Siekiant užtikrinti aukštą studijų kokybę, kiekvienais metais diskutuojama dėl minimalaus konkursinio balo stojant į aukštąsias mokyklas. Deja, diskusijose girdima, kad šiemet dalis aukštųjų mokyklų taikys žemesnį minimalų konkursinį balą. Tai kelia abejonių dėl studijų kokybės ir studentų paruošimo darbo rinkai, kadangi prioritetas teikiamas studentų skaičiui.

Apie mažinamą minimalaus konkursinio balo kartelę ir kaip tai atsilieps verslui, darbo rinkai, kalba Lina Slavinskė, „Energia Futura“ organizacijos vystymo vadovė, ir Andrius Francas, HR profesionalas, personalo atrankos kompanijos „Alliance for Recruitment“ partneris.

Nelieka kartelės

Nuo šių metų Lietuvoje keičiasi stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimai. Nebelieka Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) nustatyto minimalaus konkursinio balo. Teisę nustatyti minimalų konkursinį balą turi pačios aukštosios mokyklos.

Jos pradėjo skelbti informaciją apie atnaujintas stojimo sąlygas. Anksčiau norintys įstoti į universitetą turėjo perlipti 5,4 (iš 10) minimalaus konkursinio balo kartelę. Ji ir toliau bus taikoma Lietuvos stipriosiose aukštosiose mokyklose. Nepaisant to, dalis aukštųjų mokyklų nusprendė taikyti mažesnį minimalų konkursinį balą.

Verslo atstovų nuomone, minimalaus konkursinio balo mažinimas verslui ir darbo rinkai atsilieps neigiamai, nes, nuleidus kartelę, bus sunku išlaikyti aukštą studijų kokybę, būsimų specialistų paruošimą ir pridėtinės vertės rinkoje kūrimą.

Tai yra nesąžininga darbščiųjų atžvilgiu, kurie vertina žinias, aukštojo mokslo kuriamą vertę, suteikiamą karjerą ir perspektyvas.

Vertina neigiamai

L. Slavinskė teigia, kad darbdavys turėtų prisidėti prie studentų ugdymo – su jais dalytis savo žiniomis ir patirtimi, tačiau jeigu pirminė kokybės kartelė – konkursinis balas – tampa įveikiama gerokai lengviau, specialistė kelia klausimą, kaip galima tikėtis, kad studentai bus atkaklūs, stengsis ir sieks rezultatų studijų metu ar įžengę į darbo rinką.

„Tai tarsi savaime indikuoja, kad iš moksleivių ir studentų tikimasi mažiau, kad mokantis reikės įdėti mažiau pastangų, kad kartu su gabiais, žinių ir kompetencijų siekiančiais studentais mokysis ir tie, kuriems nebūtinai rūpi žinios ir jų išsilavinimas, būsimas karjeros kelias. Apmaudu, bet būtent dėl mažinamos konkursinio balo kartelės į tą pačią aukštąją mokyklą galės patekti ir pirmieji, ir antrieji, o tai yra nesąžininga darbščiųjų atžvilgiu, kurie vertina žinias, aukštojo mokslo kuriamą vertę, suteikiamą karjerą ir perspektyvas“, – aiškina ji.

Pašnekovė tęsia, kad dėl pirminio pasirinkimo – „įstojau, nes to siekiau“, arba „įstojau, nes stojimo kartelė buvo įveikiama visiems“ – galima kvestionuoti studentų motyvaciją ir interesą mokytis. Studentai ir dėstytojai dirba kartu – jie diskutuoja, ieško ir kuria. Pasak jos, tai turi eiti iš pačių studentų: jų noras, proaktyvumas, interesas suprasti ir išmokti. „Vienpusis eismas čia neįmanomas, vien dėstytojai neišaugins ateities profesionalų, reikia pačių studentų noro ir intereso tokiems tapti.“

Sumažinus minimalaus konkursinio balo kartelę, kyla abejonių dėl studijų kokybės. L. Slavinskė svarsto: tiek studentams, kurie užtikrintai rinkosi ir įstojo į norimą universitetą ir specialybę, tiek studentams, kurie pateko tik dėl sumažinto konkursinio balo, mokantis kartu, tampa sudėtinga išlaikyti tokį patį aukštą studijų kokybės standartą, pasiekimų vertinimo sistemą, užduočių sudėtingumą ir nuolatinį judėjimą pirmyn nestabčiojant ten, kur, remiantis aukštojo mokslo standartais, nereikėtų stabčioti.

Nebeužtikrins kokybės

Kaip teigia A. Francas, sumažinus minimalų konkursinį balą, pas darbdavius gali ateiti kur kas silpnesni specialistai, kadangi dėstytojas moko pagal vidutinį, o ne patį geriausią studentą. Sumažėjus vidurkiui, sumažėja ir bendras kokybės lygis, todėl tikėtina, kad paruošti specialistai bus prastesni.

„Anksčiau universitetas buvo kaip tam tikros kokybės užtikrintojas. Ženklas, kad jis jau atfiltravo dalį studentų, kuriems galbūt nėra jokio būtinumo mokytis universitete, jie gali mokytis ir kolegijoje, ir profesinėje mokykloje. Dabar šis filtras dar kartą sumažės“, – pažymi jis.

L. Slavinskė dalijasi, kad moksleiviai turi daugybę pasirinkimų – jie gali mokytis universitete, kolegijoje, profesinėje mokykloje ir kt., kurios ruošia specialistus, amatininkus, tačiau būtent dėl šios priežasties ir yra reikalingi tam tikri kriterijai, kurie padėtų pasirinkti, koks studijų modelis jiems tinkamiausias, kuri studijų įstaiga padės pasiekti aukščiausią potencialą ir įgyti specialybę, o ne visus suvienodinti iki žemiausio balo ir kokybę, progresą palikti antrame plane.

A. Francas mano, kad konkursinio balo kartelė turėtų būti pakankamai aukšta, kad būsimi studentai suprastų – jie stoja į universitetą siekti žinių.

„Jeigu kartelė yra gana žema ir mokytis gali bet kas, diplomo reikšmė nuvertėja. Konkursinis balas neturėtų būti mažinamas be priežasties. Reikalavimai būsimiems studentams, stojantiems į geruosius universitetus, neturėtų mažėti. Svarbu, kad neišnyktų supratimas, kas yra aukštasis universitetinis ir neuniversitetinis išsilavinimas“, – dėsto pašnekovas.

Pasak L. Slavinskės, jei aukštojo mokslo sistema buksuoja dėl talentų trūkumo, geriausiu atveju galime pasiekti vidutinį, bet ne maksimalų greitį valstybės progreso kelyje. Ji sako, kad tarp moksleivių ir studentų turime atrasti ateities mokslo, verslo ir viešojo sektoriaus šviesulių, progreso kūrėjų, vykdančių aukšto lygio mokslinius tyrimus, kuriančių darbo vietas ir socialinę gerovę. Tuos, kuriems rūpi studijuoti dabar, kad ateityje galėtų siekti rezultatų.