekam nereikalingos.

Beveik neliesta ir neaptarta tema yra ta, kad per pandemiją ir po jos mes ne tik nebenorime gyventi taip, kaip tai darėme iki socialinių tinklų atsiradimo – tokios praeities sparčiajame pasaulyje beveik neatmename. Dar daugiau – mes, tam tikra prasme, nebenorime gyventi ir jau tradiciją turinčiame realybės šou. Pastarajame bent jau egzistavo tam tikras tikslingumas: savo privatumą aukojome dėl savų ateities siekių, to paties finansinio ar socialinio kapitalo. Šiandien stebint socialinius tinklus nesunku pagalvoti, kad daugelis juose dabar vartotojų įkeliamo turinio tiesiog nebeturi jokio į ateitį nukreipto vektoriaus. Net mums patiems, tiems, kurie keliame nuotraukas iš savo artimų ar tolimų kelionių, tie vaizdai po kelerių metų tebus iliustracija, gal ir primenanti faktą, tačiau jau nusileidžianti ilgai istorinei fotoalbumų istorijai. Paslaptis tiek atvira, kad net akivaizdi – jokio tikslo dalyvauti socialiniame tinkle beveik nėra. Jis gyvuoja iš inercijos ir psichologinio įpročio, smalsumo, kurį patenkinti darosi vis sunkiau, nes vartotojai labai sparčiai vienodėja. Kai į „Facebook“ nėra ko įkelti, tenka neišvengiamai pripažinti, kad jau nebemokame gyventi nei substancialioje, apčiuopiamoje, nei virtualiojoje realybėje. Gyvenimą suvokiant kaip prasmingų įvykių seką, tenka pripažinti, kad, būdami gyvi, mes jau tarsi beveik negyvename.

Viena išdava, kurią sukelia mūsų aktyvumas socialiniame tinkle, yra nenuginčijama – esame lengvai kontroliuojami. Skeptikai paklaustų, kam gi įdomus daugelio eilinių žmonių gyvenimas. Atsakymas skambėtų labiau potencialiai nei faktiškai. Minia, masė ir kitokie daugybės žmonių virtualūs sambūriai nesunkiai gali virsti tikrais įvykiais. Tuo prieš kelerius metus galėjome įsitikinti ir Lietuvoje.

Tie, kurie skaito spaudą, leidžiamą į Vakarus nuo Varšuvos, netrunka pastebėti, kad mūsų pasaulis iš tiesų yra patikėtas ne minios amorfijai ar spontaniškumui, o vadinamiesiems lyderiams. Pastarieji yra nebūtinai labiausiai išsilavinę, patys kompetentingiausi ar apskritai geriausi – jie dažnai yra aktyviausi sprendžiant žmonijos globalines problemas ir kuriant bendruomenes, kurios naudingos visuomenei. Žmogus, kuris dalyvauja veikloje kartu su kitais bendraminčiais, – toks yra pozityvusis socialinio tinklo, dirbtinio intelekto technologijų ir virtualybės raidos scenarijus. Tai – dabartinės posthumanistinės eros rezultatas, reiškiantis, kad ir austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo, ir mums geriau pažįstamo marksizmo tėvo filosofo Karlo Marxo svajonės išsipildė: atėjo laikas, kai atskiras individas, jo unikalumas, autentiškumas ir kitos romantinės vizijos šiandien niekam nereikalingos, nes galią asmuo įgauna tik tada, kai civilizuotais būdais, suvaldydamas savo aistras (štai kodėl kartais daugelis dabarties žmonių kasdieniame gyvenime atrodo sutrikę ir beveik anemiški), dalyvauja socialiniame gyvenime. „Facebook“ ir kitos sistemos paradoksaliai yra skirtos per tarpines fazes, anksčiau reiškusias dar bent virtualųjį bendravimą, atimti iš žmogaus jo individualumą. Tokia yra posthumanizmo ideologijos ir pasaulio, kaip planetos, išgelbėjimo kaina. Priešingo pastarajam, pesimistinio, scenarijaus vaizdus ir kalbas galėjome stebėti pačioje „Facebook“ gyvavimo pradžioje, kai pranešimai socialiniame tinkle sukėlė ne vienus politinius, netgi revoliucinius pokyčius bent keliose pasaulio valstybėse.

Abiem atvejais tradiciškai suprantamo ir nuo modernybės pradžios mus pasiekiančio humanizmo ir daugelio su juo susijusių civilizacinių žymių, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto veikimo būdu, greitai gali tiesiog nebelikti. Tai turbūt didžiausia, fundamentaliausia ir giliausia permaina dabarties ir ateities žmonijoje: masės pasiunčiamos be prasmės poilsiauti virtualybėje, o lyderiai kuria jau daug rimtesnį nei anksčiau „realybės šou“, veikiantį visos Žemės populiacijos ateitį.

Eiliniai individai nuobodžiai stumia ir fotografuoja savo gyvenimus palmių šešėliuose, aktyvieji dalyvauja socialiniuose ir politiniuose pokyčiuose, o juos darančius veikia ir valdo lyderiai, kuriems virtualioji realybė tėra priemonė, o ne tikslas, nors daugeliui jos dalyvių visiškai pakanka ten figūruojančių nuotraukų, vaizdų ir tekstų iki to momento, kai ta pati virtualybė mobilizuoja mases.

Kartais atrodančios lyg amžinos, minios „atostogos“ tėra poilsis nuo tų vaidmenų, kuriuos neva, turime tokių iliuzijų, pasirenkame savo noru. Pradėję svetimo gyvenimo stebėjimu, pratęsę buvimą, kuris žadėjo santykinę laisvę socialiniame tinkle, dabar esame lyg tie, atrodė, jau pamiršti ekrano žmonės pasaulyje, virtusiame ištisa televizine tikrove. Pamatiniai tokio buvimo matmenys yra laisvė ir nelaisvė. Šių dviejų kategorijų santykis yra lemiamas ir mūsų kasdienybėje, ir tada, kai esame bandomi mobilizuoti arba patys renkamės veikti bendruomenėse.