Pirmoji parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Lankytojai pamatys, kaip rokoko stilius pasireiškė to meto mados tendencijose, kaip pasikeitė audiniai, suknelių sukirpimas, spalvų deriniai, vėduoklių ir kitų aksesuarų – tabakinių, muselių-dėžučių, miniatiūrų ir pan. – forma.

Kita Prancūzijos mados dievaite tapo karalienė Marija Antuanetė iš Habsburgų giminės, Liudviko XVI žmona. Ji buvo ekstravagantiška moteris, aprangos pokyčių įkvėpėja. Būtent ji įvedė graikiško, amerikietiško ir angliško sukirpimo, taip pat „polonezo“ stiliaus suknelių madą. Skiriamasis to laikotarpio bruožas – įmantrios Marijos Antuanetės stiliaus šukuosenos, siekiančios iki vieno metro aukščio.

Parodoje, kaip praneša Lietuvos dailės muziejus, taip pat pristatoma Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Pasiskelbusio Prancūzijos imperatoriumi Napoleono I žmona Žozefina, kilusi iš Karibų jūros Martinikos salos, domėjosi ir mėgavosi mada. Jos skonį ir poreikius formavo senos Versalio tradicijos. Žozefina dievino šalius ir baltas permatomas sukneles, pabrėžiančias jos liekną figūrą. Ampyro stiliui, susiformavusiam Napoleono valdymo laikotarpiu ir imitavusiam graikų ir romėnų madą, parodoje atstovauja rūmų damų suknelės iš muslino, įvairūs šaliai, vyriškos siuvinėtos liemenės, aksominės apyrankės, papuoštos kamėjomis, diademos, lygiapadžiai bateliai ir kt.

Nuvertus Napoleoną prasidėjo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis (nuo 1837 iki 1901 m.). Jis išsiskyrė gana kukliu aprangos stiliumi. Karalienė labai mėgo Škotiją ir savo vasaros rezidenciją – Balmoralio pilį, kurios interjeras buvo drapiruotas langeliais. Todėl nenuostabu, kad XIX a., taikantis prie asmeninių Viktorijos pomėgių, tapo populiarios languotos krinolino suknelės.

Tuo laikotarpiu Prancūzijoje madų pasaulyje viešpatavo ir Eugenija, imperatoriaus Napoleono III žmona, kilusi iš Ispanijos. Būtent ji, tapusi pirmojo mados dizainerio anglo Charleso Fredericko Wortho kliente, buvo aukštosios mados dievaitė. Ch. F. Wortho sukurtos balinės krinolino suknelės išsiskyrė didele apimtimi, rafinuotu kirpimu, originalumu ir apdailos grožiu, pavyzdžiui, juodais Šantiji nėriniais.

Ypatinga ekspozicijos dalis skirta Rusijos imperijai. Parodos lankytojai pamatys, kaip puošėsi Romanovų dvaro aplinkos žmonės. Vienas iš išskirtinių eksponatų – „Brizak“ mados namų apsiaustas rotonda, priklausęs imperatorienei Aleksandrai Fiodorovnai, Nikolajaus II žmonai.

Kalbant apie Rusijos aristokratų įtaką pasaulinei madai, negalima nekreipti dėmesio į 1917 m. revoliucijos pasekmes. Netekę per pilietinį karą savo turto, namų, Rusijos aukštuomenės nariai buvo priversti bėgti iš šalies. Norėdami įsitvirtinti naujuose emigracijos centruose – Konstantinopolyje, Berlyne, Prahoje, Paryžiuje, aristokratai ten ėmėsi kurti madą. Taip Paryžiuje radosi daugybė rusų emigrantų įsteigtų mados namų – didžiosios kunigaikštienės Marijos Pavlovnos Romanovos siuvinėjimo namai „Kitmir“, kunigaikščių Irinos (Romanovos) ir Felikso Jusupovų mados namai „Irfe“, kunigaikštienės Marijos Trubeckajos, Marijos Annenkovos ir kunigaikštienės Liubov Obolenskajos mados namai „TAO“, kunigaikštienės Jekaterinos Lobanovos-Rostovskos mados namai „Paul Caret“, imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos freilinos baronienės Jelizavetos Hoyningen-Huene mados namai „Yteb“ ir kiti. Daugelis tų garsių mados namų aprangos pavyzdžių, kaip teigiama Lietuvos muziejaus pranešime, šioje parodoje demonstruojami pirmą kartą.

Dalis ekspozicijos skirta Lietuvos aristokratijai, kuri taip pat suvaidino tam tikrą vaidmenį kuriant pasaulinę madą. Visų pirma tai – Jacqueline Kennedy sesuo amerikietė Lee Radziwill, kuri ištekėjo už garsios Lietuvos giminės kunigaikščio ir buvo tapusi JAV mados dievaite. Parodoje eksponuojamos Lee Radziwill stiliaus suknelės, taip pat drabužiai, sukurti kunigaikštienės Irene Galitzine, tiesioginės kunigaikščių Golicynų, rusų Gediminaičių, palikuonės, mados namuose.

Galiausiai parodoje „Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“ lankytojai išvys drabužių pavyzdžius, sukurtus mados dizainerių, kilusių iš senų garsių giminių. Tai Florencijos didikas Emilio Pucci, rusų ir italų kilmės grafas amerikietis Olegas Cassini, prancūzų markizas Jeanas-Charlesʼis de Castelbajacas, markizė Jacqueline de Ribes ir kiti. Šie unikalūs kūriniai primena mums, kaip aristokratai, pardavinėdami savo vardą ir išlavintą skonį, davė pasaulinei madai naują impulsą ir kartu suteikė galimybę kilmingoms šeimoms XX a. antrojoje pusėje gyventi oriai.

Žodžių "seniai" nuo "senai" ir "pridvisti" nuo "padvėsti" neskirianti dizainerė Juozuko karnavalą pavadino cirku ir tuoj atgal gavo "pliūchą", emocingai sulipdytą su dygiomis pastabomis apie kūno masę, šakniavaisius ir plokštainį smegenyse. Dar prikišta, jog pati siuva ne rūbus, o maišus, todėl bankrutuoja ir pavydi.

Į šį metų ginčą įsisupa ir vyriausioji šalies virėja, kuri pareiškė besididžiuojanti savo kūno masės indeksu ir tešmeningumą įprasminančiais dizainerės maišais. Pro šalį nepraslydo net ministras pirmininkas, kuris, pasirodo, taip pat turi bulvės fizionomiją, todėl yra tikras lietuvis. Rajumo per TV vis pamokanti virškinamojo trakto specialistė pabaigai ir šv. ramybei pasiūlė verčiau prisišlemšti jos kugelio su Kalabrijos dešra.

Aukštuomenė, blia…

Tačiau, kad ir kaip jie visi ten, savo olimpuose, savąjį "aš" bekeltų į aukštybes, kaimietiškumas ir jam būdingi retorikos elementai vis tiek šauniai apsinuogina. "Kritika – žemiau plintuso", – taikliai apibendrino vienas skaitytojas.

Išties, paskaitai visą tą jų mąstymo bulvienojais išpintą raštiją, pridaigintą gramatinių bei sintaksės klaidų, ir ima brėkšti gedulo nuotaikos: reali aukštuomenė, diskutavusi apie J.W.Goethę, R.Wagnerį ir K.Ptolemėjų, Lietuvoje tebuvo prieš karą. Vėliau ją visą nugalabijo sovietai, idant triumfuotų genetikos kumečiai – proletariatas ir kolchoznikai bulvių veidais su kugeliu vietoj smegenų. Štai ir samprotauja jie apie maišus, šakniavaisius ir Kalabrijos dešrą taukuotuose tarkiuose.

Lietuva turi solidžių ir įtakingų mėlynojo kraujo palikuonių, tačiau mes patys tokius žmones atstumiame dėl keistokų prietarų, interviu LRT Televizijos laidai „Stilius“ sako populiarios istorinės trilogijos „Silva rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė.

„Kodėl Lietuva nepasistengia būti svetinga ir pritraukti dabartinių lietuviškų aristokratų šeimų atstovų, kurie tebėra Europoje ir Amerikoje ir kurie dažnai savo dėl nepaprasto išsilavinimo ir nepaprastų pasiekimų yra ir šiandieninis elitas. [...] Man atrodo, kad reikėtų Lietuvai kažką padaryti, kad jie čia jaustųsi labiau namie.

Jie turi didžiulių sentimentų tėvynei ir jie labai mielai grįžtų su savo idėjomis ir teigiamais poslinkiais, jeigu – ir nebijau šito viešai pasakyti – jų kartkartėmis neatbaidytų mūsų toks bukas, siauras pseudonacionalizmas. Maždaug – jeigu nekalba lietuviškai, tai koks čia lietuvis kunigaikštis, didikas. Bet jie niekada nekalbėjo lietuviškai. Barbora Radvilaitė nekalbėjo lietuviškai, nėra išlikusio nė vieno jos lietuviško laiško“, – sako K. Sabaliauskaitė.  

Ekscentriškoji Ispanijos Albos kunigaikštienė, viena turtingiausių Europos aristokratų ir daugiausiai titulų turinti aristokratė pasaulyje, ketvirtadienį po trumpos ligos mirė, jai buvo 88 metai, pranešė šeimos atstovas.

Įspūdingų rūmų ir neįkainojamų meno kūrinių savininkė Maria del Rosario Cayetana Alfonsa Victoria Eugenia Francisca Fitz-James Stuart y Silva (Marija del Rosario Kajetana Alfonsa Viktorija Euchenija Fransiska Fic-Džeims Stiuart i Silva), vadinama Cayetana, sekmadienį vakare dėl plaučių uždegimo buvo paguldyta į Švč.Širdies (Sagrado Corazon) ligoninę Sevilijoje, o ketvirtadienį ryte mirė savo Duenjų rūmuose Sevilijoje, sakė šeimos atstovas.

Į namus ji buvo parvežta antradienį vakare. Jai mirus liko jos vyras, kuris yra 24 metais už ją jaunesnis.

Praėjusį kartą kunigaikštienė tarptautinį dėmesį patraukė 2011 metais, kai šoko flamenką per savo vestuves su valstybės tarnautoju Alfonso Diezu (Alfonsu Diesu).

Gerai iš žurnalų puslapių žinoma kunigaikštienė su garbanotų plaukų kupeta ant galvos Sevilijoje gyveno vienuose iš daugelio savo rūmų.

„Keliomis dienomis anksčiau ją užpuolė skrandžio virusas, bet ji pasveiko. Dabar ji sirgo pneumonija. Jos amžiuje viena nulemia kita“, – sakė atstovė.

18-oji Albos kunigaikštienė, kurios pagrindinis titulas yra Albos de Tormeso kunigaikštienė, turi daugiau titulų už bet kokį kitą kilmingąjį Žemėje, teigiama Guinnesso (Gineso) rekordų knygoje, kurioje nurodomi 57 jos titulai, susiję su sudėtinga tarptautine jos genealogija.

Ispanijos žiniasklaida apskaičiavo, kad jos turtas yra vertinamas nuo 600 mln. iki 3,5 mlrd. eurų.

Ispanai su susižavėjimu stebėjo paskutinių – trečiųjų – jos vestuvių istoriją. Anksčiau du kartus našle likusi kunigaikštienė pripažino, kad dėl naujų vedybų susipyko su savo vaikais.

A.Diezas atsisakė bet kokių pretenzijų į kunigaikštienės turtą ir prieš pat vestuves ji didelę savo turto dalį testamentu padalijo penkiems sūnums ir dukteriai. Savo turtą kunigaikštienė valdė iki pat mirties.

Ji gimė Lirijos rūmuose Madride 1926 metų kovo 28 dieną.

Legenda teigia, kad dėl jos titulų jai turėtų lenktis Ispanijos karalius ir Didžiosios Britanijos karalienė.

Tačiau kuomet karalienė Elizabeth II (Elzbieta II) 1988-aisiais lankėsi Madride, kunigaikštienė, kuri garsėjo kalbomis be užuolankų, atmetė tuos teiginius kaip „prasimanymą“ ir nusilenkė britų monarchei.

Tuomet Cayetana pasikalbėjo su karaliene apie jų vaikystę Londone. Kunigaikštienės tėvas buvo Ispanijos ambasadorius Britanijoje ir ji Bakingamo rūmuose aplankydavo Elizabeth, kuri tada buvo princesė, rašė ispanų laikraštis „El Pais“.

Ispanų geltonosios spaudos „karalienės“ neerzino tai, kad spauda po kaulelį narstė jos asmeninį gyvenimą.

„Jei jie tave pamiršta, tu esi niekas“, – 2011-ųjų rugsėjį ispanų žurnalui „Yo Dona“ sakė aristokratė – mėnuo prieš tai, kai ištekėjo už A.Diezo.

Po jungtuvių kunigaikštienė nusispyrė batelius ir šoko flamenką ant raudono kilimo prie įėjimo į Ponių rūmus, o paskui metė savo puokštę jos pasveikinti susirinkusiai miniai.

Pirmąją, 1947 metų spalį sudarytą jos santuoką su Donu Pedro Luisu Martinesu de Irujo (Donu Pedru Luisu Martinesu de Iruchu), Sotomajoro kunigaikščio sūnumi, „The New York Times“ pavadino „prašmatniausiu Ispanijos socialiniu renginiu nuo monarchijos pabaigos“.

Praėjus šešeriems metams po kunigaikščio mirties 1972-aisiais, kunigaikštienė sukėlė skandalą Ispanijos aukštuomenėje ištekėdama už 11 metų jaunesnio buvusio jėzuitų kunigo Jesuso Aguirre (Chesuso Agirės), kuris buvo jos nuodėmklausys.

Po 2010-aisiais atliktos operacijos dėl skysčių susikaupimo smegenyse jos kalba sulėtėjo, bet tai nesutrukdė jai pernai su trečiuoju vyru nuvykti į Tailandą, nors vaikai nuogąstavo dėl jos sveikatos.

Didžiulis jos turtas – sakoma, kad ji galėtų nueiti nuo labiausiai į šiaurę nutolusio Ispanijos taško iki pat pietinės pakrantės net neiškeldama kojos iš savo žemių, – pavertė ją taikiniu kalboms, kad ji praturtėjo iš dalies dėl Europos Sąjungos subsidijų žemės ūkiui.

Labdaros organizacijos „Oxfam“ Ispanijos padalinys apskaičiavo, kad kunigaikštienė ir jos vaikai 2003 metais gavo 1,8 mln. eurų subsidijų.