Jau beveik 20 metų Kuršių nerijoje kasmet atsinaujinanti nendrinių skulptūrų ekspozicija ant vandens tapo neatsiejama Gintaro įlankos dalimi. Be to sunkiai įsivaizduojamas vasaros sezonas ir jo pabaiga – Rudens lygiadienio šventė.

Tradicinis Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos organizuojamas renginys prasideda pavasarį ar vasaros pradžioje, kai į Gintaro įlanką susirenka menininkai iš Lietuvos bei Latvijos kurti skulptūrų iš vietinės medžiagos – nendrių.

Savaitę ir daugiau trunkančio simpoziumo metu kuriami meno kūriniai sujungia menininkus ir skatina ieškoti bendrų kuršiškos praeities sąlyčio taškų.

Skulptūros yra eksponuojamos ant vandens, jas pastatyti naudojama ypač sudėtinga įtvirtinimo vandenyje technologija.

Kūriniai įlanką puošia visą vasarą ir per astronominį rudenį – Rudens lygiadienį bei Baltų vienybės dieną – yra sudeginami.

Rudens lygiadienio šventė – vienas pagrindinių etnografinių renginių Kuršių nerijoje.

Tai analogo visoje Lietuvoje neturintis projektas, kuriuo kiekvienais metais siekiama išlaikyti šios šventės tradiciją, kurios esminis elementas – skulptūros iš vietinės medžiagos – nendrių.

Norintieji prisidėti prie kūrybinio proceso, kviečiami į Juodkrantės Gintaro įlanką birželio 14–21 d., kur bus galima išvysti, kaip kuriamos nendrinės skulptūros, ir net patiems prisidėti prie jų gimimo.

Darnų gamtos ir žmogaus santykį pristatančią ekspoziciją ant vandens Kuršių nerijos gyventojai ir svečiai galės lankyti visą vasarą.

Rugsėjo 22 d., švenčiant rudens lygiadienio ir Baltų vienybės dieną, teatralizuoto renginio metu nendrinės skulptūros suliepsnos.

Dideli, nuolatos besikeičiančios informacijos srautai, ilgi vaizdo pokalbiai, jausmų ir emocijų reiškimas emoji jaustukais ar judančiais paveikslėliais sutraukė ryšį su realybe. Vieninteliu būdu jį atkurti tapo buvimas gamtoje, natūralioje aplinkoje. Gamta turi ypatingų galių. Ji gali ne tik grąžinti žmogui vidinę pusiausvyrą, bet ir tapti geriausia vieta (su neišsemiamais pažinimo šaltiniais) mokytis. Gamtos kaip mokyklos idėją asmeninėje parodoje "Mokykla", eksponuojamoje Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos "Pelėdų kalno" galerijoje, vysto tapytojas, architektas ir mokytojas Mantas Maziliauskas.

Simboliškas grįžimas

Ši paroda, sudaryta iš šviesos, erdvės ir daiktų, – labiau atviras kūrybos veiksmas nei griežtas parodymas ar pasirodymas, sutartinė vieta, kurioje sulig kiekvienu žmogumi gali atsiverti nauji matymai, t.y. naujos parodos. "Mokykla" yra dviejų dalių paroda, veikianti tuo pačiu metu ir tokiu pačiu pavadinimu Vilniuje (Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, uždarymo šventė – gegužės 28 d. 18 val.) ir Kaune (uždarymo šventė – gegužės 26 d. 18 val.).

„Mokykla“ yra dviejų dalių paroda, veikianti tuo pačiu metu ir tokiu pačiu pavadinimu Vilniuje ir Kaune.

"Pelėdų kalno" galerijoje menininkas atveria jau nebe pirmą personalinę parodą, yra kuravęs ne vieną čia pristatytą grupės menininkų ekspoziciją.

"Tiek kultūrinis, tiek gamtinis Kaunas darė man įtaką savo mokykliškumu. Vėl ir iš naujo stebinanti fenomenaliai parinkta vieta Kauno meno mokyklai – santakos aukščiausia ir šviesiausia vieta! Be abejo, didelis džiaugsmas grįžti į šią saulės salę su savo naujausia kūryba", – sako M.Maziliauskas.

Simboliška, kad paroda atidaryta galerijoje, kuri įkurta buvusios Kauno meno mokyklos, kurios 100-mečio jubiliejus bus žymimas šiais metais, erdvėse, kartu ir pranašiška, kad beveik tuo pačiu metu, kai paroda atvėrė duris žiūrovams, į mokyklas sugrįžo jaunesniųjų klasių moksleiviai, abiturientai.

Tikra šviesa

Personalinėje parodoje menininkas kviečia atsigręžti į gamtą per šviesą, erdvę ir daiktus.

"Ekspozicijos erdvę užpildę objektai yra susiję su gamta, su jos tūkstantmečiais veidais. Manau, kad po pirmojo karantino ir besibaigiant antrajam, po visų nuotolinių, skaitmeninių santykių toks kvietimas atsiverti, atsimerkti ir išvysti gamtą yra labai laiku", – tvirtina kūrėjas.

Jo teigimu, parodos pavadinimas "Mokykla" yra nuoroda į tikrąjį švietimą, kurio nereikėtų asocijuoti su jokia institucija. "Parodoje kviečiu atsigręžti į tikrąją šviesos sklidiną erdvę, saulės atskleidžiamą skulptūriškiausią daiktų pavidalą. Tą tikrą šviesą", – sako M.Maziliauskas.

Atverti pojūčius

Menininkas ragina parodos žiūrovus sutelkti dėmesį į pirminius įkvėpimus ir pastebėjimus, kurių kilmė yra gamtinė. Todėl ekspozicijos architektūra nėra tradiciška, šalia objektų nėra kortelių su pavadinimais.

"Tai nuorodų į gamtinę terpę erdvė. Ją užpildę daiktai, apšviesti natūralios šviesos, mezga erdvinius santykius, kuria patyrimų lauką", – apibūdina jis.

Ekspozicijos erdvė tampa iš dalies menine, iš dalies moksline, archeologine vieta, kurioje objektai iš molio, medžio, metalo, tapybos paveikslai skatina žiūrovą atverti kuo daugiau savo pojūčių: regą, klausą, uoslę, lytėjimą.

Svarbus susitikimas

Grįžimą prie gamtos M.Maziliauskas įvardija kaip kvietimą atsvaros, karantino nulemtam nutolimui, virtualumo įsigalėjimui, paieškoms.

Mokykla.

"Norisi kalbėti apie tai, kad mokykla nėra tik susiformavusi, užbaigta sistema. Mokymasis ir mokymas visų pirma susiję su gamtos įtaka, mūsų buvimu jos dalimi ir su mūsų vidiniu peizažu, sklindančia vidaus šviesa. Metodologiniai dalykai atsiranda vėliau. Pirmenybė turėtų būti teikiama gamtos stichijai", – įsitikinęs menininkas.

Anot jo, abiejų karantinų laikotarpiu žmonės galėjo išeiti į parką, pasivaikščioti miške. "Tačiau virtualiojo pasaulio, kuris yra nepaliečiamas, neturi skonio, kvapo, įtaka išaugo, kone visi žmogaus jutimai buvo atjungti. Todėl ir norisi rinktis gamtą, – mintimis dalijasi kūrėjas, – grįžti prie prasmės, nes ji yra tikras dalykas."

Ikona. 2020, eglė.

Parodą jis sako galįs pavadinti idėjiniu, edukaciniu projektu. "Nebijau, jei būsiu nesuprastas. Tokių parodų–projektų atsiradimas pasaulyje eina kaip korta ir dalyvauja kosminiame žaidime. Proseneliai mane mokė, kad medis sodinamas ne sau, o vaikams, anūkams, ateities kartoms. Galbūt ir kūrybos šiandienos veiksmai išsiskleis, pasimatys ateityje, kitoje šviesoje. Giliai tikiu nauju pa(si)matymu, kuris nebūtinai turi būti intelektualiai paruoštas ar įspraustas į tik tam tikrą sritį. Sukurta patirtinė erdvė, kurioje žmogus iš esmės gali matyti, liesti, girdėti... ir išbūti autentiškai", – sako jis.

Ši paroda kviečia pabūti ilgiau, tyrinėti eksponuojamus objektus, atrasti. Ir savo pajautimus užrašyti baltame popieriaus lape, kurį galerijoje paliko M.Maziliauskas. Kiekvieno žiūrovo užrašytos mintys bus laiškas, kurio menininkas labai laukia.

Kas? M.Maziliausko paroda "Mokykla".

Kur? "Pelėdų kalno" galerijoje (A.Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki gegužės 26 d. 18 val.

M. Maziliausko kartu su bendradarbiais Povilu Šoriu ir Gitana Stankiene pristatytas projektas „Baltas Lapas – Sielos Namas“ dalyvavo konkurse, kuriame buvo renkamas paminklas Jean Rey (Žano Rėjaus) aikštei Europos institucijų kvartale Briuselyje. Konkurse nugalėjo britų darbas „Laiko aidas“ („An echo in time“), antri liko olandai su projektu „Atminties žvaigždynas“ („Memory Constellation“).

Konkursu buvo siekiama išrinkti paminklą visų 20 amžiaus totalitarinių režimų Europoje aukoms. M. Maziliauskas BNS pasakojo, kad jo sukurtame projekte svarbiausia yra baltumas ir šviesa.

„Tai yra tarsi balto lapo ritinys, kurio visoje struktūroje kiaurraščio reljefu išrašyti laiškai, pro juos srūva šviesa – tarsi vilties, atsinaujinimo simbolis. Laiškai yra iš įvairių vietų: iš Sibiro, iš Vokietijos koncentracijos stovyklų, yra žydų, anglų, rusų, lietuvių kalbomis“, – pasakojo architektas.

Menininkas sakė, kad pasiekta trečia vieta šiame konkurse jam – labai svarbus laimėjimas.

„Pirminei atrankai reikėjo siųsti savo meno filosofiją, tą etapą praėjome, tada jau reikėjo siųsti pasiūlymą. Čia toks konkursas, kur garbė architektams, menininkams dalyvauti, man tai labai geras įvertinimas (...). Pasaulinių memorialų ir aikščių konkursuose tai yra labai retas laimėjimas ir pačiai Lietuvai“, – dėstė M. Maziliauskas.

Jo teigimu, iš viso konkurse registravosi 67 autoriai, buvo pristatyti 39 idėjiniai pasiūlymai.

Dešimt geriausių konkurso darbų balandžio pabaigoje bus pristatyti parodoje Europos Parlamente. Konkursą organizavo Europos atminties ir sąžinės platforma, suburta skleisti informaciją bei rinkti ir analizuoti medžiagą apie totalitarinius režimus. Ši platforma vienija 57 institucijas ir organizacijas iš 20 šalių.

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai nauja paslaptis, tampanti galingiausiu naujos tikrovės faktu – stebuklu. Taip, tai asmeniška, bet ne prabangos, o egzistencojos sąlyga. Tai savęs paties jausmas, savikūra ir sukrečiantis naujas atpažinimas, tai trys tapybos–tapsmo fenomeno pakopos.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Technika ar net disciplina (autoportretus kuriu ir architektūroje, ir skulptūroje, ir instaliacijose), per kurią išnyra tas kūnas atvaizdas, kurioje lemiamu veiksniu tikriausiai tampa Uraganai ir Audros. Man telieka linksmoji dalis.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Daugiausia – gamta, bet ir mokslas – linksmasis.

Tai nauja paslaptis, tampanti galingiausiu naujos tikrovės faktu – stebuklu.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Magija ir užkalbėjimais, kaip užtapymais ir nuvalymais. Užtylėjimais. Žiūrint koks vidinio ir išorinio sutapimo metas – aušra ar vilko valanda.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Visas paveikslas – tai fonas. Atskirų jo potėpių ploteliai – veikia išvien ir be hierarchijos. Paveikslas fonas – matančiojo kosmoso vartai.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas, kaip forma, jautriai suausta su turiniu, ir tai visumoje turi galios pakviest gelmės tūriui.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Niekuo.

– Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąjį)?

– Taip, kai regi Paukščių Tako ūką ir jauti rankose venų pulsą.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Taip. Viską iš karto.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Tiek pat, kiek visiems, – gyvenimą. O nuotaika ir vėl viską pakeitė negrįžtamai.

– Ar tapant autoportretą randasi baimių?

– Ne.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Stebuklu.

"Man labiausiai norisi, kad būtų įdomu. O kad būtų įdomu, reikia rasti, su kuo būtų galima kalbėtis: giliai, iš esmės kalbėtis. Kiek įmanoma, jautriai. Iš pajautos. Pajauta yra giluminis žmogaus ryšys su savimi, pasauliu, aplinka", – pokalbį pradeda tapytojas ir architektas Mantas Maziliauskas.

Mūsų susitikimo vieta – Justino Vienožinskio menų fakultetas, kuriame menininkas plačiai atveria duris į parodą-kambarį "Svečių kambarys, arba Nemirtingumas", skirtą Lietuvos meno mokyklai ir jos įkūrėjui J.Vienožinskiui atminti.

Kambarys šviesus, jame daug baltos spalvos, užpildytos asmeniniais daiktais, tapybos kūriniais, objektais. Už galerijos langų atsiveria skaisčiai žalias sodas su nedideliu kalneliu, žiedus sprogdinančiais medžiais ir sklindančia ramybe. Mintys aprimsta, kiekvieną dieną lydintis skubėjimas atsitraukia. Svarbiausia vaikštant M.Maziliausko įrengtame kambaryje įsibūti į erdvę, pajausti menininko svetingumą ir bent mažą akimirką – iš tikrųjų pamatyti.

Kurdamas kambarį dailininkas nesiekė sterilios erdvės, kurioje kiekvienas kūrinys būtų sureikšmintas, neliečiamas, prikaustantis dėmesį. Juk lankydamiesi svečiuose nepuolame apžiūrinėti kambario interjero elementų, reikšti savo nuomonės, kad vienas ar kitas daiktas stovi ne vietoje. Pagrindinis menininko siekis – kad apsilankęs šiame kambaryje žiūrovas pasijustų svetingai priimtas.

Tapyba, architektūros elementais ir daiktais M.Maziliauskas "apmąsto metafizinę svečių kambario kaip bendros, dalijimosi erdvės reikšmę. Pasidalijimo veiksmą – kaip galimą nemirtingumo pavidalą. Kūriniuose ir jų deriniuose vystydamas savitą simbolių kalbą, jungia ją su archajiškomis baltiškomis ir bendražmogiškomis mitologinėmis sandaromis, autorius žiūrovą kviečia į nebūtą pasaulio stebėjimo vietą".

"Svečių kambarys, arba Nemirtingumas" – tai ne tradicinė paroda, o vieta, kurioje gera pabūti, kuri leidžia pažinti ir mąstyti. Menininkas drauge su J.Vienožinskio menų fakulteto administracija kviečia kiekvieną užsukti ir bent akimirką pasijusti svetingai priimtu šio kambario šeimininku.

– Parodą dedikuoji Lietuvos meno mokyklai, veikusiai 1922–1940 m. Dabar jai suteiktas Justino Vienožinskio menų fakulteto vardas. Kokią reikšmę Tau asmeniškai turi ši vieta?

– Šį savo kurtą kambarį skiriu Lietuvos meno mokyklai ir jos įkūrėjui J.Vienožinskiui atminti. Įdomus dalykas, kad šis pastatas ir vieta, kuriuos laikau Lietuvos kūrybos pradžios širdimi, atkūrus laisvą Lietuvą, buvo pirmasis valstybės statinys. Meno mokyklos įkūrimas buvo svarbiausias ir reišmingiausias įvykis tuometėje Lietuvoje. Kitai veiklai užteko esamų senųjų ir carinių pastatų, praėjus metams, Ąžuolų kalne pastatytas ir pirmasis Lietuvos muziejus – M.K.Čiurlionio dailės galerija.
Vieta, kurioje stovi J.Vienožinskio menų fakultetas, yra aukščiausia santakos vieta. Ji maloni savo pakylėtu vaizdu, susijusiu su kūryba, menais, su žiūrėjimu ir matymu.
Eidamas į susitikimą džiaugiausi, kad šiandien mes čia kalbėsimės, kad pavyko įrengti kambarį būtent šioje vietoje. Esu rengęs parodas Vilniuje, kituose Lietuvos ir užsienio miestuose, galbūt kas nors pasakytų, kad ten daug svarbesnės parodoms vietos, gal turinčios geresnius vardus, bet manęs tai nežeidžia. Mane domina tai, kas yra iš tikrųjų dabar. Ši vieta, šis kambarys man yra "labai iš tikrųjų".

Turiu mintį įrengti tokį kambarį ir kituose Lietuvos ar net užsienio valstybių miestuose, bet labiausiai viliuosi, kad vienas iš kambarių bus įkurtas Prūsijoje (gal kiti šio krašto taip dabar nebevadina, bet aš vadinu). Kitas kambarys duris atvers birželio mėnesį Vytėnų (Panemunės) pilyje.

– Ar rengdamas parodas visuomet pasirenki istoriškai svarbias vietas?

– Man svarbus yra asmeninis nusiteikimas, bet lygiai toks pat reikšmingas yra ryšys su vieta ir laiku. Šią erdvę vadinu svečių kambariu, tad lankantis svečiuose norisi būti laukiamam, svetingai sutinkamam. Žmogus atvyksta į svečius ir trumpam tampa tos vietos, kambario šeimininku. Siekiamybe laikau būti svetingu šeimininku, o tai susiję su pakvietimu, aplinka, istorija.

– Parodos anotacijoje teigi, kad, apmąstydamas parodų erdvę, ją matai kaip galimo susitikimo kambarį. Kaip manai, ar žiūrovui šis susitikimas toks pats svarbus kaip ir Tau? Ar jis noriai žengia į kambarį ir tampa jo šeimininku, ar vis dėlto siekia išlikti stebėtoju nuošalėje?

– Šiuolaikinės reklamos tikslas yra padaryti žmogui didžiulį įspūdį, pritrenkti, netgi žodis reklama, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia "rėkti, išrėkti". Aš nenoriu žmogaus pritrenkti.

Matyti, kad šiame kambaryje dalyvauja padėkos lenta, skirta J.Vienožinskiui, pianinas, prūsų mėlynųjų paltas iš mano prosenelių namų, kabo ir mano darbo drabužiai, o dauguma paveikslų sustatyti taip, kaip jie stovi mano dirbtuvėje. Įspūdžio iš žiūrovo aš tikiuosi nebūtinai iš karto. Jis gali įsibūti. Įsibuvimas į vietą man yra labai įdomus ir tikėtinas kaip grįžtamasis supratimo, pamatymo veiksmas.

Šis kambarys buvo rengiamas tris dienas, tad kažkuriuo metu daiktų, kuriuos matome šiandien, buvo mažiau, kažkuriuo – daugiau. Nesiekiau švaraus kubo, sterilios erdvės, koncentravimosi į vieną paveiksliuką, nenaudojau dirbtinės šviesos ar kitokių erdvės konstravimo būdų, kad žiūrovas žiūrėtų tik vienaip. Paveikslai ir taip gyvena savo gyvenimą. Kuriamas pamatymo būdas, kuriame svarbiausia – tarpas.

– Kambaryje lankomės pavakare. Aptemęs dangus kaupiasi audrai, o erdvėje – švelni prietema. Ar savo kambaryje nedegi šviesos?

– Prašau, kad ji nebūtų jungiama. Nenoriu naudoti dirbtinės šviesos kaip jėgos, pasikliauju tikra saulės ar mėnulio šviesa. Manau, kad tik dienos šviesoje paveikslą galima pažinti iš tikrųjų, nes juk namuose turėdami kūrinį, pakabintą virš lovos ar stalo, išgyvename jį visą laiką, visą parą. Ar naktį nubundame, ar einame miegoti, ar keliamės. Aušroje, sutemose – visur mes jį išgyvename, būname kartu. Man patinka šiame kambaryje saulė, debesuota diena, buvau jame ir mėnesienoje – matyti! Be dirbtinės šviesos, matyti!

Kaip architektas domiuosi apšvietimu ir žinau, kad dirbtinė šviesa neatskleidžia visų spalvų spektro, ji atskleidžia tik 50–80 proc. viso spektro. Įjungdami šviesą mes iš dalies įjungiame užtemimą.

– Ekspozicijoje sukurtas bendras vaizdas transformuoja susitikimo vietą ir ji tampa kitokia, nei buvo prieš tai. Ar transformuodamas galerijos erdvę taikaisi prie jos, ar sieki pakeisti ją neatpažįstamai?

– Taip, labai taikausi. Ši erdvė yra skirtinga savo aukščiais. Viena jos dalis – skliautiška, aukšta, su viršutiniu stoglangiu, o kita – žemesnė, tad kilo minčių palengvinti sandūros architektoniką. Tą padariau įvesdamas trečiąjį kambarį, kuris išlaikytų perėjimo pusiausvyrą tarp dviejų erdvių. Taip atsirado laikinas popierinis kambariukas, kurį vadinu sandėliuku, dėl to  išryškėjo pirmojo kambario aukštis, kuriame dėmesys krypsta į viršuje esantį langą su keturiolikos spindulių saule.

Taigi, yra pagrindinė erdvė, kita erdvė, o įsiterpusi į šias dvi – trečioji erdvė, kurioje susikaupusios civilizacijos šiukšlyno dalelės, sujungtos į tam tikrą juoką, kuris man kaitaliojasi su siaubu. Tai erdvė, talpinanti savyje labai protingus, sąmoningus dalykus ir nesąmones.

Atrame kambaryje kertiniu elementu pasirinkau krėslą, stovintį kampe. Man svarbi pro langą matoma žalia žolė, žalia krėslo spalva ir greta kabantis žalias paveikslas. Per kūrinius, sodo vaizdus ir vidų savaip tariausi su J.Vienožinskiu, su M.K.Čiurlioniu, pajutau, kad vieta, kurioje dabar stovi krėslas, galėtų būti menamu Mokytojo kertiniu kampu. Žiūrovai klausia: "Ar čia tikras J.Vienožinskio fotelis?" – manau taip, nes mes jame sėdime.

– Įžengus į kambarį aukštomis lubomis žvilgsnis krypsta į medinį stalą, apdengtą balta staltiese.

– Svarbiausia kambario dalis man yra stalas. Švarus, balta staltiese dengtas stalas. Staltiesė atkeliavusi iš mano tėvų namų ir kiekvieną didžiąją šventę yra tiesiama. Baltas stalas yra pačiame galerijos viduryje, aplink jį vyko ir šio kambario atidarymas. Svečiai klausė: "Kodėl ant stalo nieko nėra?" Yra. Oras. Įkvėpimui. Man svarbiausia, kad jis yra atviras ir svetingas. Atvirumą, svetingumą laikau pasidalijimo galimybe, nenurodant tikslių daiktų parametrų, instrukcijų. Man jis yra švarus.

Šis balto stalo simbolis turi stiprų pagrindą mūsų baltiškojoje pasaulėžiūroje, kurioje jis taip pat sietinas su svetingumu, švarumu. Tai taip pat susiję su baltu lapu, su baltos drobės atviru lauku kaip galimybe. Galia. Čia susijungia vakarietiški, rytietiški ir mūsų, baltų, simboliai. Baltą, švarų lauką laikau pačiu aiškiausiu mūsų kultūros atpažinimo ženklu.

Reikšmingas yra ir staltiesės užtiesimas. Atvežiau ją iš Vilniaus į Kauną, išlanksčiau – radau grotelėmis susilanksčiusią, perlanksčiau atgal – tik dar sykį įstrižai... Prieš parodą išskleidęs pamačiau, kad raukšlėse išryškėjo baltų gyvybės medžio ženklas, kuris įgavo neatsitiktinį ryšį su skliaute esančiu švieslangiu ir mediniais spinduliais.

– Dėmesį traukia didelio formato tapybos drobės, kuriose matoma tuštuma.

– Didieji paveikslai man yra didžiosios tylos, o mažosiose drobėse rūpi mažieji kalbėjimai.

Daug atramos taškų kūrybai randu Prūsijoje. Netikėtai atsekiau, kad mano giminėje yra trys šakos iš tų kraštų: dvi iš Tvankstų, viena iš Tilžės. Visos mano vaikystės vasaros praleistos Šilutėje, Rusnėje.

– Kas tapyboje Tau yra svarbiausia?

– Pasikartojimas. Šiuose tapybos laukuose jo yra daug ir jis yra labai svarbus. Ten pat, bet naujos bangos sukūrimas. Gyvybės būdas. Bet kartojimosi aš vengiu. Ne kartoti, bet pasikartoti. Išbūti, išgyventi savo gyvenimą naujai, bet nekartoti to, kas jau yra buvę.

Pasikartojimas būdingas baltų sutartinėms, jis – didžiulė jėga ir išskirtinumas. Dalelytė "si" gražiai nurodo sąsają su asmenine veiksmo prasmės, apsisprendimo ir atsakomybės verte.

– Ar tapai vaizdinius, kurie kyla pasąmonėje, ar kuri remdamasis natūra?

– Kaip nutapyti natiurmortą iš natūros, jei jis yra iš gyvenimo ir vadinasi "Natiurmortas be kaukolės ir žvakės"? Neįmanoma tokio susistatyti.

Mūsų šeimoje buvo metas, kai per kiek daugiau nei metus išėjo keturi labai artimi, brangūs žmonės. Laidotuvės, apeigos buvo sunkios. Tuomet supratau, kad apie mirtį ir laiką nieko nežinau... Gal tik truputį apie tai, kad keičiasi aplinkos spalvos, šviesa. Paveiksle "Natiurmortas be kaukolės ir žvakės" laikas yra žvakė, o mirtis – kaukolė, tik jų ten nėra, likę nepaliestos drobės ploteliai. Tokio vaizdo nesusistatysi.

– Ar rodydamas įvairius daiktus, kambario erdvėje juos dėlioji intuityviai, ar iš anksto numatai, kur kas turėtų būti?

– Kalboje visuomet ieškau lietuviškų atitikmenų, dažnai nustembu, kad jie būna daug įspūdingesni už tarptautinius žodžius. Suprantu klausimą: ar intuityviai, ar logiškai dėlioju daiktus? Tik noriu jį išsiversti: ar iš pajautos dėlioju daiktus?

Kernavėje net Pajautos slėnis yra. Tai milžiniškas plotas, skirtas pajautai, išgyvenimui, apmąstymui.

Taip, pirma sprendimai kyla iš pajautos, vėliau įsijungia protas, atpažįstantis, kas iš pajautos yra sudėliota, ir padedantis užbaigti viską taip, kad sklandžiai žiūrėtųsi.
Pajauta tapyboje, architektūroje. Vilniuje vedu būrelį, kuris vadinasi "Architektūra. Nuo Pajautos iki Rakto".

Man pajauta yra pagrindinis savęs ir pasaulio atpažinimo būdas.

– Tapyba, architektūra ir kiti daiktai kuria erdvę, kurią įvardiji kaip tarpą, esantį tarp realios vietos ir Tavo sukurtos. Kaip apibūdintum tą tarpą?

– Parodos plakate užrašytas pavadinimas – "Svečių kambarys, arba Nemirtingumas", apačioje jo yra prierašas: "Tapyba, architektūra ir tarpai". Tarpai man yra svarbiausi. Siekiu sukurti tarpą žiūrėjimui. Baltą stalą ir virš jo tvyrančią erdvę laikau tarpu.

Nemažai tapau natiurmortų be daiktų. Mano mintis – tapyboje sukurti nuorodą į erdvę, į galimybę, nepaaiškinant, kokia ji yra.

Architektūroje labiausiai domina neužstatymo architektūra. Lukiškių a. skelbto konkurso finale dalyvavo mano projektas, kurį pavadinau "Laisvė": visame aikštės plote nebuvo jokio užstatymo, figūrų, paaiškinimų, tik balta švelni įduba – indo ar įsčių metafora. Taip palieku atvirą gyvybės lauką. Jei jį užstatai – vadinasi, užbaigi.

Kambario atidarymo metu buvo padėtas atvirukas, kuriame buvo vaizduojama švari, balta tuštuma. Ji geriausiai atspindėjo tai, ką aš čia veikiu. Ant atvirutės buvo parašyta "Erdvė iki. 2015, dabar. Sudėtis: oras ant popieriaus. Matmenys 0,00 x 0,00". Sukuriama apčiuopiama tikrovė, labai plona, o visa kita yra tarpas, erdvė.

– Tavo tapybos kūriniai neturi tikslių pavadinimų.

– Dažnai šalia kūrinio parašau – "Nepavadintas". Man taip erdviau skamba. Skliausteliuose pateikiu užuominą, kad tai yra "erdvė iki". Mes bendraujame, bet tarp mūsų yra erdvė. Erdvė iki ko? Tą palieku nuspręsti žiūrėtojui. Parašymo "Be pavadinimo" nenaudoju. Nemėgstu instrukcijų, griežtų nurodymų, taisyklių.

Vaikystėje man dažnai tekdavo už bausmę perrašyti mokinio elgesio taisykles, nes su mokytojais bandžiau ginčytis, kaip dabar tai suvokiu, – filosofuoti. Ir beveik niekados tų mano perrašytų taisyklių neįskaitydavo, nes aš bandžiau jas nupiešti.

Netikiu instrukcijomis, visą techniką laikau mirtingu dariniu. Amžinos technikos nėra. Visos genialios formulės kinta su naujos išradimu.

Labai vertinu vaizdų kalbą. Tapybą laikau pačiu talpiausiu bendravimo būdu. Ne raštą, o tapybą. Labai gerbiu bendruomenes, ypač baltų bendruomenę, kuri viską dėdavosi į galvas, nors turėjo savo raštą, bet esmė buvo viską išmokti ir žinoti atmintinai, o ne įsikalti ir palaikyti informaciją iki egzamino.

– Žiūrovą kvieti į nebūtą pasaulio stebėjimo vietą. Apibūdink pasaulio stebėjimo rakursą, iš kurio žvelgi Tu.

– Šios parodos nebuvo iki mums įžengiant. Mums esant ji pasikeitė. Tai yra akimirkos amžinybė. Amžinų dalykų, sako,  nėra, bet aš galvoju, kad akimirka yra amžinybės dalykas. Tokios vietos pasauliui stebėti dar nėra buvę, tokių daiktų derinių, tokių žmonių susitikimų, tokio oro už lango, tokio apšvietimo taip pat nebuvo. Ir kai apie tai pagalvoji – dar įdomiau, dar nuostabiau. Mes gal per dažnai galvojame, kad jau viską žinome, kad viską jau esame matę. To nėra buvę ir niekada nebebus. Stebuklų laukas. Menas yra paslaptis, metafizika.

– Na ir baigiant pokalbį – kokią žinutę norėtum nusiųsti skaitytojams?

– Ar tuo laiku, kada klestėjo baltų kultūra, buvo stabų? Man atrodo visiškai atvirkščiai, tai buvo nuo-stabų kultūra. Ant Birutės kalno buvo sudėti kuoliukai tam, kad pro juos žmonės galėtų stebėti žvaigždynų takus. Tai yra nuostabu. Atitolimo nuo stabų siekiu tiek architektūroje, tiek tapyboje, tiek dėstydamas.

Dėmesys – ne stabas, o nuo-stabumas – kuorai, pro kuriuos galime pamatyt pasaulį.